Sohrabo Sepehri rinktinė „Mažos mano akimirkos“ vertėjos žvilgsniu
 
AUSTĖJA MERKEVIČIŪTĖ
2019 12 20

Kai prieš keletą metų ieškojau ko nors paskaityti persų kalba ir į rankas pakliuvo dvikalbė Sohrabo Sepehri (1928–1980) poezijos rinktinė (persų ir anglų kalbomis), nė nenumaniau, koks lemtingas bus šis susitikimas. Nežinojau susidūrusi su vienu reikšmingiausių moderniosios persų poezijos „aukso amžiaus“ atstovų. Anuomet tiesiog nervino laikraštiniai vadovėlių tekstai, tad nusprendžiau kalbos mokytis kitokiu būdu. Ne, nebuvau tokia naivi, kad nesuprasčiau, jog poezijos kalba neišmokys susišnekėti. Tačiau žinojau, kad prireikus pereiti nuo sudėtingų, bet įdomių tekstų prie paprastų lengviau nei atvirkščiai, nes pastarieji gali tiesiog atgrasyti nuo pačios kalbos. Tad pamažėl pradėjau šifruoti gražius rašmenų krivingius, o prieš porą metų jau ryžausi sudaryti ir išversti bičiulio poeto Ali Abdollahi eilėraščių rinktinę (Sielos smailė lanke, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos leidykla, 2017). Po šio iššūkio Ali parūpino Sohrabo Sepehri poezijos rinktinę „Aštuonios knygos“ (Hašt ketāb), apimančią bemaž visą poeto kūrybą (neskaitant pirmojo rinkinio su klasikiniais eilėraščiais, kurių pats Sepehri vėliau nė nelaikė poezija). Ir prasidėjo darbas, jo rezultatu tapo lietuviškoji rinktinė „Mažos mano akimirkos“.
Deja, iš karto tiesiog „imti ir skaityti“ arabiškais rašmenimis užrašytus tekstus rizikinga (turbūt kiekvienas yra girdėjęs apie arabų rašte nefiksuojamus trumpuosius balsius). Laimė, „visagaliame“ internete pamažu pavyko sugaudyti daugumą Sepehri eilėraščių, kuriuos skaito puikūs aktoriai, ir pieštuku susižymėti praleistus balsius (taip atradau ir keletą savų „kliauzų“, pvz., buvau perskaičiusi čohre, „bebarzdis jaunuolis“, o iš tikrųjų reikėjo skaityti čehre, „veidas“).
Į „Aštuonias knygas“ pats poetas sudėjo kiek pataisytus šešis poezijos rinkinius ir dvi atskirais leidiniais išėjusias poemas: „Vandens žingsnių garsai“ (1965) grindžiama autobiografiniais motyvais, o „Keleivis“ (1966) – tarsi reali, tarsi mistinė sielos kelionė erdvėlaikiu. Skaitydama tolyn labyn žavėjausi ir stebėjausi. Ar sapnuoju, ar išties padvelkia tai Oskaru Milašiumi, tai Heideggeriu, tai Jungu? Ar neprimetu poetui savų asociacijų? Užtat labai nudžiugau neseniai vieno persų kritiko straipsnyje apie Sepehri aptikusi minimas dvi pastarąsias pavardes. Ir kad Sepehri pats yra vertęs prancūzų, anglų ir japonų poeziją (dar neišsiaiškinau, ką konkrečiai). Mažiau stebino sufijų misticizmo, budizmo, hinduizmo atšvaitai. Užtat pribloškė daugumos amžininkų poetų ir kritikų reakcija – abejinga ar net neigiama. Anuomet verdant politinėms aistroms Irane poezijai, anot jų, privalu imtis politinių ir socialinių temų. Buvo net poetinė srovė, vadinama socialiniu simbolizmu. O Sepehri gyveno atsiskyrėliškai, nedalijo jokių interviu, nekomentavo nei savo dailės, nei poezijos, neatsakinėjo į išpuolius spaudoje, bemaž visas knygas leido savo lėšomis. Kalbėjo darbais. Nesyk išsakė savo santykį su politika ir su religijos formalybėmis, pavyzdžiui, poemoje „Vandens žingsnių garsai“:

Mačiau traukinį, pakrautą dienos šviesos,
mačiau traukinį, pakrautą islamo teisės ir sunkiai pūškuojantį,
mačiau traukinį, pakrautą politikos (ir taip tuščiai žvangantį),
mačiau traukinį, pakrautą lotoso sėklų ir kanarėlių giesmių,
o pro lėktuvo langą tūkstančio pėdų aukštyje
buvo matyti žemė –
lukučio kuodas,
drugio sparnų dėmės,
varlės atspindys tvenkiny,
musė, trepenanti vienatvės skersgatviu,
žvirblis, su aiškiu kėslu purpteliantis nuo platano,
buvo matyti bręstanti saulė
ir grãžios lėlės glamonės su aušra.

Bet kurio šios poemos ir vėlesnių Sepehri kūrinių fragmento nesupainiosi su jokio kito persų poeto eilėraščiais. Įdėmus ir visada šiltas profesionalaus dailininko žvilgsnis į pasaulį (Sepehri baigė tapybą Teherano universiteto Dailiųjų menų fakultete, litografijos kursą Paryžiaus aukštojoje nacionalinėje dailės mokykloje ir ksilografiją Tokijuje, su parodomis apvažinėjo Europą, JAV, Aziją). Gamta tiesiog apdainuojama bemaž panteistinėmis metaforomis, žmogus – neatskiriama jos dalis. Gyvenimas ir mirtis neatsiejami, mirtis netgi lemia gamtos grožį. Dažni sintaksiniai paralelizmai, primenantys Bibliją ir kitus šventraščius. Ritmika netolygi, bet išraiškinga. Gausybė aliteracijų ir asonansų (vertime jų veikiausiai mažiau, bet vietomis pavyko). Paprastutė sintaksė ir sykiu neįprasti konkretybių junginiai, o tarp šių netikėtai įsiveržianti abstrakcija išskelia kibirkštis, visiškai naujai nušviečiančias žodžio reikšmės horizontus. Prisirašiau daugybę pavyzdžių, net bandžiau juos sisteminti, bet gal telieka tai kitokio pobūdžio tekstui. Dėmesingas skaitytojas daug ką įžvelgs pats kad ir šiame tos pačios poemos fragmente:

Iš Kašano aš, tačiau
Kašanas nėra mano miestas.
Praradau savąjį miestą,
su karščiu, su įkarščiu
pasistačiau namą anapus nakties.

Šiame name priartėju prie rasotos žolės anonimiškumo,
čia girdžiu alsuojant lysvę
ir tamsą, lašnojančią nuo lapų,
šviesos kosulį pro medžius,
vandens čiaudulį iš kiekvieno akmens plyšio,
kregždžių krapt krapt nuo pavasario skliauto.
Girdžiu, kaip aiškiai veriasi ir užsiveria vienatvės langai
ir kaip skardžiai neriasi iš odos meilė.
Girdžiu bręstančią sparnų reikmę skristi
ir pleišėjančią dvasios kantrybę.
Girdžiu pėdinant norus
ir ritmingus kraujo žingsnius gyslose,
karvelidžių pulsavimą priešaušriu
ir plastančią penktadienio nakties širdį,
gvazdiko tekėjimą mintyse
ir aiškiausią tiesos žvengimą toly.
Girdžiu materijos dvelksmą
ir tikėjimą, trepsintį aistros skersgatviu,
lietaus barbenimą į drėgnus meilės vokus,
į liūdną brandos muziką,
į sodo granatmedžių dainą.
Girdžiu naktį dūžtančią džiaugsmo taurę
ir skiautėmis drykstančią servetėlę,
girdžiu klajonių ąsotį, tai tuščią, tai vėl pilną vėjo.

Esu prie pat žemės ištakų.
Jaučiu gėlių pulsą,
pažįstu drėgną vandens lemtį, žalią medžio įprotį.

Buvau ketinusi išsamiau apžvelgti nuolatinius vertimo keblumus (kylančius ir tiesiog dėl gramatinių persų ir lietuvių kalbų skirtybių, ir dėl Sepehri poetikos ypatumų). Na, paminėsiu bent vieną. „Septintąją“ iš „Aštuonių knygų“ pavadinimu „Žalia apimtis“ sudaro dvidešimt penki eilėraščiai, kartu su abiem poemomis laikomi Sepehri kūrybos viršūne. Išverčiau dvidešimt keturis. Vieno nesiryžau versti vien dėl to, kad būtų tekę apsispręsti ir pasirinkti vieną iš dviejų asmeninio įvardžio u vertimo variantų – „jis“ ar „ji“. O iš kur man žinoti? Persų kalba neturi giminės kategorijos. Visada lieka dviprasmybė. Laimė, manoma, kad vieną gražiausių iš tų dvidešimt keturių eilėraščių Sepehri parašė žuvus poetei Foruk Farochzad (1934–1967). Todėl ramia širdimi pavadinau jį „Bičiulė“.
Dėl įvairiausių keblumų į rinktinę įėjo tik po keletą eilėraščių iš ankstyvųjų ir paskutinio Sepehri rinkinio. Neabejoju dar sugrįšianti prie antrojo rinkinio „Sapnų gyvenimas“. Pernelyg priminė savus „sapnovaizdžius“…
Labai džiaugiuosi, kad galiausiai pavyko gauti ir knygą „Tebesu kelionėje“ (Hanuz dar safaram) su įvairiais poeto tekstais, laiškais, neskelbtais eilėraščiais, prisiminimais apie vaikystės ir jaunystės metus, ją jau po poeto mirties išleido sesuo Paridocht Sepehri. Lietuviškoji rinktinė papildyta poeto prisiminimais, subtiliais liudijimais apie Kelio pradžią.

Straipsnio originalas www.satenai.lt

Rėmėja

 

 

Vyksta apklausa

Balsuokite už vertingiausią 2019 m. verstinės humanitarinės literatūros knygą!

Dalyvauti apklausoje

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis