EKSPERTĖS IŠVADOS

Konkursui pasiūlyta ištrauka iš garsaus šiuolaikinio prancūzų rašytojo Pierre’o Lemaitre’o kūrinio: itin didelio pasisekimo sulaukusio detektyvo Alex. Pierre’as Lemaitre’as 2013 m. buvo apdovanotas Goncourt’ų premija – svarbiausia rašytojams skiriama premija Prancūzijoje. Detektyvų autoriai tokias premijas gauna tikrai nedažnai, o Pierre’as Lemaitre’as buvo pagerbtas už vaizdingą, gyvą, „kinematografinį“ rašymo stilių. Tad iš pirmo žvilgsnio trumputė ištrauka tikrai nėra lengva išversti. Perteikti lakonišką ir gyvą autoriaus stilių išties sudėtinga: sakiniai trumpi, kartais „kapoti“, gausu įterpinių. Tekstas žaismingas, ironiškas. Perteikti originalo teksto stilių nereiškia perteikti tik sintaksę, svarbūs ir tinkamai parinkti žodžiai, natūralus teksto skambesys.

Pirmoji mano pastaba susijusi ne su vertimu, o su rašymo kultūra. Beveik visuose vertimuose (išskyrus FR7) į skyrybą jaunieji vertėjai nekreipia dėmesio. Kabutės paliekamos prancūziškos, prieš klaustukus, šauktukus, dvitaškius paliekamas tarpas, brūkšnys neskiriamas nuo brūkšnelio, nepaisoma tiesioginės kalbos skyrybos taisyklių. Pasitaikė ir korektūros klaidų, o tekstas tikrai buvo trumputis...

Veikėjų vardai: kai neverti visos knygos, merginą gali pavadinti Aleksa, Aleks, Aleksė, tačiau Alex (FR6 ir FR11) tikrai netinka. Tai grožinė literatūra, veikėja išgalvota, o raidės x lietuvių abėcėlėje nėra. Ponia Zaneti visuose vertimuose (išskyrus FR7) yra ponia Zanetti: jei transkribuojami kiti vardai, kodėl reikėtų palikti dvi t rašant Zaneti pavardę? FR4 ponia rašoma iš didžiosios – tai rašybos klaida. FR9 paliekamas prancūziškas kreipinys madam, tačiau šiandien tikrai linkstama atsisakyti mesjė, madam, misteris, mis ar misis, rašyti ponas, ponia, panelė.

Prasmės klaidų, deja, neišvengta. Pats pirmasis ištraukos sakinys iš pirmo žvilgsnio gana paprastas: atvykusi į viešbutį, knygos veikėja norėtų tuojau pat iš ten sprukti. FR6 vertimas: „Atvykstama į viešbutį tik trumpam - ji netrukus išvyks.“ Originale taip nesakoma, viešbučiuose žmonės kartais gyvena ilgai, kada turėjo išvykti veikėja, nėra žinoma ir nėra svarbu. Užuominą randame ištraukos pabaigoje: ji nusprendžia kuo greičiau sutvarkyti reikalus ir grįžti namo. FR5 vertimas panašus, tik atsiranda priežastinis ryšys, kurio nėra originale: „Į viešbutį ji atvyko trumpam, nes turėjo tuojau pat išvykti.“ Arba FR9: „Nors ir trumpam vykdama į viešbutį, ji jau norėjo iš ten kuo greičiau dingti“ – mes nežinome, ar trumpam. Yra neblogų sprendimų, tačiau tarsi „nebaigtų“: FR3 „Mažai trūko, kad vos atvykusi į viešbutį ji būtų tučtuojau apsisukusi“ – sakinys nebaigtas, juk nesakome: „atėjau ir apsisukau“, sakome „atėjau ir apsisukusi išėjau“. FR4 „Trumpam užbėgusi į viešbutį, ji ilgai ten ir neužsibuvo“ – ar mes užbėgame į viešbutį? Panašiai ir FR8: „Nedaug trūko, kad vos atvykusi į viešbutį ji netrukus vėl išeitų.“ Nenatūraliai pavartotas veiksmažodis išeiti. Neblogai mintis perteikta FR7: „Tik atvykusi į viešbutį, ji greitai suprato, kad nedelsdama išvyks“, FR2: „Tik įžengus į viešbutį jai norėjosi sprukti atgal“ ir FR11: „Tik atvykusi į viešbutį, ji vos per plauką tuojau pat iš ten neišvažiavo.“ Pasitaikė ir grubesnių prasmės klaidų: viešbučio savininkė atrodo baisiai, tad versti, jog viešbutyje priima „nežmoniškai maloniai“ (FR4) negalima.

Išanalizuoti kiekvieną visų vertimų sakinį, manau, nėra prasmės. Išsamiau aptariau pirmą sakinį, nes šio sakinio vertimas yra savotiškas vertimų bėdų atspindys: neperprastas autoriaus stilius, nevisiškai suprastas tekstas, neaiškiai dėstomos mintys, dviprasmybės ar prasmės klaidos, nenatūralus verstinio teksto skambesys, kalbos kultūros klaidos. Toliau vertimus aptarsiu bendresniais bruožais.

Teksto stilius: iš esmės nė vienam vertėjui nepavyko perteikti P. Lemaitre’o stiliaus. Tekstai lietuvių kalba skamba taip, tarsi autorius rašytų paprastais, „klasikiniais“ sakiniais, nebūtų praleistų (tyčia!) segmentų. Šiuo požiūriu išskirčiau FR3 vertimą (pavyzdžiui: „Dėl viešbučio šeimininkės, ponios Zanetti, „čia visi į man kreipiasi, Žaklina“. Jau ir taip Aleksai nelabai patiko pulti tiesiu taikymu į bičiulystes, o jūs, būsite? Kas gi beliko: Laura.“), tačiau šiame vertime būta kitų bėdų. Nemažai vertėjų neišvengė ir prancūzų sintaksės kalkių: tame nematė, neįžvelgė.

Vertimuose daugoka keistokų žodžių junginių: asmeniška moteris, ryšių moteris, komunikacinis talentas ir pan. Nesupratau FR3 vertėjo(-os) pasirinkimo bjaurią moterį pavadinti kyborgiškumu (nepanaši ji į terminatorių J), o kai tas kyborgiškumas jus sutinka viešbutyje, atsiranda ir prancūzų kalbai būdingos, o lietuvių kalbai nebūdingos animizacijos problema, kaip, pavyzdžiui, ir FR9 (kita ištraukos vieta): „<...> komunikacinis talentas senstant tik stiprėjo, įgaudamas pasaulio gelbėtojo bruožų“. Vargiai komunikacinis talentas (nelabai suprantu, ką tai reiškia, galiu tik spėti) gali įgauti pasaulio gelbėtojo bruožų.

Viena rimtesnių problemų vertėjams kilo dėl plastinių operacijų padarinių viešbučio savininkei. Sprendimo bandyta ieškoti FR11: „plasitinių operacijų rezultatai viskam pakišo koją“ (plasitinių – korektūros klaida), tik neaišku, kam viskam. FR3 vertimas „Plastinių operacijų efektas kartais neilgaamžis“ (ir kituose vertimuose panaši mintis, tik išsakoma kitais žodžiais) nėra tikslus, nes autorius nori pasakyti, kad po plastinių operacijų kartais sensti negražiai, o ar tas efektas apskritai gali būti ilgaamžis? Truputį tiksliau mintis perteikia FR7 ir FR8. FR8: „Kartais plastinių operacijų rezultatas sensta negražiai“, tačiau minties raiška netinkama, juk ne rezultatas sensta. FR7: „Senstant kartais išryškėja prasti estetinių operacijų rezultatai“, tačiau ar rezultatai prasti, ar žmogus po tokių operacijų tiesiog sensta negražiai? Gal operacijos buvo padarytos gerai?

Problemų būta ir dėl „manière épouvantablement commerçante“ bei „femme « relationnelle »“: pagrindinė veikėja piktinasi siaubingai verslininkišku viešbučio savininkės elgesiu, kai toji susigalvoja ryšių su klientais, o kadangi jai tenka nuolat su jais bendrauti ir dėtis svarbia, sendama ji ne tik rodo savo gebėjimą bendrauti, ji taip pat elgiasi kaip globėja. Ši ištraukos dalis vertėjams tikrai turėjo būti kietokas riešutėlis. Sklandžiausiai ir aiškiausiai skamba FR7 vertimas: „Aleks iškart nepatiko jos įkyrus prekeiviškas įprotis su visais megzti ryšius. Ponia Zaneti buvo „pažinčių“ žmogus, o sendama tapo dar landesnė ir pernelyg globėjiška. Aleks erzino, kad ji stengėsi būti visų draugė ir motina tuo pat metu.“ Labai apmaudu, kad vertėjas(-a) suklydo versdamas(-a) sakinio pabaigą: ponia Zaneti norėjo būti pusės pasaulio draugė, o kitos pusės – motina, bet ne ir ta, ir ta visiems.

Iš visų vertimų išsiskyrė FR7. Nėra minėtų prancūziškos skyrybos problemų, vertimas nepažodinis, sklandus, natūralus. Tačiau tenka apgailestauti dėl minėtos prasmės klaidelės, dėl netikslumo (plastinių operacijų atvejis), galbūt reikėjo įdėti truputį daugiau pastangų perteikiant aptartą autoriaus stilių.

Na, o baigdama norėčiau padėkoti visiems dalyvavusiems, buvo smagu skaityti Jūsų vertimus, ir smagu, kad domitės grožinės literatūros vertimu. Nepamirškite: trumpas, iš pirmo žvilgsnio kasdienis ir paprastas tekstas gali vertėjui kelti daug didesnių problemų, nei būtų buvę galima numanyti.

Linkėdama Jums sėkmės

Liucija Černiuvienė

 

TEKSTAS ORIGINALO KALBA

            En arrivant à l’hôtel, pour un peu, elle serait repartie aussitôt.

            À cause de la patronne de l’hôtel, Mme Zanetti, « mais ici, tout le monde m’appelle Jacqueline ». Déjà, Alex, ça ne lui a pas trop plu de copiner de but en blanc, et vous, c’est comment ? Alors bien obligée : Laura.

            – Laura… ? a répété la patronne, médusée. C’est le nom de ma nièce !

            Alex ne voyait pas du tout ce qu’il y avait de curieux là-dedans. Tout le monde doit avoir un prénom, les patronnes d’hôtel, les nièces, les infirmières, tout le monde, mais pour Mme Zanetti, ça semblait particulièrement surprenant. C’est ce qu’Alex n’a pas aimé chez elle, d’emblée, sa manière épouvantablement commerçante de s’inventer des liens avec tout le monde. C’est une femme « relationnelle » et, comme elle vieillit, elle renforce son talent communicatif d’un zeste d’élan protecteur. Alex trouve aussi agaçante cette façon de vouloir être la copine de la moitié de la terre et la mère de l’autre moitié.

            Physiquement, c’est une femme qui a été belle, qui a voulu le rester et c’est ce qui a tout gâché. Le résultat des opérations esthétiques vieillit parfois mal. […] Avec cette monstruosité pour vous accueillir quand vous rentrez, ça encourage aux décisions rapides. Mentalement, Alex a décidé d’en finir vite avec Toulouse et de rentrer.

 

Pierre Lemaitre. 2011. Alex. Paris : Albin Michel

Pastaba vertėjams: knygos veikėja viešbutyje prisistato ne savo vardu.

 

KONKURSO DALYVIŲ VERTIMAI

FR2

Pierre Lemaitre

Alex

Tik įžengus į viešbutį jai norėjosi sprukti atgal.

Kalta buvo pati viešbučio savininkė ponia Zanetti, « čia visi mane vadina Žaklina». Aleksai visai nepatiko tokia netikėta draugystė.

     – O jūs kuo vardu ? – Laura,- buvau priversta burbtelėti.

     – Laura ? – pakartojo nustebusi savininkė. - Toks ir mano dukterėčios vardas.

Vardų sutapimas Aleksos nenustebino. Visi turi vardus : viešbučių savininkės, dukterėčios, medicinos seselės, visi, bet poniai Zanetti tai pasirodė ypač nelaukta. Pirmiausia Aleksai nepatiko jos besaikė gražbilystė prasimanant draugystės saitus su visais. Tai « diplomatinė » moteris, kurios bendravimo talentas metams bėgant tapo šiek tiek globėjišku. Noras būti pusės pasaulio drauge, o kitos pusės  motina, Aleksai pasirodė erzinantis.

Ši moteris, kadaise buvusi gražuolė, norėjo išlikti jauna ilgai. Bet toks noras tapo pražūtingas. Kartais plastinių operacijų pasekmės būna liūdnos.

Kai, įėjus į viešbutį , jus pasitinka pabaisa, lengva greitai apsispręsti.

Mintyse Aleksa tuoj pat atsisveikino su Tulūza.


FR3

Mažai trūko, kad vos atvykusi į viešbutį ji būtų tučtuojau apsisukusi.

Dėl viešbučio šeimininkės, ponios Zanetti, „čia visi į man kreipiasi, Žaklina“. Jau ir taip Aleksai nelabai patiko pulti tiesiu taikymu į bičiulystes, o jūs, būsite? Kas gi beliko: Laura.

            – Laura...? pakartojo šeimininkė, abstulbusi. Juk tai mano dukterėčios vardas !

Aleksa tame nematė nieko keisto. Visi privalo turėti vardą, viešbučių šeimininkės, dukterėčios, medicinos seserys, visi, bet ponią Zanetti tai, rodės, ypatingai stebino. Kas Aleksai iš karto joje nepatiko, tai tas siaubingai komercinis paprotys išsigalvoti sąsajas su kitais žmonėmis. Tai mat „bendraujanti“ moteris, kuri sendama pagardina savo komunikacinį talentą žiupsneliu poreikio globoti. Aleksą taip pat erzina tas noras būti pusės pasaulio drauge ir kitos pusės- motina.

Fizine prasme, ji kažkada buvo ir siekė likti gražia moterimi, kas viską ir sugadino. Plastinių operacijų efektas kartais neilgaamžis. […] Tas kyborgiškumas, kuris jus sutinka, kai įeinate, skatina skubiai apsispręsti. Mintyse, Aleksa nusprendė greitai atlikti ką reikia Tulūzoje, ir grįžti.


FR4

Trumpam užbėgusi į viešbutį, ji ilgai ten ir neužsibuvo.

Visa tai dėl Ponios Zanetti, šio viešbučio savininkės, į kurią čia „ visi kreipiasi Žaklina“, kaltės. Aleks, kuriai ir taip ne prie širdies išsyk bičiuliautis, į jos mesteltą: - O jūs kuo vardu?“, - priverstinai išspaudė:

-Laura.

-Laura?! – pakartojo nustebusi šeimininkė. – Mano dukterėčia taip pat Laura!

Aleks tame neįžvelgė jokio stebuklo, juk visi turi vardus,- tiek viešbučių savininkės, tiek dukterėčios ar slaugytojos, - visi, bet, kažkodėl Poniai Zanetti tai pasirodė kažkoks neįprastas sutapimas. Ši užkietėjusio verslininko savybė – primygtinai megzti ryšius su kiekvienu sutiktuoju - iš karto Aleks pasirodė itin atstumianti.

Ši moteris – tikrų tikriausia ekstravertė, ir su amžiumi jos komunikaciniai įgūdžiai tik gerėja dėl jos globėjiško elgesio. Toks jos būdo bruožas bei noras pusei pasaulio atstoti draugę, o kitai pusei, – mamą, Aleks tiesiog erzino.

Ponia Zanetti buvo gražios išvaizdos moteris, kuri norėjo tokia likti amžinai, tačiau tai ir buvo kvailystė. Plastinės operacijos kartais tik dar labiau pasendina. <...> Priima ten nežmoniškai maloniai, tad ir skubotus sprendimus priimti nesunku.  Mintyse Aleks jau buvo pasiryžusi kuo greičiau užbaigti viską su Tulūza ir grįžti namo.


FR5

Į viešbutį ji atvyko trumpam, nes turėjo tuojau pat išvykti.

Dėl viešbučio šeimininkės, ponios Zanetti: „Bet čia visi mane vadina Žaklina“. Aleks nelabai patiko mintis tiesiog imti ir bičiuliautis, – O kuo jūs vardu? Tebūnie Laura.

            – Laura? – nustebusi pakartojo ponia Zanetti, – Mano dukterėčia tokiu pat vardu!

Aleks tame visiškai nematė nieko ypatingo. Visi turi turėti vardą – viešbučių savininkės, dukterėčios, slaugės – visi, bet ponią Zanetti tai ypač nustebino. Aleks iš karto nepatiko jos siaubinga, dažniausiai prekybininkams būdinga, savybė prasimanyti, jog juos su visais kas nors sieja. Tai „asmeniška“ moteris ir jai senstant, jos bendravimo talentą papildo žiupsnelis globėjiško patoso. Aleks taip pat erzino jos noras būti drauge pusei pasaulio ir motina kitai pusei.

Iš fizinės pusės, tai moteris, kuri buvo graži ir norėjo tokia išlikti, tačiau būtent tai viską ir sugadino. Kartais plastinės operacijos senatvėje gero rezultato neduoda. […] Tokia baisybė, pasitinkanti jus vos įžengus, paskatina greitai apsispręsti. Mintyse Aleks nusprendė kuo greičiau sutvarkyti reikalus Tulūzoje ir grįžti namo.


FR6

Atvykstama į viešbutį tik trumpam - ji netrukus išvyks.

Tai dėl viešbučio savininkės, ponios Zanetti, “bet čia visi mane vadina Žaklina”.

Visų pirma, Alex ne per labiausiai patiko bičiuliautis staigiai, per kelis akimirksnius, o jūs, kuo vardu? Tada, aišku: Laura.

            – Laura… ? - Pakartojo šeimininkė, ištikta nuostabos, - tai juk mano dukterėčios vardas!

Alex niekaip nesuprato, kuo tai buvo taip įdomu. Visi privalo turėti vardus: viešbučių savininkės, dukterėčios, slaugės - visi, bet poniai Zanetti tai atrodė kaip itin stebinantis dalykas. Tai ir buvo ko Alex iš pat pradžių joje nemėgo - jos nepakeliamo prekybininkės būdo su visais susibendrauti. Ji yra ryšių moteris ir jai senstant savo komunikaciniams įgūdžiams tobulinti reikėjo tik truputėlio gynybinių pastangų. Alex taip pat erzino tas jos noras būti pusės pasaulio draugele ir kitos pusės mama.

Iš išvaizdos tai moteris, kuri buvo graži, kuri norėjo tokia išlikti, o tuo viską ir sugadinusi. Plastinių operacijų rezultatai sensdami kartais tik blogėja. [...] Tokia jus pasitinkanti baisybė paskatina imtis greitų sprendimų. Mintyse Alex nusprendė su Tulūza reikalus užbaigti greitai ir grįžti.


FR7

Tik atvykusi į viešbutį, ji greitai suprato, kad nedelsdama išvyks.

Tai dėl viešbučio savininkės ponios Zaneti, kuri netruko pridurti: „Bet čia visi mane vadina Žaklina“. „O jūs kuo vardu?“ – pasiteiravo. Aleks nelabai nemėgo iš karto bičiuliautis. Na, bet jeigu taip būtina, – „Laura.“

            – Laura? – pakartojo apstulbusi savininkė. – Mano dukterėčia irgi Laura!

Aleks visiškai nesuprato, kas gi čia tokio keisto. Visi turi vardus: viešbučių savininkės, dukterėčios, slaugės – visi, bet poniai Zaneti tai atrodė ypač neįtikėtina. Aleks iškart nepatiko jos įkyrus prekeiviškas įprotis su visais megzti ryšius. Ponia Zaneti buvo „pažinčių“ žmogus, o sendama tapo dar landesnė ir pernelyg globėjiška. Aleks erzino, kad ji stengėsi būti visų draugė ir motina tuo pat metu.

Išore ši moteris buvo graži, norėjo tokia išlikti ir tai viską gadino. Senstant kartais išryškėja prasti estetinių operacijų rezultatai. <...> Ne veltui, kai jus pasitinka tokia baidyklė, nekyla abejonių, ką daryti toliau. Mintyse Aleks nusprendė greitai užbaigti reikalus Tulūzoje ir dingti.


FR8

Nedaug trūko, kad vos atvykusi į viešbutį ji netrukus vėl išeitų.

Dėl viešbučio šeimininkės ponios Zanetti, kurią, anot jos, čia visi vadina Žaklina. Pirmiausia Aleks, nemėgstančios pernelyg greitai susibičiuliauti, paklausė: „Kuo jūs vardu?“. Ji nenoromis ištarė: „Laura”.

            – Laura…?, – pakartojo apstulbusi šeimininkė. – Mano dukterėčios toks vardas!

Aleks nematė čia nieko keisto. Kiekvienas žmogus turi turėti vardą – ir viešbučio šeimininkė, ir dukterėčia, ir slaugė – visi, bet ponią Zanetti, rodės, tai itin nustebino. Aleks nuo pat pradžių nepatiko jos siaubingai verslininkiška savybė megzti su visais ryšius. Ji – „ryšių moteris“, o su amžiumi jos komunikacinį talentą papildė globėjiškumo instinktas. Aleks taip pat erzino jos noras būti iš vienos pusės drauge, iš kitos – motina.

Išoriškai jos būta gražios moters, norėjusios tokia ir likti, o tai ir pakišo koją. Kartais plastinių operacijų rezultatas sensta negražiai. […] Kai jus, įeinančius pro duris, pasitinka toks siaubūnas, galite griebtis neapgalvotų veiksmų. Mintyse Aleks nusprendė, kad reikia nedelsiant baigti su Tulūza ir grįžti.


FR9

Nors ir trumpam vykdama į viešbutį, ji jau norėjo iš ten kuo greičiau dingti.

Viskas dėl viešbučio šeimininkės madam Zaneti: „o čia visi mane vadina Žaklina“. Aleksei ne per daugiausia patiko tokios tiesmukos draugystės, ir staiga  – „o kuo jūs vardu?“ Pasivadinti Laura buvo tiesiog privalu.

            – Laura … ? – sumišusi pakartojo šeimininkė. Tai mano dukterėčios vardas!

Aleksė visiškai nesuprato, kas čia tokio stebinančio. Visi turi vardus – viešbučių šeimininkės, dukterėčios, slaugės, visi – o štai madam Zaneti tai pasirodė stulbinančiai įspūdinga. Aleksei labiausiai nepatiko jos elgesyje ryškus siaubingas pardavėjos bruožas – ieškoti ryšių su visais ir visur. Šios socialiai aktyvios moters komunikacinis talentas senstant tik stiprėjo, įgaudamas pasaulio gelbėtojo bruožų. Aleksę erzino ir tas nenumaldomas noras būti pusės pasaulio geriausia drauge ir motiniškai apglobti kitą pusę.

Ši moteris buvo graži, tokia ir norėjo likti, o būtent tai viską ir sugadino. Ne visos plastinės operacijos atsparios senėjimui. […]  Tad vos įžengus pro duris ir susidūrus su šia monstriška moters karikatūra kyla noras kuo greičiau sutvarkyti reikalus ir dingti. Mintyse Aleksė nusprendė tai nedelsiant baigti su Tulūza ir grįžti.


FR11

Tik atvykusi į viešbutį, ji vos per plauką tuojau pat iš ten neišvažiavo.

Mat viešbučio savininkė, ponia Zanetti prisistatė:

            – O mane čia visi vadina Jacqueline'a.

Alex nebuvo linkusi pulti į draugystes su ką tik sutiktais nepažįstamais.

            – Tai kuo jūs vardu?

            – Laura. - prisistatė, neturėdama kitos išeities.

            – Laura? - pakartojo nustebusi savininkė. – Kaip mano dukterėčia!

Alex tame neįžvelgė nieko stebinančio. Visi žmonės turi vardus: viešbučio savininkės, dukterėčios, medicinos seserys. Visi, bet poniai Zanetti tai pasirodė ypač netikėtina. Alex negalėjo pakęsti jos bjauraus bendravimo su prieš akimirką sutiktais žmonėmis ir jos išsigalvotų ryšių su visu pasauliu. Su amžiumi ši daug pažinčių turinti moteris dar labiau sutirštindavo savo “globėjiško bendravimo meno” spalvas . Alex erzino ir jos noras būti pusės pasaulio žmonių drauge, o kitos - motina.

Iš ponios Zanetti išvaizdos matėsi, jog kadaise ji buvo graži moteris, kuri troško išlikti amžinai jauna. Būtent tai ir plasitinių operacijų rezultatai viskam pakišo koją.[…] Toks baisus viešbučio svečių sutikimas paskatina priimti skubotus sprendimus. Mintyse Alex jau  buvo nutarusi palikti Tulūzos miestą bei grįžti. 

Vyksta apklausa

Balsuokite už vertingiausią 2018 m. verstinę knygą!

Dalyvauti apklausoje

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis