EKSPERTĖS IŠVADOS

Rusų poetės Marijos Stepanovos prozos knyga „Pamiati pamiati“ laikoma vienu vertingiausių pastarojo laikotarpio kūrinių rusų kalba. Rašydama savo šeimos istoriją Stepanova bando perprasti ir patį atminties, be kurios, kaip žinome, nėra ir mąstymo, fenomeną. Rusų kritikai vadina knygą antropologiniu tyrimu, literatūrologai lygina su Marcelio Prousto kūryba, apžvalgininkai pažymi, kad knyga itin aktuali dėl pastaruoju laikotarpiu Rusijoje vėl itin aršiai suvešėjusių spekuliacijų atminties tema, o skaitytojai giria autorę už nuostabią rusų kalbą, vaizdo plastiką ir europinį kontekstą.

Knygos pavadinimas daugiaprasmis, daugiabriaunis. Tikėtina, kad išstudijavęs originalą ir kritiką būsimasis knygos vertėjas (o šią knygą tikrai vertėtų išversti į lietuvių kalbą) nepasirinks tokių konkurso „Noriu versti“ dalyvių pasiūlytų variantų, kaip „Prisiminimai atsiminimai“, „Atsiminimai“, „Atmintys atmintys“, „Atminimas“ ar „Atmintie atmintie“... Tačiau išties vertas dėmesio Ru2 – „Atminčiai atminti“... Žinoma, blogiausiai pasielgė tie konkurso dalyviai, kurie pagudravo ir pavadinimo apskritai nevertė.

Reikia sutikti, kad pateiktos versti pastraipos – kietokas riešutėlis. Kai kurie darbai nuliūdino, pavyzdžiui, Ru1, nes vertėjas nemoka lietuvių kalbos: „...sijonai, skirti ypatingam paradiniam išėjimui, todėl į juos iki šiol nebuvo apsivilkta“; „...iškart pajutęs save šiukšle...“ ir t. t. Labai apmaudu dėl Ru3: šio vertėjo lietuvių kalba itin žodinga  („buvo apstybė šiltų baltinių“) ir gramatiškai taisyklinga, bet jam derėtų dar pasimokyti rusų kalbos: kareiviškų apatinių jis neskiria nuo skirtų karininkams, skersgatvį vadina gatve, Galinos mamą – Galkinos mama, o baisiausia, – nesuprato žmogiškosios tragedijos esmės: содержимое этого дома вдруг расчеловечилось  išvertė „įgavo (=neteko) žmogiškųjų savybių“. Ru 9, matyt, prastokai moka ir lietuvių, ir rusų: „jas (=jų, segių) jau apie keturiasdešimt metų niekas nenešiojo (=nesegėjo)“; „visa tai turėjo prasmę ir reikšmę tik esant kartu kaip vienas“; „kad atpažintume jį kaip veidą (=asmenį), reikalinga ne tiek linijų sutaptis (=bruožų visuma), kiek apvalainis. Be apvalainio ne kaip neapsieisi…“;„rašė daugelį metų […] privalomame, tarsi atsikėlimo ir nusiprausimo, rėžime“, o содержимое этого дома вдруг расчеловечилось išvertė „šio namo turinys staiga sužmonėjo…“ Tas pat pasakytina apie Ru11: be jau minėtų riktų – собирает ее в умопостигаемое единство –   „surenka ją į bendrą supratimą“; среди вещей, с которыми тётя Галя не расставалась до последнего – „Tarp daiktų, su kuriais teta Galia iki galo neišsiskirdavo (=iki paskutinio atodūsio nesiskyrė) “; Они всё ещё лежали в деревянном коробе – „Jie visi (=vis dar) gulėjo  medinėje dėžutėje... „jų buvo daug: pakankamai (=užteko) dviem dideliems maišams (=krepšiams), kuriuos parsinešiau namo į Banio (=Pirties) skersgatvį).“

RU5 erzina atsainoku požiūriu į originalą: vertėjas ignoruoja pažyminį – были залежи тёплого белья – „buvo begalė baltinių (=buvo begalė šiltų baltinių)“; pasitelkia neapibrėžto kiekio kilmininką ten, kur autorė kalba apie vieną unikalų daiktą – „была вышитая мужская рубашка“ – verčia : „Buvo siūvinėtų vyriškų [...] marškinių...“; daugžodžiauja: маленькие костяные брошки virsta „mažų, iš kaulo išraižytų [...] sagių“ (=segių); vartoja kad su bendratimi: „kad jį atpažinti kaip veidą“ (=kad atpažintume), – ir barbarizmus ten, kur autorė neutrali: „prireikė dviejų didelių tašių“. Ru 4 vertime gausu pažodiškumų: роза, ещё роза – „rožė, dar kartą rožė (=rožė, dar viena rožė)“; тома и тома – „tomai ir tomai“ (=tomų tomai); которые она вела годами – „daugelį metų jos vestų užrašų“; в обязательном, как встать и умыться, режиме – „būtinu kaip „keltis ir praustis“ rėžimu“…

Prie gerėlesnių priskirtinas RU2, tačiau ir šis vertimas netikslus: костяные брошки, сквозные – „kaulinės sagės (=segės), perveriamos (=ažūrinės); „aptikau ne vieną tomą prirašinėtų (=prirašytų) dienoraščių“; „reikšminga tik vienybėje (=tik kaip visuma)“; „Buvo šiltų apatinių, tarp jų ir ilgų apatinių (=šiltų baltinių, tarp jų ir apatinių kelnių) karininkams…“ Negana to, vertėjas trumpino sakinius, kad išvengtų keblesnių vietų: …для того чтобы осознать в человеческом лице лицо, чтобы его как лицо опознать, необходима не столько совокупность черт, сколько овал  susitraukė į „...norint žmogaus veide įžvelgti veidą, [...?] svarbu ne tiek bruožų visuma, kiek kontūras“.

Ru6 taip pat padarė vertimo klaidų: И всё же квартира была местом письма – „Ir visgi butas buvo ta laiške minėta vieta“ (=Ir vis dėlto bute buvo rašoma), праздничные открытки  – ne „atostogų atvirukai“, o брошки, сквозные – ne „įsegamos (=ažūrinės) segės“. Vertimui trūksta tikslumo: только как целое, в общей раме длящейся жизни išversta „tik visumoje, tik bendrame gyvenime, kol jis tęsėsi“, sklandumo: „skirtų išėjimui ypatingomis progomis“ (=skirtų ypatingoms progoms). Vartojama kad su bendratimi: „kad kaip veidą jį suvokti“ (=kad suvoktume)...

Ru7, kaip ir daugumai kitų vertėjų, koją pakišo karininkiškos apatinės kelnės, mergaitiškos segės ir kt.: „karinių vyriškų apatinių kelnių“; „skirtų paradinei išeigai“, „mažių, kaulinių, kiaurų ir mergaitiškų, sagių (=mažų kaulinių ažūrinių mergaitiškų segių); „daug tomų išrašytų (=tomų tomai prirašytų) dienoraščių, kasdieninių kronikinių užrašų (=kasdienių kronikų įrašų)“; esama gramatikos riktų: kad su bendratimi: „kad kaip veidą jį atpažinti“ (=kad atpažintume)... „parvežiau (=parsivežiau) juos namo“; „neužilgo apie tai (=netrukus tai) sužinojau“; „knygoje apie smegenų veikimą (=veiklą)“. Trūksta sklandumo: „be ovalo niekaip negalima išsiversti (=niekaip neišsiversi)“, „staiga tarsi virto nuasmenintais (=buvo nuasmeninti)...

Ru8 pažėrė „fotografijų“ (=nuotraukų). Sakinyje „Buvo užsigulėję šilti drabužiai ir karininkiškos apatinės kelnės, buvo nauji ir gražūs švarkai ir sijonai, numatyti ypatingam paradiniam pasirodymui“ derėtų vartoti neapibrėžto kiekio kilmininką: (=Buvo krūvos šiltų baltinių ir karininkiškų apatinių kelnių, buvo naujų ir gražių švarkų ir sijonų, skirtų ypatingoms progoms); Sagės (=segės) segimos, o ne nešiojamos. Pasitaiko pažodiškumų, vertalų: „Be ovalo niekaip neapsieiti (=neapsiesi)“, „užrašų, kuriuos ji vedė (=rašė)... Yra netikslumų, pavyzdžiui, „...šių namų turtas“ neperteikia содержимое этого дома..., nebaigtų sakinių: „Tarp daiktų, su kuriais teta Galia nesiskyrė iki paskutinės (=iki paskutinės minutės?), apie kuriuos klausinėjo...“, rašybos klaidų „pakako dviems (=dviem) dideliems krepšiams“... Taip pat derėtų žinoti, kad jei autorius ką nors išskiria – kad ir kursyvu, kaip Stepanova, – šitai reikia perteikti ir vertime, – t. y. taip pat pakursyvinti atitikmenį.

Ru10 pirmiau minėtame kontekste būtų vertas pagyrimo darbas, bet ir jo autorius šiltus baltinius visai be pagrindo sukonkretino paversdamas šiltomis kelnaitėmis; karininkams skirtas apatines kelnes priskyrė kareiviams, o itin iškilmingomis progomis segimus sijonus susiejo su paradais. Be to, kalbant apie privačią gyvenamąją erdvę vartotina ne „šio namo turinys staiga tapo nuasmenintas“, o „šių namų“. Yra ir šiurkšti teksto supratimo klaida: „Visgi laišką atstojo pats butas (=Ir vis dėlto bute buvo rašoma)“.

Ru5 ir Ru8 autorius derėtų atskirai pagirti už tai, kad neignoravo brūkšnelių: ни-дня-без-строчки. Ни дня без строчки – tai lotyniško posakio nulla dies sine linea vertimas. Mūsų kalbininkai ne itin mėgsta tokius parašymus kaip „nė-dienos-be-eilutės“, tačiau kaip kitaip atkreiptume skaitytojo dėmesį į potekstes (nuo Gajaus Plinijaus Vyresniojo, Émile Zola iki rusų rašytojo Jurijaus Olešos dienoraščių knygos pavadinimo ir kt.) ir išgirstume dar mažiausiai bent vieną balsą pasakojimo pirmuoju asmeniu kontekste?.. Beje, pirmoje pateiktos versti ištraukos pastraipoje yra dar vienas darinys su brūkšneliu: до-войны – tai lyg tapęs vienu žodžiu – kliše – šnekamasis epochos apibūdinimas. Nė vienas vertėjas neatkreipė į tai dėmesio ir nebandė kaip nors perteikti. Nė vienas vertėjas nebandė kaip nors atliepti ir ryškų šnekamąjį atspalvį turinčio ненадёванные... Kai kurie vertėjai kratėsi ir lotyniško posakio post mortem, kurį autorė irgi keistokai užrašė rusų abėcėle: постмортем... Europa – mūsų namai :).

Itin daug kūrybinių kančių vertėjams, matyt, sukėlė для того чтобы осознать в человеческом лице лицо, чтобы его как лицо опознать... vertimas. Vienas grakščiausių sprendimų, tik ne visai tikslus, – Ru8: „norint žmogaus veide įžvelgti veidą, jį kaip veidą (=asmenį) atpažinti...“ Teisinga linkme, tik viską pernelyg sureikšmindamas, judėjo ir Ru3: „siekiant perprasti žmogaus esybę iš jo veido ir jį pažinti kaip asmenybę“...

Noriu padėkoti ir palinkėti sėkmės tiems vertėjams, kurie nuoširdžiai dirbo!

Irena Potašenko

TEKSTAS ORIGINALO KALBA

Мария Степанова. Памяти памяти
М.: Новое издательство, 2017

Когда несколькими днями спустя я стала разбирать бумаги, среди фотографий и праздничных открыток почти не было письменного. Были залежи теплого белья и офицерских кальсон, были новые и красивые пиджаки и юбки, рассчитанные на особенный парадный выход и поэтому ненадеванные и всё еще пахнувшие советским магазином. Была вышитая мужская рубашка из до-войны, и маленькие костяные брошки, сквозные и девичьи, – роза, еще роза, журавль; они принадлежали Галкиной маме, моей бабушке Доре, их уже лет сорок никто не носил. Между всем этим существовала безусловная и прямая связь, и все это имело смысл и значение только как целое, в общей раме длящейся жизни, а теперь на глазах рассыпалось в пыль. В одной книге про устройство мозга я вычитала, что для того чтобы осознать в человеческом лице лицо, чтобы его как лицо опознать, необходима не столько совокупность черт, сколько овал. Без овала никак не обойтись: он – то, что ограничивает нашу историю, то, что собирает ее в умопостигаемое единство. Овалом может быть сама жизнь, пока продолжается; или, уже постмортем, связующая линия рассказа о том, что было. Покорное, разом ощутившее себя мусором, содержимое этого дома вдруг расчеловечилось и перестало хоть что-нибудь помнить и означать.

[...]

И все же квартира была местом письма, и вскоре об этом я узнала. Среди вещей, с которыми тетя Галя не расставалась до последнего, о которых спрашивала и которые трогала рукой, оказались тома и тома исписанных ежедневников, подневных хроникальных записей, которые она вела годами, ни-дня-без-строчки, в обязательном, как встать и умыться, режиме. Они всё еще лежали в деревянном коробе у изголовья кровати, их было много: хватило на две большие сумки, в которых я увезла их к себе домой, на Банный переулок, и сразу же села читать в поисках рассказа, объяснения, овала. И прочла; и странные же это были дневники.

 

KONKURSO DALYVIŲ VERTIMAI

RU1

Kai po kelių dienų kapščiau popierius, tarp nuotraukų ir šventinių atvirukų beveik nebuvo rašytinių. Buvo krūvos šiltų baltinių bei apatinės karininkų kelnės, nauji ir gražūs švarkai bei sijonai, skirti ypatingam paradiniam išėjimui, todėl į juos iki šiol nebuvo apsivilkta, nors rūbai vis dar kvepė tarybine parduotuve. Radau austus vyriškus marškinius iš prieškarinio periodo bei mažas kaulines seges, kiaurinius bei mergautinius, – rožė, vėl rožė, gervė; vienos priklausė Galkos mamai, mano močiutei Dorai; jų jau keturiasdešimt metų niekas nesegė. Visus šiuos rūbus siejo neabejotinas tiesioginis ryšys; visa tai turėjo esmę ir reikšmę tik, kaip visuma, bendrose besitęsiančio gyvenimo rėmose, o dabar tai prieš akis pavirsdavo pelenais. Vienoje knygoje apie galvos smegenų struktūrą perskaičiau, kad, norint žmogaus veide atpažinti „veidą“, siekiant jį pažinti, kaip veidą, būtina įsižiūrėti ne tiek į bruožų visumą, kiek į ovalą. Be ovalo neišsiversi: jis – tai, kas apriboja mūsų istoriją, tai, kas surenka ją į proto suvokiamą visumą. Ovalu gali būti pats gyvenimas, kol jis tęsiasi, arba, jau po mirties, jungiamoji pasakojimo apie tai, kas buvo, linija. Nuolankus, iškart pajutęs save šiukšle šio namo turinys staiga depersinifikavosi ir jau nieko neprisiminė ir nereiškė.

[...]

Ir vis dėlto būtas buvo rašymo vieta; greitai sužinojau apie tai. Tarp daiktų, su kuriais teta Galia nesiskirdavo iki paskutinio atodūsio, apie kuriuos klausė, kuriuos lietė, atsirado dauguma prirašytų dienoraščių tomų, dieninių chronikos užrašų, kuriuos jį rašė metų metus, kiekvieną dieną po eilutę, privalomuoju, kaip atsikėlimas ir prausimasis, režimu. Jie vis dar gulėjo medinėje dežutėje prie lovos galvūgalio; jų buvo daug: pakako dviem dideliems krepšiams, kuriuose išvėžiau juos pas save, į Bannyj skersgatvį, ir tuojau pat atsisėdau skaityti, ieškodama pasakojimo, paaiškinimo, ovalo. Man pavyko perskaityti juos; na ir keisti gi buvo šie dienoraščiai.


RU2

Marija Stepanova Atminčiai atminti

Atminties atminimui

M.: Novoje izdatelstvo, 2017

Kai po kelių dienų ėmiausi tvarkyti popierius, tarp nuotraukų ir šventinių atvirukų beveik neaptikau nieko rašytinio. Buvo šiltų apatinių, tarp jų ir ilgų apatinių karininkams sankaupos, buvo naujų ir gražių švarkų bei sijonų, skirtų ypatingai iškilmingoms progoms, todėl nenešiotų ir vis dar išlaikiusių sovietinės parduotuvės kvapą. Buvo vyriški siuvinėti marškiniai iš prieškario, ir mažytės kaulinės sagės, perveriamos, mergaitiškos: rožė, dar viena rožė, gervė – jos priklausė Galkos mamai, mano senelei Dorai, ir jų jau gerus keturiasdešimt metų niekas nesegėjo. Visa tai tarpusavy buvo besąlygiškai ir tiesiogiai susiję; visa tai buvo prasminga ir reikšminga tik vienybėje, įrėminta į besitęsiančio gyvenimo rėmą, o dabar tiesiog akyse virto dulkėmis. Vienoje knygoje apie smegenų sandarą perskaičiau, kad norint žmogaus veide įžvelgti veidą, svarbu ne tiek bruožų visuma, kiek kontūras. Be kontūro niekaip neišsiversi – būtent jis apibrėžia mūsų istoriją, jis suteikia jai  protu suvokiamą vientisumą. Kontūru gali tarnauti pats gyvenimas, - kol jis tęsiasi, arba, jau post mortem, kontūru tampa pasakojimo apie tai, kas buvo gija. Nuolankus šių namų turinys, netikėtai pasijutęs šiukšlių krūva, staiga dehumanizavosi, prarado bet kokią atmintį ir prasmę.

(...)

Ir vis dėlto šis butas buvo ir rašmenų buveinė, ir aš labai greitai apie tai sužinojau. Tarp daiktų, su kuriais teta Galia nesiskyrė iki paskutinės akimirkos, apie kuriuos klausinėjo ir kuriuos vis lietė, aptikau ne vieną tomą  prirašinėtų dienoraščių - tai buvo kasdienės kronikos įrašai, kuriuos ji pildydavo daugybę metų, nepraleisdama nė dienos be eilutės, - jai įprastas,  kaip atsikelti ir nusiprausti, veiksmas. Jie vis dar gulėjo medinėje dėžėje jos lovos galvūgalyje, ir jų buvo daug, pripildžiau du didelius krepšius, kuriuos ir išsivežiau  į savo namus Pirties skersgatvyje, ir tuojau pat sėdau skaityti, ieškodama pasakojimo, paaiškinimo, kontūro. Ir perskaičiau; keisti tai buvo dienoraščiai.


RU3

Marija Stepanova

Atminimas

Po keleto dienų, kuomet aš ėmiau sklaidyti popierius, tarp nuotraukų ir šventinių atvirukų beveik nebuvo nieko rašytinio. Buvo apstybė šiltų baltinių ir kareiviškų apatinių kelnių, buvo naujų gražių švarkų ir sijonų, skirtų ypatingai ir iškilmingai išeigai, todėl dar nedėvėtų ir vis dar atsiduodančių tarybine parduotuve. Buvo, dar prieš karą, išsiuvinėti vyriški marškiniai ir nedidukės kaulinės, akytos moteriškos segės – rožė, ir dar viena rožė bei gervė: jos priklausė Galkinos mamai, mano močiutei Dorai, ir jų jau keturiasdešimt metų niekas nesegėjo. Tarp viso šito egzistavo neginčijimas ir akivaizdus ryšys, ir visa tai turėjo prasmę ir vertę tik kaip visybė, sava vaga plaukiančio gyvenimo, o dabar, tiesiog akyse, virto dulkėmis. Vienoje knygoje apie smegenų veiklą aš perskaičiau, kad siekiant perprasti žmogaus esybę iš jo veido ir jį pažinti kaip asmenybę, reikia ne tiek veido bruožų visumos, kiek jų ovalo. Ovalas būtinas: jis – tai, kas nustato mūsų istorijos ribas, tai, kas sulipdo ją į suvokiamą visumą. Ovalu gali būti pats gyvenimas, kol jis tęsiasi arba linija, jau po mirties sujungianti praeities įvykius į pasakojimą. Bemat, pasijutę it šiukšlės, nuolankūs daiktai šiame name netikėtai įgavo žmogiškųjų savybių ir liovėsi nors kažką prisiminti ir reikšti.

[...]

Ir visgi bute raštai buvo, ir aš netrukus apie tai sužinojau. Tarp daiktų, apie kuriuos teta Galia klausinėjo ir lytėjo ranka bei su kuriais nesiskyrė iki paskutinės gyvenimo akimirkos, pasirodo buvo tomų tomai prirašytų kalendorių, kasdieninių įvykių užrašų, kuriuos ji, diena iš dienos, užrašinėjo daug metų, tai buvo privalomas, lyg atsikelti ir nusiprausti, ritualas. Jų buvo šūsnys, kurios vis dar tūnojo medinėje dėžėje už lovos galvūgalio. Pilnus du didelius krepšius, aš išgabenau į savo namus Pirties gatvėje, ir čia pat, ieškodama paaiškinimo ir pasakojimo apie ovalą, įsitraukiau į skaitymą. Ir perskaičiau, na ir keisti gi buvo tie dienoraščiai.


RU4

Marija Stepanova. Prisiminimai atsiminimai.

M.: Novoje izdatelstvo, 2017

Kai, praėjus kelioms dienoms, aš ėmiau tvarkyti popierius, tarp fotografijų bei šventinių atvirukų beveik nebuvo rašytinio. Buvo krūvos šiltų rūbų ir karininko apatinių kelnių, buvo nauji ir gražūs švarkai bei sijonai, skirti ypatingam pasivaikščiojimui, todėl nedėvėti ir vis dar kvepiantys tarybinėmis parduotuvėmis. Buvo išsiuvinėti vyriški marškiniai iš prieškario bei mažos, skaidrios ir mergaitiškos kaulinės segės ‒ rožė, dar kartą rožė, gervė; jos priklausė Galinos mamai, mano močiutei Dorai, jų jau keturiasdešimt metų niekas nenešiojo. Tarp viso šito egzistavo besąlygiškas ir tiesioginis ryšys, ir visa tai turėjo prasmę bei reikšmę tik kaip visuma, šiame niekuo neišsiskiriančiame gyvenime, o dabar tiesiog akyse virto dulkėmis. Vienoje knygoje apie smegenų veiklą perskaičiau, jog dėl to, kad atpažintume žmogiškajame veide veidą, kad suprastume jį kaip veidą, svarbi ne tiek bruožų visuma, kiek pats ovalas. Be ovalo niekaip neapsieti: jis ‒ tai, kas riboja mūsų istoriją, tai, kas surenka jį į suprantamą visumą. Ovalu, kol tęsiasi, gali būti pats gyvenimas; arba, jau po mirties, jungianti linija pasakojimo apie tai, kas buvo. Nuolankus, iškart pasijutęs šiukšle, šio namo turinys staiga nužmogėjo ir nustojo nors ką nors priminti bei reikšti.

[...]

Netrukus sužinojau, jog šis butas vis dėlto buvo rašymo vieta. Tarp daiktų, su kuriais teta Galia nesiskyrė iki paskutiniosios, apie kuriuos klausinėjo ir kuriuos lietė ranka, buvo tomai ir tomai prirašytų dienoraščių, kasdienių, daugelį metų jos vestų užrašų, nė dienos be eilutės, būtinu kaip „keltis ir praustis“ rėžimu. Jie vis dar gulėjo medinėje dėžėje, lovos galvūgalyje, jų buvo daug: užteko dviems dideliems krepšiams, kuriuose aš išsivežiau juos sau namo į Pirties skersgatvį, ir iškart sėdau skaityti ieškodama pasakojimo. Ir perskaičiau; ir keisti gi tai buvo dienoraščiai.


RU5

Marija Stepanova

Atminimui įamžinti

Po kelių dienų, kuomet pradėjau tvarkyti popierius, tarp nuotraukų ir šventinių atvirukų beveik nebuvo rašytinio. Buvo begalė baltinių ir kareiviškų apatinių kelnių, buvo naujų ir gražių švarkų ir sijonų, skirtų ypatingoms iškilmingoms progoms, ir todėl dar nedėvėtų, ir kurie ligi šiol išlaikė sovietinės parduotuvės kvapą. Buvo siūvinėtų vyriškų ikikarinių marškinių ir mažų iš kaulo išraižytų kiaurinių bei mergaitiškų sagių: rožė, dar viena rožė, gervė; visa tai priklausė Galkos mamai, mano močiutei Dorei, jų jau keturiasdešimt metų niekas nenešiojo. Visa tai neabejotinai buvo tarpusavyje tiesiogiai susiję, ir visa tai turėjo prasmę ir buvo reikšminga tik kaip visuma, vieno vientiso gyvenimo ribose, kuri akimirksniu virto dulkėmis. Vienoje knygoje apie smegenų sandarą aš perskaičiau, kad siekiant žmogaus veidą suvokti kaip veidą, kad jį atpažinti kaip veidą, svarbi ne tiek bruožų visuma, kiek ovalas. Ovalo niekaip neišvengsi: jis yra tai, kas apriboja mūsų istoriją, tai, kas surenka ją į protu suvokiamą visumą. Ovalu gali būti ir pats gyvenimas kol jis tęsiasi; arba, jau postmortem, jungiamoji pasakojimo apie tai kas buvo linija. Nuolankus, ūmai pasijutęs šiukšle, šių namų turinys staiga neteko žmogiškumo ir prarado visus prisiminimus ir prasmę.

[...]

Vis dėlto bute buvo rašoma, ir aš apie tai netrukus sužinojau. Tarp daiktų, su kuriais teta Galia nesiskirdavo iki pat galo, apie kuriuos klausinėdavo, kuriuos liesdavo ranka, buvo ir daugybė tomų prirašytų dienoraščių, kasdienių kronikinių įrašų, kuriuos ji darydavo metai iš metų, nė-dienos-be-eilutės, privalomu, kaip atsikelti ir nusiprausti, režimu. Jie vis dar gulėjo medinėje dėžėje lovos galvugalyje, jų buvo daug: prireikė dviejų didelių tašių, kuriose išvežiau juos į savo namus Pirčių skersgatvyje, ir tuoj pat sėdau skaityti ieškodama pasakojimo, paaiškinimo, ovalo. Ir perskaičiau; keisti, vis dėlto, tai buvo dienoraščiai.


RU6

Kai po kelių dienų pradėjau peržiūrinėti popierius, tarp nuotraukų ir atostogų atvirukų beveik nepasitaikė  jokių užrašų. Radau sukauptų šiltų apatinių drabužių ir karininkų apatinių kelnių atsargų, naujų ir gražių švarkų ir sijonų, skirtų išėjimui ypatingomis progomis, todėl dar nenešiotų ir vis dar išlaikiusių sovietinės parduotuvės kvapą. Čia buvo prieškariniai išsiuvinėti vyriški marškiniai ir mažos, iš kaulo pagamintos, įsegamos mergaitiškos segės: rožė, dar viena rožė, gervė; visa tai priklausė Galios motinai, mano močiutei Dorai, jau keturiasdešimt metų jų niekas nenešiojo. Visus šiuos daiktus siejo tiesioginis ir besąlygiškas ryšys, visa tai turėjo prasmę ir vertę tik visumoje, tik bendrame gyvenime, kol jis tęsėsi, o dabar tiesiog akyse byrėjo į dulkes. Vienoje knygoje apie smegenų veikimo principus perskaičiau, kad, norint suvokti žmogaus veidą, kaip veidą, kad kaip veidą jį suvokti, svarbiau žiūrėti ne į pačius bruožus, o į veido ovalo formą. Nematant ovalo, veido suvokti neįmanoma: ovalas yra tai, kas apibrėžia mūsų istoriją, tai, kas suveda ją į suprantamą vienovę. Ovalo forma gali simbolizuoti patį gyvenimą, kol jis tęsiasi; arba, jau po mirties, pasakojimo liniją, siejančią viską kas buvo. Nuolankiai tarnavę šių namų daiktai akimirksniu pavirto į šiukšlių krūvą, staiga tapo beasmeniais, nieko neprimenančiais ir bereikšmiais.

[...]

Ir visgi butas buvo ta laiške minėta vieta, ir aš netrukus apie tai sužinojau. Tarp daiktų, su kuriais teta Galia iki paskutinės dienos nesiskyrė, apie kuriuos klausinėjo ir, kuriuos lietė rankomis, buvo ištisi tomai prirašytų dienoraščių, daugelį metų kasdieniais įrašais pildytų metraščių, nė dienos be eilutės, privaloma tvarka, kaip kėlimasis ir prausimasis. Jie vis dar gulėjo medinėje dėžėje prie lovos galvūgalio, jų buvo daug: prikroviau du didelius maišus, parsivežiau į savo namus Bannyj skersgatvyje ir tuoj pat atsisėdau skaityti – ieškodama pasakojimo, paaiškinimo, ovalo. Ir perskaičiau; ir keisti gi buvo tie dienoraščiai.


RU7

Marija Stepanova. Atsiminimų atminimui

Kai po kelių dienų pradėjau peržiūrinėti popierius, tarp nuotraukų ir šventinių atvirukų beveik nebuvo rašytinio. Buvo krūva užsigulėjusių šiltų baltinių ir karinių vyriškų apatinių kelnių, buvo naujų ir gražių švarkų ir sijonų, skirtų paradinei išeigai ir dėl to nedėvėtų ir vis dar kvepiančių sovietine parduotuve. Buvo prieškarinių laikų vyriški siuvinėti marškiniai ir buvo mažių kaulinių, kiaurų ir mergaitiškų, sagių – rožė, dar viena rožė, gervė; jos priklausė Galkos mamai, mano močiutei Dorai, ir jau apie keturiasdešimt metų jų niekas nenešiojo. Tarp viso šito egzistavo besąlyginis ir tiesioginis ryšys, ir visa tai turėjo prasmę ir reikšmę tik kaip visuma bendruose trunkančio gyvenimo rėmuose, o dabar staiga virto dulkėmis. Vienoje knygoje apie smegenų veikimą perskaičiau, jog tam, kad žmogaus veidą galima būtų suvokti kaip veidą, kad jį kaip veidą atpažinti, būtina ne tiek bruožų visuma, kiek ovalas. Be ovalo niekaip negalima išsiversti: jis – tai, kas aprėžia mūsų istoriją, tai, kas surenka ją į proto suvokiamą visumą. Ovalas gali būti pats gyvenimas, kol jis tęsiasi; arba, jau po mirties, pasakojimo apie tai, kas buvo, jungiamoji grandis. Visi šio namo nuolankūs ir iškart pasijutę šiukšlėmis daiktai staiga tarsi virto nuasmenintais, nieko nebepriminė ir nebereiškė.    

 [...]                                                                                                                          

Ir vis dėlto butas buvo rašymo vieta, ir aš neužilgo apie tai sužinojau. Tarp daiktų, su kuriais teta Galia niekaip negalėjo išsiskirti, apie kuriuos klausinėjo ir kuriuos lietė ranka, buvo daug tomų išrašytų dienoraščių, kasdieninių kronikinių užrašų, kuriuos ji rašė ilgus metus, nepraleisdama nei dienos, ir tai jai buvo būtina kaip atsikelti ir nusiprausti. Tomai vis dar gulėjo medinėje dėžėje lovos galvūgalyje, jų buvo daug: tilpo į du didelius krepšius, kuriuose parvežiau juos namo Bannyj skersgatvyje ir iš karto sėdau skaityti, ieškodama pasakojimo, paaiškinimo, „ovalo“. Ir perskaičiau; keisti buvo tie dienoraščiai.


RU8

Marija Stepanova. Atmintys atmintys

M.: Naujas leidimas, 2017

Kai praėjus keletui dienų pradėjau peržiūrinėti popierius, tarp fotografijų ir šventinių atvirukų beveik nebuvo nieko rašytinio. Buvo užsigulėję šilti drabužiai ir karininkiškos apatinės kelnės, buvo nauji ir gražūs švarkai ir sijonai, numatyti ypatingam paradiniam pasirodymui ir dėl to nedėvėti ir vis dar kvepiantys sovietine parduotuve. Buvo prieškariniai siuvinėti vyriški marškiniai ir mažos kaulinės sagės, perregimos ir mergautinės,- rožė, dar viena rožė, gervė; jos priklausė Galkos mamai, mano senelei Dorai, jų niekas nenešiojo jau keturiasdešimt metų. Visa tai siejo besąlyginis ir tiesioginis ryšys, ir visa tai tik nedaloma turėjo prasmę ir reikšmę bendrame besitęsiančio gyvenimo rėme, o dabar akyse virto dulkėmis. Vienoje knygoje apie smegenų sandarą išskaičiau, kad norint žmogaus veide įžvelgti veidą, jį kaip veidą atpažinti, būtina ne tiek bruožų visuma, kiek ovalas. Be ovalo niekaip neapsieiti: jis- tai, kas įrėmina mūsų istoriją, tai, kas surenka ją į protu suvokiamą vienovę. Ovalu gali būti pats gyvenimas, kol tęsiasi; arba, jau po mirties, jungiamoji linija pasakojimo apie tai, kas buvo. Nuolankus, susyk pasijutęs šlamštu šių namų turtas staiga išsiasmenino ir nebeteko atminties bei reikšmės.

[…]

Ir vis dėlto butas buvo rašto vieta, ir netrukus apie tai sužinojau. Tarp daiktų, su kuriais teta Galia nesiskyrė iki paskutinės, apie kuriuos klausinėjo ir kuriuos lytėjo ranka, atsirado tomų tomai dienoraščių, kasdienių kronikinių užrašų, kuriuos ji vedė metų metus, nė-dienos-be-eilutės, privalomu, kaip atsikelti ir nusiprausti, režimu. Jie tebegulėjo medinėje dėžėje prie lovos galvūgalio, jų buvo daug: pakako dviems dideliems krepšiams, kuriuose išsivežiau juos namo, į Pirties skersgatvį, ir iškart pradėjau skaityti, ieškodama pasakojimo, paaiškinimo, ovalo. Ir perskaičiau; na, ir keisti tai buvo dienoraščiai.


RU9

Ištraukos iš „Памяти памяти“ vertimas, autorė Marija Stepanova (2017)

Kuomet praėjus kelėtai dienų aš pradėjau skirstyti popierius, tarp nuotraukų ir šventiškų atvirukų beveik nebuvo nieko rašytinio. Buvo klodai šiltų baltinių ir karininių apatinių kelnių, buvo nauji ir gražūs švarkai ir sijonai, skirti išskirtiniam paradiniam išėjimui ir dėl to nevilkėti, vis dar kvepiantys sovietine parduotuve. Buvo išsiuvinėti vyriški marškiniai iš ikikarinių metų ir mažos, kaulėtos sagės, kiauros ir mergautinės – rožė, dar viena rožė, gervė; jos priklausė Galinos mamai, mano močiutei Dorai, jas jau apie keturiasdešimt metų niekas nenešiojo. Tarp viso šito egzistavo besąlygiškas ir aiškus ryšys ir visa tai turėjo prasmę ir reikšmę tik esant kartu kaip vienas, bendrame besitęsiančio gyvenimo rėme, o dabar, priešais akis, tai biro tarsi dulkės. Vienoje knygoje apie smegenų funkcijas aš perskaičiau, kad tam, kad suvoktume žmogiškajame veide veidą, kad atpažintume jį kaip veidą, reikalinga ne tiek linijų sutaptis, kiek apvalainis. Be apvalainio ne kaip neapsieisi: jis – tai, kas apibrėžia mūsų istoriją, tai, kas surenka ją į sąmonei suvokiamą vienybę. Apvalainiu gali būti pats gyvenimas, kol tęsiasi; arba jau pomirtine nuotrauka, siejamąja pasakojimo linija apie tai, kas buvo. Nuolankus, bet kartu pasijautęs kaip ir šiukšlė, šio namo turinys staiga sužmonėjo ir nustojo nors kažką priminti ir reikšti.

<...>

 Ir vis dėl to butas buvo rašto vieta ir netrukus aš apie tai sužinojau. Tarp daiktų, su kuriais teta Galia nesiskyrė iki paskutinio momento, apie kuriuos klausinėdavo ir kuriuos lietė ranka, atsirado tomai ir tomai prirašinėtų dienoraščių, kasdienių kronikinių užrašų, kuriuos ji rašė daugelį metų, ne dienos be eilutės, privalomame, tarsi atsikėlimo ir nusiprausimo, rėžime. Jie vis dar gulėjo medinėje dėžėje, šalia lovos atramos galvai, jų buvo daug: užteko dviem dideliems krepšiams, kuriuose aš juos išvežiau pas save namo, į Banių skersgatvį, ir iš kart sėdau skaityti, ieškodama pasakojimo, paaiškinimo, apvalainio. Ir perskaičiau; ir keisti gi buvo tie dienoraščiai.


RU10

Marija Stepanova. Atsiminimai

Kai prabėgus kelioms dienoms ėmiau tvarkyti popierius, tarp nuotraukų ir proginių atvirukų beveik nebuvo nieko panašaus į laiškus. Buvo prikaupta šiltų kelnaičių ir kareiviškų apatinių, buvo dailių naujų švarkų ir sijonų, skirtų iškilmingiems paradams, todėl niekad nedėvėtų ir vis dar dvelkiančių sovietmečio parduotuve. Buvo siuvinėti vyriški marškiniai iš prieškario laikų, buvo mažyčių kaulinių segių, ažūrinių, mergaitiškų – rožė, dar viena rožė, gervė. Jos priklausė Galios mamai, mano senelei Dorai. Jau bemaž keturiasdešimt metų jų niekas nesegėjo. Tarp visų šių daiktų egzistavo nenuginčijamas tiesioginis ryšys, ir visa tai turėjo prasmę tik kaip visuma, kurią siejo vienas gyvenimas, dabar akyse virstantis dulkėmis. Vienoje knygoje apie smegenų veikimo mechanizmą perskaičiau, jog, tam, kad veide atpažintume žmogaus veidą, kad suvoktume jį kaip veidą, svarbi ne tiek bruožų visuma, kiek ovalas. Be ovalo – niekaip: jis apibrėžia mūsų istoriją, sujungia į protu suvokiamą visumą. Ovalas gali būti pats gyvenimas tol, kol tęsiasi, o po mirties – linija, jungianti pasakojimą apie tai, kas buvo. Nužemintas, bemat virtęs šiukšlių krūva, šio namo turinys staiga tapo nuasmenintas, prarado atmintį ir prasmę.

[...]

Visgi laišką atstojo pats butas. Netrukus tai sužinojau. Tarp daiktų, su kuriais teta Galia nesiskyrė iki paskutinės minutės, apie kuriuos klausinėjo ir kuriuos lietė rankomis, buvo tomų tomai dienoraščių, kasdienių kronikų, kurias ji rašė daugelį metų, nepraleisdama nė dienos, tokiu pat privalomu režimu kaip atsikelti ir nusiprausti. Jie tebegulėjo medinėje dėžėje ties lovos galvūgaliu. Jų buvo daug: užteko dviem dideliems krepšiams, kuriuos išsivežiau namo į Pirties gatvę ir tuoj pat atsisėdau skaityti ieškodama pasakojimo, paaiškinimo, ovalo. Ir perskaičiau. Kokie keisti buvo tie dienoraščiai.


RU11

Marija Stepanova. Atmintie atmintie
Maskva: Novoe izdatelstvo, 2017

Kai po kelių dienų pradėjau tvarkyti popierius, tarp nuotraukų ir šventinių atvirukų beveik nebuvo užrašyto. Buvo krūvos šiltų apatinių rūbų ir kareiviškų apatinių kelnių, naujų ir gražių švarkų ir sijonų, skirtų ypatingam paradiniam išėjimui, todėl jie nebuvo dėvimi ir dar kvepėjo tarybine parduotuve. Buvo išsiuvinėtų vyriškų marškinių iš prieškario ir mažų kaulinių segių, kiaurų ir mergaitiškų – rožė, dar viena rožė ir gervė; jos priklausė Galkinos mamai, mano močiutei Dorai, jų jau keturiasdešimt metų niekas nenešiojo. Tarp viso to egzistavo besąlygiška ir tiesioginė sąsaja, visa tai bendruose trukusio gyvenimo rėmuose turėjo prasmę ir reikšmę tik kaip bendra visuma, o dabar akyse pažiro į dulkes. Vienoje knygoje apie smegenis perskaičiau, kad norint žmogaus veide įsisąmoninti veidą, norint atpažinti jį kaip veidą, reikalingi ne tiek bendri bruožai, kiek ovalas. Be ovalo niekaip neapsieisi: jis yra tai, kas apriboja mūsų istoriją, tai, kas surenka ją į bendrą supratimą. Ovalu gali būti pats gyvenimas, iki tol, kol jis tęsiasi; arba jau post mortem fotografija, siejantis pasakojimas apie tai, kas buvo. Paklusnus, tuo pačiu primenąs šiukšlę, šio namo turinys staiga nužmogėjo ir nustojo bent kažką priminti ir reikšti.

[...]

Ir vis gi butas buvo rašymo vieta, apie ką greitai sužinojau. Tarp daiktų, su kuriais teta Galia  iki galo neišsiskirdavo, apie kuriuos klausinėdavo ir kuriuos pačiupinėdavo ranka, pasirodė tomai surašytų dienoraščių, kasdienių kronikos įrašų, kuriuos ji vedė metų metus, nė dienos be eilutės, būtiname, kaip atsikelti ir nusiprausti, režime. Jie visi gulėjo medinėje dėžutėje prie lovos galvūgalio, jų buvo daug: pakankamai dviem dideliems maišams, kuriuos parsinešiau namo, į Banio skersgatvį, ir iš karto atsisėdau skaityti, ieškodama istorijos, paaiškinimų, ovalo. Ir perskaičiau; labai keisti tai buvo dienoraščiai.

 

Vyksta apklausa

Balsuokite už vertingiausią 2018 m. verstinę knygą!

Dalyvauti apklausoje

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis