Vytautas Kubilius

"Faustas" keliauja į Lietuvą

Publikuota: Pergalė, 1980 m. Nr. 3, p. 133-154.
1
Panevėžio advokatas Janis Pliekšanas, areštuotas už „antivalsty­binę veiklą“, su baltiniu ryšulėliu pasiėmė ir mylimiausią knygą – J. V. Getės „Faustą“. Panevėžio, Liepojos ir Rygos kalėjimų kame­rose jis vertė šį kūrinį – amžinai ieškančios dvasios mitą ir Euro­pos kultūros poetinę santrauką – į latvių kalbą, kuria buvo išleisti vos keli eilėraščių rinkiniai ir du romanai. 1898 m. „Fausto“ vertimas išėjo atskira knyga – jos tituliniame puslapyje buvo įrašytas Janio Rainio slapyvardis.
Latvių nacionalinė savimonė iškart gavo į rankas stiprų savo kultūros brandumo ir vertės argumentą. Latvių literatūrai atsivėrė fi­losofinio universalumo horizontas, į kurį veržliai pasuko to paties J. Rainio originalioji dramaturgija. Latvių revoliucionieriai, tremia­mi į Sibirą, susilaukė moralinės paramos – nerimk, veržkis į priekį, siek tobulybės, nes tokia yra žmogaus paskirtis šioje žemėje pagal dangaus nuosprendį, išteisinusį maištaujančio ieškotojo Fausto klyst­kelius.
Kodėl lietuvių kultūros slenkstį Faustas ir Mefistofelis – žmogaus prigimties dvilypumo simboliai – peržengė puse šimtmečio vėliau? Kitose literatūrose jiedu seniai vaikštinėjo, skelbdami kilimo į aukš­tybes ir gaižaus skepticizmo, pažinimo laisvės ir blogio paslapties, žmogaus dvasinio beribiškumo ir jo likimą determinuojančių jėgų sampratas, iš priešingybių grumties formuodami šiuolaikinę meninio mąstymo dialektiką. Jau 1844 m. A. Zavadskio knygynas Vilniuje išleido lenkiškąjį „Fausto“ (I d.) vertimą. Rusijoje ligi šimtmečio pabaigos pasirodė aštuoni šio kūrinio vertimai. Į didįjį Getės veikalą kibo ukrainiečiai (1875), suomiai (1884), serbai (1885), armėnai (1890), slovėnai (1908), gruzinai (1908). Lietuviai tylėjo – nacionalinės poe­tikos resursai atrodė per menki siekti visuotinumo skliautų, trūko kultūrinių jėgų rizikingam lietuvių literatūrinio žodžio bandymui, o ir lietuvių visuomenės estetinę orientaciją lėmė daug konkretesni šios dienos politiniai ir socialiniai uždaviniai.
„Getės „Fausto“ niekaip nesuprantu, kad prie tokio mokyto žmo­gaus velnias pristotų ir taip už nosies vedžiotų“ [1],–skundėsi 1898 m. Žemaitė savo literatūros mokytojui P. Višinskiui. Iš niekur atsiran­dančios, viską žinančios ir viską galinčios dvasios jai rodėsi tik „genijušų fantazija“, svetima kasdieninei Ušnėnų valstietės patirčiai. V. Kudirka vertė F. Šilerio dramą „Vilius Telis“, šaukiančią priešin­tis tironijai, likdamas abejingas „Veimaro olimpiečio“ humanistinei kontempliacijai, kuri negriauna esamos tvarkos pamatų, kai paverg­tai tautai būtinai reikėjo juos išvartyti, kad liktų gyva. B. Sruoga, ne kartą su pagarba žvelgęs į asketišką Getės kabinetą Veimaro rū­muose, ne kartą lankęsis Averbacho rūsyje, kur Mefistofelis girdė studentus stebuklingais vynais, vertė į lietuvių kalbą ne harmonin­gas klasikines strofas, o nerimastingai spurdančius, ironijos kirčiais žaibuojančius, romantiškai ilgesingus ir piktus H. Heinės sinkopius, atliepiančius lietuvių lyrikos modernizavimo eigai. Lietuvoje nebuvo nė vieno rašytojo, kuris galėtų pasakyti, kaip rusų poetas V. Žukovs­kis: „Mane išugdė Šileris ir Getė“ [2].
