EKSPERTĖS IŠVADOS

Visam Patricios Hempel debiutiniam romanui būdinga šiek tiek autoironiška, jaunatviškai pašaipi ir atsaini pasakojimo maniera. Iš pačios pradžios paimtoje ištraukoje buvo viena - kita vokiška, taip pat ir akademinio gyvenimo, realija, buvo ir vokiečių kalbai būdingų plataus reikšmės spektro žodžių, dažniausiai – veiksmažodžių, kuriuos reikėtų versti kūrybiškai – sukonkretinant.

Dėl atskirų sąvokų prasmės ar jų niuansų vienur ar kitur suklupta visuose pateiktuose vertimuose. Perteklinių įvardžių gausa, peršanti (nepagrįstą) mintį apie pabrėžtiną romano pasakotojos egocentriškumą – irgi visų tekstų bėda. Klupinėta ir dėl sintaksės dalykų – pavyzdžiui, sklandžiai jungiant sudėtinius sakinius, renkantis tinkamus jungtukus. Kadangi klaidų buvo daugiau nei taiklių šūvių,  visų paklydimų išsamiai neanalizuosiu, aptarsiu tik keblesnes vietas, nurodydama pavykusius ar artimus geriems jų vertimus.  

Beje, versti romano pavadinimą neperskaičius ir neperpratus viso teksto – labai drąsus žingsnis. Kita vertus, jis liudija apie norą interpretuoti – šis itin ryškus DE3 (Požeminis folkloras) ir DE6 (Folklorinis metro).

Pradėkime nuo pirmojo sakinio: sich für etwas entscheiden pažodžiui neišversi. Sveikintinas DE4 pasirinkimas (Poezijos nesiryžau rašyti), galimas ir variantas „nepasirinkau poezijos“ (DE1, DE3, DE5), tik reikėtų saikingiau vartoti įvardžius. Fundbearbeitung neverstinas „radinių tyrinėjimu“, tai pagalbinis darbas. Tikrai pavykusi  DE6 interpretacija: šis veiksmas vadinamas „archyvavimu“ (o pirmame sakinyje pasirinktas veiksmažodis „rūšiuoju“), nuo prasmės nenutolsta ir DE7 „radinių apdorojimas..“ Kietas riešutėlis – die Obrigkeit. DE1 pasirinktas variantas „viršūnės“ trukdo aiškiai suprasti, apie ką kalbama, DE2 variantas „vyresnybė“, ar DE3 „administracija“ – kur kas aiškesni. Extra tiksliausiai ir sklandžiausiai išvertė DE1 (suteikė specialią patalpą) ir DE6 (specialiai tam surado patalpą). Sich türmt DE1, DE2, DE5  labai vykusiai išvertė veiksmažodžiu „riogso”. Das gibt gute Noten suteikia daug niuansavimo laisvės, ja sėkmingai ir adekvačiai pasinaudojo  DE1  ( „taip užsidirbi gerus pažymius“), DE3 („taip atsiranda geri pažymiai“), DE4 („turime progą gauti gerus pažymius“), DE6 („gauname gerą įvertinimą“). Šnekamojo, šmaikštaus registro daiktavardį Geizhälser  DE1 labai vykusiai išverstas  godišiai“.

Vokiškos aplinkos pažinimo ir vertimo įgūdžių tikrai reikalavo sąvoka Pril-Wasser: reikėjo žinoti, kad ji – bendrinė, panašiai kaip „pampersai“ šnekamajame lietuvių kalbos registre reiškia bet kokias sauskelnes. Taigi, čia tiktų „vanduo su indų plovikliu“, to ploviklio pavadinimas iš esmės nebūtinas, bet galimas ir muiluotas vanduo, kaip kad DE7 tekste. Sėkmingai vokiečių kalboje įsitvirtinęs ir svetimu nebelaikomas anglicizmas  To-do-Liste daugumai konkurso dalyvių nesukėlė didelių sunkumų: sklandūs DE1 („neatidėliotinų darbų sąraše“),  DE3, DE5, DE7 („mano darbų sąraše“), DE4 („vienas iš mano suplanuotų darbų“) variantai. O Speisereste dauguma turbūt vertė automatiškai, nesusimąstę: „maistas“ – tai, kas skirta valgyti, kažin ar jo likučiai – organinės medžiagos – išliktų žemėje kelis šimtmečius. Durch den Müll untergangener Zivilisationen zu schruben  DE5 pavyko perteikti išties gyvai („plūktis <...> šepetėliu tarp šiukšlių, kurias paliko išnykusios civilizacijos“), tačiau viso sakinio, deja, negalima pateikti kaip pavyzdžio, nes prasilenkta su prasme verčiant būdvardį spannend. Šį išversti pavyko DE1 („yra labiau intriguojančių užsiėmimų“), bet čia pernelyg laisvai išverstas daiktavardis Müll. Sakyčiau, šis sakinys bene vaizdžiausiai pateikia įspūdį, kuris lieka susipažinus su visų dalyvių vertimais: yra pavykusių niuansų, tačiau neretai tame pat ar gretimame sakinyje skaitome ir (visai) nevykusią raišką – prasilenkiama su prasme, nedera laikai, aiškumą užgožia suklypusios struktūros  ar pan.  Žodžių junginio Schöngeist zu veabschieden prasmė daugmaž pasidavė tik DE1 („atsisveikini su estetikos supratimas“)  ir DE5 („atsisakius estetikos“).  Tolesnis originalo sakinys buvo nemenkas iššūkis visiems konkurso dalyviams. Niekam nepavyko lietuviškai įvardinti, kokia profesorė užkalbino pasakotoją – tai dėstyti universitete pakviesta arba deleguota praktikė. „Garbės profesoriai“  dažniausiai nėra net dėstę, suteikiant tokį titulą tiesiog parodoma ypatinga pagarba asmeniui, o dėstytojai-praktikai jokių honorarų negauna. DE2 pavyko gyvai išversti epitetą verschrumpelte – „suvytusi“, prie galbūt tinkamų priskirčiau ir DE6 „sudžiūvėlė“, tuo tarpu ne vieno dalyvio pasirinktas būdvardis „susiraukšlėjusi“ – nevisai tikslus, pernelyg tiesmukas.  Rasti lietuvišką atitikmenį žodžiui Pointfestigkeit šiek tiek pavyko tik DE2 (‚sąmojo aštrumas“), jo prasmė maždaug buvo aiški ir DE1 („stiprus humoro jausmas“), tuo tarpu kituose vertimuose su ja gerokai prasilenkiama. Sąvoka Springer-Presse daugeliui buvo dar viena rimta kliūtis.  Vokietijoje šis žiniasklaidos ar medijų koncernas žinomas kone visiems, tačiau kažin ar galėtume to tikėtis iš skaitytojo lietuvio. Tad palikti grožiniame tekste pliką, taip sakant „neadaptuotą“ pavadinimą būtų neatsakingas vertėjo veiksmas. Jo išvengti mėginta tik DE7 („bulvarinė spauda“), tiesa, sykiu atsirado ir nereikalinga neigiama konotacija: juk Springer leidžia ne tik bulvarinį Bild, bet ir visą pluoštą ne tokių rėksmingų plačiajam skaitytojų ratui skirtų leidinių. Daugumai sunkiai sekėsi ir konkretinti plataus reikšmių spektro veiksmažodis aufbauen: turbūt arčiausiai tiesos ir sklandžiausia bus DE4 formuluotė „pradėti karjerą“. Tolesniame sakinyje tinkama būtų tik DE2 nuotrupa „geresnės istorijos“, visa kita arba prasilenkia su tiesa arba nėra pakankamai tikslu: kažin ar studentai rašo ataskaitas, pranešimus ar reportažus apie radinius – greičiausiai tai aprašai. Smagu, kad dauguma pasinaudojo žodžių junginio ziemlich heiße Stimme teikiama kūrybine laisve – čia turime ir „gundantį“ (D1“, ir „aistringą“ (DE2), ir „patrauklų žavingą“ (DE3), ir „itin seksualų“ (DE4) balsą. Visi šie bandymai vertintini kaip gera pradžia, o tolesnis romano kontekstas padėtų juos tikslinti ir gludinti. Visa bėda,, kad visas sakinys su šiuo žodžių junginiu, pasirodė sunkiai įveikiamas – pirmiausiai dėl plataus daiktavardžio Vortrag ir veiksmažodžio darbieten reikšmių lauko: čia derėjo atsikratyti pažodiškumo ir įsivaizdavus situaciją versti prasmę: toji į universitetą pakviesta specialistė, užkalbinusi studentę, tikrai ne paskaitą ar pranešimą skaitė, ne kalbą pateikė, o greičiausiai dėstė mintis ar pasiūlymus, gal net postringavo ar samprotavo. Jei nešlubuotų visas sakinys, čia arčiausiai tiesos galėtų būti DE4 – „klausiausi patarimų“. Paskutiniame šios pastraipos sakinyje dauguma pražiūrėjo laiko aplinkybę nicht mehr – šiuo atveju ji veikiausiai verstina veiksmažodžio priešdėliu „nebe-“. Be to, vertimų arbe nelabai įsivaizdavo, arba nesugebėjo aiškiai lietuviškai pavadinti Hotline: čia kalbama apie erotinių pokalbių telefonu paslaugą.

„THC sakinys“ irgi kėlė daug sunkumų. Pats trumpinys turbūt geriausiai iššifruotas DE3 tekste: „per didelio žolės vartojimo mokykloje pasekmė“ aiški ir prasmė, kurią svarbu suprasti skaitytojui, ir sykiu ironiškai imituojamas biurokratinių raštų ar pseudomoksliškas stilius. Intelligente Erweiterung einer Störung pasirodė esąs tikras kliuvinys – čia DE7 variantas „išmintingas tęsinys kančių“ nors ir nėra absoliučiai tikslus, bet jame daugiausiai tiesos ir išsivadavimo nuo pažodiškumo.  Sakinys apie vaikystėje lankydavusias vizijas daugumoje tekstų susiklaipė dėl prasmę ir tėkmę suveliančio būtojo dažninio laiko, sklandžiausiai ir glausčiausiai jis pavyko DE4 (tik reikėtų išbraukti perteklinį įvardį „mano“ arba pakeisti jį į „mūsų“): „įsivaizduodavau, kaip <...> dienomis pūva kapuose, o naktimis ropščiasi mano namo sienomis“. Deja, šiame sakinyje pernelyg nutolta nuo daiktavardžio Untote – DE1 trūko visai nedaug, kad ši sąvoka būtų išversta teisingai (jei būtų tik „zombiai“, be viską gadinančio vietininko „pavidale“ tinkamas būtų ir DE5 pasirinktas „nemirėliai“, jei sakinys būtų sklandus ir neperkrautas visas. Su beveik medicinine diagnoze apie pasekmes išties sėkmingai susidorojo DE7 („neurotiškos reakcijos į atidarytus langus, paniška netekties baimė“) ir DE1 („sukėlė atidarytų langų fobijas, didžiules praradimo baimes“). Kitame sakinyje, kuriame paminėtos palaidotų įžymybių pavardės, buvo ir akivaizdžių, ir slaptų kliūčių. Smagu matyti kūrybingus daiktavardžio Hinterhof atitikmenis – „užkiemyje“ (DE1), „kone mūsų kieme“ (DE4), „galukiemyje“ (DE5). Sudėtingiau buvo su Mitläufer.  Gaila, kad nesklandus DE4 sakinys nelabai leidžia rodyti „šalia kitų“ kaip pavyzdį. Regis ne visi konkursai dalyviai žinojo ar pasidomėjo, kad buvo toji Dietrich ir tasai Newtonas. Perrašyti pavardes lietuviškais rašmenimis ar tik gramatinti – skonio ir pasirinkimo reikalas svarbus, kad jos leistųsi organiškai įkomponuojamos ir nebadytų akių kaip svetimkūniai.. Bis auf die Knochen bene kūrybiškiausiai išverstas DE5 („iki paskutinės dulkės“), nors visas sakinys – painus ir gludintinas. Man adelt seine Umgebung auch post mortem neblogai perprato DE1 –„nenustoji taurinęs savo aplinkos ir post mortem “ – ir DE5  – „savo aplinką kilnini netgi post mortem“. Nemenkas iššūkis pasirodė ir šnekamojo registro žodis pubertieren ir šalia jo esantis to paties registro prieveiksmis absiurd – jų atspalvius geriausiai pagavo DE5 („vis tiek nesąmonė paauglystėje gyventi...“), šis fragmentas gana tikslus ir DE6 („paauglystę praleisti šalia...“), nors visas sakinys vis dėlto tikrai neteiktinas kaip teigiamas pavyzdys.

Kaip jau minėjau, visuose vertimuose esama ir teigiamų dalykų ar bent jų užuomazgų, ir silpnų vietų ar netgi tikrų „nusigrybavimų“. Aiškaus lyderio tikrai nėra, o skaičiuoti, kuris konkurso dalyvis privėlė mažiausiai rimtų klaidų jau būtų paties konkurso devalvavimas.  Tad laureato šįmet neturime. Gerų pradų tikrai turi visi dalyviai, bet reikia dar daug skaityti, kruopščiai analizuoti vokiškus ir lietuviškus tekstus bei jų kontekstus, kad tie pradai sustiprėtų, plėtotųsi ir taptų profesionaliais įgūdžiais. Tad  visiems nuoširdžiai linkiu ne vien lėtų, įdomių ir turtinančių skaitinių, bet ir nepamiršti kilusio noro versti – puoselėkite jį ir kaupkite žinias, kad pavyktų jį įgyvendinti.

Kristina Sprindžiūnaitė

 

TEKSTAS ORIGINALO KALBA

Patricia Hempel
MetroFolklore

Weil  ich  mich  nicht  für  die  Poesie  entschieden  habe,  archiviere  ich  frühgeschichtliche  Knochenreste  in  Müllbeuteln.  An  unserem  Institut  ist  Fundbearbeitung  Studentensache,  und  die  Obrigkeit  hat  uns extra einen Raum zur Verfügung gestellt, in dem sich Material aus  über  20  Jahren  bis  zur  Decke  türmt.  Das  gibt  gute  Noten  und  spart den Geizhälsen ein paar Euro.

Heute  stehen  in  Pril­-Wasser  eingeweichte  Speisereste  einer  elb-­germanischen  Siedlung  auf  meiner  To­-do-­Liste.  Natürlich  gibt  es  spannendere Tätigkeiten, als sich mit einer zahnfleischfreundlichen  Dr.­-Best-­Bürste  durch  den  Müll  untergegangener  Zivilisationen  zu  schrubben. Das Archiv ist der perfekte Ort, Zeit totzuschlagen und seinen Schöngeist zu verabschieden. Letzte Woche sprach mich die verschrumpelte Honorarprofessorin auf meine Pointenfestigkeit an und  riet  mir,  meine  Karriere  bei  der  Springer­-Presse  auszubauen.  Germanenfürst  Prostatakrebs  klingt  zwar  nach  Schlagzeile,  aber  ich  finde, Grab 12: Fragmente Pelvis (Metastasen?)  reicht völlig. Meine Fundberichte waren schon immer die besseren Geschichten. Den Expertinnenvortrag  habe  ich  mir  nur  deshalb  angehört,  weil  sie  ihn  mit  ziemlich  heißer  Stimme  darbot.  Wenn  es  mit  den  anatolischen  Rinderknochen nicht mehr so gut läuft, könnte sie gut Karriere bei einer Hotline machen.

Die Wahl meines Studiengangs ist das Ergebnis einer THC-­lastigen Schullaufbahn, könnte aber auch die intelligente Erweiterung einer Störung  sein,  die  durch  den  Friedhof  unter  meinem  Fenster  entstanden ist. Als Kind hatte ich Angst vor den verscharrten Leichen. Ich stellte mir vor, wie sie tagsüber in ihren Gräbern verwesten und in  den  Nächten  als  Untote  meine  Hauswand hochkletterten.  Die  Folgen:  Schlaflosigkeit,  Albträume,  neurotische  Empfindungen  in  Bezug  auf  geöffnete  Fenster,  radikale  Verlustängste.  Dass  sich  in  unserem  Hinterhof  neben  ein  paar  Mitläufern  auch  die  Überreste  von Helmut Newton und der Dietrich befanden, war erst im Nachhinein  tröstlich.  Wenn  man  sich  zur  ehrbaren  Prominenz  zählen  darf,  dann  bleibt  man  es  bis  auf  die  Knochen  und  adelt  seine  Umgebung sogar post mortem. Ich kenne niemanden, der von sich behaupten  kann,  neben  dem  Sternum  der  Dietrich  aufgewachsen  zu  sein,  doch  bleibt  es  absurd,  in  direkter  Nähe  des  Familiengrabs  zu  pubertieren.

 

KONKURSO DALYVIŲ VERTIMAI

DE1

Metro folkloras

Kadangi aš nepasirinkau poezijos, užsiimu priešistorinių  kaulų likučių archyvavimu šiukšlių maišeliuose. Mūsų institute radinių tyrinėjimu užsiima studentai, ir viršūnės  mums suteikė specialią patalpą, kurioje riogso per daugiau nei 20 metų sukauptos medžiagos kalnas. Taip užsidirbi gerus pažymius, o seniai godišiai susitaupo porą eurų.

Šiandieniniame mano neatidėliotinų darbų sąraše savo eilės laukia vandenyje su Pril užmerkti  herminonų gyvenvietės maisto likučiai. Žinoma, yra labiau intriguojančių užsiėmimų nei brūžinti draugišku dantenoms Dr. Best dantų šepetėliu per žlugusių civilizacijų šlamštą. Archyvas – tai nuostabi vieta, kurioje stumi laiką ir atsisveikini su savo estetikos supratimu. Praeitą savaitę už honorarą dirbanti susiraukšlėjusi profesorė užkalbino mane dėl mano itin stipraus humoro jausmo siūlydama plėtoti karjerą Springer spaudoje. Germanų kunigaikštis prostatos vėžys galbūt ir nuskambėtų kaip antraštė, tačiau man atrodo, visiškai užtektų: 12 –ta kapavietė:Pelvis fragmentai (metastazės?). Mano radinių ataskaitos visada buvo puikesni šedevrai. Ekspertės pranešimo aš klausiausi vien tik todėl, kad ji skaitė gana gundančiu balsu. Jei jai jau nebesisektų užsiiminėti Anatolijos jaučių kaulų tyrinėjimais, galėtų padaryti puikią karjerą „karštojoje linijoje“.

Mano studijų krypties pasirinkimą nulėmė THC vartojimas mokyklos metais, o galbūt tai buvo sekanti  protinio sutrikimo, kurį sukėlė kapinės po mano langu, pakopa. Vaikystėje aš bijodavau pakastų lavonų. Aš įsivaizduodavau juos dieną irstančius savo kapaduobėse, o naktį zombių pavidale bekopiančius aukštyn mano namo siena. Visa tai sukėlė nemigą,košmarus, atidarytų langų fobijas, begalines praradimo baimes. Tik kiek vėliau paguodė nors tai, kad mūsų užkiemyje šalia keleto aklų pasekėjų ilsėjosi  ir Helmuto Niutono bei Dytrich palaikai. Jei gali save priskirti prie garbių garsenybių, tai išlieki toks iki pašaknų ir nenustoji taurinęs savo aplinkos net post mortem. Aš nepažįstu nieko,kas galėtų tvirtinti esąs užaugęs šalimais Dytrich krūtinkaulio, tačiau visgi šiek tiek absurdiška praleisti savo brendimo metus šalia artimųjų kapavietės.


DE2

Patricia Hempel

MetroFolkloras

Kadangi nusprendžiau nestudijuoti poezijos, tai archyvuoju ankstyvosios istorijos kaulų likučius šiukšlių maišuose. Mūsų institute radinių tyrinėjimas – studentų reikalas, o vyresnybė paskyrė mums papildomą erdvę, kurioje virš 20 metų iki lubų riogso medžiagos. Jos duoda gerus pažymius ir sutaupo pora eurų gobšuoliams.

Šiandien stovi užmerkti vandenyje su „Pril“ plovikliu Elbės germanų gyvenvietės maisto likučiai mano „būtina padaryti“ sąraše. Žinoma, yra ir įdomesnių veiklų nei šveistis tarp žlugusių civilizacijų šiukšlių su dantenoms palankiu „Dr. Best“ šepetėliu. Archyvas yra tobula vieta stumti laiką ir išlydėti jo grožio dvasią. Praėjusią savaitę mane užkalbino suvytusi garbės profesorė apie mano sąmojo aštrumą ir patarė man praplėsti karjerą „Springer“ spaudoje. Nors „Germanų kunigaikštis prostatos vėžys“ skamba kaip antraštė, bet aš manau, kad „Kapas nr. 12: Dubens fragmentas (metastazės?)“ pilnai užtenka. Mano radinių pranešimai visada būdavo geresnės istorijos. Ekspertės pranešimo klausiausi tik todėl, kad ji jį pateikė gana aistringu balsu. Jeigu su anatoliniais galvijų kaulais ne taip gerai pasiseks, tai ji galėtų padaryti gerą karjerą „Karštojoje linijoje“.

Mano studijų krypties pasirinkimas yra tetrahidrokanabinolio (THC) perpildytos mokyklos veiklos rezultatas, bet taip pat galėtų būti inteligentiškas sutrikimo išplitimas, kuris atsirado dėl kapinių po mano langais. Būdama vaikas bijodavau užkastų lavonų. Įsivaizduodavau, kaip jie dienomis pūdavo savo kapuose, o naktimis lyg nenumirę kopdavo aukštyn mano namo siena. Pasekmės: nemiga, košmarai, neurotinis pojūtis susijęs su atidarytais langais, radikalios netekties baimės. Tai, kad mūsų galiniame kieme šalia poros prisitaikėlių gulėjo ir Helmut Newton bei Dietrich palaikai, guodė tik vėliau. Jeigu gali save laikyti garbinga garsenybe, tuomet ja lieki iki kaulų smegenų ir garbini savo aplinką netgi post mortem. Nepažįstu nė vieno, kuris galėtų tvirtinti apie save užaugęs šalia Dietrich krūtinkaulio, tačiau tai lieka absurdiška, subręsti lytiškai taip arti šeimos kapo. 


