Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga skyrė Antipremijos laureatus
 
2007 m. vasario 23 d.
 
Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga dažnai susilaukia skaitytojų, žurnalistų ir kolegų skundų dėl daugybės prastų vertimų ir dėl veltui knygai išleistų pinigų, dėl prasto redagavimo ir dėl leidėjų nesiskaitymo su vertėjais, nors pati sąjunga knygų neleidžia ir neredaguoja.
 
Siekdama atkreipti leidėjų ir skaitytojų dėmesį į vertimo kokybę ir vertėjo darbą, ginti literatūros vertėjo profesijos prestižą, Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga 2006 m. rudenį įsteigė Antipremiją už aplaidų požiūrį į vertėjo darbą ir gerų leidybos tradicijų nepaisymą: už nevykusius vertimus (už originalo iškraipymą, prastą lietuvių kalbą, aklą sekimą kitu to kūrinio vertimu), už vertėjo autorinių teisių pažeidimą (vertėjo pavardės neminėjimą, vertimų kartotinius leidimus be sutarties etc.), už netikusį redagavimą.
 
Antipremijai buvo pasiūlyta nemažai vertimų, tačiau kai kurių trūkumams parodyti užtektų rimtų recenzijų ir diskusijų, o Antipremijos vertais nuspręsta paskelbti neabejotinai netoleruotinus atvejus, ir ne vien blogus vertimus. Antipremijuoti vertimai - tai knygos, kurioms pinigai išleisti veltui ir kurias turėtų būti galima grąžinti gamintojui kaip nekokybišką prekę. Antilaureatai rinkti tik iš skaitytojų pasiūlytųjų kandidatų.
 
Antidiplomas už blogą vertimą įteikiamas leidyklai, nes būtent ji turėtų prisiimti atsakomybę už tai, kad davė versti knygą to nesugebančiam žmogui arba patikėjo vertimą blogam redaktoriui, arba apskritai atsisakė redagavimo, arba nepaminėjo vertėjo pavardės.
 
Antidiplomą kaip simbolis „puošia“ Mozės ragai. Tai šv. Jeronimo įvelta klaida. Jo Biblijos vertimas į lotynų kalbą, vadinamas Vulgata, iki šiol galioja kaip oficialus Katalikų bažnyčios Šventojo Rašto tekstas. Supainiojęs hebrajiško teksto žodžius „keren“ (raguotas) ir „karan“ (spindintis), Jeronimas parašė „facies Mosi cornuta“, t. y. „raguotas Mozės veidas“, nors iš tiesų izraelitai pamatė „švytinčią jo veido odą“ (žr. Iš 34,29-35. Vertė A. Rubšys). Taigi iš tikrųjų Mozės ragai – paprasta, tačiau fatališka suakmenėjusi vertimo klaida. Dėl šio nesusipratimo Mozė ne tik dailėje buvo vaizduojamas piktas ir su ragais, atsirado ir daugybė įvairiausių to piktumo interpretacijų. Pats įžymiausias pavyzdys - Michelangelo Mozės skulptūra.
 
Taigi LLVS skelbia antilaureatus:
 
1. Leidykla „Vaiga“, 2005 m. išleidusi „Geriausių pasaulio pasakų aukso knygą“, už K. Čiukovskio ir kitų rusų vertėjų pasamdymą versti į lietuvių kalbą.
“Geriausių pasaulio pasakų aukso knyga” susideda iš žinomų pasakininkų Ch. Perrault, brolių Grimmų, W. Hauffo, H. Ch. Anderseno, O. Wilde’o kūrinių. Nurodoma, kad Perrault pasakas iš prancūzų kalbos vertė A. Fiodorovas, brolių Grimmų iš vokiečių kalbos – J. Koronovskis ir G. Petnikovas, Hauffo – T. Gabė ir A. Liubarskaja, Anderseno iš danų kalbos – A. Ganzenas, o Wilde’o “Laimingąjį princą” iš anglų kalbos – pats Kornejus Čiukovskis.
Įdomu, kaip leidėjams pavyko visą būrį rusų vertėjų ir rašytojų “išmokyti” lietuviškai?
Kas iš tiesų šiuos kūrinius iš rusų kalbos išvertė į lietuvių kalbą, leidinyje niekur nenurodyta. Aišku viena – pasaulio pasakų lobyno šedevrai paversti antrarūše produkcija: išversti prastai, nesklandžiai, apstu riktų ir kuriozų.
Pvz., populiari brolių Grimmų pasaka ne apie Joniuką ir Grytutę, o apie… Henzelį ir Gretel.
“Visi tryniai atgijo ir iškišo galveles”, - tai „aukso žodžiai“ iš „Aukso knygos” pasakos „Bjaurusis ančiukas”.
Išsamiau - Gražvydo Kirvaičio recenzijoje >>
 
  
2. Leidykla „Eridanas“ už austrų rašytojos E. Jelinek „Pianistės“ išniekinimą prastu vertimu iš rusų kalbos (2005 m., vertė Nomeda Berkuvienė, redaktorius Gintaras Aleksonis).
E. Jelinek romano „Pianistė“ vertimas buvo pasiūlytas antipremijai už vertimo ydas. Jų tikrai apstu: tai pažodiškumas, kanceliarinė kalba, tarptautinių žodžių perteklius, įvairūs nenorminiai ir vengtini kalbos reiškiniai, korektūros klaidos, stiliaus „perlai“. Tačiau labiau pasigilinus į vertimą paaiškėjo, kad vertėja net nežvilgtelėjo į romano originalą, vertė iš rusiškos jo versijos, nukopijuodama ir pernelyg „autorizuotą“ vertėjo Aleksandro Belobratovo stilių, ir jo klaidas. Taip Bethoveno testamentas, parašytas Heiligenštate, virto Šventuoju Raštu pagal Bethoveną („soderžanije Sviaščennogo Pisanija ot Betchovena“), atlikėjas tapo kūrinių kopijuotoju („kopirovalščik proizvedenij“), baritonas – moterimi, baritono savininke („obladatel‘nica baritona“). Negana to, lietuvaitė patingėjo pavartyti rusų kalbos žodyną ir pagardino vertimą savais riktais. Antai aukso kasyklos jai virto aukso mina („zolotaja mina“), įsimylėjėlis turi mylimąją išlakti („vzalkat‘“). Ypač jai nesisekė versti šnekamąją kalbą. Pvz., kalbama apie senelių globos namus: „Jei būtų patiekta mėsa, ko nė gamykloje nepasitaiko, ją tektų iš anksto supjaustyti mažais gabalėliais“ („esli by podali miaso, čego i v zavode ne byvajet“). „I v zavode net“ reiškia „nėra ir niekada nėra buvę“.
Išsamesnė vertimo analizė pateikiama 2007 m. vasario 24 d. „Šiaurės Atėnuose“ >
 
  
3. Leidykla „Žaltvykslė“ už nuskriaustą R. Chandlerio „Mažąją sesutę” ir suluošintą autoriaus stilių (2005 m., vertė Jeronimas Brazaitis, redaktorė Agnė Iešmantaitė).
Lietuviškojo vertimo skaitytojai nepatikėtų, kad Chandleris laikomas puikiu stilistu. Užuot atkūręs gyvą, sklandų, vaizdingą “Mažosios sesutės” stilių, vertėjas “originaliai” perdirbo knygą, primesdamas jai nenatūralią, sušiurkštintą, vietomis nesuprantamą kalbą. Knygos veikėjai leidžia gyvuliškus garsus: kiktelėja, kriuktelėja, aštriai pliaukši liežuviu, mauroja, parpia, drebia siutulingu balsu, kapoja žodžius. Knibžda priesagų -elėti (pvz., viename puslapyje: šyptelėjo, siektelėjau, paptelėjau, spustelėjimą, plestelėjau), -inis (išvietinis menas, miegaminės akys, prakaitinė juostelė, alkoholinis žvengimas, ledokirtiklinė technika, princesinis staliukas, technikolorinis darbas), ausį rėžia nabašninkas, ypata, išmėžti ant makaulės, prakeikta smardalynė, saldusis meiluti, naujadarai petinguotis, nunešiotapadis sėlintojas, taukuotagalvis, peteliškiški bučiniai, mintis nutrūksta vidury sakinio:
Ji šyptelėjo. Jau buvau pradėjęs svarstyti, ar kartais išspaudžia nors vieną.
Laukiau atveriamų durų garso. Manęs nepasiekė.
Pabeldžiau – du trumpus ir du ilgus.
Prastai skamba ir tokie sakiniai, pvz.: Paskui toks kostelėjimas, kuris naudojamas tam pačiam tikslui...
Ausis sugavo aštrų įkvėpimo garsą...
Jokio giminiško panašumo brūkšnelio, kuris, aišku, absoliučiai nieko nereiškė...
... leisdama man įkvėpti jos plaukus...
Išleidau parpiantį garsą...
Jiems akompanavo siaubingas alkoholinis žvengimas...
Nepasitaikė jame nė vienos situacijos, kad galėčiau padaryti kokį aiškų ir natūralų dalyką nelaužydamas apstulbęs sau galvos, kaip tai atsilieps kažkam, kam esu nors kiek skolingas.
Kuriamas keistas siurrealistinis pasaulis: musės tupia pasideginti saulėje, cigaretė gyvena burnoje, galas pakabinamas ore, akys pilnos jokios išraiškos, sunkvežimiai šiaušia žemyn, gėlės išdykauja, bandau išspausti save aukštyn, aplink kabo užbarikaduota tyla...
(Taip pat siūlome paskaityti recenziją apie kitą šio vertėjo vertimą>>)
 
  
4-9. Leidyklos „Algarvė“, „Eridanas“, „Jotema“, „Presvika“, „Rosma“ ir „Šviesa“ už vertėjo pavardės neminėjimą pristatant leidžiamas knygas savo tinklalapiuose.
Nei Selma Lagerlöf, nei Vladimiras Nabokovas, nei Viktoras Pelevinas, nei Aleksandra Marinina, nei Johnas Grishamas, nei Danas Brownas nerašė savo veikalų lietuviškai. Jų knygos neišsivertė pačios. Jei nebūtų vertėjų, nebūtų ir šių autorių lietuviškų knygų. Maža to, kad vertėjo – kaip ir kiekvieno autoriaus - kūrybinį darbą gina įstatymas. Ir perkančiam knygą svarbu žinoti vertėjo pavardę, nes ji gali nurodyti, ar vertimas kokybiškas. Todėl nesuprantama, kodėl kai kurios leidyklos savo tinklalapyje ir reklaminėje medžiagoje vis dar „užmiršta“ paminėti vertėją. Juk, atrodytų, joms pačioms turėtų būti naudinga, kad skaitytojas gautų daugiau informacijos apie leidinį, o vertėjas žinotų, kad jo darbas pripažįstamas ir vertinamas.
 
  
10. Aidas Puklevičius už vertėjo pavardės neminėjimą pristatant knygas ir gerų literatūros kūrinių ignoravimą LTV laidoje „Kultūra“.

 

Nariams

Naujienlaiškis