EKSPERTĖS IŠVADOS

Šiemet konkursui ,,Noriu versti“ buvo parinkta ištrauka iš V-IV a. pr. Kr. gyvenusio  rašytojo Ksenofonto veikalo ,,Anabasis“. Šis Antikos autorius pasižymi aiškiu stiliumi, paprasta neįmantria kalba, todėl pasiūlytas fragmentas nereikalavo didelių vertimo įgūdžių ir pastangų.

Buvo atsiųstas tik vienas vertimas.  Atsiųstojo vertimo autorius gerai suprato graikišką tekstą ir stengėsi pakankamai tiksliai ir aiškiai jį perteikti. Vertimas atliktas kruopščiai, daro gana gerą įspūdį. Maloniai nuteikia vertime sumaniai pavartoti sudurtiniai žodžiai krūtinšarvis, dalgianešis (pastarasis, berods, sukurtas paties vertėjo).

Besidžiaugiant šiuo vertimu ir vertėjo kūrybiškumu, norėtųsi jaunajam kolegai duoti šiokių tokių patarimų.

Visų pirma, verčiant nereikėtų be reikalo kaitalioti originale esančių daiktavardžių vienaskaitos į daugiskaitą ar atvirkščiai. Vertime vienaskaitinės formos κονιορτὸς ὥσπερ νεφέλη λευκή verčiamos  daugiskaita: dulkių ratilai kaip šviesūs debesys.  Buvo galima paieškoti tikslesnio, originalui artimesnio  vertimo, pavyzdžiui,  dulkių kamuolys kaip šviesus debesis ar panašiai.

Verčiant antikinius tekstus geriau nevartoti tarptautinių, vėliau atsiradusių žodžių. Iš prancūzų kalbos kilusį žodį armija verčiau pakeisti žodžiu kariuomenė.

Ne visai tiksliai išverstos kai kurios sintaksinės konstrukcijos. Parinktoje ištraukoje yra du kartus pavartota sintaksinė konstrukcija nominativus cum infinitivo. Pirmoji konstrukcija Τισσαφέρνης ἐλέγετο τούτων ἄρχειν vertime visai neatsispindi. Vertėjas praleidžia verbum regens ir verčia: jiems vadovauti buvo paskirtas Tisafernas.  Antroji tekste pasitaikanti konstrukcija Αἰγύπτιοι δ' οὗτοι ἐλέγοντο εἶναι verčiama: žmonės sakė, jog jie yra egiptiečiai. Vertimas papildomas originale nesančiu žodžiu žmonės ir pasyvinė verbum regens forma visai neatspindima.

Netiksliai išverstas sakinys Vis dėlto Kiras pasakė, jog apsigavo dėl vieno dalyko, kadangi pašaukęs helėnus paragino nekreipti dėmesio į barbarų šauksmą (...). ,,Anabasio“ pasakotojas yra ne Kiras, bet Ksenofontas, kuris ir pateikia savo nuomonę, jog Kiras suklydo. Sakinį reikėtų pradėti versti nuo veiksmažodžio ἐψεύσθη. Šalia jo esantį parodomąjį įvardį  τοῦτο atliepia santykinis įvardis ; tad sakinio pradžia galėtų skambėti maždaug taip: Tačiau nepasitvirtino tai, ką Kiras kalbėjo, kai, susikvietęs helėnus, ragino atlaikyti barbarų šauksmą. Likusią sakinio dalį derėtų pradėti ne sujungiamuoju jungtuku bet, o prijungiamaisiais jungtukais  nes arba kadangi: nes šie be riksmo (...).

Kartais, verčiant tekstą, aiškumo dėlei jį galima papildyti trūkstamais žodžiais. Pavyzdžiui, sakinyje Tuo metu Kiras, pravažiuodamas pro karių gretas, su vertėju Pigretu ir kitais trimis ar keturiais šaukė Klearchui (...) po skaitvardžių trimis ar keturiais norėtųsi kokio nors daiktavardžio (palydovais, kariais, pagalbininkais, padėjėjais ir pan.).  Kitame sakinyje po žodžių girdėdamas Kirą prašyte prašosi padalyvis: girdėdamas Kirą sakant.

Retsykiais pasigendama tikslesnio loginio sakinių ryšio suvokimo ar tinkamiau pasirinktų jungtukų, kartais ir žodžių tvarkos. Pavyzdžiui, netiksliai išverstas parodomasis kiekybę žymintis prieveiksmis τοσοῦτον ir jį lydintis išeities sakinys, prasidedantis jungtuku  ὥστε: mat karalius buvo gerokai pranašesnis karių skaičiumi, nes, būdamas savo paties armijos viduryje (...). Tikslesnis vertimas būtų: mat karalius buvo  tiek pranašesnis karių skaičiumi, kad, būdamas savo paties kariuomenės viduryje (...).

Senosios graikų kalbos sintaksė ir žodžių tvarka sakinyje nėra griežta, todėl verčiant nereikėtų pernelyg uoliai mėginti perteikti visus žodžius tokia tvarka, kokia jie pavartoti graikiškame originale.  Pavyzdžiui, sakinys Prieš juos buvo karo vežimai, išsirikiavę dideliu atstumu vienas nuo kito, kurie ir buvo vadinami dalgianešiais, pakeitus žodžių tvarką, skambėtų sklandžiau: Prieš juos buvo dalgianešiais vadinami karo vežimai, vieni nuo kitų labai toli išsirikiavę. Priešpaskutiniame graikiškame šio fragmento sakinyje dukart pakartotas veiksnys  ὁ Κλέαρχος (ὁρῶν δὲ ὁ Κλέαρχος (...) ἀλλ' ὅμως ὁ Κλέαρχος οὐκ ἤθελεν). Vertėjas taip pat du kartus pakartoja šį veiksnį (O Klearchas, matydamas (...) tačiau Klearchas nenorėjo...), nors lietuviškas vertimas sklandesnis, kai antrąkart veiksnys praleidžiamas: Tačiau Klearchas, matydamas tankias viduriniąsias priešų eiles (...), nenorėjo atitraukti dešiniojo sparno nuo upės (...).

Gerbiant vertėjo nuomonę ir jo pasirinktus vertimo variantus, nebandyta viso išversto teksto įsprausti į griežtus vertinimo rėmus. Išsakytos pastabos jokiu būdu nesumenkina bendro gero įspūdžio apie pateiktą vertimą.  Jaunasis kolega   gana sėkmingai susidorojo su užduotimi. Jokių abejonių nekyla dėl jo senosios graikų kalbos mokėjimo. Vertimas atrodo kruopščiai parengtas, apgalvotas, sklandus, aiškus, lietuvių kalba taisyklinga. Belieka palinkėti konkurso dalyviui (ar dalyvei) nepamiršti senosios graikų kalbos gramatikos, dar ne kartą išbandyti jėgas verčiant Antikos kūrinius ir galbūt ateityje į lietuvių kalbą išversti visą Ksenofonto ,,Anabasį“.

 

TEKSTAS ORIGINALO KALBA

Teksto PDF failas

 

KONKURSO DALYVIO VERTIMAS

GR1

Jau buvo vidurdienis, o priešai dar nebuvo pasirodę. Bet, kai artinosi popietės metas, pasirodė dulkių ratilai kaip šviesūs debesys, o gerokai vėliau, lyg kažkokia juoduma plačiai išsidriekusi lauke. Kai priešai priartėjo dar arčiau, jau ir varis vienur kitur žaibuliavo, išryškėjo iečių smaigaliai ir karių eilės. Kairiajame priešų sparne buvo raiteliai, vilkintys baltus krūtinšarvius, o jiems vadovauti buvo paskirtas Tisafernas. Šalia jų buvo lengvai ginkluoti būriai, turintys pintus skydus, o greta ir hoplitai, nešini mediniais skydais, kurie dengė visą kūną. Žmonės sakė, jog jie yra egiptiečiai. Buvo ir raitelių, ir lankininkų. Jie visi, išsirikiavę pagal tautybę taip, jog kiekviena tauta žygiavo glaudžiuose stačiakampio formos daliniuose. Prieš juos buvo karo vežimai, išsirikiavę dideliu atstumu vienas nuo kito, kurie ir buvo vadinami dalgianešiais. Jie turėjo ne tik iš abiejų ašies pusių į šonus išsikišusius, bet ir po vežimais į žemę žvelgiančius dalgius, kad perskrostų visa, kas tik pasitaikys kelyje. Jų tikslas buvo rėžtis į helėnų eiles ir jas perkirsti. Vis dėlto Kiras pasakė, jog apsigavo dėl vieno dalyko, kadangi pašaukęs helėnus paragino nekreipti dėmesio į barbarų šauksmą, bet šie nešaukdami, o kaip įmanoma tyliau, ramiai, lėtai ir lygiomis eilėmis artinosi. Tuo metu Kiras, pravažiuodamas pro karių gretas, su vertėju Pigretu ir kitais trimis ar keturiais šaukė Klearchui, jog vestų kariuomenę į vidurines priešų gretas, kadangi ten buvo karalius. „Ir jeigu“ – pridūrė Kiras – „pajėgsime šitai – viskas bus mūsų įvykdyta“. O Klearchas, matydamas tankias viduriniąsias priešų eiles ir girdėdamas Kirą, jog karalius yra toliau kairiojo helėnų sparno (mat, karalius buvo gerokai pranašesnis karių skaičiumi, nes, būdamas savo paties armijos viduryje, buvo toliau už Kiro kariuomenės kairįjį sparną), tačiau Klearchas nenorėjo atitraukti dešiniojo sparno nuo upės, bijodamas, kad nebūtų apsuptas iš abiejų pusių, todėl atsakė Kirui, jog pats pasirūpinsiąs, idant viskas būtų gerai. Tuo metu barbarų kariuomenė tiesiomis eilėmis artinosi, o graikų kariuomenė, stovėdama dar toje pačioje vietoje, rikiavosi iš vis dar atvykstančių karių.

 

Nariams

Naujienlaiškis