DE3

Patricija Hempel

Požeminis folkloras

Kadangi aš nepasirinkau poezijos, todėl archyvuoju priešistorinius kaulus šiukšlių maišeliuose. Mūsų institute pačio studento reikalas yra kažką rasti, o administracija davė mums dar vieną patalpą, kurioje medžiagõs, skaičiuojančios virš 20 metų, jau pilna iki lubų. Taip atsiranda geri pažymiai, o šykštuoliai sutaupo kelis eurus.

Šiandien mano darbų sąraše – Elbės vokiečių gyvenvietės likučiai, mirkstantys indų ploviklio Pril vandenyje. Žinoma, atsiranda daug veiklos pravalius su „Tamsta geriausiu dantų šepetėliu“ pro griuvėsiais nusėtą civilizaciją. Archyvas yra puiki vieta, kur laikas miršta ir dingsta savasis grožis. Praeitą savaitę profesorius su manim šnekėjosi apie mano punktualumą ir apie mano karjeros pakilimą su laikraščiu Springer press. Vokiečių princo prostatos vėžys galėtų skambėti kaip ideali antraštė, bet manau, kad antraštės „Kapas nr. 12: dubens fragmentas (metastazė?)“ visai pakanka. Mano surasti reportažai visada tapdavo geromis istorijos. Ekspertės paskaitos klausiau tik dėl to, nes jos balsas buvo patraukliai žavingas. Jeigu tik anatoliškieji kaulai nedaro jai jokios karjeros, tada galbūt ji karjerą padarys karštojoje linijoje.

Mano studijų pasirinkimas yra pasekmė per didelio žolės kieko vartojimo mokykloje, tačiau taip pat tai gali būti mano intelektinis trukdžio išsilaisvinimas, kilęs nuo kapų po mano balkonu. Būdama vaiku aš labai bijojau mirusiųjų lavonų. Įsivaizduodavau juos pūvančius karstuose dienos metu, o naktį lipančius ant mano sienos it gyvus. Iš to ir pasekmės: nemiga, košmarai, įvairūs neurotiniai sutrikimai su atidarytais langais, visiškai radikali pasimetimo baimė. Tačiau keli sekėjai, taip pat Helmuto Niutono ir Dytrič palaikai mūsų namo kiemo gale buvo tik perspektyvoje paguodžiantys. Jeigu kam nors yra leidžiama skaičiuoti iki garbingos įžvalgos, tada tai pasilieka iki kaulų ir sukilnina savo aplinką net po mirties. Aš nepažįstu nei vieno, kuris galėtų teigti, kad užaugo šalia Dytričės krūtinkaulio, tačiau išlieka absurdiška šalia šeimos kapo kaimynystėje subręsti.


DE4

Patricia Hempel

Metro folkloras

Poezijos nesiryžau rašyti, todėl šiukšlių maišuose archyvuoju priešistorinius kaulus. Mūsų institute daiktų tvarkymas yra studentų reikalas, taigi vadovybė mums skyrė patalpą, kurioje sukaupta 20 metų senumo, beveik lubas siekianti medžiaga. Turime progą gauti gerus pažymius, o šykštuoliai sutaupo kelis eurus.

Šiandien vienas iš mano suplanuotų darbų – tirti filtruotame vandenyje išmirkusias Elbės germanų gyvenviečių liekanas. Beabejo, yra kur kas įdomesnių veiklų nei dantenų nebraižančiu šepetėliu „Dr. Best“ šveisti išnykusių civilizacijų šiukšles. Taigi archyvas yra puiki vieta prastumti laiką, atsisakius estetikos. Praėjusią savaitę apie mano gebėjimą juokauti kalbėjau su viena raukšlėta garbės profesore, ir ji man patarė pradėti karjerą Springer leidykloje. Pirmiausia į galvą man šovė antraštė  ̶  Germanų vado prostatos vežys, tačiau užrašiau  ̶  Dvyliktas kapas: dubens fragmentai (metastazės). Mano radinių pavadinimai buvo vienas už kitą geresni. Savo ekspertės patarimų klausiau tik todėl, kad ji juos ištardavo itin seksualiu balsu. Jei su Anatolijos gyvulių kaulais pradetų sektis kiek blogiau, ji galėtų pasiekti puikios karjeros kaštojoje linijoje. 

Mano studijų pasirinkimą mokyklos metais lėmė dažnas THK medžiagų vartojimas arba protinio vystymosi sutrikimas, atsiradęs dėl kapinių, stovėjusių po mano langu. Nuo vaikystės bijojau palaidotų lavonų. Įsivaizduodavau, kaip negyvėliai dienomis pūva kapuose, o naktimis ropščiasi mano namo sienomis. Todėl mane kankino nemiga, košmarai, neurotiniai pojūčiai, ypač esant praviram langui, praradimo baimė. Tai, kad kone mūsų kieme, šalia kitų buvo Helmuto Niutono ir Dietrich palaikai, malonu pasidarė tik vėliau. Kai esi įžymybė, tavo žinomumas lieka net kauluose ir garsina kraštą net post mortem. Aš nepažįstu nei vieno, kuris galėtų tvirtinti užaugęs šalia Dietrich krūtinkaulio, tačiau vis dėlto subręsti šalia šeimos kapavietės yra absurdas.


DE5

Patricija Hempel

MetroFolkloras

Kadangi nepasirinkau poezijos, todėl archyvuoju protoistorinius kaulus į šiukšlių maišus. Mūsų institute radinius tvarko studentai, todėl valdžia mums sąmoningai paskyrė patalpą, kurioje daugiau nei 20 metų riogso archeologinė medžiaga, remianti lubas. Tai užtikrina gerus pažymius, o šykštuoliams sutaupo keletą eurų.

Šiandien mano darbų sąraše yra „Pril“ ploviklyje išmirkyti maisto likučiai iš Elbės germanų gyvenvietės. Žinoma, yra prasmingesnių užsiėmimų nei plūktis dantenas tausojančiu „Dr. Best“ šepetėliu tarp šiukšlių, kurias paliko išnykusios civilizacijos. Archyvas yra puiki vieta prastumti laiką ir užmarštin nugramzdinti jo beletristinę dvasią. Praėjusią savaitę mane užkalbino susiraukšlėjusi garbės profesorė, ir, išbandydama mano atsparumą sąmojams, man patarė toliau savo karjeros siekti „Springer“ leidiniuose. Nors germanų valdovas prostatos vėžys gali skambėti kaip antraštė, tačiau, mano manymu, labai tinka Kapas Nr. 12: Pelvis fragmentai (metastazės?). Mano sudaryti radinių aprašai jau kurį laiką buvo įdomesnės istorijos. Eksperčių pranešimo klausiausi tik todėl, nes jį pranešėja perskaitė pakankamai entuziastingu balsu. Jei su anatoliniais galvijų kaulais toliau nesisektų, ji galėtų sėkmingai padaryti karjerą kaip karštosios linijos operatorė.

Mano studijų programos pasirinkimą lėmė THC gerokai paveikta „karjera“ mokykloje, tačiau tai galėtų būti ir inteligentiškas sutrikimo, išsivysčiusio dėl po mano langais plytėjusių kapinių, progresas. Vaikystėje aš bijojau užkastų lavonų. Aš įsivaizduodavau, kad jie kiaurą dieną trūnydavo, o naktimis kaip nemirėliai lipdavo mano namo siena. Pasekmės: nemiga, košmarai, neurotiniai pojūčiai, keliami pravirų langų, didžiulės praradimo baimės. Tai, kad mūsų galukiemyje be keletos veikėjų prisiplakėlių buvo ir Helmuto Niutono bei Dytrich palaikai, guodžiamai skambėjo tik daug vėliau. Jei save gali priskirti garbiajai prominencijai, tuomet jos dalimi lieki iki paskutinės dulkelės, o savo aplinką kilnini netgi post mortem. Aš nepažįstu nė vieno, galinčio tvirtinti, kad jis užaugo šalia Dytrich sternum, tačiau vis tiek yra nesąmonė paauglystėje gyventi prie pat šeimos kapo.


DE6

Patricija Hempel

Folklorinis metro

Kadangi pasirinkau ne poeziją, tenka rūšiuoti į šiukšlių maišus likusius senovės istorijos kaulų likučius. Mūsų institute archeologinių radinių archyvavimas - tai studentų reikalas, vyresnybė specialiai tam surado patalpą, čia iki pat lubų kaupiasi daugiau nei 20-ies metų medžiaga. Už tai gauname gerą įvertinimą, o šykštuoliai sutaupo keletą eurų. 

Šiandien ,,Pril" vandenyje pamerkti suminkštinimui Elbės-germanų gyvenvietės maisto likučiai, įtraukiami į mano ,,To do“ sąrašą. Žinoma, būna įdomesnės veiklos nei šveisti su dantenoms skirtu geriausiu ,,Dr. Best" šepetuku prarastas civilizacijos šiukšles. Archyvas - tai puiki vieta laikui žudyti ir su jo gražuole dvasia atsisveikinti. Sudžiūvėlė garbės profesorė, kreipdamasi į mane praeitą savaitę dėl balų patvirtinimo, patarė man save išbandyti ,,Springer" spaudoje. Sensancinga antraštė skamba - ,,Germanų didiko prostatos vėžys“, tačiau aš manau, kad visiškai pakaktų ,,12-as kapas: dubens fragmentai (metastazės?)“. Mano archeologinių radinių ataskaitos tapdavo įdomiausiomis istorijomis. Pasiklausiau specialisčių pranešimo vien dėl to, kad jos jį pasiūlė prikimusiu balsu. Jos galėtų karjerą daryti vienoje iš karštųjų linijų, jei nepasisektų su Anatolijos jaučių kaulais.

Mano sunkių THC mokslų rezultatas yra šios studijų programos pasirinkimas, tačiau taip pat galėtų būti ir protingo pasirinkimo klaida, kuri prasidėjo kapinėse priešais mano langą. Vaikystėje bijojau palaidotų lavonų. Mintyse iškildavo vaizdas, kaip jie dienomis kapuose pūna, o naktimis, jau prisikėlę, lipa per mano namo sieną. Pasekmės - nemiga, košmarai, neuroziniai pojūčiai, susiję su atvirais langais, didelis nerimo sutrikimas. Šiek tiek ramino tai, kad mūsų kieme šalia kitų gulėjo Helmuto Niutono ir Dytrich griaučiai. Jei jau esi žinomas, tai būsi, kai iš tavęs kaulai tebus likę ir garsinsi savo aplinką net ir po mirties. Nepažįstu žmonių, galinčių teigti, jog jie užaugo šalia Dytrich krūtinkaulio, nors tai yra absurdas savo paauglystę praleisti šalia šeimyninių kapaviečių.


DE7

Patricia Hempel

Metro folkloras

Kadangi renkuosi ne poeziją, archyvuoju priešistorinius kaulų trupinėlius šiukšlių maiše. Mūsų institute radinių apdorojimas yra studentų reikalas ir vadovybė mums paskyrė papildomą auditoriją, kurioje eksponatai per daugiau nei dvidešimtmetį susikaupė iki lubų. Visa tai pakelia pažymius ir šykštuoliams sutaupo keletą eurų.

Šiandien mano darbų sąraše – muiluotame vandenyje sumerktos Elbės germanų gyvenvietės indų šukės. Žinoma, yra ir įdomesnių veiklų, nei dantenas masažuojančiu „Dr. Best“ šepetėliu šiukšlėse krapštyti išnykusias civilizacijas. Archyvas yra puiki vieta numarinti laiką ir atsisveikinti su savo grožiu. Praėjusią savaitę sudžiūvusi garbės profesorė kalbėjo man apie mano pasiekimus ir patarė savo karjerą planuoti bulvarinėje spaudoje. „Vokiečių kunigaikščio prostatos vėžys“ vargiai skambėtų kaip antraštė, tačiau, mano manymu, „Dvyliktas karstas: dubens kaulų fragmentai (Metastazės?)“ jau geriau. Greičiau jau mano radinių ataskaitos būtų geresnė istorija. Ekspertės kalbos išklausiau tik todėl, kad ši perteikė ją itin įkaitusiu balsu. Jei nepasiseks su Antalijos galvijų kaulais, galėtų pasiekti karjeros aukštumų skambučių centre.

Mano studijų krypties pasirinkimas yra mokymosi apsvaigus rezultatas, tačiau tai taip pat galėtų būti ir išmintingas tęsinys kančių, dėl kurių kaltos po mano langais plytinčios kapinės. Vaikystėje bijojau užkastų lavonų. Įsivaizduodavau, kaip jie per dienas ỹra savo karstuose, o naktimis tarytum gyvieji laipioja mano namo sienomis. Pasekmės: nemiga, košmarai, neurotiškos reakcijos į atidarytus langus, paniška netekties baimė. Tai, kad mūsų vidiniame kieme tarp išmestų pakuočių ilsėjosi ir Helmuto Niutono bei Marlen Dietrich palaikai, jau iš tolo ramino. Kai priskiri save prie gerbiamų įžymybių, tuomet knaisiojiesi po kaulus ir netgi mirusius savo artimuosius skelbi bajorais. Nepažįstu nė vieno, kuris galėtų girtis, jog yra užaugęs šalia Dietrich krūtinkaulio, o savo brendimo metus išgyventi šalia šeimos kapo skamba visai absurdiškai.

Vyksta apklausa

Balsuokite už vertingiausią 2018 m. verstinę knygą!

Dalyvauti apklausoje

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis