Ištesėtas pažadas

INGA MANELYTĖ

Gary R. AUŠROS PAŽADAS. Iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė. – V.: „Baltos lankos“, 1999 ir 2009.

 Publikuota: Literatūra ir menas 2010-02-05

Atlikti neįmanoma, peržengti savo paties ribas tam, kad ištesėtum brangiam žmogui duotą pažadą, kuriuo metų metus gyvenot ir su kuriuo užaugai – toks Romaino Gary, rašytojo, Prancūzijos generalinio konsulo, apdovanoto Išvadavimo judėjimo ir Garbės legiono ordinais, moterų numylėtinio, gyvenimo ir autobiografinio romano „Aušros pažadas“ („La promesse de l’aube“) leitmotyvas.
Su lengva ironija ir geru žiupsniu humoro Romainas Gary, kuriam tėvas suteikė kur kas mažiau iškiliam prancūzų rašytojui tinkamą Kacewo pavardę, pasakoja apie savo vaikystę tolimame Lenkijos provincijos mieste Vilniuje bei kelionę į „šlovę, garbę ir minių liaupses“. Kelionę, kurią neabejotinai paskatino ir jai vadovavo atkakli, principinga ir mylinti, tiesa, ūmaus būdo ir be galo išdidi motina, turinti „dramatinės aktorės talentą“, kurį atskleisti geriau nei bet kokia teatro scena padėjo Pohulankos g. (dabar – J. Basanavičiaus) 16 namo laiptinė, madų salonas ar legendinis Nicos Buffa turgus. Trumpiau tariant, neginčijamą Ninos talentą visam pasauliui įtikinamai apdainavo sūnaus plunksna – būtent šito iš jo slapčia ir buvo tikimasi. Tokį uždavinį jis kėlė ir pats sau.
Vilniečiui skaitytojui romanas įdomus ir tuo, kad dalis veiksmo vyksta Vilniuje, kur mažoji šeima buvo apsistojusi „pakeliui“, laukdama progos persikelti į Prancūziją – tikrąją Romaino Gary tėvynę, nors neįrašytą jo gimimo liudijime. Joje jis turėjo, motinos žodžiais, „užaugti, baigti studijas, tapti kažkuo“. Įgyvendinti visa, ko iš jo buvo tikimasi ir ką jis buvo skolingas, idant nors vieno žmogaus pasaulėlyje būtų atlyginta kančia ir atstatytas teisingumas. Tačiau būtent Vilniuje Romainas Gary gavo pirmąsias neįkainojamas gyvenimo, meilės ir ryžto pamokas, kurias su jam būdingu humoru ir prieš save patį nukreipta pašaipa aprašė „Aušros pažade“.
Lietuvių kalba skaitytojas „Aušros pažadą“ į rankas galėjo paimti po beveik 40 metų nuo pirmojo leidimo originalo kalba (1960). Lietuvoje jis išleistas 1999 m. ir 2009 m., o 2007 m. knyga pasirodė ir „Lietuvos ryto“ kolekcijoje. Visur versta Violetos Tauragienės. Recenzijoje lyginsime patį pirmąjį, 1999 m., leidimą ir paskutinįjį, kiek pataisytą, pasirodžiusį 2009-aisiais.
Prancūzų kalba, su savo subtiliu žodžių žaismu, ypatingu frazių skambesiu ir dviprasmybėmis, kurias autorius įtikinamai pasitelkia paslėptoms reikšmėms atskleisti, – nemenkas iššūkis vertėjui. Lengvai ir elegantiškai, nelyginant plonytės, tačiau tvirtos it plienas špagos kirčiu autorius guldo ištisas virtines strikinėjančių žodžių ir reikšmių, išmoningai žaidžia jomis ir tiksliu taikymu perveria būties prasmę. Stebėdamas šį elegantišką šokį, vertėjas priverstas konstatuoti lietuvių kalbos kitoniškumą ir ieškoti būdų sutramdyti tą žodžių ir prasmių šėlsmą, o kartu pateikti skaitytojui suprantamą kūrinio vertimą.
Violeta Tauragienė iš esmės sėkmingai perteikia savitą autoriaus stilių, persmelktą subtilios pašaipos – savo paties iliuzijoms ir nepalaužiamam tikėjimui jomis.
Vertėja pirmajame leidime puikiai ir tiksliai prancūzišką réputation de „dur“, de „vrai“ et de „tatoué“ paverčia lietuviška „kieto“, „tikro bičo“, „vėtyto ir mėtyto“ reputacija (p. 11). Tiesa, 2009 m. leidime pirmieji du žodžiai tampa „kietuoliu“ ir „patikimu biču“ (p. 9) – gatvės žargonas kiek sušvelninamas ir suliteratūrinamas. Abiem atvejais lietuviški atitikmenys parinkti gan taikliai.
Verta paminėti ir vieną kitą taikliai išverstą teksto vietą: vous êtes littéralement pendu à mes lévres – „jūs segte prisisegat prie mano lūpų“; un jeu habile d’étiquettes falsifiés – „išmoningai padirbtos etiketės“; sales petites punaises bourgeoises paniekinamam tonui perteikti pasitelkiama iškalbinga lietuviška priesaga – „niekingos buržujiškos blakiūkštės“; il va s’habiller à Londres –­ „jis siūdinsis drabužius Londone“; la clientèle affluait – „klientai patys plaukte plaukė“ ir pan. Vertėja sumaniai parenka gražiai lietuviškame tekste skambančius žodžius.
Puikiai susidorota ir su ištisomis sinonimų virtinėmis, kurių – vienų už kitą stipresnių – nemaža Romaino Gary kūryboje: Tout, chez elle, était immédiatement extériorisé, proclamé, déclamé, claironné, projeté au-dehors, avec, en général, accompagnement de lave et de cendre. – „Viską, kas joje buvo, ji kaipmat parodydavo, paskelbdavo, padeklamuodavo, ištrimituodavo, išsviesdavo lauk, dažniausiai su lava ir pelenais“ (p. 41, 43).
Taip pat sėkmingai randami laiko dvasią atitinkantys žodžiai: le costume tampa „eilute“, la gouvernante – „guvernante“ ir panašūs.
Skaitant „Aušros pažadą“ originalo kalba, akį patraukia keli žavingi ir iškalbingi žodžių žaismai:
(...) je suis probablement un des rares hommes à avoir vraiment sinon peigné, du moins peint la girafe: opération fort délicate, à laquelle je procédais dans une petit fabrique de jouets. Šiuo atveju, autorius naudoja posakį peigner la girafe, reiškiantį „veltui eikvoti, švaistyti laiką, užsiiminėti niekais“.
Kiek apmaudu šioje vietoje rasti pažodinį vertimą, dėl kurio ši paslėpta prasmė, teikusi žavesio sakiniui, dingsta: „esu vienas iš tų retų žmonių, kurie, jei ir nešukavo, tai bent jau dažė žirafą – tai buvo labai delikati operacija, kurią atlikdavau nedideliame žaislų fabrike“ (p. 185, 202). Šioje vietoje, ko gero, nors užduotis, reikia pripažinti, tikrai ne iš lengvųjų, būtų prasmingiau išversti pačią prasmę, o ne žodžių žaismą.
Sprendimas versti ne žodžius, o perteikti prasmę puikiai pritaikytas kitoje teksto vietoje: (...) à perdre le pantalon en public sans me sentir le moins du monde gêné verčiama „išmokau nesusigėsti viešai patekęs į kompromituojančią situaciją“ (p. 42, 45) – nors dėl to tekstas atrodo kur kas solidesnis ir moksliškesnis, bet bent jau suprantamas. „Kompromituojančią situaciją“ galima būtų pakeisti kiek lengvesniais „viešai apsijuokdamas“ ar „patekęs į gėdingą situaciją“.
Vis dėlto retkarčiais kiek apgailestaujant tenka konstatuoti, kad autoriaus ir vertėjos bei redaktoriaus „dvikova“ baigiasi kūrinio nenaudai: pasitaiko painių ir sunkiai suprantamų sakinių dėl keistos lietuvių kalbai žodžių tvarkos ar pažodinio vertimo. Kai kurie šių netikslumų, pastebėti pirmajame vertime, buvo ištaisyti, kiti taip ir liko.
Sakinys „Motina stovėdavo ir žiūrėdavo, kaip valgau, nurimusiu savo mažylius žindančios kalės žvilgsniu“ (p.15, 14) būtų kur kas suprantamesnis ir elegantiškesnis, kiek pakeitus žodžių tvarką: „Motina stovėdavo ir nurimusiu savo mažylius žindančios kalės žvilgsniu žiūrėdavo, kaip valgau.“ Tokių pavyzdžių, kai žodžiai, atrodytų, lyg ir ne savo vietose, rastume ir daugiau.
Skaitant „Davė mums pinigų avansu, ir netrukus motina pradėjo sukti ratus aplink prabangius pakrantės viešbučius“ (p.127, 138), ko gero, sunku būtų supras­ti, kad motina ne šiaip suko ratus, bet lankydavosi viešbučiuose, siūlydama ten gyvenantiems ponams „šeimos brangenybes“. Šiuo atveju nebuvo tiksliai perteiktas posakis faire le tour, skirtinguose kontekstuose galintis turėti kiek skirtingas reikšmes (eiti pasivaikščioti, apžiūrėti, lankytis, sukti ratus ir pan.).
Neišvengta daugiaprasmio žodžio devoir žabangų. Tiek pirmame, tiek antrame leidime elle devait boire entre quinze et vingt tasses de thé par jour verčiamas kaip „ji turėdavo išgerti nuo penkiolikos iki dvidešimties stiklinių arbatos per dieną“ (p.113, 123). Nors tiksliau būtų praleisti žodį devoir, kur jis reiškia ne privalomumą, o nuomonę, ir versti tiesiog „ji išgerdavo penkiolika dvidešimt stiklinių arbatos per dieną“ ar „ji galėdavo išgerti po penkiolika dvidešimt stiklinių arbatos per dieną“.
Kitur žodžio devoir pinklės išmazgytos: ils me devaient tout pirmajame vertime randame „jie privalėjo man viską“ (p.173), o antrajame pataisoma taikliau – „jie man buvo skolingi už viską“ (p.190).
Retkarčiais parenkami kiek per stiprūs ar kitos konotacijos žodžiai nei originale –­ taip skaitytoją priverčiant suklusti ten, kur autoriaus gal ir nenorėta: „Jos žvilgsnis pasiklydo toliuose, lūpos išsikreipė laiminga šypsena“ (p. 18, 19). Šypsenos iškreiptos lūpos dažniau byloja apie slaptus kėslus, niekšingą veikėjo prigimtį, o skaitydami romaną aiškiai sužinome, kad motina taip mylėjo sūnų, kad tikrai nieko bloga jam nebūtų galėjusi linkėti. Originale šis sakinys skamba kur kas šviesiau: Son regard se perdit dans l’espace et un sourire heureux vint à ses levres. Tad tiksliau būtų versti „lūpose ėmė žaisti šypsena“.
Kitas pavyzdys – la neige montait lentement du sol verčiama „sniego krūsnys tolydžio didėjo“ (p. 39, 41). Šiuo atveju neatsižvelgta į tai, kad žodis „krūsnis“ dažniau vartojamas kalbant apie akmenų sankaupas, iš jo kilęs ir žodis „krosnis“, o lyginant su originalo tekstu jo vartojimas nėra pagrįstas ir galėtume versti tiesiog „pusnimis“.
Vertėtų paminėti, kad retesni, skaitytojo akiai mažiau įprasti žodžiai vertėjos dažnai vartojami gan taikliai, pavyzdžiui: „susikūriau galerijas, slaptus koridorius, urkštynes“; „prikergta pavardė“ apie žmogui netinkančią pavardę; ar „leitentantas Sverdlovskis, kalbėjęs pagrabiniu balsu“, „grabe apsiverstų“. Tai pagyvina tekstą, priverčia suklusti, tačiau prasmė neiškraipoma.
Galima būtų diskutuoti ir dėl žodžio maître vertimo. Šis žodis prancūzų kalba gali reikšti mokytoją arba profesionalų amatininką, kur lietuvių kalboje paprastai vartojamas žodis „meistras“. Knygoje maître vartojamas abiem reikšmėm –­ tiek mokytojo, tiek meistro, bet vertėja abiem atvejais verčia skirtingai, amatininkui virtuozui taikydama mažiau suprantamą „metrą“ (p. 50, 53), o mokytojo atveju versdama „meistru“.
Pirmajame lietuviškame leidime pasitaiko vertimo netikslumų. Pagirtina, kad nemaža jų dalis antrajame vertime yra sėkmingai ištaisyti.
Le violon et la danse tour à tour écartés; la peinture mise hors de course iš pradžių verčiama „Kai atsisakiau smuiko, paskui šokio meno, o tapybos išvis artyn neprisileidau“ (p. 82). Skaitant kūrinį, akivaizdu, kad pasakotojas ne savo valia atsisakė tobulinti įgūdžius ir anaiptol ne pats atsisakė smuiko ar šokio meno, o juo labiau – tapybos, todėl verčiant derėtų likti prie beasmenės kalbėjimo formos. Antrajame vertime netikslumas pastebėtas ir sėkmingai taisomas taip: „Kai buvo atsisakyta smuiko, paskui šokio meno, o tapybos išvis artyn neprisileista“ (p. 88).
Pirmajame vertime pasitaiko klaidų, kylančių iš pažodinio vertimo ir prasprūdusių pro redaktoriaus akis. Jos dažnai sėkmingai ištaisomos antrajame leidime. Lietuviškai išties gražiau skamba ne „turėdamas tik aštuonerius metus“ (p. 58), o  „būdamas tik aštuonerių“ (p. 61). Vis dėlto pirmajame vertime pateiktas pažodinis vertimas „gaudavau skaičiavimo, istorijos, geografijos ir literatūros pamokas iš mokytojų“ antrajame nebuvo ištaisytas: juk suprantamiau būtų sakyti „privačiai skaičiavimo, istorijos, geografijos ir literatūros mane mokė mokytojai...“
Skaitydamas tiek pirmajį, tiek antrąjį leidimus, sutrinki, radęs tokių neįprastų pasakymų kaip „nepažeista reputacija“ (p. 91, 98); „sukeitusi kojas“ (p. 202, 220) – ko gero, gražiau skambėtų „sukryžiavusi kojas“; o sakinyje „mano judesiai ir balsas suėmė visą motinos valdingumą“ (p. 203, 222) „suėmė“ tikrai reikėtų keisti į „perėmė“ ar net tikslinti pagal originalą –­ „savo balse ir judesiuose atpažinau visą motinos valdingumą“.
Kai kuriose vietose taisymas nėra visiškai sėkmingas: pirmojo leidimo „kai mūsų finansinė padėtis pripildydavo mane nerimo“ (p. 234) antrajame koreguota „kai mūsų finansinė padėtis užplūsdavo mane nerimu“ (p. 259), o galima būtų tiesiog pakeisti elegantiškiau skambančiu „kai apimdavo, užplūsdavo nerimas dėl mūsų finansinės padėties“.
Antrajame leidime didžioji dalis pažodinio vertimo klaidų buvo ištaisytos: „nutarė, jog galima man suteikti tą malonumą pakartotinai“ (p. 101) keičiama „nutarė, jog galima suteikti tą malonumą dar kartą“ (p. 109); „sėdau rašyti į valias“ (p. 177) tampa „puoliau rašyti į valias“ (p. 193).; „draugiškiems bičiuliams“ (p. 212) tikslinama „draugystei su dviem bičiuliais“ (p. 234); „kai fronto linija būdavo sudaužyta“ (p. 228) taisoma „kai fronto linija būdavo pralaužta“ (p. 253); „paims kursą į Angliją“ (p. 241) – „kai eskadra pakils į orą ir pasuks Anglijos link“ (p. 267) ir taip toliau.
Tad antrajame leidime dėl parinktų taisymų tekstas tampa lengvesnis, elegantiškesnis ir suprantamesnis.
Antrajame leidime ieškota ne tik taiklesnių žodžių, bet ir koreguota sakinių skyryba, taip lietuviškas tekstas tampa skaidresnis – pavyzdžiui, dažniau naudojami skliausteliai, kableliai pagrįstai keičiami brūkšniais.
Pirmasis vertimas:
„...turėjo lankyti turtingus anglus jų prabangiose vilose, prisistatyti nuskurdusia rusų aristokrate, priversta parduoti paskutines „šeimos brangenybes“: tas brangenybes jai patikėdavo krautuvininkai, ir, jas pardavusi, ji gaudavo dešimties procentų komisinius, – po tokios darbo dienos juolab varginančios, kad jai retai kada pavykdavo sudaryti daugiau nei vieną sandėrį per mėnesį“ (p. 26)
Antrajame vertime sudėtinga, lietuvio akiai mažiau įprasta skyryba dvitaškiais ir brūkšniais sėkmingai keičiama skliausteliais:
„...turėjo lankyti turtingus anglus jų prabangiose vilose, prisistatyti jiems nuskurdusia rusų aristokrate, priversta parduoti paskutines „šeimos brangenybes“ (tas brangenybes jai patikėdavo krautuvininkai, ir, jas pardavusi, ji gaudavo dešimt procentų komisinių), – po tokios darbo dienos, juolab žeminančios ir varginančios, nes jai retai kada pavykdavo sudaryti daugiau nei vieną sandėrį per mėnesį“ (p. 26)
Kelis žodžius norėtųsi tarti ir apie asmenvardžius. Pirmajame vertime žymių žmonių originali pavardžių rašyba yra pateisinamas vertėjo sprendimas, bet juos vis dėlto norėtųsi rasti pritaikytus lietuvio akiai – nemokančiam prancūzų kalbos žmogui neaišku, kaip skaityti Totoche ar Filoche, laužyti akį, bandant iššifruoti ilgus ir painius prancūzų poetų ir rašytojų vardus. Antrajame leidime skaitome jau lietuviškai „Totošas“, „Filošas“ ar „Valentina“, taip pat akiai malonesnė ir Šekspyro, o ne Sheakespeare’o gatvė.
Keletas išvadų. Skaitant pirmąjį vertimą ir jo kiek šleivokai skambančius sakinius, akis bado vertėjos ir redaktoriaus skuba bei žūtbūtinis noras atiduoti rankraštį leidyklai per rekordiškai trumpą laiką. Tad išties džiugu, kad antrojo leidimo tekstas buvo kruopščiai peržiūrėtas, ištaisyta dauguma pirmojo vertimo ir redagavimo netikslumų, peržiūrėta skyryba ir išgaudytos akį rėžiančios kalbos klaidos. Atidžiai skaitydami ir lygindami su originalu, dar šį bei tą galime aptikti, bet antrąjį vertimą skaityti jau kur kas maloniau.
 
 
 
Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projektą remia LR kultūros rėmimo fondas

Apklausa

Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?

Peržiūrėti apklausą

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis