Arvydas Sabonis: „Jeigu ne sportas, iki vertimo gal nė nebūčiau atvingiavęs“

Laimantas Jonušys
Literatūra ir menas
Iš 3695 / 1 žurnalo (2020-01-10)


Vertėjas Arvydas Sabonis gimė 1954 m. gruodžio 19-ąją. Tą pačią dieną, tik lygiai dešimčia metų vėliau, gimė kitas Arvydas Sabonis, garsusis krepšininkas. Nors jie ne giminės, juos sieja dar vienas panašumas – abu buvo aukšto lygio sportininkai.

Apie sportininko patirtį, o svarbiausia – apie vertimus pasakoja vertėjas Arvydas Sabonis, 2019-ųjų gruodį šventęs 65 metų jubiliejų. Jis yra išvertęs George’o Orwello, Roaldo Dahlio, Williamo Saroyano ir kitų autorių knygų. Kartu su tėvu, žinomu vertėju Stasiu Saboniu, sudarė knygą „Rašytojas ir cenzūra“ (1992), parašė jai pratarmę. Dirbo „Mokslo“ ir „TEV“ leidyklose.


Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Tavo biografija su įdomiais vingiais – studijavai architektūrą, buvai žinomas sportininkas, ne kartą tapai šuolių į tolį Lietuvos čempionu, pelnei medalių Sovietų Sąjungos čempionatuose. Kas labiausiai įsiminė iš tų laikų?

Nuėjau studijuoti architektūros, nes ji man tada atrodė tiksliųjų ir humanitarinių mokslų, tarp kurių baigdamas vidurinę niekaip negalėjau pasirinkti, derinys. Trečiame kurse per fakultetų varžybas netikėtai, be jokio pasirengimo pašokau į aukštį 2 metrus, ir supuolę sporto treneriai ėmė siūlyti – ne, ne aukso kalnus, bet sunkų kelerių metų darbą ir paskui ateisiančias pergales. Lengvai pasidaviau vilionėms, nes lengvoji atletika man buvo uždraustas vaisius dar nuo ketvirtos klasės, kai gydytojai neleido lankyti treniruočių. Be to, sportas tais laikais buvo bene vienintelis būdas pamatyti, kas dedasi už geležinės uždangos. Dabar, kai visi galim važinėti kur panorėję, tokie motyvai skamba juokingai, bet tada sovietų valdžia išleisdavo į užsienį tik itin lojalius savo tarnus arba aukštesnio lygio sportininkus.

Ką davė tie devyneri profesionaliam sportui atiduoti metai? Na, šiek tiek pakeliavau po pasaulį, susipažinau su žmonių įvairove, supratau, ko vertas žinomumas, jaunystėje atrodęs toks svarbus. Per porą metų, praleistų Sovietų Sąjungos rinktinėje, iš arti pamačiau, kaip veikia apgavysčių ir dopingo sistema, kuri Rusijoje gyvuoja iki šiol, kaip su sportininkais dirba KGB. Ne kažin kokios patirtys, bet ar būčiau daręs tą patį žinodamas, kad po 15 metų sienos nugrius? Manyčiau, taip.

Ėmeisi vertimo, nors studijavai ne filologiją. Tai, žinoma, ne vienintelis toks atvejis tarp vertėjų. Kas paskatino versti – ar čia turėjo įtakos tėvas, žinomas vertėjas?

Jeigu ne sportas, iki vertimo gal nė nebūčiau atvingiavęs. Daug laiko tuščiai praėjo treniruočių stovyklose, kur visi laisvalaikį leisdavo kortuodami ir gerdami. Ilgainiui supratau, kad taip gyventi negalima. Tėvo pavyzdys čia pats įsipiršo. Paprašiau, kad parūpintų kokį nors vertimą iš rusų kalbos, kuriuo galėčiau užsiimti tarp ir po treniruočių. Tėvui, matyt, buvo įdomu, ar genai iš tikrųjų egzistuoja, ir jis sutiko. Iki šiol buvau laimingai pamiršęs tą „Šviesos“ išleistą knygelę – „TSRS kosmonautai“, o dabar netgi būtų baisu pažiūrėti, ko ten pridariau.

Šiaip tėvo įtaka buvo netiesioginė, per namų bib­lioteką. Jis pats niekada nieko neskiepijo ir neugdė. Tačiau vaikystėje savo noru po kelis kartus perskaityta lietuvių literatūros klasika ir neklasika turbūt padėjo atsirasti šiokiam tokiam kalbos jausmui.

Bendraujant su baigusiaisiais anglų kalbą susidarė įspūdis, kad Salomėjos Nėries vidurinė bei domėjimasis beveik prilygsta universitetiniam išsilavinimui, todėl ėmiausi padėti žmonai, tuo metu pradėjusiai versti iš anglų kalbos. Birutė dirbo „Vagos“ leidykloje, tarp legendinių redaktorių, dalį jų išminties parsinešdavo namo, taigi jos tekdavo ir man. Palengva mudviejų indėliai susilygino, ir pirmo reikšmingesnio grožinio kūrinio vertimą jau pasirašėme abu (tai buvo Eugene’o O’Nealo drama „Elektrai skirta gedėti“, išleista 1986 m.). O vėliau rašomuosius stalus išsinešiojome kas sau.

Vienas pirmųjų tavo vertimų buvo George’o Orwello romanas „Gyvulių ūkis“. Vertimas pirmą kartą publikuotas 1989 m., o sovietmečiu tai buvo griežtai draudžiama knyga. Kaip pavyko taip greitai pasinaudoti atsiradusia žodžio laisve? Ir, matyt, ta laisvė tau reiškė šį tą daugiau negu tik galimybę versti be cenzūros priežiūros?

1983 m. su būreliu Lietuvos lengvaatlečių dalyvavau keleriose varžybose Austrijoje. Viešbutyje pro mus einantis anglas paklausė, iš kur esame. Iš Lietuvos, atsakiau. „Oh, Russia!“ Nors tarp mūsų galėjo būti skundikų, neišlaikiau: „No, occupied by Russia.“ Ang­las sustojo, mudu pradėjome kalbėtis ir paskui kalbėjomės kiekvieną vakarą iki pat mūsų išvažiavimo. Atsisveikindamas jis man padovanojo dvi knygas: „Gyvulių ūkį“ ir „1984-uosius“. Baiminausi, kad grįžtant sovietų muitinė jas atims, bet, matyt, pasienyje pavyko nutaisyti nerūpestingą veido išraišką.

Abi knygas buvau skaitęs rusiškai, samizdato leistas, ir dabar, pagaliau gavęs angliškas, nusprendžiau jas išversti į lietuvių kalbą. Na, ne visai į stalčių – ketinau duoti vertimą draugams skaityti, gal net anonimiškai paleisti per rankas, kaip dariau su išverstomis knygų apie Ribbentropo ir Molotovo paktą ištraukomis. Tačiau laikas tada buvo tarsi sustojęs, atrodė, kad sovietinis marazmas tęsis dar ilgai, kad nėra kur skubėti, kad nedidelis skirtumas – metais anksčiau ar vėliau. Iki šiol negaliu sau atleisti, kad 1989-uosius pasitikau išvertęs tik „Gyvulių ūkį“. Guodžia nebent tai, kad, kai Antanas Gailius tais metais ėmėsi kurti kultūros almanachą „Proskyna“ ir pakvietė mane į redakcinę kolegiją, vis dėlto turėjau ką atsinešti.

Vėliau išvertei dar kelias G. Orwello knygas. Kuo patraukė šis autorius? Klausiu todėl, kad daugelis jį vertina tik kaip „Gyvulių ūkio“ ir „1984-ųjų“ autorių – tai turbūt suprantama, nes šie romanai, išgarsinę autorių visame pasaulyje, visai kitokie negu ankstesnės, prieškarinės jo knygos.

Ir man Orwellas svarbiausias kaip „Gyvulių ūkio“ ir „1984-ųjų“ autorius. Prieškarinės jo knygos – tarsi pasirengimas, jaunatviškų ieškojimų atspindys. Dalyvavimas Ispanijos kare, matyt, privertė jį daug ką permąstyti, ir vėliau parašytoje „Katalonijai pagerbti“ jau justi vykstantis lūžis. Ankstyvesnių knygų greičiausiai nebūčiau vertęs, jei ne kitas Orwello entuziastas – „Kitų knygų“ leidėjas Gediminas Baranauskas. O kur dar malonumas, kurį patiri versdamas Orwellą: ten puikiai dėstomos mintys, viskas logiška, jokio tuščiažodžiavimo.

Esi išvertęs ir solidžių negrožinės literatūros veikalų, taip pat knygų vaikams. Kas yra sunkiau, kuo tokiais atvejais skiriasi vertėjo darbas?

Na, skirtumas tarp grožinės ir negrožinės literatūros vertimo toks, kad pastarajam tenka atiduoti daug daugiau laiko, ypač jei nesi tos srities, istorijos ar politologijos, specialistas. Negali leisti sau laisvės, pagudrauti, todėl kebliais atvejais turi vargti tol, kol sakinys skambės pakenčiamai ir neiškreips labai konkrečios prasmės. O kartais, norėdamas suprasti teksto esmę, dėl vieno sakinio turi perskaityti kokią nors kitą knygą. Be to, reikia aiškintis tos srities terminus arba juos kurti, kartais netgi tikrinti faktus.

Grožinės autoriai gerokai tiksliau vartoja žodžius, geriau valdo kalbą kaip instrumentą, tada vertėjui lengviau suprasti, kas norima pasakyti, o autoriai specialistai ne visada suvokia, kad jų kūrinius skaitys – ar vers – ne vien kolegos, todėl jų tekstuose kartais išnyksta sąsajos, jie praleidžia tai, kas jiems atrodo savaime aišku.

Pavyzdys – Henry’o Kissingerio „Diplomatija“, ku­rią verčiant prireikė ne tik daugybės papildomo skaitymo, bet ir geriau už mane išsilavinusių draugų amerikiečių pagalbos. Tačiau poros sakinių nepavyko suprasti net ir jiems. Vertime tie sakiniai liko užmuilinti, nežinia ką sakantys, laimei, neatrodė itin svarbūs. Vien dėl jų atsisiunčiau lenkiškąjį ir rusiškąjį „Diplomatijos“ leidimus tikėdamasis ten rasti atsakymą, bet paaiškėjo, kad anie vertėjai paprasčiausiai juos išmetė, kaip ir keletą kitų sunkių vietų.

Tam tikra prasme vertimo strategija yra laviravimas tarp Scilės ir Charibdės – tarp nenatūralaus pažodiškumo ir per didelio laisvumo, nutolimo nuo originalo. Kokiais principais čia vadovaujiesi?

Garsiąja rusų „laisvo“ vertimo mokykla nusivyliau dar pačioje pradžioje, kai, išvertęs G. K. Chestertono apsakymą, palyginau savo vertimą su rusišku ir pamačiau, kad ten sakiniai dvigubai ilgesni už mano lietuviškus, juolab už angliškus. Radau net originale neegzistuojantį gamtos aprašymą. Buvo akivaizdu, kad tokį „laisvumą“ lėmė anaiptol ne meniniai sumetimai, o noras padidinti spaudos ženklų skaičių vertime. Nuo tol stengiuosi kuo mažiau nutolti nuo originalo – į šalį žengiu tik po kelių nesėkmingų bandymų. Tačiau tai turi savo kainą, nes šitaip sugaišti kur kas daugiau laiko, gresia didesnis pavojus pasiduoti originalo kalbos įtakai.

O versdamas vaikams pasijunti tarsi ištrūkęs į laisvę, pirmenybė tenka lietuvių kalbos natūralumui. Čia jau galima koreguoti realijas, pridėti žodžių žaismo ar perkelti jį kitur, įterpti kokį savo ar dukters vaikystėje sugalvotą žodį. Netgi prirašyti sakinį, kaip, pavyzdžiui, Nortono Justerio „Stebuklingosios būdelės“ vertime, kur pritrūkus sinonimų teko pavartoti svetimybę ir, vengiant kalbininkų rūstybės, čia pat paaiškinti, kad ji neteiktina, – laimė, tai kuo puikiausiai tiko kontekstui.

Vieni vertėjai iš pradžių parengia juodraštį, o vėliau įsigilinę iš lėto jį tobulina. Kiti neskubėdami iš karto stengiasi išversti kuo geriau ir vėliau tik kai ką pakoreguoja. Koks tavo darbo metodas?

Ilgainiui išmokau neįklimpti viename sakinyje visai dienai. Stengiuosi iš karto darbą atlikti kuo geriau, bet susidūręs su rimta problema kiek pasikankinu ir tada atidedu ją vėlesniam laikui. Šitokia taktika pasiteisina – paprastai sprendimą randu skaitydamas vertimą antrą ar trečią kartą. Būna, jis pats ateina į galvą vairuojant, valgant arba prabundant, todėl prie lovos visada reikia turėti popieriaus ir pieštuką.

 

Vyksta apklausa

Balsuokite už vertingiausią 2019 m. verstinės humanitarinės literatūros knygą!

Dalyvauti apklausoje

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis