ŽVILGSNIS Į KAIMYNO VERTĖJO DARŽĄ
 
Jurgita Mikutytė
 
 
Vokiečių vertėjų sąjunga, remiama Roberto Boscho fondo, 2006 m. rugsėjo 13-15 d. Berlyne surengė konferenciją „Žvilgsnis į kaimyno daržą“, į kurią sukvietė literatūros vertėjų sąjungų atstovus iš Serbijos, Bosnijos-Hercegovinos, Slovėnijos, Čekijos, Ukrainos, Baltarusijos, Rusijos ir Lietuvos (dalyvavo šių eilučių autorė). Kaip jau sako pats pavadinimas, siekta sužinoti, kokia vertėjų situacija Rytų ir Vidurio Europoje, ir pasidalinti patirtimi. Kiekvienas buvo paprašytas papasakoti, kaip jo šalyje tampama vertėju (ar galima šią specialybę studijuoti), ar yra vertėjų sąjunga, kokie jos tikslai ir veikla, ar sąjunga siūlo pavyzdinę autorinę sutartį bei honorarų rekomendacijas ir ar leidėjai tai priima, ar yra ir kokios galimybės tobulintis, ar vertėjai gauna pakankamai užsakymų, kokie santykiai su leidyklomis, kokie honorarai, ar vertėjams mokamas procentas nuo parduodamo tiražo, ar gerbiamos vertėjų autorinės teisės, ar autorių teisių įstatymas ką nors sako apie honoraro minimumą, ar mokamas autorinis atlyginimas už knygų panaudą, kokie vertėjų reikalai su draudimu ir mokesčiais, ar vertėjams skiriamos premijos ir stipendijos.
 
Serbijos atstovė pasakojo, kad jos šalyje vertėjai neugdomi, tačiau užsienio filologijos seminaruose verčiami tekstai – beveik visi literatūriniai. Literatūros vertėjų sąjunga buvusioje Jugoslavijoje įkurta 1953 m. ir dabar toliau veikia kaip Serbijos vertėjų sąjunga. Vertėjų yra apie 400, 200 iš jų – aktyvūs, iš jų apie 12 procentų - laisvi.  Nauji nariai priimami tik gavus 2-3 rekomendacijas ir patikrinus vertimų kokybę. Sąjunga leidžia vertimų žurnalą, kasmet organizuoja tarptautinę vertėjų konferenciją, skiria premiją (apie 1600 Lt) už prozos, poezijos, eseistikos vertimus, tačiau šiaip nėra veikli. Honorarai nuo 1994 m. nesikeičia – apie 10,4 Lt (į rankas) už 1800 ženklų norminį puslapį, pradedantieji vertėjai gauna trečdaliu ar per pusę mažiau. Leidyklos beveik visada vėluoja mokėti, tiražų dydžius taip pat visada slepia. Dėl to ne vienas vertėjas yra padavęs leidyklą į teismą (ir laimi).
 
Bosnijoje-Hercegovinoje situacija sudėtinga jau vien dėl to, kad šalyje – trys oficialios, menkai viena nuo kitos besiskiriančios kalbos – serbų, kroatų ir bosnių. Parlamento dokumentų vertėjams tai palanku, bet štai literatūros vertėjams – anaiptol, nes Bosnijos-Hercegovinos knygų rinka kertasi su kroatų ir serbų – daugelis knygų gali būti importuojamos, po 1996 m. šalyje didžiųjų leidyklų neliko, bet vis steigiasi mažos naujos. Vertėjai neugdomi, iš esamų (aktyviau verčiančiųjų yra apie 40) – nė vieno laisvo. Šiuo metu garsaus bosnių rašytojo Dževado Karahasano iniciatyva kuriama Vertėjų sąjunga, priėmimo į narius sąlyga – viena išversta knyga. Honoraras, jei apskritai išmokamas, - nuo 13 iki 17 Lt už 1800 ženklų puslapį.
 
Slovėnija. Liublianos universitete literatūrinio vertimo specialybės nėra, bet galima pasirinkti specialius seminarus. Vertėjų sąjunga įkurta 1953 m., turi kabinetą Slovėnijos rašytojų sąjungos pastate, 6 valandoms per savaitę samdo darbuotoją, vienija apie 200 narių (priėmimo sąlyga – dvi knygos), kartą per metus išleidžia straipsnių įvairiomis vertimo temomis rinkinį, retkarčiais rengia diskusijas. Vertėjai turi galimybių gauti stipendijas, ypač iš autorių teisių kolektyvinio administravimo asociacijos. Honoraras už 1800 ženklų puslapį – vidutiniškai 35 Lt į rankas (minimumas – 21 Lt).
 
Čekijos vertėjų sąjungos pirmininkė, Prahos Karolio universiteto docentė Hana Linhartová  pasakojo, kad universitete yra vertimo katedra, kurioje galima pasirinkti literatūrinio vertimo seminarus. 1990 m. įkurta Vertėjų sąjunga vienija apie 500 narių, samdo sekretorę, kartą per mėnesį vertėjų paslaugoms – juristo konsultacijos. Sąjunga kasmet rengia konferenciją, jaunųjų vertėjų konkursą, organizuoja vertėjų dirbtuves, skiria stipendijas, nuo 1992 m. teikia premiją už geriausią metų romano vertimą (beveik 7000 Lt). ČR kultūros ministerija taip pat kasmet teikia maždaug 35 000 Lt dydžio premiją vertėjui. Ypač intriguojanti – vertėjų sąjungos nuo 1994 m. per Prahos knygų mugę skiriama Antipremija už blogiausią metų vertimą, t.y. už „nukankintą“ originalą bei prastą vertimo čekų kalbą ir kenkimą profesijos prestižui. Antipremija taikoma ne tiek knygos vertėjui, kiek leidėjui ir redaktoriui, jeigu toks apskritai buvo, mat pastaruoju metu čekų leidyklos taupo ir knygų praktiškai neredaguoja. Honorarai daugelį metų stagnuoja – už 1800 ženklų puslapį mokama apie 15 Lt. Laisvų vertėjų praktiškai nėra.
 
Baltarusio Liavono Barščeuskio pasakojimas mūsų nenustebino: jo šalyje vertėjo profesija buvo rizikinga visais laikais. 1840-1905 m. galiojo spaudos baltarusių kalba draudimas, vėliau stalinistinis režimas beveik visus vertėjus išnaikino, po karo buvo propaguojama, kad baltarusių kalba – be perspektyvos ir veda į nacionalizmą. Lukašenkos nuomonė ne itin skiriasi, beje, jis neseniai davė įsakymą švietimo ministrui sukurti naujas baltarusių kalbos taisykles. Rašytojų sąjungoje veikusios vertėjų sekcijos veikla paralyžiuota, tad ją perėmė baltarusių PEN centras. Vertėjų sąjungos įsteigti neįmanoma, nes ji tiesiog neregistruojama kaip juridinis asmuo. Leidyklos nacionalizuotos, yra mažų privačių, bet jų leidžiamus vertimus sunku parduoti knygynuose, todėl kartais knygos metrikoje parašyta, kad ji išleista Sankt Peterburge, Vilniuje ar Bialystoke;  Baltarusijoje laisvai galima nusipirkti bet kokių knygų rusų kalba, tačiau baltarusiškų (tiek originalių, tiek vertimų) - sudėtinga. Literatūriniais vertimais užsiima apie 200-250 vertėjų, savaime suprantama – tik laisvalaikiu. Honorarus vertėjai gauna tik tuo atveju, jei buvo gauta užsienio parama, o šiaip tiesiog džiaugiasi, kad knyga apskritai išleista.
 
