EKSPERTĖS IŠVADOS
Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga jau dešimtą kartą organizuoja meninio vertimo konkursą „Noriu versti“. Džiugu, kad šiais metais gavome 21 vertimą iš italų kalbos.
Pernai, prieš aptardama konkurso „Noriu versti“ dalyvių atsiųstus vertimus iš italų kalbos, pacitavau Literatūros vertėjo etikos kodeksą. Jį norėčiau priminti, prisiminti ir šiais metais.
Remiantis Literatūros vertėjo etikos kodeksu, vertėjas turi labai gerai mokėti kalbą, iš kurios verčia, ir kalbą, į kurią verčia. Pastaroji turėtų būti gimtoji kalba arba kalba, kurią vertėjas moka kaip gimtąją. Vertėjas neturėtų imtis versti teksto, jei neišmano verčiamo kūrinio dalykinės srities arba negali perteikti autoriaus kalbos ir stiliaus. Vertėjui nevalia iškraipyti autoriaus minčių arba stiliaus, taisyti, trumpinti arba papildyti teksto be autoriaus arba teisių turėtojo leidimo (https://www.llvs.lt/content/view?id=23). Taip pat nederėtų pamiršti, kad prieš imantis versti konkretų kūrinį, reikėtų pasigilinti į to kūrinio autoriaus kūrybą, poetiką, stilistiką, kūrinio kultūrinį ir istorinį kontekstą ir pan. Pravartu nepamiršti ir vertimo proceso etapų, nepradėkite versti neperskaitę viso teksto, neišsiaiškinę visų neaiškių vietų, žodžių, prasmės ir stiliaus niuansų; išvertę pirmą kartą, t. y. turėdami vertimo juodraštį, ne kartą perskaitykite tekstą vertimo kalba, lygindami jį su tekstu originalo kalba, patikrinkite, ar tikrai nieko nepraleidote, ar viską teisingai perteikėte, ar tekstas vertimo kalba skamba, yra nuoseklus, logiškas, ar nepadarėte rašybos, skyrybos klaidų ir pan. Svarbu įsidėmėti, kad verčiate ne sau, jūsų išverstą tekstą skaitys kiti. Neskubėkite, darykite pertraukas, pamąstykite ir vėl sugrįžkite prie savo vertimo.
Šie dalykai yra labai svarbūs, todėl juos kartoju. Ir dar vienas labai paprastas patarimas: savo vertimą atsispaudinkite ir perskaitykite jau atspausdintą, nes kartais kompiuterio ekrane ne viską pamatome, sužiūrime...
Šiais metais konkurso „Noriu versti“ dalyviams pasiūlėme išversti italų rašytojos N. Ginzburg romano „Lessico famigliare“ ištrauką.
Rašytojos N. Ginzburg romanuose „Le voci della sera“ (1961), „Lessico famigliare“ (1963), „Ti ho sposato per allegria“ (1966), „La città e la casa“ (1984) ir kt. susipina tikri, neišgalvoti įvykiai ir jos pačios sukurtas pasaulis, į savo knygas ji įtraukia artimųjų, draugų laiškus, savo pačios vaikystėje kurtas eiles. Rašytojos kalba yra paprasta, bet paveiki, bylojanti apie mažus, kasdienius dalykus, bet tie maži dalykai jos knygose susipina su istorija, tampa istorijos dalimi. Už savo kūrybą rašytoja apdovanota ne viena prestižine premija.
Romanas „Lessico famigliare“ – autobiografinė, prisiminimų knyga. Turino mieste praleista vaikystė, atostogos su tėvais kalnuose, pasakojimai apie brolius Džiną, Albertą ir Marijų, seserį Paolą, eilėraščiai ir žaidimai, pirmieji tramvajai. Bet taip pat šioje knygoje rašoma ir apie įžengimą į suaugusiųjų pasaulį, motinystę, skaudžias karo patirtis, artimųjų netektis... Šis romanas – lyg įgudusia ranka nutapyta šeimos freska, kurios fone – istorija, Italijos istorija, fašizmo istorija, Antrojo pasaulinio karo istorija, pasipriešinimo istorija... Kurdama šią knygą autorė pasitelkė ir savitą bei paveikų kalbėjimo būdą, savo šeimos kalbą. Už romaną „Lessico famigliare“ N. Ginzburg apdovanota prestižine premija „La Strega“.
Gaila, kad šios autorės knygos dar neprakalbintos lietuvių kalba. Galbūt kuris nors iš konkurso „Noriu versti“ dalyvių ateityje šį arba kitus rašytojos romanus išvers į lietuvių kalbą.
Dabar pasigilinsime, kaip konkurso dalyviams pavyko prakalbinti lietuviškai romano „Lessico famigliare“ ištrauką.
Išanalizavusi vertimus, galiu drąsiai teigti, kad yra nemažai gerų vertimų, džiugu, kad įsiskaityta, įsigilinta į tekstą originalo kalba, jo stilių, pajausta jo nuotaika. Žinoma, kai kuriuose vertimuose įsivėlė prasmės, stiliaus klaidų, kai kurie sakiniai išversti pažodiškai, buvo rašybos ir skyrybos klaidų. Kai kurie vertėjai skaidė arba sutraukė sakinius, todėl norėčiau priminti, kad prozoje sakiniai kuria tam tikrą ritmą, kaip versdami poeziją neskaidome arba nejungiame eilučių, taip ir prozoje nederėtų skaidyti ar jungti sakinių. Kai kur gal kiek laisvai interpretavote tekstą. Taip, verčiame mintis, o ne žodžius, bet minčių iškraipyti negalime. Deja, buvo pora ir labai silnų vertimų. Šių vertimų autoriams patarčiau nenusiminti. Tobulinkite italų kalbą.
Tikiuosi, kad paskaitysite, patyrinėsite vieni kitų vertimus, palyginsite savo ir kitų konkurso dalyvių vertimus, vieni iš kitų pasimokysite, nes, kaip minėjau, yra ir tikrai gerų vertimų, bet yra ir silpnesnių vertimų.
Taip pat noriu pasakyti, kad mano komentarai yra konstruktyvūs, ir pagrindinis jų tikslas – skatinti jus tobulėti.
Vertimų analizę pradėsiu nuo romano pavadinimo vertimo. Tiesa, neperskaičius viso kūrinio, sunku išversti jo pavadinimą. Tad noriu pagirti tuos, kurie pamėgino išversti šio romano pavadinimą. Štai jūsų variantai: „Šeimos pasakymai“ (IT1), „Šeimos žodynas“ (IT2, IT18, IT21), „Šeimos leksika“ (IT5, IT10), „Artima kalba“ (IT6), „Šeimos kasdienybė“ (IT8), „Šeimyninė leksika“ (IT9, IT13, IT19, IT20), „Šeimos posakiai“ (IT11, IT16), „Šeimos leksikonas“ (IT14). Kaip minėjau, šis romanas yra autobiografinis, rašytoja jame pasakoja apie savo šeimą pasitelkdama savo šeimos kalbą, savitą kalbėjimosi šeimoje būdą. Štai ką pati rašytoja sakė apie šeimos kalbą: „Noi siamo cinque fratelli. Abitiamo in città diverse, alcuni di noi stanno allʼestero: e non ci scriviamo spesso. Quando cʼincontriamo, possiamo essere, lʼuno con lʼaltro, indifferenti, o distratti. Ma basta, fra noi, una parola. Basta una parola, una frase, una di quelle frasi antiche, sentite e ripetute infinite volte, nel tempo della nostra infanzia. Ci basta dire "Non siamo venuti a Bergamo per fare campagna" o "De cosa spussa l'acido cloridrico", per ritrovare a un tratto i nostri antichi rapporti, e la nostra infanzia e giovinezza, legata indissolubilmente a quelle frasi, a quelle parole“ (https://www.einaudi.it/catalogo-libri/narrativa-italiana/narrativa-italiana-del-novecento/lessico-famigliare-natalia-ginzburg-9788806219291/). Manau, kad kai kurie iš jūsų, palyginę savo ir kitų konkurso dalyvių variantus, perskaitę rašytojos mintis, norėsite patobulinti pavadinimo vertimą. O tie, kurie neišvertėte pavadinimo, dabar galėsite jį išversti.
Toliau savo pastabas pateiksiu kiekvienam konkurso dalyviui atskirai.
Norėčiau padėkoti visiems, kad dalyvavote konkurse, kad išmėginote savo jėgas. Tikiuosi, kad mano pastabos, komentarai ir patarimai jums bus naudingi. Linkiu tobulėti ir versti.
Rasa Klioštoraitytė
TEKSTAS ORIGINALO KALBA
Natalia Ginzburg
Ištrauka iš romano „Lessico famigliare“ (1963)
Passavamo sempre l’estate in montagna. Prendevamo una casa in affitto, per tre mesi, da luglio a settembre. Di solito, erano case lontane dall’abitato; e mio padre e i miei fratelli andavano ogni giorno, col sacco da montagna sulle spalle, a far la spesa in paese. Non c’era sorta di divertimenti o distrazioni. Passavamo la sera in casa, attorno alla tavola, noi fratelli e mia madre. Quanto a mio padre, se ne stava a leggere nella parte opposta della casa; e, di tanto in tanto, s’affacciava alla stanza dove eravamo raccolti a chiacchierare e a giocare. S’affacciava sospettoso, accigliato; e si lamentava con mia madre della nostra serva Natalina, che gli aveva messo in disordine certi libri; «la tua cara Natalina», diceva. «Una demente», diceva, incurante del fatto che la Natalina, in cucina, potesse udirlo. D’altronde alla frase «quella demente della Natalina» la Natalina c’era abituata, e non se ne offendeva affatto.
A volte la sera, in montagna, mio padre si preparava per gite o ascensioni. Inginocchiato a terra, ungeva le scarpe sue e dei miei fratelli con del grasso di balena; pensava che lui solo sapeva ungere le scarpe con quel grasso. Poi si sentiva per tutta la casa un gran rumore di ferraglia: era lui che cercava i ramponi, i chiodi, le piccozze. – Dove avete cacciato la mia piccozza? – tuonava. – Lidia! Lidia! dove avete cacciato la mia piccozza?
KONKURSO DALYVIŲ VERTIMAI
IT1
Natalia Ginzburg
Ištrauka iš romano „Šeimos pasakymai“ (1963)
Visuomet vasarą leidžiame kalnuose. Išsinuomojame namą trims mėnesiams, nuo liepos iki rugsėjo. Dažniausiai namas būna toli nuo miesto, todėl mano tėvas ir broliai su kalnų krepšiais kasdien eina apsipirkti į kaimą. Čia nebūna jokių pramogų. Vieną vakarą mes su broliais ir mama praleidome namuose, prie stalo. Tačiau mano tėvas skaitė kitame namo gale, kartkartėmis žvilgtelėdamas iš kambario ten, kur mes buvome susirinkę žaisti ir kalbėtis. Jis atrodė įtartinas ir nemalonus; skundėsi mamai apie mūsų tarnaitę Nataliną, kuri sugadino tėvui kelias knygas. „Brangioji Natalina,“ sakė jis. „Trenkta moteris,“ kalbėjo jis, pamiršęs, jog Natalina viską girdi iš virtuvės. Tačiau tėvas dažnai ją taip vadindavo, todėl Natalina niekad neįsižeisdavo.
Kartais vakarais tėvas ruošdavosi į keliones ar ascencijas kalnuose. Tūpdamasis ant žemės, patepė savo ir mano brolių batus banginio riebalais. Tėvas galvojo, kad tik jis gali tepti savo batus tais riebalais. Vėliau visame name skambėjo metalo apdirbimo triukšmas: jis buvo tas, kuris ieškojo raiščių, vinių, ledo kirvių. – Kur paslėpei mano ledo kirvį? – suriaumojo. – Lidija! Lidija! Kur padėjai mano ledo kirvį?
IT2
Natalia Ginzburg
Ištrauka iš romano „Šeimos žodynas“ (1963)
Vasaras visuomet leisdavome kalnuose. Namą išsinuomodavome trims mėnesiams – nuo liepos iki rugsėjo. Dažniausiai namas būdavo toli nuo gyvenvietės, tad tėvas su broliais, ant pečių užsimetę turistines kuprines, kasdien eidavo į kaimą apsipirkti. Aplinkui nebūdavo kur pasilinksminti ar prasiblaškyti. Vakarus leisdavome namuose susėdę prie stalo, aš, broliai ir mama. O tėvas – jis skaitydavo kitame namo gale ir retkarčiais pasirodydavo kambaryje, kur būdavome susirinkę paplepėti ir pažaisti. Pasirodydavo įtarus, sunerimęs, ir imdavo skųstis mamai mūsų tarnaite Natalina, eilinį kartą išmėčiusia jo knygas. „Tavo brangioji Natalina, – sakydavo. – Tikra pamišėlė.“ Jis visai nesirūpindavo, kad Natalina, būdama virtuvėje, gali viską girdėti. Kita vertus, Natalina buvo įpratusi girdėti apie „tą pamišėlę Nataliną“ ir nėmaž neįsižeisdavo.
Kartais, kai būdavome kalnuose, vakarais tėvas imdavo ruoštis žygiui ar kopimui į viršūnę. Atsiklaupęs ant žemės tepdavo savo ir mano brolių batus banginių taukais. Manydavo, kad tik jis vienas moka taip ištepti. Paskui visuose namuose būdavo girdėti didžiulis triukšmas: tai tėvas ieškodavo batų apkaustų, ledsriegių, ledo kirtiklių. „Kur nukišot mano kirtiklį? – šaukdavo. – Lidija! Lidija! Kur nukišot mano kirtiklį?“
IT3
Vasaras leisdavome kalnuose. Nuo liepos iki rugsėjo, trims mėnesiams, išsinuomodavome namą, kuris dažniausiai buvo toli nuo gyvenvietės; tad kasdien, užsimetę talpius džiuto maišus ant pečių, su tėvu ir broliais keliaudavome į miestą apsipirkti. Vakarodavome su motina, susėdę už stalo, nes šalia nebuvo vietų, kur linksmintis ar prasiblaškyti. Tėvas, tuo tarpu, kitoje namo pusėje skaitydavo ir tik kartkartėmis įlįsdavo į kambarį, kuriame sklido mūsų pašnekesys ir žaidimai. Įtarus ir suraukęs antakį jis įkišdavo galvą pasižiūrėti, o tuomet imdavo skųstis mamai dėl namų tarnaitės Natalinos, kuri sukeitė keletą knygų vietomis. „Tavo brangi Natalina,“ – nepaisydamas, kad virtuvėje gali girdėtis, – „yra kvaiša“. Tokios frazės kaip „tas jos kvailumas“ visai nebesijaudino merginos – prie pašaipų ji buvo seniai pripratusi.
Kartais vakarais tėvas ruošdavosi kelionėms ar kopinėjimui. Priklaupęs jis tepdavo visų mūsų batus banginio taukais, manydavo, kad tik jis vienas mokąs taip lakuoti. Po to pasigirsdavo žvangančių gelžgalių garsas – jis imdavo ieškoti kaplių, kapliukų ar vinių:
– Kur paslėpėt mano kaplį? – it griaustinis riaumodavo jis. – Lidija! Lidija! mano kaplį kur paslėpėt?
IT4
Natalia Ginzburg
Ištrauka iš romano „Lessico famigliare“ (1963)
Vasaras visada leisdavome kalnuose. Trims mėnesiams nuo liepos iki rugsėjo išsinuomodavome namą. Dažniausiai jis būdavo gerokai nutolęs nuo kitų namų, ir mano tėvas su broliais kasdien eidavo apsipirkti į miestelį su kalnų krepšiu ant pečių. Ten nebūdavo kur pramogauti ar prasiblaškyti. Vakarus leisdavome name, susėdę aplink stalą – mes, vaikai, ir mama. Tėtis tuo metu sau skaitydavo kitame namo gale ir tik kartais pasirodydavo kambaryje, kur susirinkę kalbėdavomės ir žaisdavome. Pasirodydavo susirūpinęs, nepatiklus, ir nevengdavo pasiskųsti motinai mūsų tarnaite Natalina, kuri jam kartais suversdavo knygas, „ta tavo Natalina“, vis jai sakydavo. „Silpnaprotė“, kartodavo, nesijaudindamas, kad Natalina galėdavo jį išgirsti virtuvėje. Kita vertus, ji jau buvo pripratusi girdėti save vadinant „ta silpnaprote Natalina“ ir dėl to visai neįsižeisdavo.
Kartais vakare mano tėvas ruošdavosi kelionėms ir kopimui į kalnus. Klūpėdamas ant grindų, tepdavo savo ir brolių batus banginio taukais ir buvo įsitikinęs, kad tik jis vienas moka tais taukais juos tinkamai sutepti. O paskui visuose namuose aidėdavo verčiami gelžgaliai – tai tėvas ieškodavo ledo batų, kaiščių ir kirtiklių. „Kur padėjote mano ledkirtį?“ – rėkdavo. – „Lidia! Lidia! Kur nugrūdote mano ledkirtį?“
IT5
Natalia Ginzburg
Ištrauka iš romano „Šeimos leksika“ (1963)
Vykdavome visada vasarą į kalnus. Išsinuomodavome namelį trims mėnesiams nuo liepos iki rugsėjo. Įprastai namelis būdavo toli nuo kitų gyventojų. Aš, mano tėvas, broliai eidavome kiekvieną dieną su maišu ant pečių iš kalnų dažnai į kaimą. Kaime nebuvo jokios galimybės ką nors įdomaus ten nuveikti. Susirinkdavome vakare namie aplink stalą: mes broliai, mūsų mama. Tada mano tėvas skaitydavo priešais namus, kartas nuo karto pasižiūrėdamas pro langą, kuriame kambaryje mes visi susirinkę ir kur kalbamės, žaidžiame. Įkišdavo galvą pro langą įtartinai susiraukęs, dejuodavo; sakydamas mano mamai, kad mūsų tarnaitė Natalina nesutvarkė knygų;“ tavo brangioji Natalina“ apsileidėlė. „Ji beprotė“, sakydavo, nesirūpinanti niekuo, pažiūrėk, ką padarė Natalina, virtuvėje Natalina girdėdavo taip kalbant. Ji buvo prie to pripratusi, todėl dėl to neįsižeisdavo.
Kiekvieną vakarą namuose tėvas ruošdavosi išvykai į kalnus, kopimui, klūpėdamas ant žemės tepdavo kalnų batus sau ir mano broliams banginio riebalais. Jis vienas žinojo, su kokiais riebalais reikia tepti kalnų batus. Visuose namuose girdėdavosi triukšmas nuo geležies įrankių. Jis ieškodavo nuožulnios rampos kirtiklio. Kur padėtas medžiotojo kirtiklis šaukdavo. Lidia ! Lidia ! kur mano kirtiklis?
IT6
Natalia Ginzburg
Ištrauka iš romano „Artima kalba“ (1963)
Įprastai vasaras praleisdavome kalnuose. Išsinuomodavome namą trims mėnesiams – nuo liepos iki rugsėjo. Dažniausiai namas būdavo toli nuo gyvenamųjų vietų, todėl mano tėvas su broliais, užsimetę kalnų kuprines ant pečių, kasdien keliaudavo į miestelį apsipirkti. Tai nebuvo pasilinksminimas ar pramoga. Mes, vaikai, su mama vakarus leisdavome kambaryje, aplink stalą. Tuo metu tėvas priešais namą skaitydavo ir laikas nuo laiko žvilgtelėdavo į kambarį, kuriame mes visi susirinkę krykštaudami žaisdavome. Žvilgtelėdavo įtariai, suraukęs antakius, burbėdamas mamai apie mūsų tarnaitę Nataliną – mat ji bus netvarkingai sudėjusi jo knygas, sakydavo: „Tavo brangi Natalina“. Tada dar pridėdavo: „Sumanioji“, atsižvelgdamas į tą faktą, kad Natalina, būdama virtuvėje, galėjo tai nugirsti. Kita vertus, prie šios frazės: „sumanioji Natalina“ ji jau buvo pripratusi ir tiesiog į tai nekreipdavo dėmesio.
Kartais vakarais tėvas ruošdavosi kelionei ir kopimui į kalnus. Priklaupęs ant kelių, įtrindavo savo ir mano brolių batus banginio taukais, tvirtai tikėdamas, kad tik jis vienintelis moka įtrinti batus šiais taukais. Po to visame name aidėjo metalinių įrankių žvangėjimas – tai jis ieškodavo kapliukų, nagų, ledo kirvukų. „Kur padėjote mano ledo kirvuką?“ – griaudėdavo. „Lidija! Lidija! Kur padėjote mano ledo kirvuką?“
IT7
Natalia Ginzburg
Ištrauka iš romano „Lessico famigliare“ (1963)
Vasaras visuomet leisdavome kalnuose. Išsinuomodavome namą trims mėnesiams nuo liepos iki rugsėjo. Paprastai tai būdavo koks nors atokiau nuo gyvenvietės stovintis namas ir mano tėvas su broliais, nešini kalnietiška kuprine, kasdien eidavo į miestelį apsipirkti. Ten nebuvo nei kaip pramogauti, nei kaip prasiblaškyti. Mes su broliais ir motina vakarus leisdavome namie susėdę aplink stalą. O štai mano tėvas skaitydavo kitame namo gale ir kartkartėmis ateidavo į mūsų kambarį pasišnekučiuoti ar pažaisti. Ateidavo įtarus, paniuręs ir skųsdavosi motinai dėl mūsų tarnaitės Natalinos, kuri ne vieton padėjo kai kurias jo knygas; „tavo brangioji Natalina“, sakydavo. „Silpnaprotė“, sakydavo nepaisydamas, kad Natalina virtuvėje galėjo jį girdėti. Kita vertus, Natalina buvo įpratusi prie frazės „ta silpnaprotė Natalina“ ir visai dėl to nesiskaudino.
Kartais vakarais kalnuose mano tėvas ruošdavosi žygiams ar kopimams. Klūpomis tepdavo savo ir mano brolių batus banginio taukais; manė, kad tik jis vienas geba įtepti batus tais taukais. Tuomet per visus namus nuaidėdavo krečiamų gelžgalių triukšmas – tai jis ieškodavo kapliukų, vinių ir ledkirčių.
– Kur nukišote mano ledkirtį? - griaudėdavo, - Lidija! Lidija! Kur nukišote mano ledkirtį?
IT8
Natalia Ginzburg „Šeimos kasdienybė“
Visuomet vasarą praleisdavome kalnuose. Išsinuomodavome būstą trims mėnesiams, nuo liepos iki rugsėjo. Paprastai tai būdavo namai atokiai stovintys nuo gyvenviečių, mano tėvas su broliais pėdindavo kiekvieną dieną su kalnų maišais ant pečių, apsipirkti į miestelį. Nebuvo nieko kas prablaškytų ar pralinksmintų. Leisdavome savo vakarus namuose, susėdę aplink stalą, mes broliai ir mama. O mano tėvas, skaitydavo kitame namo gale, karts nuo karto užmesdavo akį į kambarį, kuriame mes buvome susirinkę žaisti ir kalbėtis. Pasižiūrėdavo su nepasitikėjimu, paniuręs ir vis skųsdavosi mamai mūsų tarnaite Natalina, kad sujaukė jo knygas, „tavo brangi Natalina - sakydavo - beprotė“ - tardavo atsargiai, nes tarnaitė, būdama virtuvėje, galėjo girdėti. Kita vertus posakis “ ta beprotė Natalina“ buvo dažnas ir ji buvo prie jo taip pripratusi, kad net nepykdavo.
Kartais vakarais, kalnuose, mano tėvas ruošdavosi išvykoms ir karstymuisi. Atsiklaupęs ant žemės, tepdavo savo ir brolių batus banginio riebalais, manė, kad tik jis moka tai daryti tinkamai. Paskui girdėdavosi visuose namuose metalo skambesys: tai jis ieškodavo karpūno, vinių, kirvių „Kur padėjote mano kirvį? – pykdavo – Lidija!Lidija! Kur padėjote mano kirvį?“.
IT9
Natalia Ginzburg
Ištrauka iš romano „Šeimyninė leksika“ (1963)
Vasaras visada leisdavome kalnuose. Išsinuomodavome namą trims mėnesiams, nuo liepos iki rugsėjo. Paprastai tas namas būdavo toli nuo gyvenvietės; ir mano tėvas su broliais kiekvieną dieną su kalnų krepšiais ant pečių eidavo apsipirkti į kaimą. Linksmybių ar pramogų būdavo nedaug. Vakarus leisdavome namuose, prie stalo, mes, broliai ir mano motina. Kalbant apie mano tėvą, tai jis likdavo skaityti kitoje namo dalyje ir kartas nuo karto pasirodydavo kambaryje, kuriame būdavome susirinkę plepėti ir žaisti. Pasirodydavo įtarus, šnairuojantis ir skųsdavosi mano motinai dėl mūsų tarnaitės Natalinos, kuri sujaukusi kai kurias jo knygas; „Tavo brangioji Natalina“, sakydavo. „Pamišėlė“, pridurdavo nepaisydamas, kad Natalina virtuvėje galėjo jį girdėti. Šiaip ar taip, prie frazės „ta pamišėlė Natalina“ pati Natalina buvo pratusi ir nė kiek neįsižeisdavo.
Kartais vakarais kalnuose mano tėvas ruošdavosi žygiui ar kopimui. Atsiklaupęs ant žemės, tepdavo savo ir mano brolių batus banginio taukais; manė, kad tik jis vienas moka tais taukais tepti batus. Vėliau per visą namą nuskardėdavo baisus metalo laužo barškesys: tai jis ieškodavo harpūnų, smaigų, ledkirčių. „Kur nukišot mano ledkirtį?” – griaudėdavo. – „Lidija! Lidija! Kur nukišot mano ledkirtį?”
IT10
Natalia Ginzburg
Ištrauka iš romano „Šeimos leksika“ (1963)
Vasaras visada leisdavome kalnuose. Namą išsinuomodavome trims mėnesiams, nuo liepos iki rugsėjo. Įprastai namai būdavo toli nuo ten kur gyvenome. Ir mano tėvas su mano broliais kiekvieną dieną, su kuprinėmis ant pečių, eidavo apsipirkti į kaimą. Tai nebuvo kažkoks pasilinksminimas ar pramoga. Vakarus leisdavome namuose aplink stalą, mes broliai ir mama. Tuomet mano tėvas ruošdavosi skaityti įprastoje vietoje šalia namo. Ir kada ne kada pasirodydavo patalpoje, kur mes susirinkdavome paplepėti ir pažaisti. Pasirodydavo įtarus, susiraukęs. Ir skųsdavosi mamai mūsų tarnaite Natalina, kad jo knygos išmėtytos. „Tavo brangioji Natalina“, sakydavo. „Pamišėlė“, sakydavo, nepaisant to, kad būdama virtuvėje Natalina galėdavo nugirsti. Kita vertus, prie frazės „ši pamišėlė Natalina“ Natalina buvo pripratusi ir ji visiškai neužsigaudavo dėl to.
Kartais vakarais, kalnuose, mano tėvas ruošdavosi žygiams ar kopimams. Klūpodamas ant žemės tepdavo savo bei mano brolių batus banginio riebalais; galvodavo, kad tik jis žino kaip ištepti batus tais riebalais. Po to visame name girdėdavosi didžiulis gelžgalių triukšmas: tai jis, kuris ieškodavo kapliukų, vinių, kirtiklių.
-Kur nukišote mano kirtiklį? – griaudėdavo. – Lidija! Lidija! Kur nukišote mano kirtiklį?
IT11
Natalia Ginzburg
Ištrauka iš romano: „Šeimos posakiai“ (1963)
Visas vasaras praleisdavome kalnuose. Trims mėnesiams – nuo liepos iki rugsėjo. Ten mes išsinuomodavome namą. Paprastai tie namai būdavo toli nuo gyvenviečių, todėl mano tėvas ir mano broliai kiekvieną dieną su kuprinėmis ant pečių keliaudavo apsipirkti į miestelį. Aplinkui nebūdavo jokių pramogų ar vietų, kur išeiti. Vakarus leisdavome namuose prie stalo – mes, visi vaikai, ir mama. O tėvas kitame namo gale vienas skaitydavo, kartkartėmis pažvelgdamas į kambarį, kuriame mes susirinkę žaisdavome ir bendraudavome. Pažvelgdavo įtartinai susiraukęs ir mano mamai skųsdavo mūsų tarnaitę Nataliną, kad netvarkingai sudėliojo kai kurias jo knygas: „Tavo brangioji Natalina yra kvaiša“, – taip sakydavo tėvas nekreipdamas dėmesio, kad Natalina būdama virtuvėje galėjo išgirsti. Kita vertus, prie tos frazės „ta kvaiša Natalina“ ji buvo pripratusi ir nebeįsižeisdavo.
Kartais vakarais kalnuose mano tėvas ruošdavosi žygiams ar ekskursijoms. Atsiklaupęs ant kelių tepdavo mano brolių batus banginio taukais. Manydavo, kad tik jis vienas sugeba sutepti batus šiais riebalais. Tada visame name pasigirsdavo barškinamo metalo garsas. Jį sukeldavo jis, ieškodamas laipiojimo kapliukų, vinių, ledkirčių. „Kur padėjote mano ledkirtį?“ – šaukdavo. „Lidia! Lidia! Kur padėjote mano ledkirtį?“
IT12
Natalia Ginzburg
„Lessico famigliare“ (1963)
Vasaras visuomet leisdavome kalnuose. Išsinuomodavome namą trims mėnesiams, nuo liepos iki rugsėjo. Dažniausiai tai būdavo nameliai toli nuo gyvenviečių; ir tėtis kartu su mano broliais ir maišeliu ant pečių kasdien iš kalnų eidavo į kaimelį apsipirkti. Nebuvo pasilinksminimų ar prasiblaškymų. Leisdavome vakarus namie, susėdę aplink stalą, mes ir mama. Tėtis skaitydavo kitame namų kampe ir retkarčiais prisiglausdavo tame kambaryje, kur būdavome susirinkę plepėti ir žaisti. Ateidavo įtarus ir paniuręs ir skųsdavosi mamai dėl mūsų tarnaitės Natalinos, kuri buvo netvarkingai padėjusi kai kurias knygas.
– Tavo brangioji Natalina – silpnaprotė,- sakydavo, nepaisydamas to, kad Natalina virtuvėje galėjo jį girdėti. Kita vertus, prie frazės “toji silpnaprotė Natalina” ji jau buvo pripratusi ir nė kiek neįsižeisdavo.
Kartais vakare tėtis ruošdavosi išvykoms ar kopimui į kalnus. Atsiklaupęs ant žemės tepdavo savo ir brolių batus banginio taukais ir manė, kad tik jis vienas taip temoka. Paskui visuose namuose girdėdavosi gelžgalių keliamas triukšmas: tai jis ieškodavo kopimui skirtų antbačių, vinių, ledkirčių.
– Kur padėjote mano ledo kirtiklį? – griaudėdavo. – Lidija! Lidija! Kurgi padėjote mano ledkirtį?
IT13
Natalia Ginzburg
Ištrauka iš romano „Šeimyninė leksika“ (1963)
Vasarą visuomet leisdavome kalnuose. Išsinuomodavome namą trims mėnesiams, nuo liepos iki rugsėjo. Paprastai namai būdavo toli nuo gyvenvietės, tad mano tėvas ir broliai kiekvieną dieną su kuprine ant pečių eidavo apsipirkti į kaimą. Tai nebuvo pramogos ar prasiblaškymas. Vakarą leisdavome namuose aplink stalą: mes, vaikai, ir mano motina. O mano tėvas pasilikdavo skaityti kitoje namo pusėje ir kai kada pasirodydavo kambaryje, kur būdavome susispietę šnekučiuotis ir žaisti. Ateidavo įtarus, šnairuodavo ir kartu su mano motina skųsdavosi mūsų tarnaite Natalina, neva ji ne vieton padėjusi tam tikras jo knygas: „tavo mieloji Natalina“, sakydavo. „Beprotė“, sakydavo, nekreipdamas dėmesio, jog Natalina gali jį girdėti iš virtuvės. Šiaip ar taip, Natalina prie frazės „ta beprotė Natalina“ buvo pratusi, ir visai neįsižeisdavo.
Kartais vakare, kalnuose, mano tėvas ruošdavosi išvykoms ar kopti į viršų. Klūpodamas ant žemės tepdavo savo ir mano brolių batus banginio riebalais – manė, kad tik jis vienas moka tais riebalais batus tepti. Vėliau po visus namus skambėdavo garsus barškesys: tai jis ieškodavo batų apkaustų, kobinių, ledkirčių. – Kur nukišote mano ledkirtį? – nugriaudėdavo. – Lidija! Lidija! Kur nukišote mano ledkirtį?
IT14
Natalia Ginzburg
“Šeimos leksikonas” (1963)
Vasarą visada praleisdavome kalnuose. Išsinuomodavome namą trims mėnesiams, nuo liepos iki rugsėjo. Įprastai tai būdavo namai, nutolę nuo gyvenamųjų namų, ir mano tėvas bei broliai eidavo kiekvieną dieną, su kalnų kuprine ant pečių, apsipirkti į kaimelį. Čia nebūdavo jokių linksmybių ar pramogų. Vakarą leisdavome namuose, prie stalo, mes - broliai seserys ir mano mama. O dėl tėvo, jei jis skaitydavo kitoje namo pusėje, tai kartkartėmis žvilgtelėdavo į kambarį, kur būdavome susirinkę pasišnekučiuoti ir pažaisti. Žvelgdavo įtariai, susiraukęs ir skųsdavosi mano mamai dėl mūsų tarnaitės Natalinos, kad ji jam netvarkingai sudėjo kai kurias knygas. „Tavo mieloji Natalina“, sakydavo. „Beprotė“, sakydavo, užmirštantis faktą, jog Natalina virtuvėje galėtų jį išgirsti. Kita vertus, prie frazės „ta beprotė Natalina“ Natalina buvo pratusi ir visiškai neįsižeisdavo.
Kartais vakare, kalnuose, mano tėvas ruošdavosi žygiams arba kopimams. Atsiklaupęs ant žemės tepdavo banginio taukais savo ir mano brolių batus; galvodavo, kad tik jis mokėdavo tepti batus tais taukais. Po to visuose namuose girdėdavosi smarkus žvangėjimas: tai jis ieškodavo alpinistinių kačių, kaplių, ledkirčių. - Kur pradanginot mano ledkirtį? - šūkaudavo. - Lidija! Lidija! Kur pradanginot mano ledkirtį?
IT15
Natalia Ginzburg
Ištrauka iš romano „Lessico famigliare“ (1963)
Vasaras visada leisdavome kalnuose. Trims mėnesiams – nuo liepos iki rugsėjo – nuomodavomės namą. Paprastai namai būdavo toli nuo gyvenviečių; kiekvieną dieną mano tėvas ir broliai su kalnų kuprinėmis ant pečių eidavo į miestelį apsipirkti. Nebuvo kur pramogauti ir linksmintis. Vakarus mes, vaikai ir mama, leisdavome name prie stalo. O tėvas skaitydavo priešingoje namo pusėje ir retkarčiais žvilgtelėdavo į kambarį, kuriame būdavome susirinkę šnekučiuotis ir žaisti. Žvilgtelėdavo lyg ką įtardamas, susirūpinęs; ir motinai skųsdavosi mūsų tarnaite Natalina, kuri sugadino keletą jo knygų; „tavo brangioji Natalina“, – sakydavo. „Beprotė“, – sakydavo nepaisydamas, kad būdama virtuvėje Natalina galėdavo jį išgirsti. Be to, Natalina jau buvo pripratusi, kad tėvas ją vadindavo „ta beprote Natalina“ ir ji visiškai dėl to neįsižeisdavo.
Kartais vakare kalnuose tėvas ruošdavosi žygiams arba kopimui į kalnus. Klūpėdamas ant žemės banginių taukais tepdavo savo ir mano brolių batus; manydavo, kad tik jis žino, kaip tepti batus šiais taukais. Vėliau per visą namą pasigirsdavo garsus metalo bildesys – tėvas ieškodavo kapliukų, kobinių, ledkirčių. „Kur padėjote mano ledkirtį? – šaukdavo. – Lidija! Lidija! Kur padėjote mano ledkirtį?“
IT16
Natalia Ginzburg
Ištrauka iš romano „Šeimos pokalbiai“ (1963)
Visada vasarodavome kalnuose. Nuomodavomės namą trims mėnesiams nuo liepos iki rugsėjo. Paprastai tai būdavo namai toli nuo gyvenvietės ir tėvas su kuprine ant pečių, lydimas mano brolių, kasdien eidavo į kaimą apsipirkti. Nebūdavo jokių linksmybių ar pramogų. Mes, vaikai, ir motina vakarodavome namie, susėdę aplink stalą. O štai tėvas skaitydavo priešingoj namo pusėje ir kartkartėmis pasirodydavo kambaryje, į kurį būdavome suvaryti paplepėti ir žaisti. Jis ateidavo įtarus, paniuręs ir skųsdavosi motinai tarnaite Natalina, padariusia netvarką jo knygų lentynoje; „tavo brangioji Natalina“, sakydavo. „Kvaiša”, pridėdavo, nesirūpindamas, kad Natalina virtuvėje galėjo jį nugirsti. Kita vertus, prie frazės „ta kvaiša Natalina”, pati Natalina buvo pripratusi ir visiškai neįsižeisdavo.
Kartais vakarais tėvas ruošdavosi išvykoms ar laipioti po kalnus. Atsiklaupęs tepdavo savo ir mano brolių batus banginio taukais, galvodamas, kad jis vienintelis išmanė, kaip tai daryti. Paskui visuose namuose girdėdavosi baisus gelžgalių žvangėjimas: tai tėvas ieškodavo batų apkaustų, vinių, ledo kirtiklių.
– Kur nukišot mano kirvį? – griaudėdavo. – Lidija! Lidija! Kur nukišot mano kirvį?
IT17
Ištrauka iš Natalia Ginzburg romano „Lessico famigliare“
Vasarą visada praleisdavome kalnuose. Išsinuomodavome namą trims mėnesiams – nuo liepos iki rugsėjo. Paprastai tai būdavo nuo gyvenvietės nutolę namai, ir mano tėvas bei broliai su kalnų kuprinėmis ant pečių kasdien eidavo į kaimą apsipirkti. Nebudavo jokių linksmybių ar pramogų. Praleisdavome vakarą namuose prie stalo – mes, broliai, ir mano motina. Mano tėvas skaitydavo kitame namo gale ir laikas nuo laiko užeidavo į kambarį, kuriame susirinkdavome pakalbėti ir pažaisti. Jis atrodydavo įtartinas, susiraukęs, ir skųsdavosi mano motinai dėl tarnaitės Natalinos, sujaukusios kai kurias jo knygas, „Tavo brangioji Natalina“, – sakydavo. „Išprotėjusi“, – sakydavo, nepaisydamas to, kad Natalina virtuvėje galėjo jį išgirsti. Kita vertus, Natalina buvo įpratusi girdėti frazę „ta išprotėjusi Natalina“ ir visiškai neįsižeisdavo.
Kartais vakare mano tėvas ruošdavosi žygiuoti ar kopti į kalnus. Klūpodamas ant žemes, jis įtrindavo savo ir mano brolių batus banginio riebalais – tėvas galvodavo, kad tik jis vienas moka patepti batus šiais riebalais. Tada visame name pasigirsdavo šaižus žvangėjimas – tai jis ieškodavo kapliukų, vinių, ledkirčių. „Kur nukišai mano ledkirtį? – šaukdavo. – Lidija! Lidija! Kur nukišai mano ledkirtį?“
IT18
Natalia Ginzburg
Ištrauka iš romano „Šeimos žodynas“ (1963)
Vasaras visados praleisdavom kalnuose. Išsinuomodavome namą, trim mėnesiams, nuo liepos iki rugsėjo. Paprastai tai būdavo namas toli nuo gyvenvietės ir mano tėvas su broliais kiekvieną dieną eidavo su kalnų maišeliu ant nugaros apsipirkti kaime. Nebuvo tai kokia pramoga ar prasiblaškymas. Vakarus praleisdavom namie, aplinkui stalą mes, broliai, ir motina. Kas dėl tėvo, tai jis skaitydavo priešingoje namo pusėje, ir laikas nuo laiko atsisukdavo į kambarį kur mes, susibūrę, kalbėdavomės ir žaisdavom. Atsisukdavo įtariai, susiraukęs, ir skųsdavosi motinai dėl mūsų tarnaitės Natalinos, kuri jam ne taip sudėliojo knygas: ,,tavo brangi Natalina“ sakydavo. „Kvaiša“, sakydavo, nepaisydamas to, kad Natalina virtuvėje galėjo išgirsti. Šiaip ar taip, prie frazės „ta kvaiša Natalina“ Natalina buvo pripratusi ir nė kiek neįsižeisdavo.
Kartais vakare, kalnuose, tėvas ruošdavosi žygiams ar kopimams. Atsiklaupęs ant žemės tepdavo savo ir brolių batus banginio taukais. Manydavo, kad tik jis vienas moka ištepti. Vėliau po visą namą girdėdavos šaižus metalinis garsas. Tai jis ieškodavo kapliukų, kobinių, ledkirčių. „Kur nugrūdot mano ledkirtį? ─ griaudėdavo. ─ Lidia! Lidia! Kur nugrūdot mano ledkirtį?“
IT19
Natalia Ginzburg
Ištrauka iš romano „Šeimyninė leksika“ (1963)
Vasaras visada praleisdavome kalnuose. Išsinuomodavome namą trims mėnesiams, nuo liepos iki rugsėjo. Paprastai tai būdavo namai, nutolę nuo gyvenvietės; todėl mano tėvas ir broliai kiekvieną dieną, su kalnų krepšiu ant pečių, apsipirkti eidavo į miestą. Nebūdavo jokių pasilinksminimų ar pramogų. Vakarus leisdavome namuose susėdę aplink stalą – mes, broliai, ir motina. Tėvas likdavo skaityti priešingoje namo dalyje; tačiau kartas nuo karto pasirodydavo kambaryje, kur būdavome susirinkę žaisti ir pasišnekučiuoti. Pasirodydavo įtarus, susiraukęs ir skųsdavosi motinai mūsų tarnaite Natalina, kai kurias jo knygas sudėjusia ne į savo vietas; tavo brangiausioji Natalina, sakydavo. Beprotė, plūkdavosi, nepaisydamas, kad Natalina virtuvėje gali visa išgirsti. Tačiau prie frazės ta beprotė Natalina Natalina buvo pripratusi ir nė kiek neįsižeisdavo.
Kartais vakarais tėvas išsiruošdavo pasivaikščioti po kalnus arba kopti į juos. Atsiklaupęs ant žemės ištepdavo savo ir brolių batus banginių taukais; manydavo, kad tik jis moka ištepti batus tais taukais. Paskui per visą namą pasigirsdavo baisus gelžgalių sukeltas triukšmas: tai tėvas ieškodavo kapliukų, vinių, kaplių. – Kur nukišote mano kaplį? – nugriaudėdavo. – Lidija! Lidija! Kur nukišote mano kaplį?
IT20
Natalia Ginzburg
Ištrauka iš romano „Šeimyninė leksika“ (1963)
Visas vasaras praleisdavome kalnuose. Trims mėnesiams, nuo liepos iki rugsėjo, išsinuomodavome namą. Paprastai tie namai būdavo toli nuo gyvenviečių, todėl mano tėvas ir broliai kiekvieną dieną, su kuprinėmis ant pečių, keliaudavo apsipirkti į miestelį. Aplinkui nebūdavo jokių pramogų, ar vietų kur išeiti. Vakarus mes, visi vaikai ir mama, leisdavome namuose, apink stalą. Mano tėvas kitame namo gale vienas skaitydavo, kartkartėmis pažvelgdamas į kambarį, kuriame mes susirinkę žaisdavome ar bendraudavome. Žiūrėdavo įtartinai, susiraukęs; bei mano mamai skųsdavo mūsų tarnaitę Nataliną, kad netvarkingai sudėliojo kai kurias jo knygas; „tavo brangioji Natalina“, sakydavo. „Kvaiša“, sakydavo, nekreipdamas dėmesio, kad Natalina būdama virtuvėje galėjo išgirsti. Kita vertus, prie tos frazės „ta kvaiša Natalina“ ji buvo pripratusi ir nebeįsižeisdavo.
Kartkartėmis vakarais mano tėvas ruošdavosi žygiams ar ekskursijoms į kalnus. Atsiklaupęs ant kelių tepdavo mano brolių batus banginio taukais; manydavo, kad tik jis vienas sugeba sutepti batus šiais riebalais. Tada visame name pasigirsdavo barškinamo metalo triukšmas: jį sukeldavo jis, ieškodamas laipiojimo kapliukų, vinių, ledkirčių. – Kur padėjote mano ledkirtį? – šaukdavo. Lidija! Lidija! Kur padėjote mano ledkirtį?
IT21
Natalia Ginzburg
Ištrauka iš romano „Šeimos žodynas“ (1963)
Vasarą visada praleisdavome kalnuose. Išsinuomodavome namą trims mėnesiams. Nuo liepos iki rugsėjo. Įprastai tai būdavo namai toli nuo gyvenamų vietovių. Ir tėvas su mano broliais, su kalnų kuprine ant pečių, kiekvieną dieną eidavo į kaimą apsipirkti. Tai nebuvo kažkoks pasilinksminimas ar prasiblaškymas. Vakarą praleisdavome namuose, susėdę aplink stalą. Mes. Broliai ir mama. Tuo tarpu tėvas priešingoje namo dalyje ruošdavosi skaityti. Ir retkarčiais atsigrįždavo į kambarį, kur buvome susirinkę paplepėti ir pažaisti. Atsigrįždavo įtarus, apniukęs ir skųsdavosi mamai mūsų tarnaite Natalina, kuri jam netvarkingai sudėdavo kai kurias knygas. „Tavo brangioji Natalina“, sakydavo. „Silpnaprotė“, sakydavo, nesirūpindamas tuo, kad Natalina, būdama virtuvėje, galėjo girdėti tai. Kita vertus, prie frazės „ta silpnaprotė Natalina“ Natalina buvo pripratusi ir visiškai neįsižeisdavo.
Kartais vakare, kalnuose, tėvas ruošdavosi kelionei ar kopimui į kalnus. Atsiklaupęs ant žemės tepdavo savo ir brolių batus banginio taukais. Galvodavo, kad tik jis vienas mokėjo sutepti batus šiais riebalais. Po to visuose namuose pasigirsdavo baisus gelžgalių triukšmas: jis ieškodavo batų grandinių, vinių, ledkirčių.
– Kur nukišote mano ledkirtį? – griaudėdavo.
Lidija! Lidija! Kur nukišote mano ledkirtį?
