VALDAS    PETRAUSKAS

 Tikrojo Stendalio beieškant

Kelios pastabos apie kai kurias meninio vertimo tendencijas

Publikuota: Pergalė, 1977, Nr. 6, psl. 121-127.

 Ne tarp jau dažnai pasitaiko proga pakalbėti apie meninį prozos vertimą ir juo labiau palyginti tris to paties kūrinio vertimus į lietuvių kalbą – mūsų vertimo praktikos istorija takia trumpa, jog reikia tik džiaugtis, kai pasirodo nauja kokio nors užsienio rašytojo knyga. Pakartotinis vertimas, galima sakyti, yra pernelyg didelė pra­banga. O vis dėlto vertimai sensta, „susidėvi morališkai“, todėl, pri­reikus išleisti tos pačios knygos pakartotinį leidimą, nejučiomis kyla klausimas: ar patenkinamai perteiktas originalo prasminis turinys ir stiliaus savitumas, ar būtina atnaujinti vertimą, kad jis atitiktų šiuolaikinius meninio vertimo reikalavimus? Manau, į pastarąjį klau­simą reikia atsakyti teigiamai – juk seno vertimo dalinis korega­vimas, paredagavimas ar pašlifavimas neduos naujo, nūdienio po­žiūrio į autorių, neatskleis to idėjinio turinio, kurio nesugebėjo at­skleisti senasis. Informacinio pobūdžio vertimas – tai anaiptol ne meninis vertimas: jis tik supažindina su autorium, bet neparodo viso to turto, kuris slypi svetima kalba užšifruotame tekste.

Prieš mus trys knygos, trys Stendalio romano „Raudona ir juoda“ vertimai: pirmas Petro Cvirkos ir Antano Šimėno (1939), antras Antano Juškos (1947), trečias Ramutės Ramunienės (1976). Peržvelgus juos ir palyginus su originalu, galima padaryti iš­vadą, ką davė trijų dešimtmečių tarybinio lietuvių meninio vertimo praktika. Aišku savaime, trumpame straipsnyje neįmanoma visapu­siškai išnagrinėti visų trijų vertimų ir teoriškai pagrįsti vertimų at­naujinimo būtinybės. Šių pastabų autorius anaiptol nepretenduoja į arbitro vaidmenį, turi tikslą ne tiek įvertinti visų vertėjų darbą, kuris recenzijų pabaigoje paprastai arba giriamas, arba peikiamas, ne kelti aikštėn pasitaikiusias daugiau ar mažiau rimtas prasmės (ar korektūros!) klaidas, o pasirinktinai palyginti tam tikras vertimų tekstų atkarpas ir akivaizdžiais pavyzdžiais pailiustruoti, kokių ten­dencijų ir problemų esama nūdienos lietuvių meninio vertimo prak­tikoje.

Vargu ar būtų tikslinga lyginti pirmąją vertimo versiją su paskes­nėmis, juoba kad pokario metais iš pagrindų pasikeitė tiek požiūris i meninį vertimą, tiek ir pats vertimo metodas. Prieškariniais metais meninio vertimo teorija ir praktika dar tik žengė pirmuosius žings­nius, daugumas vertėjų, mėgėjiškai ėmęsi šio atsakingo darbo, krypo į kraštutinumus: vieni siekė tikslumo ir stengėsi perteikti svetimą tekstą lietuvių kalba pažodžiui, kiti bandė pernelyg lietuvinti visas realijas, užsienio autorių paversdami gimtojo krašto rašytoju, treti siekė perduoti vien fabulą, nepaisydami kūrinio meninės išraiškos priemonių.

Prancūzų klasiko romaną „Raudona ir juoda" iš naujo vertė Ra­mutė Ramunienė. Tai patyrusi vertėja, kuriai ne pirmiena turėti rei­kalų su klasikais. Onore de Balzako „Gobsekas", „Pusbrolis Ponsas“, „Pusseserė Beta“, „Trylikos istorija“, Moljero „Skapeno klastos“ (kny­goje „Tartiufas“), Viktoro Hugo „Biug-Žargalis“, Stendalio „Parmos vienuolynas“, Romeno Rolano „Žanas Kristofas“ – štai kūrybinis R. Ramunienės balansas. Be abejo, darbas prie „Parmos vienuolyno“, prieš trylika metų suvedęs vertėją į artimą pažintį su Stendaliu, su­darė visas prielaidas deramai įsigilinti į vieną stipriausių prancūzų klasiko kūrinių ir adekvačiai perteikti jį lietuvių kalba. Ir iš tiesų, du vertimai – du skirtingi požiūriai į kalbą, sąlygojantys ir išraiškos priemonių pasirinkimą, vadinasi, ir meninę vertimo vertę. Jei antrojo leidimo vertėjas Antanas Juška vadovaujasi pasenusiu požiūriu, jog kalbos skiriasi viena nuo kitos tik formaliu priemonių pasirinkimu, o reikšmė yra nekintama, atseit, reikšmė – tai universalios loginės ir psichologinės kategorijos, kuriomis žmogus atspindi aplinkinį pa­saulį, tai R. Ramunienė atsižvelgia į tą faktą, jog kiekviena kalba savaip skaido ir analizuoja tikrovę. Kiekvieno požiūrio išdava logiš­ka: pirmas vertimas – grynai pažodinis, tai beviltiškas mėginimas aklai nukopijuoti, atgaminti prancūzišką tekstą, iš anksto pasmerktas mėginimas, nes šis kelias veda tik į informacinio pobūdžio teksto sudarymą ir tinka nebent techniniam vertimui. Stendalis – be galo individualaus stiliaus rašytojas. Ir tuo pačiu jo vientisas stilistinis kompleksas sudaro, sakytumei, polifoniją, kurioje susipynę romantizmo ir realizmo elementai; kartais romanas savo kalba darosi panašus čia į psichologinį traktatą, čia į publicistinį straipsnį, čia į teismo proto­kolą. „Natūralumo – štai ko reikalauja iš rašytojų XIX amžius“, – yra pasakęs pats Stendalis traktate „Rasinas ir Šekspyras", mokęsis žodžio meno iš XVIII a. enciklopedistų, Kondijako ir Kabaniso ir pro­pagavęs aiškų, gyvą ir paprastą stilių.

Stilistinė Stendalio kūrybos specifika organiškai susiliejusi su jo pasaulėžiūra, etiniais bei estetiniais principais, taipgi su pamėgtomis temomis. Rašytojo užmojis ,,stebėti ir analizuoti žmogaus širdį, o per ją – ir visuomenę“, jo paties žodžiais tariant, sąlygoja autorinės kal­bos pobūdį. Ne veltui savo knygos paantrašte Stendalis pasirinko „XIX amžiaus kronika" (tik nežinia kokiais sumetimais ir antrame, ar trečiame leidime šios paantraštės atsisakyta). K r o n i k a, ne romanas ar apysaka. Vadinasi, labai originalus žanras, reikalaująs ir savito priėjimo. Štai čia, galimas daiktas, ir yra tasai „raktas“ vertėjui, kuris imasi rimto ir atsakingo darbo, ketindamas pateikti prancūzų racionalisto kūrinį lietuvių kalba.

 Verijerų miestelis gali būti laikomas vienu pačių gražiausių visoje Franš-Konte srityje. Jo balti namai su smailais raudonų čerpių stogais išsidriekę visoje kalvos atšlai­tėje, kurios menkiausius vingius žymi galingi, išsikeroję kaštonai. Dubo upė teka keletu šimtų pėdų žemiau sutvirtinimų, kuriuos buvo kadaise pastatę ispanai, o dabar tie sutvirtinimai jau pavirtę griuvėsiais (A. Juška, p. 7).

 Verjero miestelis yra, galima sakyti, vienas gražiausių Franš-Konte provincijoje. Jo balti nameliai smailais raudonų čerpių stogais išsistatę kalvos šlaite, kur iš kiekvie­nos lomelės stiepiasi vešlių kaštonų guotai. Žemai teka Dū upė, o keletas šimtų pėdų aukščiau jos eina miestelio įtvirtinimai, kadaise statyti ispanų, o dabar virtę griuvėsiais (R. Ramunienė, p. 7).

 Abu vertimai gana nepanašūs vienas į kitą. Nereikia didelio ati­dumo, kad pastebėtum, kuo jie skiriasi: A. Juškos tekstas stulbina pažodiškumu, R. Ramunienės – išsyk patraukia akį savo glaustumu, tobula sakinių konstrukcija, bendra tonacija. Ir vis dėlto antras sa­kinys tarsi iškrinta iš konteksto. Kalta leksika – vaizdingas veiksma­žodis „stieptis“, mažybiniai daiktavardžiai „nameliai“, „lomelės“ (čia ir toliau vertimo tekstų atkarpose kursyvas mano – V. P.) aiškiai turi kitą stilistinį atspalvį, vargu ar suderinamą su racionalistiniu Stendalio aprašymo sausumu. Kiekvienas, kas skaito Stendalio ro­maną prancūziškai, puikiai jaučia jo nuotaiką: pradžia panašesnė į ekonominės geografijos traktatą, negu į grožinį kūrinį. Be to, ir Sten­dalio maniera iš pirmo žvilgsnio labai paprasta: sakiniai trumpi, tai­syklingi, sudaryti pagal griežtus klasikinės gramatikos kanonus – ne veltui autorius mokėsi rašyti iš tokių racionalistinių vadovų, kaip „Žodžio menas“, „Minties dėstymo menas“, Kondijako „Gramatika“. Tad vien logiška teksto struktūra R. Ramunienės vertimas atitinka originalą.

Stiliaus glaustumą, dinamiką stengiamasi išlaikyti per visą roma­no tekstą, taikant transformavimo metodą, kuris, deja, dar ne visų vertėjų yra pripažįstamas. O apskritai svarbu ne tiek transformuoti originalo sakinių bei vaizdų elementus ir struktūras, kiek suvokti jų funkciją ir įvesti tokius gimtosios kalbos elementus bei struktūras, kurie būtų vienodo funkcinio veiksmingumo ekvivalentai ar substi­tutai. Šio metodo privalumai atsiskleidžia, palyginus kad ir tokias abiejų vertimų tekstų atkarpas:

 Jo širdis iš pradžių nesupranta viso nelaimės dydžio: jis daugiau sumišęs, negu sujaudintas. Bet blaivėjant protui, jis vis labiau pajunta savo nedalios gylį. Visi gyve­nimo malonumai jam nustoja egzistavę, jis bejaučia vien aštrius draskančios nevilties dūrius (A. Juška, p. 408)

 Iš pradžių jo širdis nesupranta, kokia baisinga ją ištiko nelaimė; ji greičiau sutri­kusi, negu susijaudinusi. Bet pamažu jis atitoksta, ir visa neganda jam stoja prieš akis. Jis nebemato gyvenime jokių malonumų, jaučia tik aštrius, draskančius nevilties dyg­lius (R. Ramunienė, p. 333).

Ar visada pavyksta vertėjai surasti atitinkamų lietuvių kalbos ele­mentų bei struktūrų, be abejo, spręs skaitytojas, vadovaudamasis gim­tosios kalbos nuojauta. Tačiau vienodo funkcinio veiksmingumo ele­mentų vis dėlto kartais pritrūksta, ir neutralios originalo teksto at­karpos perteikiamos standartiniais išsireiškimais. Pavyzdžio dėlei ga­lima palyginti pažodinį antrojo leidimo tekstą su gana laisvoka R. Ramunienės interpretacija:

Žiulijenas negalėjo abejoti panelės de La Mol nuoširdumu: jos kalboje buvo per­daug aiškus tiesos tonas. Kad jo nelaimei visai nieko netrūktų, valandėlėmis Matilda, nagrinėdama ankstyvesnius savo jausmus ponui de Keilius, kalbėdavo taip, lyg jį dar tebemylėtų (A. Juška, p. 394).

 Žiuljenas negalėjo abejoti panelės de La Mol nuoširdumu: labai jau įtaigiai skam­bėjo visa, ką ji sakė. Lyg norėdama perpildyti Žiuljeno kančių taurę, Matilda tarpais, įsigilinusi į savo ankstesnius jausmus ponui de Keliusui, imdavo kalbėti taip, lyg dar tebemylėtų (R. Ramunienė, p. 322).

 Kas tai? Kompensacija? Betgi Stendalis iš principo vengia pernelyg nuvalkiotų idiomatinių posakių, nors ir vartoja palyginti nemažai frazeologijos, ypač kai nori trumpai ir aiškiai apibūdinti kokį asmenį. Posakis „perpildyti kančių taurę“ priklauso romantikų išraiškos priemonių sistemai, o kaip jas vartojo autorius, aptarsime truputį vėliau. Aišku savaime, neutralią teksto atkarpą pakeisti standartiniu išsi­reiškimu – lengviausia išeitis, bet visgi tai nekūrybiškas spren­dimas.

R. Ramunienės tekste pastebima dar viena tendencija, apskritai charakteringa mūsų vertimams, – tai tam tikroje teksto atkarpoje pasikartojančių žodžių pakeitimas sinonimais, nepaisant jų funkcinės prasmės. Jeigu antrame leidime ši autoriaus stilistinė priemonė su­darkoma kaip ir prasmė, tai trečiame ji kiek ,,pataisoma“, štai abie­jų tekstų atitinkamos atkarpos:

 Ak pone, romanas yra veidrodis, kuris keliauja vieškeliu. Čia jis atspindi jums dangaus mėlynę, čia kelio balos dumblą. O žmogų, kuris neša veidrodį savo kuprinėje, jūs kaltinsite nemoralumu! Jo veidrodis rodo purvą, o jūs kaltinate veidrodį! Verčiau kaltinkite vieškelį, kuriame žliugsi purvas, arba dar geriau – kelių inspektorių, kodėl jis leidžia telkšoti vandeniui ir susidaryti purvynui (A. Juška, p. 401).

 Ak gerbiamasis, romanas yra veidrodis, kurį nešiesi, eidamas keliu. Čia jame atsi­spindi dangaus mėlynė, čia kelio balų purvas. O jūs kaltinate nedorovingumu žmogų, kuris nešasi tą veidrodį ant pečių! Jo veidrodis atspindi purvą, o jūs kaltinate veidrodį! Kaltinkite verčiau vieškelį, kuriame žliugso balos, o dar geriau – kelių inspektorių, kuris leidžia, kad ant kelio telkšotų vanduo ir atsirastų liūgynės (K. Ramunienė, p. 327–328).

 Jei originale žodis ,,fange“ (purvas) pavartotas du kartus, o „burbies“ (balos) – tris, tai R. Ramunienės tekste išvengta žodžio „ba­los“ pasikartojimo ir įvestas sinonimas „liūgynės“, matyt, siekiant vaizdingumo ir energingesnės ekspresijos, tačiau drauge ir nusižengta pasirinktam principui: tame pačiame sakinyje kartojamas žodis „ke­lias“, nors autoriniame tekste jo nėra.

Šią vertėjos tendenciją vertėtų pasvarstyti truputį plačiau.

Štai kelios prancūziško teksto atkarpos:

 Julien rougit extrêmement (p. 49); une femme extrêmement timide (p. 49); madame de Rênal fut frappée de l'extrême beauté de Julien (p. 49).

 Kas tai? Autoriaus aplaidumas ar sąmoninga stilistinė priemonė? Prancūzų statistinė stilistika nustatė, kad Emilis Zola „Žerminalyje“, siekdamas sukurti slogumo atmosferą, pavartojo tam tikrą skaičių epitetų, turinčių prasmę „sunkus, slogus“, tačiau daugiausia vietos skyrė žodžiui ,,lourd“ – visame romano tekste jis kartojasi bene 280 kartų, o tai sudaro gana didelį dažnumo procentą, palyginti su kitais epitetais. Pabandytų statistinį metodą taikyti mūsų stilistai, paėmę „Žerminalio“ vertimą į lietuvių kalbą! Čia tiek šio epiteto sinonimų, jog išties belieka gūžčioti pečiais. Kodėl? Mat, kai kurių netgi senų mūsų vertėjų nuomone, stiliaus sumetimais vengtina var­toti tam tikroje teksto atkarpoje tą patį žodį kelis kartus, nesvarbu, ar originaliame tekste jis kartojamas, ar ne. Aišku savaime, šis tei­ginys kartais esti visai pagrįstas, kai to paties žodžio kartojimas ne­motyvuotas, kai rašytojas prastas stilistas ir visai nesirūpina varto­jama leksika, pagrindiniu uždaviniu iškėlęs sau vystyti mintį bet ko­kiomis kalbos priemonėmis, nesvarbu, ar jos dažnai kartojasi, ar ne. Toks kartojimasis, žinoma, akivaizdžiai rodo autoriaus žodyno bei išraiškos priemonių skurdumą. Tokiais atvejais linkstama „taisyti“ verčiamą autorių, pateikiant daugiau sinonimikos. Aišku, iš vienos pusės tai „nusikaltimas“ prieš autorių – vertėjo savivaliavimas, už­kertantis kelią skaitytojui objektyviai įvertinti autoriaus stilių. Kita vertus, tai ir savotiška paslauga, už kurią autoriai dažnai būna dė­kingi vertėjui, prakalbinusiam originalą stilistiškai apdorota svetima kalba.

Kaip šios atkarpos skamba lietuvių kalba antrame ir trečiame lei­dimuose?

 Žiulijenas smarkiai paraudo; moteriai, kuri pati buvo nepaprastai kukli; ponia de Renal pamatė nepaprastą Žiulijeno grožį (A. Juška, p. 35).

 Žiuljenas paraudo kaip vėžys; moteriai, kuri pati buvo didžiai drovi; poniai de Renal krito į akis nepaprastas Žiuljeno grožis (R. Ramunienė, p. 30).

 Kaip matome, antrojo leidimo vertėjas, žengdamas pažodiškumo keliu, daugiau ar mažiau išlaiko ta patį epitetą, per daug neįvairuoja. Tuo tarpu trečiajame leidime ištisai naudojamasi kompensacijos me­todu. Galimas daiktas, čia remtasi funkciniu principu, tai yra sie­kimu perteikti minties ir vaizdo funkciją, užuot pateikus kalbinius ekvivalentus. Šitaip nutolstama nuo pažodiškumo, bet sykiu, man rodos, nutolstama ir nuo originalo dvasios: šiaip ar taip, jausmo ar būvio laipsniui pabrėžti Stendalis per visą knygą iš principo vartoja tik tris žodžius – extrêmement, fort, bien. Aukoti žodį dėl konstruk­cijų įvairovės – meistriško vertimo įrodymas, tačiau ne kiekvieną žodį galima aukoti. Esama vadinamųjų „mots-clefs”, kurie tarsi at­skleidžia užslėptą autoriaus mintį, saviškai nuspalvina visą kontekstą, jie – nelyginant akmenukai, kurie, įmesti į tykų vandenį, pasklei­džia koncentrinius ratus apsnūdusiame paviršiuje. Tai žodžiai-charakteristikos. Nereikia nė statistinių duomenų apie žodžio „extrême“ dažnumą: jeigu, pirmoje dalyje jis tiesiog krinta į akis, tai kitose dalyse pasitaiko tik vienur kitur, užleisdamas vietą blankesniems sinonimams. Ar jis ne charakterizuoja paties Žiuljeno, pirmąkart pa­kliuvusio į aukštuomenę? Ar nenurodo jo dvasinės būsenos? „Kraštutinio“ jo jaudinimosi, egzaltacijos, pirmąsyk patyrus meilę? Ar ne todėl silpsta ir epitetų stiprumas, kad susilpnėja ir dvasiniai hero­jaus pergyvenimai? Štai kokie klausimai kyla nejučiomis, palyginus originalo ir vertimo tekstus.

Stendalis apskritai yra žodžio-charakteristikos meistras. Štai labai taikli Verjero miesto mero de Renalio – paprasčiausio buržua, me­nančio save kilmingu bajoru – charakteristika, beje, gana ironiška, jo paties lūpomis duota vienu vieninteliu žodžiu „domestique“, ku­ris originale net pateikiamas kursyvu. Deja, ir vieno, ir kito vertimo tekste šis žodis praranda savo funkcinę reikšmę.

 ... ji (ponia de Renal) neiškentė ir papasakojo jam (vyrui), kad pasiūlė Žiuljenui dovaną ir kad jis atsisakė jos.
– Kaip? – sušuko ponas de Renalis kaip įgeltas. – Ir jūs pakentėte, kad jūsų dovanos nepriėmė tarnas?
O kai ponia de Renal aiktelėjo, išgirdusi šį žodį, jis tarė:
– Aš kalbu, ponia, kaip kalbėjo velionis princas de Konde, savo jaunai žmonai pristatydamas rūmų šambelionus: „Visi šitie žmonės, – pasakė jis, – yra mūsų tarnai.“ Aš jums skaičiau šitą vietą iš Bezenvilio memuarų, ją būtinai turi žinoti tas, kam rūpi rango klausimai (R. Ramunienė, p. 40).

 Stendalis čia vartojo žodį ,,domestique" archaine prasme – tai yra „žmogus, tarnaująs bajorui“, kitaip sakant, „šeimynykštis“, „dva­riškis“, norėdamas pabrėžti, kad ponas de Renalis puikuojasi bajo­riška kilme ir gretina save su princu de Konde, o lietuviškas žodis „tarnas“, beje, šios prasmės neatskleidžia, juo labiau, kad šambelioną vargu ar galima pavadinti tarnu. Kita vertus, prarandamas dar vie­nas funkcinis elementas – ironija, subtili ir negailestinga, kaip pra­randama ar būtų prarasta ir kitur, pavartojus vertime netolygų sino­nimą. Stendalis vadino save „tikruoju romantiku", o visus to meto romantikus kandžiai pajuokė, kovodamas prieš juos jų pačių gink­lais. „Lemtis“, „likimas“, „lemtingas“ – šie žodžiai užėmė bene svar­biausią vietą romantikų arsenale (prisiminkime kad ir garsiąją V. Hugo „Paryžiaus katedrą“). Stendalis neapsieina be šio žodžio, ironiškai charakterizuodamas kokį įvykį, poelgį ar asmenį. Palyginkime:

 O juk kaip tik šią nelemtą dieną vargšė moteris buvo turėjusi įrodymų, kad tasai vyras, kurį ji dievino, pati sau to neprisipažindama, mylėjo kitą! (A. Juška, p. 76)

 O betgi šią nelemtą dieną vargšė moteris turėjo prieš akis įrodymą, kad žmogus, kurį ji dievina, pati sau to neprisipažindama, myli kitą! (R. Ramunienė, p. 63)

 Ponas de Renalis buvo labai laimingas: lemtingąją valandą, kai jau reikėjo priimti iš pono de Renalio pinigus, [...] Jis (Žiulijenas) griežtai atsisakė (A. Juška, p. 180).

 Ponas de Renalis buvo neapsakomai laimingas: lemtingą akimirką, kai reikėjo pa­imti iš jo pinigus, [...] Jis (Žiuljenas) griežtai atsisakė (R. Ramunienė, p. 148).

 Vertėjai vis dėlto vėl renkasi sinonimikos metodą ir, kaip mato­me, vienodus sprendimus. Pasak psichologų, kiekvienas žmogus sa­vaip perskaito tekstą, savaip jį interpretuoja. O vertėjas – tai irgi skaitytojas, tiktai pateikiantis savaip suvoktą originalą vertimo pavi­dalu. Vadinasi, abu vertėjai suvokė tekstą vienodai, nes vienodų sprendimų galima pacituoti ir daugiau. Štai keletas atsitiktinių pa­vyzdžių iš abiejų vertimų tekstų:

 1. ...si je pousse à bout sa vanité, il se venera... (p. 362)
... jei įžeisčiau jo savimeilę, jis atsikeršytų... (A. Juška, p. 388)
... jei aš kuo įžeisiu jo tuštybę, jis atsikeršys... (R. Ramunienė, p. 3l6)

Il (...) peut me punir d'une peine atroce, si je le pousse à bout (p. 362).
Jis (...) gali mane žiauriai nubausti, jeigu jį užpykinsiu (A. Juška, p. 388)
... jis gali žiauriai nubausti mane, jei įpykinsiu jį (R. Ramunienė, p. 317).

2. ... l'inspecteur des routes qui laisse l'eau croupir... (p. 374)
... kelių inspektorių, kodėl jis leidžia telkšoti vandeniui... (A. Juška, p. 401)
... kelių inspektorių, kuris leidžia, kad (...) telkšotų vanduo... (R. Ramunienė, p. 338)

             3. ... le grand chemin où est le bourbier... (p. 374)
             ... vieškelį, kuriame žliugsi purvas. .. (A. Juška, p. 401)
             ... vieškelį, kuriame žliugso balos. . . (R. Ramunienė, p. 328)

 Pirmuoju atveju kalbama apie Matildą de La Mol, kuri svarsto pati viena, kaip galėtų atstumti Žiuljeno meilę, ir ryžtasi jį „pulti“ (R. Ramunienė), „įžeisti“ (A. Juška), kad nepatektų visiškon jo valion. Tad dėsninga būtų konstrukciją „pousser à bout" perteikti vie­nu variantu. Tačiau, kaip matome, abu vertėjai pasirinko tą patį metodą, nors įvairavimas čia aiškiai neteiktinas: ta pati sąvoka perteikiama skirtingais sinonimais – „įžeisti“ ir „užpykinti“, „įpykinti“. Antruoju atveju veiksmažodis „croupir" atitinkamai verčiamas vaiz­dingu žodžiu „telkšoti“. Bet įdomiausia, kad neutraliam žodžiui „être“ parenkamas tas pats vaizdingas ekvivalentas „žliugsoti“. Panašių pa­vyzdžių galima būtų pacituoti ir daugiau.

Kas gi sąlygoja leksinius atitikmenis? Visų pirma, matyt, konteks­tas. Kad ir kiek vertėjų verstų tą patį kūrinį, jie vis viena turės var­toti tuos pačius ekvivalentus, aišku, jeigu vers teisingai. Be kita ko, didelį vaidmenį vaidina ir parankinės priemonės – žodynai. Todėl analogiški atitikmenys yra neišvengiami, jų procentas gali būti gana didelis, kaip ir atsitiko šiuo atveju. Vertimo originalumą daugiau apsprendžia ne tiek leksinės, kiek gramatinės ir sintaksinės struk­tūros.

Pakartotinių vertimų leidimas – neabejotinai teigiamas reiškinys literatūros istorijoje. Ne per seniausiai sodria kalba prabilo Rable, verstas patyrusio plunksnos darbininko Dominyko Urbo, natūrales­niu balsu prašneko Stendalis. Žengtas dar vienas žingsnis, tikrojo Sten­dalio beieškant, dar vienas meninis prancūzų klasiko vertimas pra­turtino lietuvių literatūros lobyną, tačiau ar jis taps „klasikinis“ – parodys ateitis.

Pabaigoje būtų pravartu aptarti knygos redaktoriaus vaidmenį, rengiant vertimą spaudai.

Vertėjas, kaip minėjome aukščiau, pateikia savo traktuotę, ku­rioje išreiškia savo požiūrį į autorių ir jo kūrinį saviškai atliktu ver­timu – kelių mėnesių ar kelerių metų apmąstymų ir darbo rezul­tatą. Tai jau išbaigtas kūrinys, pasižymintis savitu stilium, origina­liomis išraiškos priemonėmis, negirdėta tonacija. Ką gali padaryti redaktorius, net toks prityręs, kaip Juozas Naujokaitis, parengęs spau­dai nemaža prancūzų klasikų – Žaną Žaką Ruso, Fransua Rable, Anatolį Fransą, Romeną Rolaną? Ar gali redaktorius pakeisti vertimo skambesį? Išreikšti vertime savo požiūrį į originalą? Stengtis įpiršti savo nuomonę, savo sprendimą, savo išraiškos priemones? Vargu ar įeina į redaktoriaus kompetenciją tokios funkcijos, ypač kai jis turi reikalą su įgudusiu meistru. Be kita ko, man regis, ir neturi teisės, nes kaipgi mes įvertintume vieno ar kito vertėjo įnašą į lietuvių li­teratūrą, jei didžiąją darbo dalį būtų atlikęs redaktorius? Redaktorius atsako už prasmę, už gramatinių ir sintaksinių struktūrų taisyklingu­mą, už vertimo kalbos grynumą. Ir čia pritiktų deramai įvertinti knygos redaktoriaus J. Naujokaičio triūsą, kurio dėka mes skaitome tikrai gražia, sklandžia ir taisyklinga kalba išleistą prancūzų klasiko romaną.

Apklausa

Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?

Peržiūrėti apklausą

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis