IRENA POTAŠENKO

Egzistencinių paribių Kolumbas
 
 
Varlam Šalamov. Kolymos pasakojimai. Apsakymai.
Iš rusų k. vertė Nikolajus Sagulinas. V.: Žara, 2010. 239 p.
 
Publikuota: Šiaurės Atėnai, 2011 09 09
 
Ar kada piešėte save, gulintį ant bėgių? Tokią labai neapibrėžtą figūrą. Tokią – nei jis, nei ji? Piešinį gali sukioti kaip nori – vaizdas nepasikeis. Nėra viršaus, nėra apačios. Nėra kairės, nėra dešinės. Nėra gyvenimo. Nėra mirties.
 
Toks yra šios knygos viršelis. „Dailininkas – genijus“, – pamaniau, vos paėmusi į rankas knygą. Ilgai šią mintį nešiojausi, tai ir paliksiu. Ir šia pozityvia gaida pradėsiu kalbą apie 2010 m. leidyklos „Žara“ išleistą novelių rinkinį – pirmąją rusų rašytojo Varlamo Šalamovo (1907–1982) apsakymų ciklo „Kolymos pasakojimai“ knygą. Kolyma – tai Sovietų imperijos skeletą sudariusio lagerių tinklo šalčio polius. Stalino laikų Kolyma – tai tas pat, kas Dachau arba Osvencimas Hitlerio laikų Vokietijoje. Tai ta Azijos šiaurės rytų dalis, kurią galima laikyti paskutiniu, žemiausiuoju, pragaro ratu. Tai žmonių žudymo šalčiu polius… Buvęs Kolymos kalinys Šalamovas rašė šį ciklą beveik dvidešimt metų (1954–1973). Atskiru leidiniu kūrinys pirmą kartą išleistas Londone 1978 m., SSRS publikuotas dešimtmečiu vėliau – tik 1988 m.
 
Visi originalo kalba leistų Šalamovo „Kolymos pasakojimų“ viršeliai panašūs: distrofiški veidai, spygliuota viela, stilizuoti kūjai ir pjautuvai. Tiesa, vieną leidimą puošia Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslo „Pavasaris I“ reprodukcija – bokštas su siūbuojančiais varpais vėjo genamų debesų fone. Maloni išimtis. Prie naujesnių angliškų leidimų priskirtinų „Kolyma Tales“ („Penguin Group“, 1994) viršelyje – vėl dokumentinė dirbančių kalinių nuotrauka. Tačiau Alfonso Žviliaus sukurtas viršelis kitoks. Nežinau, kaip ilgai dailininkas studijavo Šalamovo kūrybą, skaitė disertacijas apie spalvų simboliką jo kūriniuose. Svarbu, kad šis patyręs knygos meistras, apipavidalinęs ir iliustravęs daugiau kaip 600 leidinių, perteikė „Kolymos pasakojimų“ dvasią. Tai knyga apie tai, kaip sunku būti žmogumi. Joje atsiveria spengianti pasaulio krašto erdvė. Egzistencijos paribiai. Gyvenimas, visiškai išsekus žmogaus fizinėms ir dvasinėms jėgoms. Visa ko kraštas. Paskutinis desperatiškas bandymas jo įsitverti. Veriantis siaubas nuo jo nusprūdus. Kraupus nemirtingumo pojūtis, kurį ryškiausiai patiriame didžiausio skausmo akimirką. Kai aiškiai žinai: nėra net vilties išsitaškyti į akmenis. Akistata su egzistencine Tuštuma… Tik mirtinai balta. Tik mirtinai mėlyna…
 
Žvelgiant gyvenimui į akis
 
Yra toks posakis: žvelgti mirčiai į akis. Pasak Andrejaus Siniavskio, Šalamovo apsakymai parašyti žvelgiant į akis gyvenimui. Ne be pagrindo „Kolymos pasakojimų“ autorius lyginamas su Charles’iu Baudelaire’u, Erichu Maria Remarque’u, vadinamas XX a. Dante… Tik Dantės pavaizduotame pragare lengviau. Jame aiškios vertybės, orientyrai, tikėjimas dieviškuoju teisingumu. Be to, Dante pragare – turistas, o Šalamovas žvelgia iš pačių pragaro gelmių: „Menininkas – tai Plutonas, pakilęs iš pragaro, bet ne Orfėjas, besileidžiantis tenai“, – sakė rašytojas. „Šalamovas rašo taip, lyg jau būtų miręs“, – teigia Siniavskis.
 
„Kiekviena minutė lageryje – nuodinga minutė. Ten daug tokio, ko žmogus neturėtų žinoti, neturėtų matyti, o jeigu matė – geriau mirti“ (p. 190), – rašo Šalamovas. „Kolymos pasakojimai“, pasak autoriaus, – „tai nauja, neįprasta forma, kuria fiksuojama išskirtinė būsena, išskirtinės aplinkybės, kurios, pasirodo, gali susidaryti tiek istorijoje, tiek žmogaus sieloje. Žmogaus ir pasaulio susidūrimas, žmogaus kova su valstybės mašina, tiesa apie tą kovą, kovą už save, kovą savo paties viduje ir išorėje. Ir ar įmanoma aktyviai veikti savo likimą, traiškomą valstybės mechanizmo krumpliaračių, blogio krumpliaračių.“ Ir nors Šalamovo kūrybą įprasta gretinti su kito sovietinių lagerių kalinio – Aleksandro Solženicyno – kūriniais, reikia pasakyti, kad iš tos pačios pragariškos patirties išaustas Solženicyno „Gulago archipelagas“ (neseniai išleistas ir lietuvių kalba) – tik istorinė kronika. Šalamovo „Kolymos pasakojimai“ – universalios problematikos kūrinys. Meno kūrinys. Ne veltui Šalamovas sakė: „Apie lagerį aš rašau ne ką daugiau nei Saint-Exupéry apie dangų arba Melville’is apie jūrą. Mano apsakymai iš esmės – tai patarimai žmogui, kaip laikytis minioje…“
 