Ukrainoje irgi aktuali kalbos ir identiteto problema, teigė Lvovo universiteto vokiečių literatūros ir vertimo dėstytoja Khrystyna Nazarkevič, mat ir ši šalis XIX a. II pusėje neišvengė spaudos ukrainiečių kalba draudimo. Dabar daugelis ukrainiečių, ypač Rytų Ukrainoje, kalba tik rusiškai, o vyriausybė, deja, neturi jokios nacionalinės kultūros politikos kalbai apginti. Tik pusė Ukrainoje išleidžiamų knygų – ukrainiečių kalba, bet ir tos prastai platinamos, - viena vertus, dėl liaudies antipatijos gimtajai kalbai, antra vertus, dėl paprasčiausio neišmanymo. Taigi Ukrainoje vertėjai verčia tiek į ukrainiečių, tiek į rusų kalbą, nors iš Rusijos importuotos verstos knygos pigesnės, kadangi Ukrainoje leidykloms mokesčiai labai dideli. Vertėjų sąjungos nėra. Lvovo universitete yra pasirenkamos vertimo paskaitos. Honoraro dydis – apie 7 Lt už puslapį Lvove (Vakarų Ukrainoje) ir šiek tiek daugiau Kijeve.
 
Rusijos atstovas, žurnalo „Inostrannaja literatura“ vyr. redaktorius, vertėjas Aleksandras Livergantas pirmiausia prisiminė sovietinius laikus, kai vertėjai buvo neskaitlingi, bet labai gerbiami ir gerai apmokami. O dabar jauni vertėjai uždirba daugiau nei senieji, nes šie dirba lėtai; redagavimo kultūra suprastėjo, leidėjai dažnai pamiršta vertėjo pavardę. Honorarai labai skiriasi: jeigu vertėjas verčia greitai ir dar bestselerį, gali gauti netgi apie 30-40 Lt už puslapį, jeigu verčia lėtai ir klasiką – apie 10-13 Lt. Nuo 1991 m. veikia Rusijos vertėjų sąjunga, vienijanti daugiausiai techninius vertėjus, nors yra joje ir beveik neveikianti meninio vertimo sekcija. Nebereikalingais pasijutę senosios kartos vertėjai, gavę Norvegijos vertėjų sąjungos paramą, 2005 m. įkūrė Literatūrinio vertimo meistrų sąjungą (rusiškai skamba dar išdidžiau – союз 'Мастера литературного перевода'); jai priklauso apie 200 narių, priimami ir perspektyvūs jauni vertėjai. Samdoma koordinatorė ir buhalterė. Ši sąjunga jau surengė tarptautinę rusų literatūros vertėjų konferenciją, kartu su Britų taryba įsteigė premiją už geriausią metų prozos ir poezijos vertimą iš anglų kalbos; labiausiai siekia ugdyti pradedančiuosius, sukurti tinklalapį, vertėjų duomenų bazę, skirti stipendijas vertėjams ir kt.
 
Daugelio besiklausant prieš akis kilo chaoso vaizdai, geresnė padėtis – Čekijoje, Slovėnijoje ir Lietuvoje. Visoms minėtosioms šalims bendra tai, kad leidėjai dažniausiai pasisavina visą (ar didelę dalį) užsienio fondų vertimui skirtą paramą, vertėjams mokėdami grašius.
 
Nors Vokietijos vertėjai taip pat skundėsi, kad retas kuris gali gyventi vien iš vertimo, jų pasiekimai socialinėje, teisinėje ir vertėjų tobulinimosi srityje eilinį kartą mus, Rytų ir Vidurio europiečius, apstulbino. Literatūros vertėjų sąjunga įkurta 1954 m. kaip profsąjunga, dabar jai priklauso 1200 narių. Priešingai negu daugelyje kitų šalių, į narius priimami visi, publikavę bent vieną verstą knygą. Šitaip sąjunga gali būti solidari ir reprezentatyvi, išsikovoti (tikrai efektingai) vertėjams palankius įstatymus ir pan. Beje, nario mokestis – 1 proc. pajamų. Sąjunga nariams siūlo nemokamą teisinę pagalbą (jei reikia - ir teisme), pavyzdinę autorinę sutartį, honorarų rekomendacijas (tikrovėje mokami svyruoja nuo 12 iki 22 eurų, t.y. 41-76 Lt, dažniausiai – 62 Lt) už norminį puslapį. Vokietijoje (ir Austrijoje) norminis puslapis, pripažįstamas leidėjų asociacijos ir teismo, – 30 eilučių po 60 ženklų, į juos įskaičiuojami ne tik tarpai tarp žodžių, bet ir nebaigtos eilutės (pvz., dialogų ar naujos pastraipos atveju). Taigi pagal mūsų skaičiavimo sistemą išeitų 1400-1600 ženklų puslapyje. Taip pat vertėjų sąjunga pasiekė, kad įstatyme būtų numatytas honoraro minimumas. Tam buvo surengta pavykusi akcija: kiekvienam parlamentarui padovanota po verstą knygą su asmeniniu vertėjo laišku, kaip ilgai jam teko dirbti ir kiek pinigų už tai gavo. Beje, Vokietijoje vertėjai gauna ne tik iš anksto sutartyje numatytą honorarą, bet ir procentą nuo parduodamų egzempliorių, jei viršijamas tam tikras tiražas.
1997 m. Vokietijoje buvo įsteigtas Vertėjų fondas, kad būtų galima gauti paramą (kasmet susidaro apie 380 000 eurų biudžetas), kuri išleidžiama vertėjų tobulinimosi dirbtuvėms (pagal kalbas), seminarams įvairiomis temomis (pvz., istorinių, kriminalinių romanų vertimas, grožinio teksto analizė vertėjams, nauji klasikos vertimai, šnekamosios kalbos, poezijos intarpų prozoje, dialogų vertimas), kitokiems renginiams, darbo, kelionių, mentorių stipendijoms. Pastaroji – kai mėnesiui ar keliems sudaromas pradedančiojo ir patyrusio vertėjo tandemas, abiem skiriant po stipendiją, kad labiau patyręs globotų ir padėtų spręsti vertimo problemas „pradinukui“.
 
Palyginimui trumpai apie Lietuvos literatūros vertėjų situaciją: aukštosiose mokyklose meninio vertimo studijų nėra, todėl LLVS 2006 m. rudenį pirmąkart rengia meistriškumo kursus (suplaukė net apie 100 registracijos anketų, nors vietų mažai). LLVS surengia 4-5 viešus seminarus-diskusijas per metus, turi (neseniai patobulintą) tinklalapį, jame - narių duomenų bazę, diskusijų forumą, vertimo kritikos skyrių ir kt.; Vertėjų dieną teikia dvi Šv. Jeronimo premijas, neilgai trukus skirs Valdybos premiją asmeniui, ypatingai pasižymėjusiam per pastaruosius vienus metus meninio vertimo srityje (pvz., recenzentui, dėstytojui, gal net leidėjui). Visus konferencijos dalyvius sudomino LLVS vertimo kritikos gaivinimo projektas – skatinti kritikus, vertėjus rašyti analitines užsienio grožinės literatūros ir jų vertimų recenzijas, mokant papildomą honorarą. Taip pat vokiečiai nusprendė perimti mūsų internetinio vertimo kritikos archyvo idėją. Visa LLVS veikla dokumentuojama tinklalapyje www.llvs.lt.
Pradedantieji vertėjai Lietuvoje gauna apie 17 Lt ir mažiau už puslapį (2000 ženklų) į rankas, labiau patyrę - vidutiniškai 21 Lt ir daugiau, nors statistiką sudaryti sunku, kadangi mūsų vertėjai nelinkę atvirauti, o „vienadienių plaštakių“, kurias išnaudoja leidyklos, nekreipdamos dėmesio į vertimo kokybę ir mokėdamos mažai, irgi yra. LLVS siūlo pavyzdinę autorinę sutartį, tačiau oficialios derybos su Leidėjų asociacija dar tik laukia, nes Seime tik 2006 m. spalio 12 d. priimtas naujas autorių teisių įstatymas.
Deja, ir naujasis įstatymas apie honorarus tesako tiek, kad kiekvienas „autorius turi teisę į autorinį atlyginimą“ ir „Autorinio atlyginimo dydis nustatomas šalių susitarimu.“ Įstatyme yra tik vienas punktas, kuriame šiek tiek konkrečiau kalbama apie pinigus: „Kūrinio antrasis ir vėlesni leidimai arba papildomi tiražai galimi tik tuo atveju, jei dėl to susitarta leidybos sutartyje ir numatytas atlyginimas autoriui ne mažiau kaip 5 procentai leidėjo pajamų iš atitinkamo leidimo ar tiražo. Leidėjas privalo apie tai iš anksto pranešti autoriui, kad šis per protingą terminą galėtų padaryti reikalingus kūrinio pakeitimus. Šie pakeitimai neturi keisti kūrinio pobūdžio ir neprotingai didinti kūrinio išleidimo išlaidas.“ Tai truputėlį geriau negu buvo, bet vis tiek nereikšminga, juolab kad leidėjai slepia tiek planinių, tiek papildomų tiražų dydį.
Taip pat Lietuvoje nereglamentuotas norminis puslapis; nuo sovietinių laikų iki šiol skaičiuojama lankais, kurių dydį leidėjai interpretuoja įvairiai.
 
Grįžtant prie konferencijos... Jos pabaigoje dalyviai be viso kito apsvarstė dilemą „kokybė versus kiekybė (t.y. profsąjunga)“. Juk dauguma išvardintų sąjungų priima narius atsižvelgdamos į vertimo kokybę, taigi – anaiptol ne visus, priešingai nei Vokietijoje. Tačiau Vokietijoje, pirma, labai daug galimybių tobulintis. Antra, ten nėra tiek problemų su kalba, priešingai nei kai kuriose aukščiau minėtose šalyse, įskaitant ir Lietuvą, kurių gyventojai, tarp jų ir daugelis vertėjų, savo gimtąja kalba taisyklingai kalbėti nemoka (išskyrus galbūt kalbininkus) ir/arba kur knygos neredaguojamos.
Bet kad ir kaip išdidiems skurstantiems individualistams vertėjams nepatiktų žodis „solidarumas“, daugiau pasiekę užsienio kolegos ir Lietuvos juristai, su kuriais teko konsultuotis, vieningai teigia, kad jis yra vienintelis vaistas padėčiai pagerinti.
Tiesa, Lietuvoje vokiškas modelis nelabai įsivaizduojamas: Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga įregistruota Kultūros ministerijoje kaip meno kūrėjų organizacija, ir tai, kad literatūros vertėjai pripažįstami menininkais, – gražu. Taip pat puiku, kad LLVS gali kasmet gauti paramą kūrybinėms programoms iš valstybės lėšų. Tačiau meno kūrėjų organizacijos pagal įstatymą negali būti profsąjungos. Taip pat meno kūrėjų įstatymas griežtai nurodo narių priėmimo (drauge ir meno kūrėjo statuso suteikimo) sąlygas. Taigi mums belieka raginti jaunus vertėjus stengtis versti kuo geriau, naudotis LLVS siūlomomis tobulinimosi galimybėmis ir, įveikus bent vieną knygą ar surinkus vertimo publikacijų pluoštą, - stoti į LLVS kandidato statusu (plačiau apie narystę čia >>), nes visų vertėjų darbo ir gyvenimo sąlygos pagerės tik laikantis išvien.

Vyksta apklausa

Balsuokite už vertingiausią 2018 m. verstinę knygą!

Dalyvauti apklausoje

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis