Kęstutis Urba

Vertimų vaikams problemos


Verstinės literatūros vaikams ir paaugliams tradicinės, tai yra apskritai visiems vertimams būdingos, problemos – tai paprasčiausiai blogi, netalentingi vertimai ir vis tebegyvuojantys vertimai iš tarpinių kalbų. Netgi tokia profesionali leidykla kaip „Alma littera“ vis pakartoja iš rusų kalbos verstus Džanio Rodario, Zinken Hop kūrinius, iš vokiečių k. verstą H. Ch. Anderseno „Coliukę“ ir kt. Daugiau negu nustebino Astridos Lindgren jubiliejiniais metais „Garnelio“ leidyklos pakartoti prieš 50 metų iš rusų kalbos išversti „Kalio Bliumkvisto nuotykiai“, kurių net pavadinimas pakeistas. Atrodo, dar ilgai nelemta sulaukti iš originalo kalbos versto populiariojo tos pačios autorės „Karlsono“, mat vis kartojamas rusiškas variantas.
Tačiau vaikų literatūros vertimų baruose egzistuoja ir tai, kas bemaž nebūdinga suaugusiųjų literatūrai. Tai įvairiausios adaptacijos, trumpinimai, perdirbimai, perpasakojimai, „paporinimai“, kuriuos netgi kaip nors susisteminti ar surūšiuoti būtų keblu. Leidėjai spekuliuoja žinomais vardais – Šarlio Pero, Anderseno, Brolių Grimų, dar vienu kitu – ir gamina vaikų skonį gadinantį surogatą. Kasmet Lietuvoje išeina po dvi tris sunkiai atpažįstamas „Pelenes“, „Undinėles“, „Raudonkepuraites“, „Pinokius“ ir kt. Kelių puslapių „Bjaurųjį ančiuką“ ar „Pinokio nuotykius“ leidžiama sau net autorizuoti, pavartojant žodį „sudarė“. Šiuo atveju to žodžio prasmė tiesiog nesuvokiama.
Iš naujausių į neviltį varančių reiškinių turime pastebėti „Rosmos“ jau antrus metus leidžiamą seriją „Jaunimo klasika“, kurioje iš klasikos lieka tik autoriaus pavardė ir knygos pavadinimas. Ši serija pretenduoja pakeisti mūsų knygų rinką sujaukusią ir užteršusią „Iliustruotą didžiąją klasiką“, tačiau yra dar lėkštesnė ir primityvesnė. Štai daugiau kaip 200 puslapių Stivensono romanas „Lobių sala“ sutelpa į maždaug 250 stambaus šrifto eilučių...
Kaip iš gausybės rago pasipylė kartojamos „Prano Mašioto knygynėlio“ knygos (leidykla „Norekso valdos“). Tik kažkodėl kartojami ne paties Mašioto tekstai, kurių beveik ir pasiilgome, o vertimai. Prieš aštuoniasdešimt metų Mašiotas atliko didingą darbą, pirmą kartą įvesdamas į mūsų vaikų lektūrą ne vieną tikros klasikos kūrinį. Net ir Jonas Stukas, prieš 40 metų sumanęs „Prano Mašioto knygynėlio“ seriją ir profesionaliai ją rengęs, daug nusipelnė mūsų vaikų lektūrai. Tačiau šiandien tai jau yra pasenęs ir visiškai nebereikalingas dalykas. Mašioto vertimai nėra autentiški, be to, visai suprantama, jog jie paseno moraliai. Kažin ar leidėjai žino, jog jau turime ir tikrą, autentišką „Robinzoną Kruzą“, ir „Heidą“, ir kitas Mašioto atrastas knygas, kurias nesunkiai perskaito visi normalūs Lietuvos vaikai. Iš kokių šaltinių ir iš kokių kalbų verčiamos tos pačios „Norekso valdų“ leidyklos leidžiamos „Gražiausios...“, „Šauniausios...“, „Įdomiausios...“ pasakos – sprandą nusisuktum, norėdamas išsiaiškinti.

2008 m. vasaris

Vyksta apklausa

Balsuokite už vertingiausią 2018 m. verstinę knygą!

Dalyvauti apklausoje

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis