EKSPERTĖS IŠVADOS

Vertimo konkursui buvo pasiūlyta amerikiečių rašytojo Julieno Greeno (1900 – 1998), rašiusio prancūzų kalba, teksto ištrauka iš romano „Leviatanas“. Šio rašytojo kūryba vertinama ir kaip „realistinė balzakiškos tradicijos, ir kaip fantastinė“ (J. Brenner. Histoire de la littérature française de 1940 à nos jours, 1978). Tekstas iš tiesų nebuvo lengvas, taigi tenka tik pagirti dalyvius, nepabūgusius jo iššūkių ir pabandžiusius jį perteikti lietuvių kalba.

Trumpai apžvelgsiu pateiktus vertimus.

Pirmiausia -- galbūt ne esminė, bet reikšminga pastaba. Įsidėmėkime, kad autoriaus vardas ir pavardė kūrinio pavadinime visada pateikiami originalo rašyba, šiuo atveju: Julien Green, kaip ir pateikė Fr-1.

Pereikime prie teksto.Jau pirmąją pirmojo sakinio dalį, regis, ganėtinai paprastą (Il dirigea la vue vers les différents points de ce passage...) visi trys vertėjai vertė skirtingai. FR-2 sakinio nesuprato ir „nugrybavo“ : „Jo žvilgsnis blaškėsi po puslapį (?)...“ FR-2 vertimas būtų lyg ir teisingas (tik passage reikėtų versti ne takelis, o praėjimas, perėja, kaip verčia FR-3 – juolab, kad vėliau iš teksto galima suprasti, jog čia kalbama apie tiltelį ar praėjimą virš geležinkelio bėgių. Taigi sakinys būtų teisingas, tačiau labai akivaizdi, jei taip galima pasakyti, viena iš vertėjų nuodėmių – pažodiškumas, kurio įgusti išvengti dažnai iš tiesų nėra lengva. Taigi tekstas skamba labai nesklandžiai, sakyčiau, girgžda kaip netepti ratai. Su juo sėkmingai ir, sakyčiau, visai grakščiai susidorojo FR-3 („Jis nužvelgė perėją...) – paprastai, laisvai, bet nenutolstant nuo teksto prasmės.

Dabar trumpai pakomentuosiu kiekvieną vertimą.

FR-1

Didžioji problema – nesklandi, griozdiška kalba, sakinių sandara. Be to, šiame grožiniame tekste nereikėtų vartoti tokių daugiau mokslinės kalbos terminų kaip kontempliavo, meditavo (tiesa, pats autorius čia pavartoja žodį méditation, tačiau prancūzų ir lietuvių kalbose jis turi skirtingą atspalvį, tad šiuo atveju geriau ir „literatūriškiau“ būtų buvę vartoti pvz. „...tarsi pabudęs iš gilių apmąstymų“, „lyg būtų ... viską apmąstęs“, kaip padarė FR-2 ir FR-3. Taigi turime gražų lietuvišką taikytiną atitikmenį. – Tą pat galima būtų pasakyti ir apie kitus sakinius. Pvz. „...putlios lūpos išduodavo silpnavalį žmogų, įsimylėjusį savo gerovę ir įpročius, prireikus ginti kuriuos, gebantį veikti ryžtingai“ – čia jau išvis nelabai aišku, kas norėta pasakyti, sujaukta žodžių tvarka... FR-1 turėtų dar gerokai padirbėti su tekstu, kad jis būtų darnesnis ir „paskaitomas“, nors, dar kartą reikia pripažinti, jis tikrai nebuvo iš lengvųjų. Beje, dar norėčiau atkreipti dėmesį, kad reikėtų pasistengt išvengti rašybos klaidų: lu/ū/pos, įny/i/kusios...

FR-2

Panašias pastabas galima būtų skirti ir FR-2. Beje, tekstas suprastas (išskyrus pirmąjį sakinį). Gan taikliai pagauta: „...kumščiu trinktelėdamas /per/ turėklą ir taip tarsi pabusdamas iš gilių apmąstymų“. Reikėtų patvarkyti paskutinį sakinį, kad šis įgautų gyvesnio skambesio: „Aukštas ir gyvybingas (vigoureux – tvirtas, stiprus!), galima pamanyti, jog jis gėdijosi (jis, galima pamanyti/atrodė, gėdijosi...) savo ūgio ir veržlumo (force – jėga, tvirtumas!).“

Reikėtų atkreipti dėmesį į laikų vartojimą, būtent, į baigtinį ir neužbaigtą veiksmą prancūzų kalboje. Paskutinio sakinio pabaigoje: „...il inclinait la tête et se voûtait un peu“ vartojamas imparfait, taigi būtasis neužbaigtas laikas, tad ir versti reikėtų ne „...nuleido galvą ir kiek susikūprino“, o taip, kaip išvertė FR-1 ir FR-3: „...lenkė galvą/ėjo nuleidęs galvą ir šiek tiek kūprinosi“.

FR-3

Ir galop FR-3, kurio vertimą galiu nuoširdžiai pagirti. Tekstas skamba sklandžiai ir ganėtinai vaizdingai. FR-3 vietomis verčia gan laisvai: „Ses yeux gris clair s‘attachaient fortement à ce qu’ils consideraient“ – (FR-1verčia : „Jo šviesiai pilkos akys tarsi įnikusios į jo mintis“, FR-2: „Jo šviesiai pilkos akys verte vėrė kiekvieną, su juo susidūrusį“ – nors abu vertimai nėra tikslūs) FRr-3 verčia visai laisvai: „Šviesiai pilkos akys žvelgė įdėmiai“, bet, kad ir labai supaprastintas, šis sakinys nepažeidė teksto visumos. Žinoma, FR-3 vertime esama vietų, kur galbūt dar reikėtų pagalvoti, bet šiaip – gerai, tekstas skamba pakankamai, bet ne per daug laisvai, sklandžiai.

Tačiau norėčiau atkreipti dėmesį, kad laisvai verčiant kartais nereikėtų per daug įsijausti. Paimkime sakinį: „...Il était fort proprement vêtu de gris foncé ... et, fantaisie naive, un mouchoir de soi violette qui sortait ... de la poche supérieure de son veston“. Atkreipkime dėmesį į paryškintą sakinio vietą, kurią FR-3 verčia: „...o iš viršutinės švarko kišenės, lyg nekaltas vaizduotės proveržis, kyšojo violetinio šilko nosinaitė“. Tas „nekaltas vaizduotės proveržis“, žinoma, gražu ir net poetiška, bet vis dėlto gal pakaktų labiau laikytis autoriaus teksto.Čia tinkamiau verčia FR-1 ir FR-2 (ypač pastarasis): „...o iš jo viršutinės švarko kišenės kyšojo – naivi fantazija – violetinio šilko skepetaitė“. Ta „naivi fantazija“, nors taupi, jau ganėtinai iškalbinga savaime, pabrėžiant netgi galima būtų dėti šauktuką: „naivi fantazija!”ir jos išskyrimas brūkšneliais čia tinkamas: „...o iš jo viršutinės švarko kišenės kyšojo – naivi fantazija! – violetinio šilko skepetaitė“ (FR-2).

Baigiant norėčiau pasveikinti visus vertėjus, daugiau ar mažiau, bet įveikusius nelengvą tekstą. Linkiu ir ateityje nepamiršti vertimo.

Jonė Ramunytė

TEKSTAS ORIGINALO KALBA

    Il dirigea la vue vers les différents points de ce passage et tira sa montre qu’il considéra longuement avec l‘air attentif d‘un homme qui fait une chose en pensant à une autre. Il était jeune encore, mais avec ce je ne sais quoi de flétri et d‘amer que l‘on remarque chez ceux dont les soucis ont dévoré les premières années de la vie. Son visage était plein, sans couleur, avec une chair molle qui prédisait pour plus tard des joues avalées et de ces rides profondes qui dessinent, vers la quarantaine, une espèce de rire silencieux autour de la bouche. Ses yeux gris clair s‘attachaient fortement à ce qu‘ils considéraient. Son nez large et charnu, ses lèvres épaisses trahissaient un homme de peu de volonté, mais épris de son bien-être et de ses habitudes et capable de quelque fermeté lorsqu‘il s‘agissait de les défendre. Il était rasé avec beaucoup de soin, fort proprement vêtu de gris foncé, avec une cravate noire et, fantaisie naïve, un mouchoir de soie violette qui sortait à moitié de la poche supérieure de son veston.

    Quelques minutes passèrent sans qu‘il fît un mouvement, soucieux de ne pas rompre le profond silence qui régnait autour de lui. Le court après-midi d‘automne tirait à sa fin et le ciel commençait à rosir.

    Il se redressa enfin, frappa du poing le garde-fou avec l‘air de quelqu‘un qui termine une méditation, et, reprenant son chemin, il descendit l‘escalier qui le mena sur la route, de l‘autre côté de la voie ferrée. Grand et d‘aspect vigoureux, on eût dit qu‘il avait honte de sa haute taille et de sa force, car il inclinait la tête et se voûtait un peu.

Julien Green. Léviathan

KONKURSO DALYVIŲ VERTIMAI

FR-1

Julien Green

Leviatanas

Nukreipdamas žvilgsnį į vis skirtingas takelio vietas, su veido išraišką žmogaus darančio vieną, bet mąstančio apie kitką, jis išsitraukė laikrodį ir lėtai, atidžiai jį kontempliavo. Jis vis dar buvo jaunas, tačiau jo jaunystė buvo nuvytusi ir persmelkta kažkokio nesuprantamo kartumo, būdingo žmonėms, kurių pirmuosius gyvenimo metus pasiglemžė rūpesčiai. Jo veidas buvo platus, bespalvis. Suglebusi oda prognozavo ateičiai suapvalėjusius žandus ir gilias raukšles, kurios, artėjant ketvirtam dešimtmečiui, išraižo aplink lupas tylaus juoko lopinėlius. Jo šviesiai pilkos akys tarsi įnykusios į jo mintis. Jo plati ir mėsinga nosis, bei putlios lupos išduodavo silpnavalį žmogų, įsimylėjusį savo gerovę ir įpročius, prireikus ginti kuriuos, gebantį veikti ryžtingai. Itin kruopščiai nusiskutęs, vilkintis be galo tvarkingais tamsiai pilkais drabužiais ir juodu kaklaraiščiu, su naivios fantazijos dvelksmu – šilkine violetine nosinaite, kišančia iki pusės iš viršutinės švarko kišenės.

 Praėjo kelios minutės, kol ryžosi judesiui – baiminosi pralaužti įsiviešpatavusią aplink jį gilią tylą. Trumpa rudens popietė artėjo į pabaigą ir dangus ėmė rausvėti.

 Galiausiai išsitiesė, atrodydamas, kaip kad ką tik baigęs medituoti, smogė kumščiu per turėklą ir pratęsdamas savo kelionę, pradėjo leistis laiptais vedančiais į kelią kitapus geležinkelio bėgių. Aukšto ir tvirto sudėjimo, būtų galima sakyti, kad gėdijasi savo aukšto ūgio ir jėgos, nes lenkė galvą ir šiek tiek kūprinosi.

FR-2

   Jo žvilgsnis blaškėsi po puslapį kol galiausiai jis išsitraukė kišeninį laikrodį, į kurį ilgai spitrijo žmogaus, galvojančio viena, o darančio kita, mina. Jis buvo dar jaunas, bet jo veidą jau vagojo raukšlės ir kartėlis, ženklinantys tuos, iš kurių gyvenimo rūpesčiai atėmė jaunystę. Jo veidas buvo apvalus, išblyškęs, apkritusia oda, kuri pranašavo metams bėgant įdubsiant skruostus, su giliomis raukšlėmis, link keturiasdešimties aplink lūpas susimetančias į savotišką juoko iškreiptą šypsnį. Jo šviesiai pilkos akys verte vėrė kiekvieną, su jomis susidūrusį. Jo didelė ir mėsinga nosis bei putlios lūpos jį išdavė esant silpnos valios, tačiau labai puoselėjant savo įpročius ir gerą gyvenimą, bei reikalui esant, galintį juos apginti. Jis buvo švariai nusiskutęs, rūpestingai apsivilkęs tamsiai pilku kostiumu bei ryšėjo juodą kaklaraištį, o iš jo viršutinės švarko kišenės kyšojo - naivi fantazija - violetinio šilko skepetaitė.

   Kurį laiką jis nė nejudėjo, tarsi bijodamas nutraukti visa gaubiančią gilią tylą. Trumpa rudens popietė jau artėjo prie pabaigos, temo ir dangus ėmė rausti.

   Galų gale jis atsistojo, kumščiu trinktelėdamas turėklą ir taip tarsi pabusdamas iš gilių apmąstymų grįžo prie savo reikalų, nusileido laiptais kitoje geležinkelio pusėje vedančiais į kelią. Aukštas ir gyvybingas, galima pamanyti, jog jis gėdijosi savo ūgio ir veržlumo, nes eidamas nuleido galvą ir kiek susikūprino.

Žiuljenas Grynas. Leviatanas

FR-3

Jis nužvelgė perėją ir išsitraukė laikrodį, į kurį žiūrėjo ilgai ir įdėmiai, kaip žmogus, kuris daro viena, o mąsto apie kita. Jis buvo dar jaunas, tačiau kartu, nežinia kodėl, atrodė ir apvytęs bei paženklintas kartėlio, kaip žmonės, kuriuos gyvenimo pradžioje slėgė rūpesčiai. Veidas pilnas, bespalvis, glebus, ir galėjai spėti, kad bėgant metams skruostai nukars, atsiras gilių raukšlių, kurios, įkopus į penktą dešimtį, apsupa burną nebyliu juoku. Šviesiai pilkos akys žvelgė įdėmiai. Plati mėsinga nosis, storos lūpos rodė jį esant ne itin valingą, tačiau įsitvėrusį savo gerbūvio ir įpročių, bei lengvai nepasiduodantį, kai reikia juos apginti. Jis buvo kruopščiai nusiskutęs, itin tvarkingais, tamsiai pilkais rūbais, juodu kaklaraiščiu, o iš viršutinės švarko kišenės, lyg nekaltas vaizduotės proveržis, kyšojo violetinio šilko nosinaitė.

Kelias minutes jis stovėjo nejudėdamas, lyg bijodamas sudrumsti aplink tvyrančią netrikdomą tylą. Trumpa rudens popietė ėjo į pabaigą, ir dangus ėmė rausvėti.

Pagaliau jis išsitiesė, stuktelėjo kumščiu į barjerą, lyg būtų pagaliau viska apmąstęs, ir, tęsdamas ką pradėjęs, nusileido laiptais, vedančiais link kelio kitoje geležinkelio bėgių pusėje. Aukštas ir tvirtas, jis tarsi gėdijosi savo ūgio ir jėgos, nes ėjo nulenkęs galvą ir šiek tiek kūprinosi.

Julien’as Green’as. Leviatanas