Lietuvių literatūra palengva ėjo kaimo keliukais į europinės min­ties ir stiliaus magistrales, bet dar devyni kalnai skyrė ją nuo uni­versalios kultūros modelio, kurį kaip žibintą naujiems laikams iškėlė Getė. Lietuvių poetinis žodis sėmėsi stiprybės iš kaimo „dainų skry­nelės“, o „Fausto" stilistiniuose kloduose tilpo saulėtoji antika ir niūrioji vokiečių gotika, Dantės kosminės vizijos ir šekspyriško dra­matizmo sūkuriai, filosofinės minties abstrakcijos ir satyrinės dainuš­kos kalambūrai. Lietuvių rašytojas gyveno pavergtos tautos kančio­mis, ir ją žadinti, šviesti, vesti į laisvę buvo svarbiausias jo kūrybos tikslas. O Getė jautėsi esąs viso pasaulio pilietis, priklausąs Vakarams ir Rytams, kalbąs tiesiog į žmogų, o ne į vokietį („poetinės kūrybos tėvynė yra gėris, taurumas ir grožis, neturintys savo atskiros pro­vincijos ar atskiro krašto“ [3]). Lietuvių literatūra plėtojosi istorinės patirties ir istorinės sąmonės rėmuose, priplakta prie gyvenamosios valandos, skausmingai draskančios, o Getės herojai (pirmiausia Faus­tas) trankėsi po visatą nuo velnio iki dievo, ieškodami pastovių žmo­gaus egzistencijos pamatų, niekindami istoriją – „klaidų ir prievar­tos maišalynę“. Lietuvių lyriką ir prozą persmelkė konfliktiškas san­tykis su esama tikrove, kurioje viešpatavo socialinė žmogaus prie­varta ir politinis tautos beteisiškumas. O „Fausto“ autorius tvirtino, kad literatūros uždavinys –„sutaikinti žmogų su pasauliu“, nes „kad ir koks būtų gyvenimas, jis yra geras [4], palyginus su negyvenimu... Getės dvasia – priešingybių išlyginimo, pusiausvyros, pastovumo dva­sia („aš niekad neįsileisdavau į prieštaravimus, stengiausi abejones išbalansuoti savo viduje ir išsakydavau tik gautus rezultatus“ [5]). O lietuvių literatūra žengė į XX amžių, pilną globalinių lūžių, nukainotų vertybių, gąsdinančių pasąmonės atsivėrimų.
Reikėjo atidaus žvilgsnio, kad šitoje monumentalioje Getės dvasi­nėje pusiausvyroje, padabintoje Veimaro ministro žvaigžde ir aplipusioje filisteriškumo dulkėmis (revoliucija – natūralios tvarkos grio­vimas), išvystum demonišką gelmių griaudėjimą, dvasinio atsinauji­nimo imperatyvą („stirb und werde"), viską aprėpiančios minties di­dybe, nesiskaitančią su jokiomis konvencijomis (panieka krikščiony­bės dogmoms).
2
Anksčiau ar vėliau ir į lietuvių kultūrą turėjo ateiti Getė, „di­dysis nepažįstamasis", susilaukęs kaimyniniuose kraštuose „mokytojo" ir „gyvenimo išminčiaus“ pagarbos. Jo raštai seniai stovėjo apsi­švietusių dvarininkų bibliotekose (Šatrijos Ragana skaitė Medingė­nuose), o F. Šuberto dainos, sukurtos jo tekstais, dažnai skambėjo dvarų svetainėse. Vilniaus universiteto studentams, lenkų romantiz­mo pradininkams, Getė buvo vienas svarbiausių kelrodžių. 1822 m. A. Mickevičius sakėsi esąs perskaitęs visus jo kūrinius, išskyrus „Lapiną Reinekį“ [6]. Bet S. Daukantas, studijavęs tuo pat metu, netu­rėjo savo bibliotekoje nė vieno Getės veikalo –jam terūpėjo pra­eitis, kai Lietuva buvo galinga ir graži...
Pirmieji Getės eilėraščių vertimai į lietuvių kalbą atsirado tik XIX a. pabaigoje, kai sparčiai ėmė stiebtis aukštyn lietuvių lyrika. Ji dairėsi į A. Mickevičių ir A. Puškiną, arčiausia stovinčius, bet negalėjo nepastebėti ir Getės kūrybos, kuri ištisam šimtmečiui nu­statė lyrikos normas: eilėraščio turinys – poeto gyvenimo turinys („mano kūryba – didelės išpažinties nuolaužos"); jaučiantis eilėraščio subjektas turi išeiti į visumos krantą, kur atskirame daikte prasišvies pasaulio vienybės kontūrai, o akimirkoje atsivers amžinybės tąsa („poeto jėga glūdi [...] harmoniškame sambūvyje su daugybe nesu­derinamų daiktų“ [7]); eilėraščio vaizdai sudaro nuoseklią seką, pilną širdingo paprastumo, nes kyla iš vidinės būtinybės laisvai ir natūraliai, kaip dygsta augalas ar medis („Ko aš neišgyvenau ir kas man širdies nedilgino, to aš ir neeiliavau, ir nekalbėjau“ [8]). Getė pagrindė lyriką sudvasinto pergyvenimo raida, o šį lyrikos tipą (Erlebnisdichtung) romantizmas išnešiojo po visas Europos literatūras, pasibelsdamas jau Maironio epochoje ir į lietuvių poetiką.
„Faustas", viso Getės gyvenimo veikalas, pradėtas jaunystėje ir baigtas prieš pat mirtį, traukė lietuvių vertėjus jau vien kaip na­cionalinę savigarbą užgaunanti būtinybė (programinis mokyklų vei­kalas, bet vaikai negali jo paskaityti gimtąja kalba), o kartu gąsdino savo idėjų sudėtingumu, tiršta vaizdų faktūra, žemo tembro intona­cijomis, neįprastomis šviesiai lietuvių poetinio žodžio gamai. Ne vie­nas narsiai užsimodavo (K. Binkis: „Sulig mano apskaitliavimu, šis dalykas (virš 12000 eilučių) paimtų man iki dviejų metų laiko“ [9]), bet tuoj pat atvėsdavo, prislėgtas, regis, neišsprendžiamos dilemos – suderinti dramatišką minčių srautą su simfoniniu garsų skambesiu. K.Korsakas išvertė aštuonias eilutes iš Fausto monologo apie žmo­gaus dvilypumą („Dvi sielos mano! Koks gyvenimas! / Viena nori nuo antros nuplasnoti! [10]). S. Nėris pabandė versti „Fausto" (II d.) finalą, bet turėjo nusivilti nykiais pažodiškumo rezultatais („Visa, kas nykstama – / Atspindis menkas“ [11]; „Alles Vergängliche / Ist nur ein Gleichnis").
Daugumoje vertimo bandymų vyravo informacinė užduotis, užgo­žianti estetinį efektą. Keletas didesnių „Fausto" fragmentų, paskelbtų 1931 m. „Visuotinės literatūros chrestomatijoje", tebuvo lygus, ra­mus, taisyklingas eilučių suguldymas be jokių intonacijos sudrebėjimų ir dramatiškos vaizdų įtampos. J. Talmantas ir A. Tyruolis vertė šiuos fragmentus gana sklandžia ir taisyklinga, nežymiai ritmizuota, tačiau be jokių rimų kalba, tiksliai perteikiančia leitmotyvines vaizdo sąvokas („Jei valandėlei pasakysiu: / „Sustoki! Tu tokia graži“ [12]), bet subliūkštančia žaismingose choro dainelėse. Bandymas jau rimuo­tomis eilėmis perteikti „Fausto“ turinį įklampindavo vertėjus į sunkias gramatines sandaras („Ir supa tyros meilės spinduliuos / Per amžius gyvenąs, kuriąs tapimas“ [13]) bei komiškai primityvius sąskam­bius („Vis taip pat saulė dega traška, / Su savo būreliu / Lenktynių eidama, ir braška / Kūrėjo nutiestu keliu“ [14] – čia ir toliau pabraukta cituojant – V. K.).
Originalo ekspresija atsimušė vos viename kitame vertime, žino­ma, blankiais atšvaitais. P. Matulionis, Peterburgo miškų instituto stu­dentas, išleidęs eilėraščių rinkinėlį „Margumynai“ (1888), paskelbė pirmąją „Fausto" ištrauką lietuvių kalba. Stokodamas elementarių psi­chologinių sąvokų ir profesinės eiliavimo kultūros, jis vis tik pagavo įtemptą sudrumstos minties eigą:
Dvasė galybių! visa tu davei man,
Ko aš geidžiau. Ir ne ant velto tu
Reiškei liepsnos skaistybėj savo veidą.
Man pavedei stebuklus tu gamtos –
Apimt ją, išmėgint turiu nuo tavęs valdžią.
Ir išmintį nešaltą man davei. [15]
Vydūnas, išvertęs keliolika „Fausto" (I d.) fragmentų, taip pat eiliavo sunkiai, trumpindamas žodžius ir sutrikdydamas ritminį srau­tą. Bet jis jautė filosofinį poetinių sąvokų turiningumą ir žmogaus veržimosi aukštyn trajektoriją. Archaiški Mažosios Lietuvos literatū­rinės kalbos atspalviai savotiškai atliepė originalo poetinei kalbai, stilizuotai pagal viduramžių koloritą:
Ha! Koks gaivumas vienu šiuo žvilgiu,
man teka pro visus jusnis iš karto!
Jautiuos laimingu, jaunu ir šventu,
Karštai gyvybė dirgsnis irgi gyslas varto. [16]
Pirmasis „Fausto" (I d.) vertimas į lietuvių kalbą pasirodė 1934 m. Jį atliko A. Valaitis, jau išleidęs M. Lermontovo, A. Mickevičiaus, V. Hugo poezijos vertimų knygas. Imtis šio darbo apsišvietusį Vil­niaus krašto literatą (literatūros studijos Monpeljė universitete) skatino V. Krėvė ir B. Sruoga, o Vydūnas net atsisakė tęsti savąjį vertimą [17]. Vertė A. Valaitis labai sparčiai (poilsio dienomis „vienu prisėdimu išverčiu po 400 eilučių" [18]), o išverstus fragmentus siuntė per Latviją Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijos sekretoriui L. Girai, kuris redagavo vertimą, ypač koreguodamas tarminį vertėjo kirčiavimą. „[...] Norėčiau, kad ritmas ir rimas būtų maksimaliai pa­našūs į originalą ir t. t. (turinys savaime turi būti tas pats)“ [19],– sakė vertėjas, užsibrėžęs tikslaus vertimo programą, kurią tikėjosi suderinti su poetiškumu („poezijos vertėjas turi pats turėti poeto sa­vybių“ [20]).
Pasirodžius „Fausto“ vertimui, vienas kritikas pareiškė: „Jis – visai patenkinamas. [...] Skaitydami jį, mes sugauname „Fausto“ tu­rinio metmenis, o tat pirmoj eilėj ir yra svarbiausia“ [21]. Kito kritiko nuomonė buvo priešinga: „Ten autoriaus nė kvapo. Vertėjas ne pri­artino mums ši vokiečių poetą, bet nutolino“ [22].