Bedievis šventiko sūnus
 
Šalamovas gimė 1907 m. Vologdoje, šventiko ir mokytojos šeimoje. Įdomi detalė: rašytojo tėvas Tichonas Šalamovas (1868–1933), laisvai kalbėjęs anglų ir prancūzų kalbomis, 9 metus (1893–1904) tarnavo Amerikos misijoje Aliaskoje ir Kadjako saloje, kuri yra vienoje lygiagretėje su Kolymos pusiasaliu, įsteigė ten blaivybės draugiją. Ten gimė būsimojo rašytojo brolis ir sesuo. Jis, jaunėlis, išvydo pasaulį jau šeimai sugrįžus į žemyną. 1917 m. revoliucija sujaukė šeimos gyvenimą. Per šalį nusirito teroro banga. Vyresnysis brolis žuvo pilietiniame kare. Tėvas apako. Varlamui, kaip šventiko sūnui, maža liko vilčių įgyti deramą išsilavinimą. 1924 m. jis išvyko į Maskvą, dirbo odų raugykloje. Visgi 1926 m. jam pavyko įstoti į Maskvos universitetą, ten studijavo teisę. Tačiau neilgai: jau 1928 m. pašalintas už tai, kad stodamas „nuslėpė socialinę kilmę“, t. y. nenurodė, kad tėvas – šventikas.
 
Rašytojo talentas pabudo anksti. Šalamovas rašė, kad jau būdamas dešimties pajuto esąs prozininkas. 1929 m. buvo suimtas ir nuteistas 3 metams lagerio kaip „socialiniu požiūriu pavojingas elementas“. 1932 m. išlaisvintas trumpam grįžo į Maskvą, spausdino straipsnius, feljetonus. 1937 m. vėl areštuotas „už kontrrevoliucinę veiklą“. Iš viso kalėjimuose ir lageriuose praleido beveik 20 metų, didžiąją to laiko dalį – Kolymoje, kuri dabar žinoma kaip pats baisiausias stalininio represinio aparato regionas. Į Maskvą grįžo tik po reabilitacijos – 1956 m. Asmeninis rašytojo gyvenimas nesusiklostė, santuokos iširo. 1973 m. buvo priimtas į SSRS rašytojų sąjungą. Nepritapo prie disidentų. Protestavo prieš kūrinių (tarp jų ir „Kolymos pasakojimų“) publikavimą Vakaruose. Nuo 1979 m., beveik visiškai apkurtęs ir apakęs, gyveno invalidų ir senelių namuose. Tačiau juose rašytoją lankydavo užsienio šalių korespondentai, todėl valdžia pasirūpino paskubinti rašytojo mirtį: speiguotą 1982 m. sausio naktį jį, nuogą ir surištą, išgabeno į pamišėlių namus. Kad būtų tikriau, Šalamovą vežantis greitosios pagalbos automobilis dar ir „pasiklydo“… Rašytojas susirgo plaučių uždegimu ir po dviejų dienų mirė.
 
Kolymos Kolumbas
 
Kolumbu – Kolymos Kolumbu – pirmasis Šalamovą pavadino Siniavskis 1982 m. Paryžiuje prancūzų kalba išleistų „Kolymos pasakojimų“ pratarmėje. Virš „Kolymos pasakojimų“, anot Siniavskio, sklando mirties dvasia. Siužeto ašis – išlikimas. Svarbiausia problema – gerai ar blogai yra išlikti gyvam tokiomis sąlygomis, kai aplinkui visi miršta. Siekis išlikti sužadina ir pačius geriausius, ir pačius blogiausius pradus. „Kolymos pasakojimuose“ gyvenimas neretai – niekšybė. Kodėl likai gyvas, kai visi aplinkui išmirė? Lageris, kaip rodo Šalamovas, – tai žmogiškosios moralės išbandymas, „ir devyniasdešimt devyni procentai žmonių jo neišlaikydavo. O tie, kurie išlaikydavo, mirdavo drauge su tais, kurie neišlaikė.“
 
Šalamovas daug mąstė apie savo kūrybos ir kūrybos apskritai prigimtį: „Ne dokumentinė proza, o proza, išgyventa kaip dokumentas, be „Užrašų iš Mirusiųjų namų“ iškraipymų.“ „Protokolo, apybraižos tikrumas, pakylėtas į aukščiausią meniškumo lygį, – taip suprantu savo darbą. „Kolymos pasakojimuose“ nėra nieko iš realizmo, romantizmo, modernizmo. „Kolymos pasakojimai“ anapus meno, visgi jiems būdinga ir meninė, ir dokumento jėga“, – rašo Šalamovas.
 
Neišduoti žmogaus vardo
 
Pirmąją ciklo knygą sudaro 33 apsakymai. Tai simboliška: Dantės „Pragaras“ taip pat susideda iš 33 giesmių. Kiekviena giesmė – atitinkamos novelės kodas. „Kolymos pasakojimuose“ nėra nieko atsitiktinio. Svarbi kiekviena detalė, pasikartojimas, nutylėjimas, vardas. Kalbant apie kompoziciją, pirmoji „Kolymos pasakojimų“ knyga – tai kelias nuo teigiančios bendrų pastangų prasmingumą novelės „Per sniegą“ iki visiškos nevilties kupino „Šiltinės karantino“, pasakojančio apie kalinio, pavarde Andrejevas (pavardė etimologiškai susijusi su graikų andros, reiškiančio „vyras, žmogus“), desperatiškas pastangas pasitelkus visas įmanomas jusles ir gudrumą pasipriešinti „žvėriui“, pratęsti savo egzistenciją, nebūti išgabentam atgal į aukso kasyklas, kuriose stiprus vyras per tris savaites pavirsta šlaku, klipata…
…Kasdien prie lagerio vartų privažiuoja sunkvežimiai… Apskaitininkas, stovėdamas ant statinės prieš kalinių minią, šaukia pavardes. Andrejevas, pradžioje vaikiškai maldavęs likimo: „Kad tik nepašauktų, kad tik nepašauktų“ (223), staiga supranta, kad gali neatsiliepti šaukiamas! Įmanoma išlikti, tik reikia tapti anonimiškam. Susilieti su minia… Išsižadėti savo vardo… Tačiau žmogus, vardu Andrejevas, pralaimi…
 
Jau greitai, vaikinai, greitai!
 
Kas yra dorybė? Empatija. Pasak Šalamovo, geriausia, ką žmogus gali padaryti kitam kenčiančiam žmogui, – parodyti ranka į besileidžiančią saulę ir tarti: „Greitai vaikinai, greitai! (= Jau greitai, vaikinai, greitai!)“ (33) – šis epizodas beveik žodis žodin atpasakotas du kartus: novelėse „Lietus“ (33) ir „Pirmoji mirtis“ (118). Ir tai patvirtina jo svarbą. Reikšminga ir tai, kad pirmuoju atveju šiuos žodžius ištarusi bevardė moteris – buvusi ar esama prostitutė: „jokių moterų, be prostitučių, tais laikais tose vietose nebuvo“ (34), antruoju – Ana Pavlovna, „kasyklų viršininko sekretorė“, – moterys, reprezentuojančios skirtingus lagerio bendruomenės sluoksnius…
 
Visgi jų likimai iš esmės labai panašūs, nes statusą lageryje lemia ir lytis. Moteriai lageryje kur kas sunkiau negu vyrui. Čia ji priversta vergauti vergui ir dažniausia tampa jo auka. Aną Pavlovną pasmaugia lagerio tardytojas (vėliau šis nusikaltimas kvalifikuojamas kaip žmogžudystė iš pavydo, žudikui skiriama minimali bausmė)… Tačiau žmoniškumą, pasak Šalamovo, labiau reprezentuoja būtent moterys – jos „…garbingesnės, labiau linkusios aukotis už vyrus: Kolymoje nebuvo atvejo, kad vyras būtų atvažiavęs paskui žmoną. O moterys atvažiuodavo, ir ne viena…“
 
Geriausia žmogaus savybė, pasak rašytojo, yra gebėjimas suprasti ir užjausti – kentėjimas drauge (rusai turi nuostabų daiktavardį сострадание (со-страдание!), reiškiantį susitapatinimą su kenčiančiuoju): „Ji parodė į dangų visiškai neturėdama omenyje dangiško gyvenimo. Ne, ji parodė, jog nematoma saulė jau leidžiasi vakarop, artinasi darbo dienos pabaiga“ (34).
 
Kita kalinių grupė, kuriai geriau negu kitiems kaliniams pavykdavo išsaugoti šiek tiek žmoniškumo tarp nesibaigiančių patyčių, kančių ir bado, kaip teigia rašytojas, – „tai religingieji – sektantai – beveik visi – ir didelė dalis popų“.
 
Arbeit macht frei!
 
Vienas baisiausių nusikaltimų žmogui – visiškas darbo, kaip žmogiškojo orumo pamato, išniekinimas: „Lageris buvo vieta, kur mokė neapkęsti fizinio darbo, neapkęsti darbo apskritai“ (50). „Sąžiningai dirbti lageryje agituoja niekšai ir tie, kurie mus muša, luošina, suvalgo mūsų maistą ir verčia dirbti gyvus griaučius – iki pat mirties. Šis „sąžiningas“ darbas jiems apsimoka“, – sako kalinys Saveljevas novelėje „Sausas davinys“ (52). Protestuodamas jis nusikerta rankos pirštus.
 
Šalamovas lygina ant vokiečių lagerių vartų kabėdavusią Friedricho Nietzschės citatą „Kiekvienam savo“ su Berijos sugalvotu šūkiu „Darbas – tai garbė, šlovė, didvyriškumas ir kilnumas“ (50) ir teigia, kad pastarasis pranoko Hitlerį cinizmu.
Kaip išlikti žmogumi nežmoniškomis sąlygomis? Kaip išsaugoti orumą, kai aplinka tave aktyviai ir sistemingai naikina?
 
Novelės „Sausas davinys“ centre – Ivanas Ivanovičius (tai ir vardas, ir pravardė – ivanais ivanovičiais lageryje vadinami inteligentai), atkakliai priešinęsis likimui ir iš paskutiniųjų tikėjęsis prisitaikyti prie nežmoniškų sąlygų: uoliai dirbti, sąžiningai vykdyti nesąžiningą normą ir pan. Jis pasikaria be virvės tikrąja šių žodžių prasme… Beje, tokių kaip Ivanas Ivanovičius lageryje niekas nemėgsta. Nusilpusius, juos pradeda mušti: „…visi muša už nieką – neskaudžiai, bet muša: budėtojas, kirpėjas, apskaitininkas, seniūnas, brigadininkas, konvojaus kareiviai. Be pareigūnų, jį dar muša blatnieji“ (45).
 
„…lageris darbui skiepydavo tik neapykantą ir pasišlykštėjimą“ (112). „Pinigų nemokėjo visiškai. Nei (= Nė) kapeikos. [...] Visi žinojo, kad normos neįvykdomos, uždarbio nėra ir nebus, bet atsirasdavo keistuolių, lakstančių paskui dešimtininką, besidominčių išdirbiais, bėgiojančių pasitikti kasininko, vaikščiojančių į kontorą pažymų“ (113). Pasak Šalamovo, toks elgesys – tai „psichinė negalia, atsiradusi trūkstant maisto (= dėl maisto trūkumo)“ (114).
 
Saugokitės, kai dėl gyvybės teks grumtis su pačiu savimi
 
„Žmogus gyvena ne todėl, kad jis kažką tiki, kažko viliasi. Gyvenimo instinktas saugo jį, kaip ir bet kokį kitą (= bet kurį kitą) padarą. Ir medis, ir akmuo jums pakartos tą patį“ (147), – novelėje „Serafimas“ aiškina laisvai samdomam laborantui Serafimui (serafimas – šešiasparnis, arčiausiai Dievo esantis angelas) kalinys, su kuriuo laborantas pirmiau bijojo net šnektelėti. Gavęs pirmąjį atlyginimą, Serafimas sumąsto nuvykti pasižmonėti į artimiausią, už šimto kilometrų esantį, miestelį. Pakeliui paaiškėja, kad pamiršo dokumentus. Sulaikytas, sumuštas ir apiplėštas, penkias dienas praleidžia panašiame į dvokiantį tvartą izoliatoriuje, kol nustatoma jo tapatybė: „Serafimas mąstė nusižudyti. Jis net nuteistojo inžinieriaus paklausė, kodėl jis, kalinys, nenusižudo“ (147). „Saugokitės, kai už gyvenimą teks kovoti su pačiu savimi, – sako šis, – kai nervai įtempti ir sudirgę, saugokitės neapgalvotai atlapoti savo širdį, savo protą. Sukaupęs jėgų likučius prieš ką nors, saugokitės smūgio į nugarą. Naujam, neįprastam mūšiui gali neužtekti jėgų. Kiekviena savižudybė yra būtinas dviejų nežinomųjų veikos rezultatas, dviejų priežasčių rezultatas“ (147).
 
Netrukus po pirmojo smūgio Serafimą laiško – balto, net nuo kaitriausios ugnies netirpstančio ledokšnio – pavidalu užgriūva „antrasis nežinomasis“: žmona prašo skyrybų. Perskaitęs laišką, Serafimas ilgai ir atkakliai žudosi: išgeria laboratorijoje rūgšties, persipjauna venas, puola į užšalusios upės properšą, bet iš jos ištraukiamas… Gyvybė jį palieka ligoninėje – po ilgos ir kankinamos agonijos, kurią gelbėtojai tik dar labiau prailgina.
 
Lageris – redukuota gyvenimo formulė
 
Šalamovas rašo, kad po sunkaus ir alinamo darbo „žmogus užmigdavo tą pačią minutę, kai tik nustodavo judėti, įsigudrindavo miegoti eidami ar stovėdami (= eidamas ar stovėdamas). Miego trūkumas atimdavo daugiau jėgų negu alkis“ (112). Tačiau, be daugybės tų, kurie kovoja dėl kiekvieno duonos trupinio, žudo vienas kitą dėl musių tirštai nusėstų virtuvės atliekų, šunienos ar net žmogienos gabalo, lageryje pasitaiko žmonių, kurie nebenori valgyti ir nebegali miegoti. Toks yra Dugajevas (rusiškas posakis согнуть в дугу reiškia „suriesti, suvaryti į ožio ragą“) – jam „buvo dvidešimt treji, ir viskas, ką jis čia matė ir girdėjo, daugiau stebino jį nei gąsdino“ („Paskutinė užduotis“, 23). Kartą brigadininkas atmatuoja jam atskirą kirtavietę. Dugajevas jaučia didelę kaltę, kad tapo našta poroje dirbančiam kaliniui, tad net nudžiunga, jog galės dirbti vienas… Iš paskutiniųjų stengiasi, tačiau tepajėgia įvykdyti dvidešimt penkis procentus užduoties… Tokius lageryje nušauna: „Naktį miško takeliu kareiviai jį nuvedė už arklidžių, kur [vertėjo praleistas tekstas „nedidelis tarpeklis buvo beveik aklinai pertvertas“] aukšta spygliuotos vielos tvora ir iš kur naktimis sklido tolimas traktorių variklių burzgimas (= tratėjimas, barškėjimas). Dugajevas suprato, kas bus, ir jam pasidarė be galo skaudu, jog be reikalo jis dirbo, be reikalo kankinosi šią paskutinę dieną“ (25).
 
Beje, novelės pavadinimas originalo kalba – Одиночный замер („Atskira kirtavietė“). Vertėjo Nikolajaus Sagulino sprendimas pakeisti jį „Paskutine užduotimi“ man pasirodė nelabai vykęs. Pavadinimas turėtų perteikti dėl savo būties kovoti pavargusio žmogaus atskirtį, kraštutinę vienatvę, ribą…
 
Altruizmas – tik iš išskaičiavimo
 
Sakoma: draugą nelaimėje pažinsi. Pasak Šalamovo, jei nelaimėje gimė draugystė, tai ta nelaimė – netikra. Ištikus tikrai nelaimei, kiekvienas kovoja tik pats už save.
 
Šiuo požiūriu vienas įdomiausių personažų – privilegijuota kalinė, lagerio viršininko žmonos tarnaitė ir patikėtinė, puikiai išmananti tūkstančių likimus lemiančio žmogaus – lagerio viršininko – tamsiąsias ir silpnąsias vietas, teta Polia iš to paties pavadinimo novelės. Šalamovas šį personažą vadina расчетливая бессребреница. Išversta – „varguolė su išskaičiavimu“. Mano galva, per švelniai, per daug aptakiai. Šį fenomeną derėtų apibūdinti tiksliau. Gal nesavanaudė, o gal net altruistė iš išskaičiavimo: „…ji teisingai suvokė, kad jos abejingumas dovanoms ir pinigams negali nepatikti bet kuriam viršininkui“ (122). Be išskirtinio gebėjimo patekti į širdį per skrandį – „teta Polia buvo įžymi virėja, o parankiniai, nusimanantys kulinarijoje (= mokantys virti), buvo labai vertinami“, – ji dar buvo apdovanota gebėjimu tapti „savu žmogumi“ (122). Tetai Poliai susirgus ir patekus į ligoninę, „dešimt pusiau lavonų (= dešimtį pusgyvių kalinių) išvilko į šaltą koridorių, atlaisvino palatą viršininko virėjai“ (122). Šalamovas atskleidžia, kad lageriuose, kaip ir visur kitur, žmonės žaidžia galios ir įtakos žaidimus: „kasdien antroje dienos pusėje atvažiuodavo „viliukai“, sunkvežimiai, iš jų išlipdavo damos su kailiniais, kariškiai – visi skubėdavo pas tetą Polią. Ir teta Polia visiems žadėdavo: jeigu išgis – užtars žodeliu“ (123). „Tetos Polios pagalba savo žemiečiams (= kraštiečiams) buvo iš tikrųjų rimta. Kitiems ji nepadėdavo, nebent patardavo“ (122). Deja, vėžys pagraužia penkiasdešimtmetę tetą Polią kaip tik tada, kai pradedami kurti jos išlaisvinimo planai: „…ją turėjo prirašyti kasyklose prie mašinų krovėjų. Kasyklose dirbo viršininko brolis, ir kasyklos turėjo laiduoti jos išlaisvinimą“ (122). Beje, „Teta Polia“ – tai dvidešimt pirmoji novelė, atitinkanti dvidešimt pirmąją Dantės „Pragaro“ giesmę, smerkiančią visokio plauko kyšininkus ir išverstakailius.
 
Aš galiu pasakyti „ne“, vadinasi, aš esu
 
Novelės finalą Šalamovas dažniausiai kuo labiau subuitina, perkeldamas dėmesį į dienos aktualijas ir rūpesčius: tipiškiausias pavyzdys „Į skolą“ (šnekamąjį pavadinimo На представку atspalvį gerai būtų perteikęs „Skolon“): blatnieji lošia kortomis iš daiktų. Prireikus atsilošti ir nebeturint iš ko, vieno jų žvilgsnis nukrypsta į du politinius, po sunkių dienos darbų per naktį skaldžiusius malkas blatnųjų barakui už lėkštę šaltos buizos. Vienas iš jų – Garkunovas, pasakotojo porininkas, – vilki vilnonį nertinį, kurie lageryje labai vertinami. Įsakytas nusivilkti, atsisako. Vienas rankos mostas – ir Garkunovas, „keistai šnarpštelėjęs, pradėjo virsti į šoną“ (12). Beje, vertėjas praleido iškalbingą baigiamąjį priešpaskutinės pastraipos sakinį: В мерцавшем свете бензинки было видно, как сереет лицо Гаркунова – „Mirgančioje šviesoje buvo matyti, kaip pilkėja Garkunovo veidas“. Novelės finalas: „Žaidimas baigėsi, ir galėjau eiti namo. Dabar reikės ieškoti kito porininko malkoms pjauti“ (12). Jokių emocijų. Rašytojas tarsi sako: taip, mūsų gyvenimas, jei sąžiningai įvardiji, ką matai, iš esmės – tik kova už būvį. Jis nešvarus, lėkštas, tarsi utėlėmis aptekęs niekingais rūpesčiais. Skaitytoją užlieja egzistencinio absurdo pojūtis. Tačiau būtent finale ryškiausiai juntamas toks būdingas Šalamovo pasakojimui kaltės už viską, kas vyksta, jausmas… Šis jausmas geriausiai apibūdina Šalamovo prozą ir bene ryškiausiai skiria jį nuo Vakarų egzistencialistų. Filosofas Nikolajus Berdiajevas vadino šį jausmą laisvo žmogaus jausmu…
 
Šalamovo skaitytojas turėtų patirti katarsį išgyvendamas sąžiningą ir blaivią akistatą su vidiniu moralės įstatymu. Žmogus laisvas rinktis tik viena – būti ar nebūti blogio bendrininku. „Aš galiu pasakyti „ne“, vadinasi, aš esu“, – rašo Šalamovas.
 
Keli žodžiai apie lietuviškąjį variantą
 
Ne vertimas, o kažkoks mašininis variantas. Taip aš visiškai atsakingai vadinu šį leidyklos „Žara“ produktą, kurį gamino vertėjas Nikolajus Sagulinas ir redaktorė Ona Balkevičienė. Tai ne Varlamas Šalamovas, kaip parašyta viršelyje, o kažkas adaptuota ir modifikuota, nuskurdinta ir nususinta… Ir nors Kultūros rėmimo fondas parėmė šio išties didingo veikalo leidimą, tenka konstatuoti, kad, be knygos viršelio, daugiau beveik visiškai nėra kuo pasidžiaugti…
 
Knyga beširdiškai išniekinta. Nežinau, kiek tokiais atvejais reikia argumentų. Aš jų turiu labai daug. Tiek daug, kad net ir vardyti nebesinori.
 
Taip netenka amo žmogus, susidūręs su itin įžūlia ir itin didele neteisybe…
 
O baisiausia yra tai, kad leidykla „Žara“, regis, visai rimtai grasina leisianti ir kitas „Kolymos pasakojimų“ ciklo knygas…
 
Novelių pavadinimai – supainioti
 
Pradėkime kad ir nuo novelių pavadinimų: „Šoko terapija“ (170) turinyje tampa „Šokio terapija“ (239); novelės Шерри-бренди – „Chereso brendis“ – pavadinimas išverstas kaip „Šeri Brendi“ (76); „Herkulesas“ (166) turėtų būti „Heraklis“; novelė „Vaska Denisovas, paršelių grobikas“ (141) vadinama ir „Vaska Denicovu, paršelių grobiku“ (238); novelės „Raudonasis Kryžius“ pavadinimas, keturiskart surinktas smulkiu šriftu puslapio viršuje, jau skamba kaip „Raudonas Kryžius“ (185–191).
 
Veikėjų vardai įvairuoja kiekvienoje pastraipoje: nuo tetos Polios iki tetos Polės (124), nuo Dugajevo iki Dudajevo (25), nuo Gubarevo iki Gubariovo (29) ir t. t. Prieinama prie visiško absurdo, pavyzdžiui, utėlės (rusiškai вши) kažkodėl pravardžiuojamos blakėmis (45). O juk tai visiems žinoma lagerio realija! Apstu tokių perliukų kaip sakinio Лучше умереть стоя, чем жить на коленях vertimas: „Geriau mirti stačiam, nei mirti klūpomis… (= Geriau mirti stačiam, nei gyventi klūpant)“ (89).
 
Žinoma, čia, kaip sakoma, smulkmenos… Gal net pokštas? Tačiau galima vertinti ir kitaip: tokios smulkmenos atskleidžia požiūrį į darbą. Ir begėdišką nepagarbą širdies krauju parašytam kūriniui.
 
Dialogų vertimas, arba Glebovas tarė, Glebovas atitarė
 
Galime tęsti. Štai novelėje „Naktį“ pasakojama, kaip du kaliniai slapčia keliauja atrausti numirėlio, kad galėtų parduoti šio baltinius ir išsikeisti į duoną… Skaitome: „Glebovas nurijo seiles, ir Bagrecovas tuoj pat nukreipė akis į horizontą – į didžiulę oranžinę saulę, kylančią į dangų“ (13). Čia pat, jau kitoje pastraipoje: „nors saulė nusileido neseniai“ (13). Dieve, galvoju, kokia nebūdinga stilistika! Žinoma, kad nebūdinga: originale yra Глебов проглотил слюну, и сейчас же Багрецов перевел глаза к горизонту – на большую оранжевую луну, выползавшую на небо. Taigi turėjo būti: „į didžiulį oranžinį mėnulį, šliaužiantį į dangų…“ Toliau dialogas:
 
Стащили и кальсоны. Глебов запрятал комок белья под телогрейку.
Надень лучше на себя, – сказал Багрецов.
Нет, не хочу, – пробормотал Глебов.
Они уложили мертвеца обратно в могилу и закидали ее камнями.
Nutraukė ir apatines kelnes. Ryšulėlį su baltiniais Glebovas pasikišo po vatinuku.
Geriau apvilk, – nenoriai sumurmėjo Glebovas.
Jie paguldė lavoną į kapą ir užmetė akmenimis. (15)
 
Kaip matome, čia turėjo būti Glebovo ir Bagrecovo dialogas, o išėjo, kad Glebovas bendrauja su Glebovu… Praleistas sakinys, mirga marga gramatikos klaidų.
 
Nutraukė ir apatines kelnes. Ryšulėlį su baltiniais Glebovas pasikišo po vatinuku.
Geriau apvilk (= apsivilk), – nenoriai sumurmėjo Glebovas (= patarė Bagrecovas).
Ne, nenoriu, – sumurmėjo Glebovas.
Jie paguldė lavoną į kapą ir užmetė (= užmėtė) akmenimis.
 
Norite žaisti toliau? Prašom!
 
Spėkite, kas pasikorė
 
Aha, – pritarė Saveljevas:
Dabar GK-i, paskui GP-i,
Ant kojos birką ir – iki!
Dėl padorumo nusijuokėme. Jis pasikorė naktį už dešimties žingsnių nuo trobos, medžio tarpšakyje be jokios virvės – tokių savižudžių man dar netekto matyti. (56)
 
Esu tikra, jau palaikėte Saveljevą negyvėliu?!
 
Skaitome toliau: „Jį rado Saveljevas, pamatė nuo tako ir pašaukė mus“ (56).
 
Vertėjas ir vėl visus išdūrė, neatspėjote! Praleido teksto gabalą… Mirk iš juoko…
 
Atsivertę originalą sužinome, kad be virvės pasikorė Ivanas Ivanovičius, inteligentas, iš paskutiniųjų priešinęsis likimui ir tikėjęsis įveikti jį atkakliu darbu ir ištverme.
 
Kantas ir kantas, arba Vargas dėl intertekstualumo
 
Viena iš novelių vadinasi „Kantas“. Nė viename rusiškame leidime nemačiau Kanto kabutėse – tik vertime. Kabučių čia visiškai nereikia, nes Kantas didžiąja raide apsakymo pavadinime – nuoroda į kultūrinį novelės kodą, aliuzija į rašytojo mėgstamą filosofą, teigusį: „Elkis taip, kad tavo elgesio maksima, kuria tu vadovaujiesi, galėtų tapti visuotiniu dėsniu, priimtinu tau pačiam, [...] kad visada puoselėtum žmogiškumą, nei pats savęs, nei kito asmens niekad nelaikytum priemone, bet visada – tikslu, tai yra svarbiausiu visų sprendimų argumentu laikyk žmogų, kaip tokį“ (I. Kantas, Dorovės metafizikos pagrindai, 1980). Būtent ši aliuzija sukuria filosofinį teksto įtampos lauką… Lageryje „kantas“ reiškia kažką panašaus į laikiną poilsį, laikiną lengvą darbą (38).
 
Figneris Šlyserburgo tvirtovėje, arba Istorinių realijų ignoravimas
 
Novelėje „Totorių mula ir grynas oras“ Šalamovas polemizuoja su Fiodoro Dostojevskio „Užrašais iš Mirusiųjų namų“ dėl darbo katorgoje pranašumų, palyginti su nieko neveikimu kalėjime ir „grynojo oro“ nauda. Čia bandoma atsakyti į klausimą, kuo ir kaip skyrėsi rusų lageriai caro ir Stalino laikais: Морозов и Фигнер пробыли в Шлиссельбургской крепости при строжайшем тюремном режиме по двадцать лет и вышли вполне трудоспособными людьми. Фигнер нашла силы для дальнейшей активной работы в революции, затем написала десятитомные воспоминания о перенесенных ужасах, а Морозов написал ряд известных научных работ и женился по любви на какой-то гимназистке. Net ir visiškai neišmanantis rusų istorijos ir literatūros žmogus (nesakiau, kad rusų literatūros vertėjui tai atleistina!) būtų galėjęs tinkamai išversti, jei būtų atidžiau įsižiūrėjęs: juk originale yra aiški gramatinė nuoroda į Figner lytį – veiksmažodžio būtojo laiko galūnė: нашла, написала. Kaip visgi atsitiko, kad garsi rusų revoliucionierė Vera Figner tapo Figneriu, o Šliselburgo tvirtovė – Šlyserburgo tvirtove: „Morozovas ir Figneris (= Figner) Šlyserburgo (= Šliselburgo) tvirtovėje buvo laikomi taikant griežčiausią kalėjimo režimą, ten kalėjo dvidešimt metų ir išėjo į laisvę visiškai darbingi. Figneris (= Figner) ir toliau rado jėgų aktyviai dirbti revoliucijai, paskui parašė dešimt tomų atsiminimų apie iškentėtas baisybes, o Morozovas parašė nemaža žinomų mokslinių darbų ir iš meilės vedė kažkokią gimnazistę“ (109)?
 
Beje, polemiką su Dostojevskiu rašytojas tęsia ir novelėje „Raudonasis Kryžius“: „Dostojevskis nesutiko ir nepažinojo žmonių iš tikrojo blatnųjų pasaulio“ (189). „Žiaurus ir grubus viršininkas, melagis auklėtojas, be sąžinės (= nesąžiningas) gydytojas, visa tai niekai palyginti su tvirkinančia blatnųjų pasaulio jėga. Tie dar žmonės, kada ne kada, žiūrėk, ir išlenda iš jų kažkas žmogiška. Blatnieji – ne žmonės“ (190). Rašytojas atkakliai polemizavo su bandymais romantizuoti ir idealizuoti blatnuosius literatūroje ir kine. Sukčius, vagis, plėšikas, žmogžudys – ne žmonės, teigė Šalamovas. Jam buvo atgrasi ir rusų folkloro tradicija idealizuoti nusikalstamo pasaulio atstovus kaip mylinčius laisvę, puoselėjančius meilės jausmus motinai ir pan. „Jei myli motiną, vadinasi, gerbsi žmoną, vadinasi, gerbsi moterį apskritai, – kaip tuomet galėtum prievartauti“, – sakė rašytojas. Jis sąmoningai nevartoja blatnųjų leksikos, vagių argo: pasak rašytojo, pirmas žingsnis į nužmogėjimą – kalba: „Būtent įsisavinant (= perimdamas) blatnųjų dialektą frajeris suartėja su blatnųjų pasauliu“ (192).
 
Mūsų kalėjimo draugas, arba Velniška harmonija
 
Skaitant vertimą, vargina pažodiškumas ir kitokie riktai. Pavyzdžiui, nuolat besikartojantys: „mano draugas“, „mūsų draugas“… Originale išties dažnai kartojamas žodis товарищ, товарищи, bet štai nors sakinyje наш тюремный знакомый – ņąņąšńźčé ģóėėą jo nėra, Nikolajus Sagulinas vis tiek verčia „mūsų kalėjimo draugas – totorių mula“ (115). Juk tikrai būtų geriau „pažįstamas“, „kartu kalėjęs“… „Ne su jumis pirmu man tenka dirbti ir jūsų „brolį“ (= jus) pažįstu“ (67); „Nepadarei normos – nusikaltai įstatymui, apgavai valstybę ir turi būti nubaustas kalėjimu, o gal ir nuosava gyvybe (= o gal ir galva atsakyti)“ (193); „Seniai mus išmokė maisto priėmimo būdo (= išmokė maitintis) „per bortą“, be šaukšto – nei sriuba, nei košė niekada nebūdavo tokios tirštos, kad joms valgyti reikėtų šaukšto (= valgyti būtų reikėję šaukšto)“ (158); „Aplinkui buvo daugybė erškėčio (= gausybė erškėtuogių), bet jo (= jų) niekas nerinko, nenaudojo kaip preparato skorbutui gydyti…“ (38); „Turinčiu C vitamino instrukcija patvirtino tik kedro spyglius (= instrukcija patvirtino, kad vitamino C yra tik kedro spygliuose)“ (38); „Ikiistorinio (= priešistorinio) laikotarpio žvėries pėdsakais…“ (41); „…papuoštos rankiniu siuvinėjimu (= rankomis siuvinėtos)…“ (129); „Viskuo buvo kaltas lietus (= dėl visko buvo kaltas lietus)…“ (31)
 
Nihilistinis rašytojo pamąstymas apie žmogaus prigimtį skamba dar liūdniau, kai jį perskaitai lietuviškai: „Žmogus tapo žmogumi ne todėl, kad jį sutvėrė (= sukūrė) Dievas, ne todėl, kad jo ypatingi didieji rankų pirštai [nieku būdu ne didieji, o nykščiai!], o todėl, kad jis yra fiziškai stipresnis, ištvermingesnis už bet kuriuos gyvūnus, galop todėl, kad dvasinį savo pradą privertė tarnauti fiziniam“ (32).
 
Nuo pažodinio vertimo šokama į kitą kraštutinumą – arogantišką laisvumą. Štai kaip nuskurdintas sakinys Все было какой-то единой цветовой гармонией – дьявольской гармонией: „Viskas kažkaip darniai – velniškai darniai – siejosi su spalva (= Viskas sudarė keistą spalvų harmoniją – velnišką harmoniją)“ (34). Šis sakinys – tai bedievio Šalamovo, koks jis tvirtino esąs, atsakymas į klausimą, kas yra šio pasaulio kunigaikštis… Kaip matome, visiškai atitinkantis krikščioniškąjį mokymą…
 
Nieko neišdaviau, nieko nepamiršau, nieko neatleidau
 
Šalamovas rašė: „Nebeturiu skolų… piliečio pareigą įvykdžiau sunkiausiomis sąlygomis: nieko neišdaviau, nieko nepamiršau, nieko neatleidau…“ Įvykdykime piliečio pareigą ir mes: neišduokim, nepamirškim, neatleiskim… Tegu tie, kas išleido į pasaulį šitokį Šalamovo vertimą, prisiima atsakomybę už jį. Geriausia, ką jie dabar galėtų nuveikti mūsų kultūros labui, – tai nebeleisti kitų „Kolymos pasakojimų“ ciklo knygų.
 
Be to, metas būtų užduoti ir kitą klausimą: kodėl Kultūros rėmimo fondas (KRF) dalija paramą abejotinų subjektų projektams? Kodėl paraiškoje nefiksuojama knygą versiančiojo pavardė? Kodėl vertėjas pats negali rašyti motyvuotos paraiškos ir prašyti KRF paramos knygai versti? Juk kai paramą gauna tarpininkai, jie suinteresuoti versti kuo pigiau ir greičiau… Ir atkiša tada tikriesiems darbininkams špygą, ūkiškai šnekant, kaip koks Figneris iš Šlyserburgo tvirtovės… Arba samdo žmogų, neturintį jokios vertimo patirties…
 
Gana. Pats metas man grįžti kultivuoti savo runkelių, kaip mokė Voltaire’as.
 
Beje, kalbant apie runkelius, – kai ravėjau 1993 m. vasarą, sąlygos buvo gerokai suprastėjusios: po 7 cm abipus daigo buvo laikoma „plotu“, o pusmetrio tarp vagų prie „ploto“ nebeskaičiuodavo. Už tai, kad tris kartus nuravėjau „pusę“ hektaro, sumokėjo 32 litus… Vėliau pranešė, kad kontora bus apsirikusi: 32 litai priklausę už viso hektaro ravėjimą…
Žmonės kalba, kad Anglijoje išėjus „Kolymos pasakojimams“ princas Charlesas išsiuntė pirmajam Šalamovo prozos vertėjui, Oksfordo universiteto profesoriui slavistui Michaelui Nicholsonui padėkos laišką ir rekomendavo įtraukti Šalamovo knygą į mokyklų programas: „Anglijos vaikai privalo žinoti, kaip jiems pasisekė, kad gimė ne Sovietų Sąjungoje, o Jungtinėje Karalystėje.“ Taigi princas, regis, teįžiūrėjo Kolymos Kolumbą. Bet Šalamovas, kaip jau sakiau, nėra tik Kolymos Kolumbas. Jis yra egzistencinių paribių Kolumbas. Ir ne veltui biografinio filmo apie Šalamovą autorė, dramaturgė ir publicistė Aleksandra Sviridova rašė: „Papasakok man, ką supratai, skaitydamas Šalamovą, ir aš pasakysiu, kas tu esi.“
 
Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projektą „Publikacijų apie vertimo teoriją ir praktiką skatinimas“ remia LR kultūros rėmimo fondas

Nariams

Naujienlaiškis