EKSPERTĖS IŠVADOS
Jim Crace. Being Dead
Ištraukos vertimų apžvalga
Vardai: Selisė ir Džozefas.
Once or twice a year when they were obliged to entertain at home…
Anglų–lietuvių k. žodyne entertain pirma reikšmė – vaišinti. Ši reikšmė tiksliau apibrėžta viename iš Oxfordo žodynų: to invite people to eat or drink with you as your guests, especially in your home.
Geriausias vertimas:
Kartą ar du per metus, kai savo namuose jiems tekdavo priimti svečius… (žodį „savo“ galima praleisti).
fessandra – autoriaus išgalvotas krūmas, tad lietuviškai tiesiog „fesandra“. Netikslu: nukarpyti fesandros krūmų viršūnes, pridengdavusias juos nuo kaimynų. Dengė ne viršūnės, o patys krūmai.
On tiptoes – lietuviškai užtenka vieno žodžio: pasistiebusi (žodynas: pasistiẽb‖ti, ~ia, pasi̇̀stiebė atsistoti ant pirštų galų).
dusting stick – šluotkotis
high corner cobwebs – geras vertimas palubės voratinklius: žodis „kampuose“ nebūtinas, nes aišku, kad voratinkliai dažniausiai būna kampuose, ir tai nelabai svarbu, o žodžio „palubė“ atitikmens anglų kalba neturi, bet čia jis gerai tinka.
Close the windows, Joseph, she might say. Iš konteksto aišku, kad šis might reiškia ne galimybę, o apytikrį praeities veiksmą, kaip pavyzdį. Kai kurie teisingai nusprendė versti sakydavo; čia dar tinka įmantresnė forma: „būdavo, sakys ji.“
Gerai išvertė: Celice’s reach was greater than her husband’s… – Selisė pranokdavo savo vyrą…
In their younger, more outgoing days… outgoing – žodynas: liking to meet other people, enjoying their company and being friendly towards them. Galima taip: „Kai buvo jaunesni ir dažniau žmonėdavosi…“
she had shamed him into singing… Žodynas: shame into doing – to persuade somebody to do something by making them feel ashamed not to do it.
Geriau „įkalbėdavo“, ne „priversdavo“.
His tone, so hesitant and quiet in conversation, so inefficient in the lecture room, was magesterial in song.
Neblogas vertimas šis: Jo tonas, toks neryžtingas ir tylus pokalbyje, toks neveiksmingas paskaitų auditorijoje, dainuojant tapdavo stačiai didingas.
Bet tone čia geriausia versti žodžiu „balsas“. Tiesa, ankstesniame sakinyje jau buvo voice, todėl galima sukeisti žodžių tvarką, tarkim, taip:
„Toks neryžtingas (arba nertvirtas) ir tylus pokalbyje, toks neveiksmingas paskaitų auditorijoje, tas balsas uždainuodavo stačiai didingai.“
All the songs he knew he’d learned from his parents. Užuot vertus „Visas dainas, kurias mokėjo…“, galima sklandžiau ir trumpiau, kaip viename vertime: Visas dainas jis išmoko iš tėvų, arba: „Visas tas dainas jis buvo išmokęs iš tėvų.“
sentimental standards – geriausias vertimas sentimentalūs šlageriai.
patter songs – žodynas: A humorous song in which a large number of words are fitted to a few notes and sung rapidly. Galbūt arčiau tikslo būtų „linksmi rečitatyvai“.
Gas-lamp melodies. Moonlight songs. Pastaruoju atveju tiesiog „mėnesienos dainos“, bet pirmasis keblus, nes čia norima pasakyti, kad dainuota sutemus, bet praeityje, kai gatves nušviesdavo dujiniai žibintai. Pažodžiui – „dujinių žibintų laikų melodijos“ (taip galima), arba kaip nors kūrybiškai improvizuoti: „melodinga archajika“, „praeities vakarų melodijos“ ir pan.
Dar vienas geras sakinio vertimas: Tuomet jis užtraukdavo garsiau ir nesivaržydamas atlikdavo solo… Čia gerai pataikyta unembarrassed – nesivaržydamas.
TEKSTAS ORIGINALO KALBA
Jim Crace. Being Dead (Mirus)
Romano ištrauka
Celice was Joseph’s senior by eighteen months. A good deal taller than him, too. Once or twice a year when they were obliged to entertain at home, it was Celice who had to reach up for the spirit glasses and the candle set on the cupboard shelf, or, in the spring, cut back the topmost branches on the fessandra bushes that screened them from their neighbours. On tiptoes, she could unscrew and change lightbulbs. She could reach high corner cobwebs with a dusting stick and spin grey candyfloss.
‘I’m not tall enough,’ was her husband’s once-amusing excuse for being idle while she was not. Close the windows, Joseph, she might say. Tidy up those books, for goodness sake. Write to your brother in New York. ‘I’m not tall enough.’
Celice’s reach was greater than her husband’s in all but one respect. In their younger, more outgoing days, when he had had a drink or two and she had shamed him into singing, then he could be astounding. He had the voice of someone twice his size. His tone, so hesitant and quiet in conversation, so inefficient in the lecture room, was magisterial in song. Alcohol and lyrics made him eloquent and confident in ways that talk, with all its set responses, never could.
Joseph’s eloquence, it must be said, was out of date, untrained. All the songs he knew he’d learned from his parents. These were dance tunes, sentimental standards, love ballads, patter songs, the sort of music we all resort to after midnight, when the lights have failed. Gas-lamp melodies. Moonlit songs. Joseph would be the only one in any company to remember all the words. He might have hardly opened his mouth in conversation all evening, but he’d still be singing when everyone else, having faked a verse or two, had fallen silent. Then he’d raise his voice and perform his unembarrassed solo, plunging (if the music would allow) through the registers so he could finish with the last line of a chorus on a comic bass. He loved to reach and hold the gravest notes.
KONKURSO DALYVIŲ VERTIMAI
EN-1
Jim Crace
Mirus
Romano ištrauka
Selisė buvo aštuoniolika mėnesių vyresnė už Džozefą. Taip pat žymiai už jį aukštesnė. Kartą ar du kartus per metus, kai ateidavo laikas pasirūpinti pramogomis namuose, būtent Selisė turėjo pasiekti stipriesiems gėrimams skirtas taures ir žvakių rinkinį spintelės lentynoje. Arba, atėjus pavasariui – nugenėti aukščiausias, nuo kaimynų žvilgsnių juos saugančių, fassandra krūmų šakas. Stovėdama ant pirštų galiukų, galėjo išsukti ir pakeisti lemputes. Sugebėdavo pasiekti aukščiausiai kampuose kabančius voratinklius ir su dulkių valymo šluotele sukti pilkas gijas tarsi cukraus vatos gumulą.
„Nesu pakankamai aukštas“ – kitados šmaikštus jos vyro pasiteisinimas nieko neveikti, kai ji darbavosi. „Uždaryk langus, Džozefai“ – sakydavo ji. „Dėl Dievo meilės, sutvarkyk tas knygas. Parašyk savo broliui gyvenančiam Niujorke“ – „Nesu pakankamai aukštas“.
Selisė pranokdavo savo vyrą visose srityse, išskyrus vieną. Jaunystėje, kai daugiau laiko leisdavo linksmindamiesi, kai jis jau buvo išlenkęs taurelę ar dvi ir jai pavyko jį priversti dainuoti, galėjo būti pritrenkiantis. Jo balsas tarytum priklausė dvigubai stambesniam žmogui. Taip neryžtingai ir tyliai skambantis pokalbio metu, toks silpnas auditorijoje, vykstant paskaitoms, virto galingu dainoje. Alkoholio ir dainų dėka Džozefas tapdavo iškalbingas ir pasitikintis savimi, ko pokalbiai su visais savo numatytais atsakymais padaryti negalėjo.
Reikia pripažinti, kad Džozefo iškalbingumas buvo pasenęs, nelavintas. Visas dainas, kurias žinojo, jis išmoko iš savo tėvų. Tai buvo šokių melodijos, standartiniai sentimentalios muzikos kūriniai, meilės baladės, operečių ir miuziklų arijos bei kitos dainos, primenančios dainuojamąsias greitakalbes. Tie muzikos žanrai, prie kurių linkstame po vidurnakčio, užgesus šviesoms. Žibalinių lempų laikų melodijos. Mėnesienos nutviekstos dainos. Džozefas, nesvarbų kokių žmonių draugijoje būtų atsidūręs, vienintelis iš susirinkusiųjų atsiminė visus žodžius. Visą vakarą, diskusijos metu, galėjo būti vargu ar bent žodį ištaręs, tačiau jis nesiliautų dainavęs nutilus visiems kitiems, nesėkmingai bandžiusiems užtraukti vieną ar du posmus. Tuomet, pakėlęs balsą, atliktų niekuo nesuvaržytą solo partiją. Jo balsas šokinėtų tarp registrų (jeigu muzika tą leisdavo), kad galiausiai, komišku bosu išdainuotų baigiamąjį choro versetą. Jis dievino išgauti ir išlaikyti sudėtingiausias natas.
EN-2
Jim Crace. Being Dead (Mirus). Romano ištraukos vertimas.
Celicija buvo vyresnė už Džozefą aštuoniolika mėnesių. Be to, gerokai aukštesnė. Kartą ar du metuose, kai jiems išpuldavo namuose rengti pobūvius, būtent Celicijai tekdavo siekti gėrimų taurių ir žvakių rinkinio, padėtų spintelės lentynoje, arba pavasarį nugenėti aukštai suvešėjusias fesandrų krūmų šakas, kurios dangstė juos nuo kaimynų. Pasistiepusi ant pirštų galiukų, ji galėjo atsukti ir pakeisti lemputes. Ji galėjo pasiekti aukštai pakampiuose esančius voratinklius su šluotele dulkėms valyti ir susukti pilką cukraus vatą.
„Aš nepakankamai aukštas“ - toks buvo jos dykinėjančio vyro kadaise šmaikštus pasiteisinimas, jai besidarbuojant. Ji galėjo sakyti - uždaryk langus, Džozefai. Dėl bendro labo, sutvarkyk tas knygas. Parašyk broliui į Niujorką. „Aš nepakankamai aukštas“.
Celicija savo užmoju gerokai pranešė savo vyrą beveik visais atžvilgiais, išskyrus vieną. Jų jaunystėje, atlapesniais laikais, kai išgėręs vieną ar du stikliukus bei jos patrauktas per dantį jis uždainuodavo - jis galėjo būti tiesiog stulbinantis. Jis turėjo balsą, galėjusį priklausyti dvigubai stambesniam žmogui. Jo tonas, toks neryžtingas ir tylus pokalbyje, toks neveiksmingas paskaitų auditorijoje, dainuojant tapdavo stačiai didingas. Alkoholis ir dainų žodžiai darė jį iškalbingą ir pasitikintį savimi taip, kaip paprasčiausias pokalbis su visais įprastais atitarimais niekada nepajėgė.
Privalu pasakytu, kad Džozefo iškalba buvo senstelėjusi, neišlavinta. Visas dainas, kurias jis mokėjo, buvo išmokęs iš tėvų. Tai buvo šokių melodijos, tipiniai sentimentalūs kūriniai, meilės baladės, greitadainės, tokia muzika, kurios visi griebiamės po vidurnakčio, kai užgęsta šviesos. Dujinių lempų melodijos. Mėnesienos nutviekstos dainos. Bet kurioje draugijoje, Džozefas būtų vienintelis žmogus gebantis atsiminti visus žodžius. Jis galėjo praleisti ištisą vakarą pokalbyje nei kartą nepravėręs burnos, bet jis ir toliau traukė dainą, kai visi kiti, apsimestinai išrėžę vieną kitą eilutę, nutildavo. Tada jis pakeldavo balsą ir nesigėdindamas atlikdavo savarankišką partiją, nardydamas (jei muzika tai leisdavo) per registrus, kad galėtų užbaigti su paskutine choro eilute komišku bosu. Jis mėgdavo pasiekti ir išlaikyti pačias rūsčiausias natas.
EN-3
Jim Crace. Being Dead (Mirus)
Romano ištrauka
Selisė buvo metais su puse vyresnė už Josifą. Ir daug už jį aukštesnė. Kartą ar du per metus, kai savo namuose jiems tekdavo priimti svečius, tai Selisė turėdavo nuo indaujos lentynos nukelti taures ir žvakių komplektą, tai ji pavasarį apkarpydavo viršutines fesandros krūmo, lyg širma skyrusio juos nuo kaimynų, šakas. Pasistiebusi ant pirštų galiukų ji galėdavo išsukti ir pakeisti elektros lemputę. Dulkių šluotele pasiekdavo voratinklius tolimiausiuose kampuose ir ant pagaliuko privyniodavo pilkaspalvės cukraus vatos.
„ Mano ūgis per žemas,“ – Selisei ką nors veikiant, iš pradžių juokais dėl savo paties tingumo teisindavosi jos vyras. „Josifai, užverk langus,“ – sakydavo ji. “Dėl Dievo meilės, sutvarkyk tas knygas“. „Parašyk laišką savo broliui Niujorke“. „Mano ūgis per žemas“.
Selisės pasiekimai visais atžvilgiais buvo aukštesni nei jos vyro. Išskyrus vieną sritį. Jaunystėje, kai jiedu dažniau išeidavo pasilinksminti, išgėręs keletą taurių ir žmonos priverstas ką nors padainuoti, jis imdavo ir apstulbindavo. Jo balsas skambėdavo taip, lyg trauktų dvigubai stambesnis žmogus. Jo tembras, toks netvirtas ir tykus pokalbių metu, toks nepaveikus auditorijoje, prikaustydavo dėmesį vos jam uždainavus. Alkoholis ir dainos žodžiai jam suteikdavo iškalbos bei pasitikėjimo, kurių jam taip trūko kalbant, net ir pasiruošus atsakymus iš anksto.
Tiesa, Josifo iškalbingumas buvo pasenęs ir neišlavintas. Visas jam žinomas dainas buvo išmokęs iš savo tėvų. Šokiams skirti kūrinėliai, jausmingos populiariosios dainelės, baladės, greitakalbės dainuškos – tai buvo muzika, prie kurios paprastai patraukia po vidurnakčio, kai prigęsta šviesos. Žibintų melodijos. Mėnesienos dainos. Bet kokioje draugijoje Josifas būdavo vienintelis žmogus, mokėdavęs visus žodžius. Ištisą vakarą per pokalbį beveik nepravėręs burnos, jis likdavo dainuoti net ir po to, kai visi kiti, dar pabandę keletą eilučių prikurti patys, galiausiai nutildavo. Tada jis pakeldavo balsą ir be jokio drovumo atlikdavo savo solo partiją, jeigu tik muzika leisdavo peršokdamas iš vieno registro į kitą, kad paskutinę priedainio eilutę galėtų užbaigti komišku bosu. Pasiekti ir išlaikyti žemiausias natas jam buvo tikras malonumas.
EN-4
Jim Crace. Mirus
Romano ištrauka
Sesilė buvo vyresnė už Džozefą aštuoniolika mėnesių. Ir taip pat už jį gerokai aukštesnė. Kartą ar du į metus, kai jie būdavo priversti pramogauti namie, Sesilė būdavo toji, pasiekdavusi stiklelius spiritui ir žvakių rinkinį ant indaujos lentynos, arba pavasarį nukirpdavusi viršutines fezandro krūmų, skirdavusių juos nuo kaimynų, šakas. Stovėdama ant pirštų galų, ji gebėdavo išsukti ir pakeisti lemputes. Dulkių šluotele pasiekdavo voratinklius aukščiausiuose kampuose ir susukdavo juos nelyginant cukraus vatą ant pagaliuko.
„Nesu pakankamai aukštas“ - buvo kartą jos sutuoktinio ištartas juokingas pasiteisinimas savo dykinėjimui, kai ji, tuo tarpu, dirbo. „Uždaryk langus, Džozefai, - galbūt pasakytų ji. – Sutvarkyk tas knygas, dėl Dievo meilės. Parašyk broliui į Niujorką.“
„Nesu pakankamai aukštas.“
Sesilė pranoko savo vyrą visais, išskyrus vieną, atžvilgiais. Tomis dienomis, kai buvo jaunesni ir dažniau išeidavo, ir, jam išmetus taurelę ar kelias, ji skatindavo jį dainuoti ir tuomet jis apstulbindavo. Jo balsas dukart viršydavo ūgį. Balso tonas, toks neryžtingas ir tylus pokalbyje, toks neefktyvus žiūrovų salėje, dainuojant tapdavo įsakmiu ir autoritetingu. Alkoholis ir dainos žodžiai padarydavo jį išraiškingu ir pasitikinčiu, kai, tuo tarpu, kalbant, su visais paruoštais atsakymais, niekada toks nebuvo.
Džozefo gražbylystė, reikia pasakyti, buvo išėjusi iš mados, neišlavinta. Visas savo žinomas dainas jis buvo išmokęs iš tėvų. Tai buvo šokių melodijos, sentimentalios ir standartinės, meilės baladės, dainelės – tokios rūšies muzika, kurią renkamės po vidurnakčio, užgesus žibintams. Dujinių lempų skleidžiamos šviesos melodijos. Mėnesienos dainos. Džozefas būdavo vienintelis kompanijoje, atsimenantis visus tuos žodžius. Jis vargiai praverdavo burną visą vakarą pokalbio metu, bet vis dar dainuodavo, kai visi kiti, tuo tarpu, suklydę vieną posmą ar du, būdavo jau nutilę. Tuomet jis pakeldavo balsą ir atlikdavo nesidrovintį solo, nardantį (jei leisdavo muzika) per registrus taip, kad galėtų baigti paskutinę priedainio eilutę komišku bosu. Jis labai mėgdavo pasiekti ir išlaikyti žemiausias natas.
EN-5
Jim Crace
„Mirus“
Selisė buvo aštuoniolika mėnesių vyresnė už Džozefą. Be to, ir gerokai už jį aukštesnė. Kai porą kartų per metus jiems tekdavo savo namuose priimti svečius, būtent Selisei reikėdavo pasiekti ant bufeto lentynos stovinčias taureles ir žvakides arba pavasarį nukarpyti fesandros krūmų viršūnes, pridengdavusias juos nuo kaimynų. Pasistiebusi ant pirštų galiukų ji išsukdavo ir pakeisdavo lemputes. Dulkių šluotele pasiekdavo palubėje esančius voratinklius ir susukdavo juos tarsi saldžią vatą.
„Aš per žemas“, – tokį kadaise dar pralinksmindavusį pasiteisinimą kartodavo jos dykinėjantis vyras, kai ji imdavosi veiklos. „Džozefai, uždaryk langus“, – prašydavo ji. „Dėl dievo meilės, sutvarkyk knygas.“ „Parašyk savo broliui į Niujorką.“ „Aš per žemas.“
Selisė visur prankodavo savo vyrą – išskyrus vieną sritį. Jis sužibėdavo, kai linksmesniais jų jaunystės metais po vieno ar poros gėrimų ji įkalbėdavo jį padainuoti. Jo balsas buvo lyg dukart už jį didesnio žmogaus. Kalbant jo tembras buvo neryžtingas ir tylus, skaitant paskaitas – neįtikinantis, bet dainuojant jis buvo užtikrintas. Alkoholis ir eilės suteikdavo jam tokią iškalbą ir pasitikėjimą savimi, kokio jis niekad nebūtų gavęs iš šnekėjimo ir iš anksto paruoštų atsakymų.
Reikėtų pridurti, kad Džozefo iškalba buvo senamadiška ir neišlavinta. Visas dainas jis išmoko iš tėvų. Tai buvo šokių melodijos, sentimentalūs šlageriai, meilės baladės, greitakalbės – muzika, kurios griebiamės po vidurnakčio, visai sutemus. Užstalės muzika. Laužo dainos. Džozefas vienintelis kompanijoje prisimindavo visus žodžius. Visą vakarą vargiai teištaręs žodį, jis vienintelis nepaliaudavo dainuoti, kai likusieji apsimestinai sudainuodavo paskutinius pora posmelių ir nutildavo. Tuomet jis užtraukdavo garsiau ir nesivaržydamas atlikdavo solo, mesdamasis (jei muzika tai leisdavo) per registrus, kad paskutinę priedainio eilutę galėtų užbaigti žaismingu bosu. Jis mėgdavo pasiekti ir tęsti pačias žemiausias natas.