Aleksandras Žirgulys

Iš redaktoriaus užrašų

Ištraukos iš knygos:
Prie redaktoriaus stalo: Lingvistinės-literatūrinės apybraižos. Mokslas, 1979 >>

Visi redaktoriai yra svarbūs leidyklų darbuotojai, - jie į redaguojamus leidinius įdeda išminties ir darbo. Tai savo darbo meistrai, kurių įnašas į knygą kartais sunkiai įžiūrimas; bet apskritai būna nemažas. (p. 9-10)
(...)
Grožinėje knygoje dar daugiau individualių atvejų ir dar mažiau standartinių matavimų. Redaktorius čia stengiasi suvokti rašytojo sumanymą ir žiūri, kaip autoriui pasisekė realizuoti jį meninėmis priemonėmis. Sunki vieta yra gyvenimiški faktai, kurie redaktoriui dažnai kur kas mažiau pažįstami nei rašytojui. Čia tau prieš akis romanas pramonės tema, čia netolimos praeities paveikslai arba senų dienų buitis, piešiama su etnografiniu pasimėgavimu. Redaktorius tada jau nebe siauras specialistas, kaip mokslinėje literatūroje, bet enciklopedininkas ir eruditas, ir juo daugiau jis po įvairias mokslo ir gyvenimo sritis pasišvaistęs, juo daugiau laimi redaguojama knyga. (p. 11)
(...)
Redaktorius rūpinasi, kad knygos kalba būtų taisyklinga ir tiksli. Ne vienokio taisyklingumo jis bus grožinėje ir mokslinėje knygoje (humoristui ir satyrikui, pavyzdžiui, prireikia kartais ir netaisyklingų posakių ar žodžio formų). Ne vienoks yra meninis ir mokslinis tikslumas. Redaktorius gerai supranta (ar bent turi suprasti funkcinę kalbos prigimtį ir funkcinius kalbos stilius, dėl to žino, kas kuriam stiliui labiau tinka.
Kalba lemia didesnį ar mažesnį knygos skaitomumą ir poveikį. Dėl to noras ją tvarkyti ir jos tvarkymas nėra kokios siauros formalistinės ar puristinės priekabės, o didesnio knygos poveikio ieškojimai. (p. 12)
(...)
Specialesnis redaktoriaus darbo momentas – stiliaus taisymai. Įmanomo mokslinio stiliaus kartais pasigendama mokslo knygose – redaktorius čia ieško didesnės precizijos, aiškumo, suprantamumo ir t.t. Grožiniam stiliui nusidedama ir gerų, ne tik vidutinių, rašytojų knygose: vietomis pasitaiko stiliaus priemonių suvienodėjimo, supilkėjimo, trafaretų, balasto ir t.t. Kita akis gali geriau pastebėti tai, su kuo rašytojas yra per daug apsipratęs ir nebepastebi. Tad redaktorius šį tą siūlo autoriui arba pats sėkmingai pataiso.
Po redaktoriaus darbo paprastai pagerėja veikalo leksika: ji praturtinama taiklesniais, ryškesniais, vaizdingesniais sinonimais. Žinoma, ne taisyklė, kad su tokiais užsimojimais reikia visur kur redaktoriui pačiam kankintis ir kankinti kiekvieną autorių. Bet kai kam tai neblogai sekasi, ir rašytojai tuo džiaugiasi. (p. 13)
Stiliaus dalykuose, šalia leksikos, plati dirva redaktoriui yra sintaksės sritis. Tik čia redaktorius turi iš karto suvokti, kur ir kiek giliai jis savo žagrę gali leisti, ir, svarbiausia, ar iš viso į tam tikrą dirvą ją reikia leisti. Stilius yra per daug individuali priemonė, todėl geras redaktorius į autoriaus kalbos būdą su savo receptais per daug nesikėsina ir siūlo taisyti tik pačius būtiniausius dalykus. (p. 13-14).
Redagavimo sėkmė ir vertė priklauso nuo au­toriaus ir redaktoriaus (leidyklos) santykių. Lem­tas autoriaus ir redaktoriaus santykių supratimas, kai jaučiama tikra kiekvieno vieta, teisės ir pa­reigos, yra pagrindų pagrindas leidybos praktiko­je. Knygos pobūdį, geresnį, ar prastesnį jos pavida­lą, sąlygoja tai, kaip žiūrima į autorių (palankiai, kartais iki pataikavimo, abejingai, aiškiai nepa­lankiai ir t. t.); kaip vertinamas jo veikalas (su dideliu pritarimu priimamas leisti, su nepasitikėji­mu sutinkamas ir lydimas, iš bėdos leidžiamas ir t. t.); kaip gerbiamos autoriaus teisės (ar pripa­žįstamas autoriaus nusistatymas, ar turinio ir kito­ki keitimai aptariami su autoriumi ir t. t.); su ko­kiu atidumu redaguojama (draugiška talka, įkyrus, nepagrįstas priekabiavimas ir t. t.) ir kiek, ribo­damas autorių, redaktorius save riboja.
Pasitaiko atvejų, kada lyg ir pamirštamas au­torius. Nenorima suprasti, jog rankraštis, kurį redaktorius kartais įsikneibęs kedena, dažnai yra didelių, nuoširdžių pastangų vaisius: autorius daug dirbo, ieškojo, svarstė pats ir tarėsi su kitais, ban­dė vienokią ir kitokią formą, kol galų gale rado tokią, su kuria patogiausia kreiptis į skaitytojus. Kokia būtų knyga, kokia ne, tikrasis rankraščio šeimininkas yra jo autorius, ne redaktorius ar re­daktorių kolegija. Tai reikia pabrėžti, nes redak­toriai kartais per daug mano apie savo visagalybę: dedasi „padėties viešpačiais“ ar jaučiasi turį teisę tarti „paskutinį žodį“. Iš tikrųjų be autoriaus su­tikimo niekam nevalia tvarkyti rankraščio (ar korektūrų) - nei esmingiau punktacijos keisti, nei pašalinti kokį žodį ar sakinį, juo labiau išrantyti didoką teksto gabalą. (p. 14-15)
Rankraštis - tai reikšmingas autoriaus kūry­binės biografijos tarpsnis. Redaktorius jį tvarko prisiimtinio ir leidyklos skirto asmens teisėmis. Labai gerai, kai nepamiršta, kad iš pradžių jis tė­ra svečias, nors paskui jis lieka visai artimas, sa­vas žmogus arba neigiamu atveju grasus įnamys. Taigi po autoriaus „svetainę“ jis vaikšto ir tvarko ją delikačiai, kiek galint prisitaikydamas prie au­toriaus intencijų, supratimo ir stiliaus. Dėl to vis­ką aptaria su autoriumi - nuo pat pirmųjų reda­gavimo procesų iki smulkiųjų, kartais iki techni­nių mažmožių, pavyzdžiui, iki punktuacijos, kuria vienas kitas rašytojas labai domisi ir net savo stiliaus arkliuku yra padaręs. Stengiasi patikrinti, ar visur sienojų galai gerai suleisti, - mat, ir žy­miems plunksnos darbininkams ne visada jie su­eina. Jei reikia, siūlo ką ne ką gerinti ir taisyti. Gražu, kai pats autorius pataiso; bet jei visur kur neįkerta arba nelinkęs to darbo imtis (pavyzdžiui, kalbos, rašybos ir skyrybos dalykų), leidžia re­daktoriui savo kirvuku patašyti. Redaktorius tašo tiek, kiek autorius leidžia; sustoja ties ta riba, ku­rią jis užbrėžia.
Žinoma, kai taip kalbama, turima galvoje pa­jėgus ar subrendęs autorius, žinantis, ko siekia ir ką gali. Kiek kitaip bus, kai susiduriama su pra­dedančiu ar nepakankamai pajėgiu, ar su auto­riumi be didesnių literatūrinių ambicijų, kuriam svarbu, kad tik knyga išeitų, ir nesvarbu, kaip ji eina. Tada redaktorius prašomas didesnės talkos, ir jis jaučia, kad tokia talka tikrai reikalinga. Vis dėlto ir čia reikia gerai pasvarstyti talkos apimtį ir kūrybinį santykį, kad redaktoriaus priedai ne­užgožtų autoriaus kūrybos ir kad talka neitų iki bendraautorystės. (p. 15)
(...)
Vienas redakcijos vedėjas, pratindamas savo redaktorius daugiau dirbti, visada gėrėdavosi tuo rankraščiu, kuris kuo daugiau būdavo išmargintas, subraukytas: „O, gerai padirbėta!“ Ko vertas „padirbėtojo“ darbas, nesigilindavo. Kitas vedėjas, ano reikalavimus išvertęs į aiškesnę kalbą, redak­torius graudendavo, kad būtų reiklūs, ir, gavęs mažai tesubraukytą rankraštį, piktindavosi: „Re­daktorius buvo nereiklus“. Ir šis taip pat nesigi­lindavo į redaktoriaus darbą: gal ten ir nereikėjo to reiklumo, gal autorius ir be redaktoriaus paspir­ties pats buvo gerai parengęs.
Teko matyti vieno tokio „padirbėtojo“ taisytą darbą. Mašinraštis buvo margai margas - vadina­si, taisytojo būta reiklaus ir iš peties dirbta. Ge­riau įsižiūrėjus taisymus, paaiškėjo, kad taisyta tariamos kalbos ir stiliaus ydos. Labai stengtasi unifikuoti kalbą - tempti ją ant mažyčio, pačiam taisytojui įprasto kurpalio. Taisytojas geram ir šablonu neatsiduodančiam sakiniui taikė savo­ - kitokio nė nežinojo ar nepripažino - gramatinį mastelį ir gavo patentuotą šimtaprocentinę nuo­bodybę.
Kad taip būtų seniau Balys Sruoga pasikepi­nęs tokių kalbos rantytojų rankose, neturėtume nepaprastai ekspresyvios, išradinga metafora ir pramuštgalviškai drąsia mintim švytinčios sruogiškos frazės. Geram stiliui reikia drąsos, o prie­kabūs taisytojai ją užmuša ir sakinį nuzulina iki šleikštumo. (p. 17)
(...)
Visus gausius braukymus sudaro trys grupės taisymų:
1) aiškūs žodyno, gramatikos ir stiliaus nutai­symai: taisytojas nežino tokio žodžio ar tokios žo­džio formos, jam negirdėta tokia žodžių samplaika, neįprastas sakinio sudarymas, - ir jis „gramati­na“, „grynina“, „gyvina“, „paprastina“, „logina“ kalbą;
2) neutralūs žodyno ir sintaksės taisymai, kai taisoma geras dalykas į gerą ir gražus į gražų, pvz.: pažiūrėjo taisoma į pažvelgė, pažvelgė į dirs­telėjo; pasakė visur keičiama į tarė, sodžius visur keičiamas kaimu, sykis visur į kartas...;
3) reikalingi žodyno, morfologijos, sintaksės ir stiliaus taisymai - aiškios klaidos.
Paprastai 1-os ir 2-os grupės taisymų būna dau­giausia, vadinasi, būna daug nereikalingo redaktoriaus darbo. Tačiau pagal atskirus stilius ir tam tikrame kontekste 2-os grupės taisymai gali būti ir reikalingi, pvz., pažiūrėjo taisysime į pažvelgė, kur artimoje aplinkoje sueina daug veiksmažodžių su priesaga -ėjo. 3-čios grupės netaisysime, pvz., anūkas grožinės prozos kalboje (plg. Krėvės anūkėlį „Bobulės varguose“), ubagas, ubago terba (plg. Biliūno „Ubagaus“), ligi grabo lentos, susirau­kęs kaip devynios pėtnyčios... (p.18-19)
Gausių taisymų, jau nebe formalių keitimų, kartais redaktoriui prireikia, kai perdirbinėjamas ir perredaguojamas tekstas. Čia dera tiesiai pasa­kyti, kad daug kur tie perdirbinėjimai yra tuš­čias darbas. Subjektyvus skonis ne vieną čia ve­da į daugelį nieku nepamatuotų sprendimų, ne­reikalingą kišimąsi į autoriaus tekstą. Geriau literatūriškai nepasirengę, ne per didelės išmonės ir ne turtingos fantazijos, bet neblogai apie save manantys žmonės tik daug rašalo išeikvoja, bet nei literatūrai, nei kalbai nuo to ne geriau. Gerai dar, kai, taip taisant, nepagadinamas autorius, nors jis ir nepataisomas. Tačiau kartais tokie „gerintojai“ tik suprimityvina tekstą. Tai jau aiškus kūrinio žalojimas.
Dideliems taisytojams ne pro šalį būtų litera­tūros ir kalbos istorijos, ypač kalbos taisymų rai­dos, pamokos: niekas geru žodžiu ten tokių min­ties ir kalbos talmudininkų nemini, o stebisi jų intelekto siaurumu ir filologiniu neišprusimu. (p. 19)
(...)
Redaktorius turėtų tarpais pabūti kukliu žmo­gumi, ne vien išmaningu kito tvarkytoju, ir rea­liai pasverti savo sugebėjimus bei išgales. Ką jis pajėgia duoti vietoj to, kas jam nepatinka? Ar išeiginio drabužio kartais nepakeičia elgetos skar­malais? Kažin ar įkabins kas - tegu ir stiprus re­daktorius - ką nors taisyti M. Martinaičio kritikos etiuduose? Jie, rodos, jau už kalbos taisymų ri­bų, nes dažnas sakinys - tai tam tikra stiliaus pakopa, ir jomis kopti vien su gramatikomis taisyklėmis pavojinga. (p. 19-20)