Lietuviškasis „Faustas" buvo dar vienas filologinio vertimo pro­duktas, atitikęs elementarų reikalavimą – vertimas turi būti įmano­mas skaityti ir suprasti. A. Valaičio vertime išlaikyta pagrindinė są­vokų sudėtis ir tiksliai atpasakotas įvykių turinys. Tekstas – sąryšingas, nuosekliai besirutuliojąs racionalių jungčių pakopomis. Bet ri­muotose eilėse nėra statumo ir ekspresyvios laisvės, o vyrauja „ka­limo" efektas, tiesa, gana pakenčiamai užmaskuotas. Štai kaip skamba tas pats, jau Vydūno verstas, ketureilis:
Ir malonumas gi šiam braižiny!
Jaučiu į protą jo įsismelkimą!
Gyvenimo džiaugsmus vėl pajunti,
Kai gyslas ir nervus jis kaitint ima.
A. Valaitis verčia ne tiek vaizdą, kiek mintį („Faustas" – išmin­ties knyga), verčia ją logiškomis atkarpomis, kurias išima iš judančio srauto bei emocinės atmosferos ir sudėsto tezine tvarka. Minčių sū­kuriai užgęsta, išsisklaido psichologinė maištaujančio intelekto situa­cija. Pabrėžtinai logizuodamas, vertėjas neturi aforistinio kirčio jėgos, ir sakralinės originalo formulės ištęžta į blankių aprašymų dėmes: „Juk klaidžiojo kiekvienas, kurs judrus" („Es irrt der Mensch, solang er strebt"); „Iškart į siaurybes, į platybes paskiau" („Wir sehen die kleine, dann die grosse Welt"). Ramus vertimo tonas nepakyla iki svaiginančios patetikos ir nepasiduoda geliančiam ironizavimui („Ne vaikiška senatvė iš tikrųjų, / Tik kartais mus užklumpa jau senus“ [23]. Vertėjas žengia originalo frazės vėžėmis, paklusniai sustoja ten, kur baigiasi periodas, nejausdamas, kaip pažodiškumas sumindo jo sakinį ir iškreipia vaizdą („Tu, angele, skęsti jausmingume!“ [24]; „Ji ir kukli, ir padori, / O ir vikrumo tur širdy“ [25]). Iš ankstyvosios lietuvių poetikos perimti literatūriniai štampai („širdį buria... krūtinės stygomis"), žodžių trumpinimai („dvasia gal jaudinti mane"), tarmybės ir barbarizmai (pasilsys, viekas), primityvūs rimai (tyriausiais – kilniau­siais; nesavėje – namieje; pinigų – pagarbų) dar labiau atstūmė A.Valaičio vertimą nuo tuometinės lietuvių lyrikos konteksto, kuriam jis ir šiaip buvo svetimas savo nepoetiškumu.
Antras lietuviškasis „Faustas", atsiradęs hitlerinės okupacijos metais, dingo iš lietuvių kultūros istorijos, nepalikęs jokių pėdsakų. Jaunas poetas L. Švedas (pirmasis jo eilėraščių rinkinys buvo pasira­šytas spaudai 1941 m. birželio 17 d., bet neišėjo) 1946 m. įteikė savo vertimą Valstybinei grožinės literatūros leidyklai, kurios tų metų plane buvo įrašyti net du Getės veikalai – „Faustas" ir „Kūryba ir tikrovė". K. Boruta ir E. Matuzevičius jau buvo skaitę šį sielvartingos ir patetiškos intonacijos „Faustą", kurio įžanga turėjo kone dvigubai daugiau eilučių negu originale, o ir V. Mykolaitis–Putinas teigiamai įvertino – „polaisvis, bet kūrybingas“ [26]. Tačiau leidyklos recenzija buvo triuškinanti – įtūžęs vertėjas rankraštį atsiėmė [27] ir netrukus išvyko į Lenkijos Liaudies Respubliką.
V. Mykolaitis–Putinas buvo kalbinamas trečiajam „Fausto" verti­mui [28]. Pirmiausia jis nutarė išbandyti savo poetinio žodžio spektrą – išvertė kelis skirtingo turinio fragmentus iš įvairių kūrinio vietų, palikdamas storame sąsiuvinyje tuščių puslapių tarpus, kuriuos ke­tino užpildyti išverstomis eilutėmis. Vertėjas, matyt, liko nepaten­kintas savo darbu, nes užmetė net neperrašęs. O iš tiesų šie frag­mentai demonstravo ištobulintos lietuvių poetikos daugiabalsiškumą, jau tinkamą simfoninėms struktūroms. Kaip plastiškai pinasi ir laisvai liejasi vieningu srautu tos pačios eilutės, taip sunkiai įveiktos Vy­dūno ir A. Valaičio:
Ak, kas per laimė plaukia tuo vaizdu
Ir manyje visam džiaugsmu plasnoja!
Aš vėl jaunatvės galią pajuntu,
Kaip gyslose ji laistos ir liepsnoja. [29]
Klasikinės eilutės disciplina, tikslių rimų spindesys, aforistinio for­mulavimo energija, skausmingai patetiška gaida – šitie V. Mykolai­čio–Putino poetikos elementai atliepė „Fausto" meninei struktūrai. Vertėją galbūt gąsdino nepakankamas jo intonacijos judrumas (ori­ginalo strofoje – penki šauktukai ir du klaustukai, vertime – du šauktukai ir vienas klaustukas), stoka ironijos ir žaismės pradų. Užtat jisai kaip niekas kitas „Fausto" vaizdais galėjo išsakyti savo paties dvasinei individualybei artimus veržimosi iš kasdienybės troškimus („Greičiau! Šalin iš tos buities!") ir žmogaus prieštaringumo drama­tizmą, taip įtaigiai skambanti jo išverstuose posmuose:
Ir klausi dar, dėl ko širdis
Baugiai krūtinėj nerimauja,
Ir skausmas graužia per naktis
Ir nuodija neramų kraują?
„Fausto" vertimo pasirodymas, – rašė kritikas P. Juodelis, – įvy­kis didelės svarbos, ir ne tik pas mus, Lietuvoje, bet ir kiekvienoje tautoje, pradėjusioje kurti nuosavą kultūrą. Tai išlaikymas savotiško kultūrinio egzamino, kuriuo parodomas tautos kultūrinio subrendimo laipsnis" [30]. Lietuvių kultūra išlaikė ši egzaminą, 1960 m. išėjus A. Churgino vertimui.
3
Ar Getė, taip vėlai susilaukęs lietuviškų vertimų, paliko pėdsakų mūsų literatūros vaizdų arsenale ir estetinėje mintyje?
Ištisą šimtmetį Getės vardas funkcionavo mūsų literatūros atmin­tyje kaip lietuvių nacionalinės kultūros savitumo argumentas. Muzi­kinėje dramoje „Žvejė", pastatytoje 1782 m. Ilmo upės pakrantėje (vaidino ir pats autorius), buvo įdėta lietuvių liaudies daina „Aš atsisakiau savo močiutei", paimta iš J.G. Herderio rinkinio „Liaudies dainos" (1779). 1821 m. Veimare Getė kalbėjo apie lietuvių liaudies dainas Karaliaučiaus universiteto prof. A. Hagenui ir „parecitavo vie­ną", o 1827 m. klausėsi savo rūmuose atliekamos dainos „Aš atsisa­kiau savo močiutei", ir „pats Getė buvo didžiai patenkintas“ [31]. 1828 m. jis išspausdino L. Rėzos rinkinio „Dainos" recenziją, pakarto­damas savo mokytojo J.G. Herderio mintį: „Įšias dainas reikia žiū­rėti kaip į betarpiškai išėjusias iš liaudies, kuri gamtai, taigi ir poezi­jai, yra daug artimesnė, nekaip išlavintasis pasaulis".
Lietuvių liaudies dainos pripažinimas vokiečių literatūros Parnase, suteikęs lietuvių tautosakai europinį garsą (panašiai Getės publika­cijomis, vertimais, recenzijomis buvo išpopuliarinta serbų, čekų, suo­mių, italų liaudies poezija), tapo moraline paspirtimi ir orientacijos gaire lietuvių literatūros „pradžiadaloms", kovojančioms dėl egzista­vimo teisės.
„Tarp kitų labai garsus ir garbingas vokiečių dainius Getė labai džiaugėsi iš Rėzos, spaudimu apskelbusio savo rankiaus dainas su vokišku perguldymu“ [32], – rašė 1884 m. J. Šliūpas, gindamas lietuvių literatūros nacionalinį savarankiškumą. L. Gira, tautosakinio stiliaus originalioje kūryboje programuotojas, rėmėsi Getės autoritetu, 1905 m. kreipdamasis į literatus tokiais pakiliais šūkiais: „Ogi dar mūsų tautiškos žmonių dainos?.. Kokie ten poezijos turtai!.. Getė, viens iš didžiausių pasaulio dainių, pavadino jas „visuotiniškosios rašliavos žemčiūgu“ [33]. B. Sruoga, 1916 m. įrodinėdamas lietuvių folklo­rinio žodžio vertę ir giminystę moderniosios literatūros ieškojimams, taip pat prisiminė Getę [34]. Ir Maironis didžiavosi, kad lietuvių liaudies dainas „Fausto" kūrėjas „pavadino poezijos perlu“ [35].
Knygoje „700 metų vokiečių lietuvių santykiams" Vydūnas, paci­tavęs pagarbius vokiečių klasiko žodžius apie lietuvių liaudies poeziją, toliau karštai tvirtino, kad „kiekviena tauta yra kultūros kūrė­ja“ [36], o kultūra gimsta iš žmogaus esmės, kuri „yra susijusi su tėvy­ne". Nevalia atimti iš žmogaus jo motinos dainų ir gimtosios kalbos, užmušti jo nacionalinį jausmą, nes, pasak Getės, tik „per įgimtą tau­tiškumą eina kelias į tikrąjį žmoniškumą" [37]. Vydūnas pristatė Getę kaip germanizavimo politikos teisėją, gindamas mažos tautos išlikimo teisę gausiomis jo kūrinių citatomis, kurios skambėjo kaip humanis­tinės kultūros nuosprendžiai nacionalsocializmo bangai („yra mastymo pakopa [...], kurioje kitos tautos laimė ir bėdos suvokiama taip, tarsi būtų tai atsitikę tavo paties tautai. Šitoji kultūros pakopa atliepė mano prigimčiai, ir aš joje seniai įsitvirtinau..." [38])
Šatrijos Ragana savo apysakai „Sename dvare" epigrafu pasirinko paskutiniuosius „Fausto" žodžius: „Alles Vergängliche / Ist nur ein Gleichnis" („Visa, ką laikas išdildo,– / Simbolis vien"), matyt, labiau­siai atitikusius kūrinio nuotaiką. J. Biliūnas, Leipcige skaitęs nemaža vokiškų poetikos veikalų (F. Šilerio, V.Šererio), prisiminė Getę kaip puikų literatūros žinovą. A. Jakštas reikalavo mokytis iš klasikų, ypač Getės, ir pavertė jį rykšte, kuria plakė naujovių ieškotojus. O L. Gira „Vaivorykštės" deklaracijoje įstatė Getę į „absoliučios gro­žės" kūrėjų eilę, sekdamas prancūzų parnasistų ir rusų simbolistų pavyzdžiu. Teigdama nepertraukiamą ryšį tarp literatūros ir tautos gyvenimo sąlygų, G. Petkevičaitė–Bitė citavo 1914 m. populiarųjį afo­rizmą: „Wer den Dichter will verstehen, / Muss in Dichters Lande gehen" [39]. S. Nėris, 1928 m. vasarą atvykusi į Veimarą, įrašė savo dienoraštyje: „Taip ir vaidenas Getė iš kiekvieno kampelio. Poetų–menininkų miestas. – Das ewig poetische!" [40] V. Mykolaitis–Putinas, išklausęs Miuncheno universitete specialų kursą apie „Faustą", su­vokė jo autorių kaip menininką, pranokstantį visus didžiausius žmo­nes savo universalumu, ieškantį pasaulio reiškiniuose to, „kas dės­ninga, tobula ir nekintama", o kartu perleidžiantį visas „aukštas ir gilias problemas [...] per asmens, individo prizmę", užsidėjusį ramy­bės ir harmonijos kaukę, „po kuria slepiasi nerami, abejojanti ir ken­čianti didžiojo poeto dvasia" [41].
Getės mintys kursavo įvairiuose kritikos straipsniuose, kai reikėjo apibrėžti novelę (P. Cvirka), nusakyti ironišką rašytojo požiūrį į kri­tiką (K. Korsakas), išskirti realybę ir meną (B. Sruoga) ir t. t. „Fausto" kūrėjo vardas tapo didelio menininko sinonimu, žinomu net valdan­čiajai biurokratijai [42]. Toks klasiko likimas: jo raštai cituojami, ver­čiami, studijuojami (S. Nėris laiko egzaminą iš Getės kūrybos), dės­tomi bendruose literatūros kursuose, bet jau nėra „ugnies stulpas", paskui kurį žengtų nauji literatūriniai sąjūdžiai.
Getės kūryba, įėjusi į Lietuvos kultūrinę apyvartą kaip „elementarus žinojimas", privalomas kiekvienam, nežymiai palietė tik lietu­vių klasikinio eilėraščio tipą kaip idealus lyrikos modelis ar pasau­lėjautos tipas.
Maironiui Getė – „vienas didžiausių poetų ne tiktai vokiečių, bet ir visuotinėje literatūroje". Kaip ir kiti žymieji romantizmo lyrikai, jis priėmė vidinio pergyvenimo dialektiką, vizualinį vaizdo konkre­tumą, apšviestą vidinio spinduliavimo, dainiškąjį žodžio paprastumą, emocinį tikrumą ir kompozicijos simetriją, valdomą plastiškai judan­čios refleksijos – šituos „audros ir veržimosi" poeto atradimus, grei­tai nusavintus Europos romantizmo. Maironio eilėraštis, neturįs atvi­ro sąlyčio su Getės lyrika, priklausė tai pačiai nuoseklios sekos, emo­cingos kalbėsenos, aforistinių išvadų poetinei komunikacijai, kur žmogus stovi greta kito jaučiančio žmogaus ir iš to kyla viso eilė­raščio kalba. Skelbdamas pasipriešinimą didžiuoju žmogaus pašauki­mu, Maironio eilėraštis kartais nusileisdavo iš herojiško nerimo į gamtos harmoniją. Ir tada arčiausia pasislinkdavo į Getės lyriką sa­vo objektyvizuoto poetinio pasakojimo eiga, iš tautosakos šaltinių prikelta skaistaus naivumo tonacija, džiaugsmingu šūksmingumu. Ne­priklausomi vienas nuo kito, bet vis tik giminingi yra šie posmai:
Pavasario saulė prašvito meiliai
Ir juokiasi, širdį vilioja;
Iškilo į dangų aukštai vieversiai,
Čirena, sparneliais plasnoja.
– – – – – – – – – – –
Wie herrlich leuchtet
Mir die Natur!
Wie glänzt die Sonne!
Wie lacht die Flur!
Esdringen Blüten
Aus jedem Zweig
Und tausend Stimmen
Aus dem Gesträuch. [43]
Sukūręs keletą literatūrinės dainos tipo kūrinių („Pavasaris", „Mer­gelė", „Už Raseinių, ant Dubysos", „Ar skauda man širdį?"), gimi­ningu savo sandara šio žanro pradininko kūriniams („Gegužės daina", „Ankstyvas pavasaris", „Medžiotojo vakarinė daina"), Maironis ypač domėjosi Getės baladėmis, tobulomis epinio įvykio, draminio konflik­to ir lyrinės intonacijos sintezėmis. Rašydamas baladę „Jūratė ir Kas­tytis", jis, be abejonės, buvo skaitęs Getės baladę „Žvejys", kur de­moniškos gamtos jėgos, įgavusios Maironio kūrinyje mitologinį pa­grindą, įsibrauna į žmogaus gyvenimą ir jį pražudo. Abiejose ba­ladėse iš jūros bangų iškyla moteris ir nuvilioja žvejį į jūros dugną; ir vienur, ir kitur ji kalba panašiais žodžiais: „Oi Kastyti / Baltalyti, / Kam žuvytes man vilioji? / Kam vilioji marių giją?"; „Was lockst du meine Brut / Mit Menschenwitz und Menschenlist / Hinauf in Todesglut?" [44]
V. Mykolaičiui–Putinui taip pat buvo artimas klasikinis eilėraščio tipas – kaip dvasinio ieškojimo procesas, turįs savo įtampos viršūnę ir baigmės tašką, valdomas filosofuojančios minties ir muzikinės žo­džio stichijos, apibrėžtas tvirtais kompozicijos kontūrais ir griežtai padalintas į atskiras žanrines formas. V. Mykolaitis–Putinas gerai pažino Getės lyriką, kurią laikė jo visos kūrybos pagrindu [45]. Tai matyti iš kelių literatūrinių asociacijų ir parafrazių. Simbolistų pa­mėgtas Getės aforizmas apie dvi saules (viena šviečia danguje, kita žmogaus viduje), perimtas savo ruožtu iš graikų filosofo Plotino" [46], poeto savitai išplėtotas eilėraštyje „Dvi saulės": „–Jei tu savy / Savosios saulės neturi, / Aš veltui šildyčiau ir šviesčiau. / Širdy vis tiek glūdės / Naktis žvarbi, / Niūri". Ciklo „Rytų motyvais" veikėjai (poetas ir mylima moteris), dueto kompozicija, orientalistinis vaizdų koloritas perimtas iš paskutiniojo Getės lyrikos ciklo „Vakarų–Rytų divanas", sukurto persų poeto Hafizo gazelių atgarsiais. „Fausto" leitmotyvas suskamba viename iš vėlyvųjų meilės eilėraščių: „Sustoki tad: esi tokia graži – / Akimirka, gyvenimą puoši".
V. Mykolaitis–Putinas pirmasis taip ryžtingai pasuko lietuvišką eilėraštį į visuotinumo horizontą, kurį Europos poetams atvėrė Getės lyrika. Stiebkis į viršūnes, kilk „ligi mėlynų padangių", apžvelk visatą „vieninteliu mostu, vieninteliu žvilgsniu", pajusk save „visoj būties pilnybėj" – pastovūs jo lyrikos šūkiai. Begalybės jutimas tapo pergyvenimo kulminacija ir giluminiu eilėraščio planu („Visa bui­tis – tiktai vieni / Melsvi skliautai – / Ir pats į mėlynas gelmes / Tu paskendai"), kaip ir Getės „Vakarinėje keleivio dainoje". Beribišku­mo matmenys („Tik apglėbt tave, pasauli begalini!") ardė lyrinio vyksmo uždarumą, kreipė net baladę („Lėlių baladė", „Vestuvių mu­zikantas") į simbolinio daugiaprasmiškumo plotmę, ryškią ir Getės baladėse („Dainius", „Dievas ir bajaderė"). Tik V. Mykolaičio–Putino lyrikoje individas nesusilieja su pasaulio sandara į darnią vienovę, o stovi po visatos skliautais vienišas, sielvartingas, įtūžęs, piktai klau­sinėdamas, kodėl esi tik menkas krislas žvaigždžių erdvėj, jausdamas „savy priešingybių versmes", kaip ir Faustas („dvi sielos manyje gy­vena"). Bet Getė niekada nebūtų pasakęs: „Kosmose šalta ir nyku", nebūtų parašęs: „Ne mirti bijau, tik to kapo, / Drėgno, / Šalto, / Tam­saus" (jis paniškai vengė pokalbiu apie mirtį), nebūtų sugalvojęs tokių įvaizdžių, kaip „gyvybės gyvatė", „nuobodis", „alkanas liūde­sys". Tai dviejų pasaulinių karų istorinė patirtis ir moderniosios ly­rikos poetika (Š. Bodleras) diktavo V. Mykolaičiui–Putinui šiuos mo­tyvus ir įvaizdžius, neatimdama iš jo kūrybos sutaurinto dvasingu­mo – klasikinio eilėraščio dovanos.
Getės lyrika – autoritetingas pavyzdys kaimietiško tipo literatū­rai, siekiančiai intelektualinio universalumo – palaikė gamtos vaizdo vyravimą lietuviškame eilėraštyje ir aktyvizavo panteistinį pasaulė­vaizdį, paveldėtą iš senosios kaimo dvasinės kultūros. Lietuvių poe­tams, kaimo vaikams, buvo artimos rusoistinės vokiečių rašytojo min­tys. Pasaulio vienybės pagrindas yra gamta, nepavaldi jokiai aukš­tesnei jėgai, nuolat besikeičianti ir amžinai gyva. Tarp žmogaus ir gamtos nėra antitezių, o tik transformacijos: negyvi daiktai – mie­gančios monados – žmoguje tampa sąmoningos, mąstančios, o gamta po mirties suteikia žmogui kitą gyvybės pavidalą („Aš jau esu čia buvęs tūkstantį kartų ir tikiuosi dar tūkstantį kartų grįžti"). Gamta yra didžioji, visa apimanti būties sąmonė, kuri „yra mus apsupus ir apglėbus taip, jog mes negalime iš jos išsprūsti". Tik gamtoje mes laisvi ir laimingi. Tik per gamtą regime begalybę – amžiną pasaulio tapsmą („Ji mane įvedė, ji mane ir išves"). Visuomenė atskiria žmogų nuo gamtos, ir tik menas vėl grąžina įpirmykštę vienovę.
Nežinia, ar šitos Getės mintys, pagarsintos prof. J. Ereto paskai­tose teologijos–filosofijos fakultete, buvo įstrigusios S. Nėriai, ieško­jusiai pirmiausia socialinio bei politinio teisingumo idealų ir nieki­nusiai Veimaro ministro pataikavimą valdžios didžiūnams („Stovi man akyse vaizdas, kaip Veimare pasitiko važiuojantį hercogą didysis Getė ir dieviškasis Bethovenas. Getė sulinko priešais žemišką valdovą, o Bethovenas nelinko prieš nieką“ [47]). Bet eilėraščių knygoje „Die­medžiu žydėsiu" (1938) ji tobulai realizavo didžiojo vokiečių lyriko priesakus – gamta čia yra ne tik „aš" egzistavimo fonas (kaip K. Bin­kio eilėraščiuose), bet ir amžinybės simbolis; gamtos balsas – absoliu­čiai tyras, nesudrumstas filosofinių svarstymų (kaip V. Mykolaičio–Putino eilėraščiuose); gamta ne mėgdžiojama, o prabyla kaip beribis veikiantis subjektas, nuasmeninantis eilėraščio vyksmą. Tai, žinoma, ne poveikis, o tik paralelė, nes nuo Getės laikų Europos lyrika buvo išmokusi suvokti atskirą gamtos detalę kaip visumos simbolį.
Kai suskaldytoje Europoje vėl pakvipo paraku, naują prasmę įga­vo Getės kūrybos pozicija – kalbėti į visą žmoniją, jo „pasaulinės literatūros" programa („tautos privalo pažinti ir suprasti viena kitą ir, jei negali mylėti viena kitos, privalo bent išmokti pakęsti"). 1932 m., švenčiant vokiečių literatūros klasiko šimtąsias mirties meti­nes, prancūzų rašytojas A. Siuaresas (Suarés) pareiškė, kad Europai nėra kitokio išganymo, kaip tik universalioji Getės dvasia, skelbianti tautų ir kultūrų bendrumą. Tuo pat metu V. Mykolaitis–Putinas kal­bėjo: „Lenkdami galvas šviesiam Getės genijui, šiandien mes turė­tume teisės paklausti, kaip tai galėjo atsitikti, kad jo ir kitų į jį pa­našių palikuonys, auklėjami kilniausių meno ir mokslo kūrinių, ėmė apoteozuoti brutalią jėgą, garbinti kumštį, nepripažinti teisės gyventi silpnesniesiems ir kurstyti savy grobuoniškus palinkimus“ [48]. Jei vo­kiečių tauta paklausytų savo genijaus, ji išsižadėtų hitlerinių „Drang nach Osten" planų [49]. K. Korsakas rašė apie milijonus faustų, kurie vaikšto be darbo, o fašistinė ideologija stengiasi paversti juos plėš­riais žvėrimis. „Dabarties Faustas, „laisva individualybė", žmogus, ap­siginklavęs moksliniu žinojimu, mokąs naudotis technikos priemo­nėm – žmogus, pasiryžęs kovoti dėl savo būvio, kapitalistiniame pa­saulyje nebegali panaudoti savo jėgų ir savo energijos, savo kūry­binės iniciatyvos" [50].
Jubiliejiniuose Getės kūrybos komentaruose „Faustas" užėmė cent­rinę vietą. Šių dienų Europa – nusivylęs, besiblaškantis Faustas – vėl svarsto lemtingą klausimą: „Gyvensiu ar išmuš juoda apokalipsio minutė ir žūsiu“ [51]. Faustas –„buržuazijos jaunystės simbolis", „jos kūrybinių žygių herojus", nerandąs dabartinio kapitalizmo tikrovėje akimirkos, kuriai galėtų sušukti: „Sustok! Tu tokia graži!“ [52] Faustas – nusivylėlis mokslu, kuris ir mūsų dienomis rūpinasi, kaip išrasti kuo baisesnes žudymo priemones [53]. Faustas – „moderniško žmogaus simbolis": „kovojantis, siekiantis, klaidžiojantis ir vis besistengiąs pa­sitaisyti žmogus“ [54]. Faustui nepakanka Renesanso idealo (kūno po­mėgiai ir grožis), jis reikalauja iš dangaus „šviesiausių žvaigždžių" [55]. Fausto istorija – perėjimas iš mikrokosmoso į makrokosmosą [56].
 

Apklausa

Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?

Peržiūrėti apklausą

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis