Irena Balčiūnienė
 
AR LENGVA VERTĖJUI ĮMINT PAVADINIMO MĮSLĘ?
 
Pranešimas, skaitytas per LLVS surengtą seminarą-diskusiją 2007-12-03 Vilniaus mokytojų namuose
 
 
 
KAS YRA KNYGOS ANTRAŠTĖ ARBA PAVADINIMAS KAIP KITO PAVADINIMO FORMA
 
Nenuginčijamų išvadų apie literatūros kūrinių pavadinimų vertimo būdus arba metodus vienas žmogus pateikti negali. Tai plati sritis, į kurią turėtų gilintis ir vertėjai, ir universitetų dėstytojai, ir kritikai, rašantys apie verstines knygas.
Pasvarstymų apie literatūros kūrinio pavadinimą esu radusi tik dviejuose straipsniuose. Pirmasis buvo Vytauto Didžiojo universiteto profesorės Rūtos Marcinkevičienės „Kūrinio pavadinimas. Kaip jį verčiame?“, paskelbtas jau nebeleidžiamame žurnale „Naujos knygos“, (1988, Nr.4, p. 38-39). Jame, remiantis anglų ir amerikiečių grožinės literatūros kūrinių vertimais, buvo pabandyta apibendrinti ir įvertinti susiklosčiusias pavadinimų vertimų tradicijas.
Antrasis – Vilniaus pedagoginio universiteto dėstytojos, senosios Lietuvos literatūros specialistės, Eglės Patiejūnienės – „Senųjų Lietuvos knygų antraštės“ (Archivum Lithuanicum 3, 2001, p. 77-104.), atskleidė (bent jau man) įdomų faktą, kad pats antraštės terminas net literatūros mokslininkų vartojamas tarsi savaime suprantamas dalykas. Jis neaiškinamas lietuviškuose literatūros terminų žodynuose, neaptariamas Literatūros teorijos apybraižoje.
Taigi, kaip nusakyti antraštės, pavadinimo, titulo esmę? Dirstelkim į kalbos Bibliją – „Didįjį lietuvių kalbos žodyną“. Paaiškinimas trumpas, bet pavyzdžiai susiję su mūsų aptariama tema:
Antraštė – knygos ar straipsnio užrašas, vardas. (Pavyzdys: Ar esi skaitęs Žemaitės apsakymėlį antrašte „Rudens vakaras“? Tas apsakymėlis pirmiau buvęs antrašte „Piršlybos“ J. Jabl.)
Pavadinimas – antraštė: (Knygos) skilties pavadinimas (Pavyzdys: Negaliu nieko rašyti, jeigu novelė, apysaka neturi pavadinimo. P. Cvir.)
Titulas – knygos ar straipsnio antraštė, užrašas. (Titulinis – antraštinis)
Apibrėžimai trumpi, aiškūs, glausti.
Iš interneto išnyra toks tekstas:
Išvidinė veikalo pilnatis matomu būdu sutvirtinama antrašte. Antraštė trumpais žodžiais apibrėžia tai, kas yra veikale, ir nurodo skaitytojui, ko jis gali laukti iš veikalo.
Antraštė išreiškia ar veikalo dalyką, ar jo temą, ar veikalo idėją.
Antraštė – tai apibendrinta mintis, dažniausiai vienu sakiniu nusakanti teksto turinį. Tai logiškai susietos teksto dalies trumpas įvardijimas, išskyrimas.
Knygotyros specialistai – bibliografai ir bibliotekininkai – į antraštę žvelgia kaip į konkretaus leidinio simbolį, beveik jo atitikmenį. Jiems svarbiausi antraštiniame lape surašyti duomenys, o ne literatūrinė antraštės teksto raiška, kuri rūpi vertėjams.
Kita verta dėmesio Eglės Patiejūnienės mintis yra ta, kad dabartinis antraščių žymėjimas – autoriaus vardas, pavardė, kūrinio pavadinimas, leidimo vieta, leidyklos pavadinimas ir data Europos raštijos ir knygų leidybos istorijoje yra palyginti naujas reiškinys.. Ši tradicija siekia tik 18 a. antrą pusę. Senoviniuose ritiniuose antraštinis įrašas būdavo pabaigoje, po kūrinio tekstu, viduramžių rankraščiuose – knygos bloko apačioje ir daug ilgesnis bei sudėtingesnis.
Visi pamename, kaip skamba mūsų pirmosios, didžiąja dalimi verstinės knygos antraštė, vienu pilnu sakiniu bendrais bruožais atskleidžianti knygos turinį, nurodanti jos paskirtį, pateikianti spausdinimo duomenis: „Catechismusa prasty Szadei, Makslas skaitima raschta yr giesmes del krikschianistes bei del berneliu iaunu naujey sugulditas Karaliavczui VIII dena Meneses Sausia, Metu vzgimima Diewa M.D.XLVII. Soli Deo gloria.“
Nors nei antraštiniame lape, nei po prakalba Mažvydo pavardės nėra, bet jis akrostiku pasirašė eiliuotoje prakalboje – Martinus Masvidius.
Įdomu atkreipti dėmesį į knygos išleidimo datos užrašymą. Krikščioniškasis pasaulis turėjo dvi laiko skaičiavimo tradicijas: senąją – „nuo pasaulio sukūrimo" (taip datos rašomos Lietuvos metraščiuose) ir naujesniąją – nuo Kristaus gimimo". Ją matome Mažvydo Katekizmo antraštiniame lape. To meto knygose pasitaikydavo ir kitokių formulių: „Viešpaties metais", „Metais nuo Kristaus gimimo", „Metuose nuog užgimimo Chrystuso Pono", „Metais nuo Mergelės gimdymo", „Metais [nuo tų], kai žodis tapo kūnu" (p.93).
Įdomus kūrinio datos parašymo pavyzdys:
„LIETUVIŲ KALBOS MELETEMA, paremta ja pačia, įvairiais autoriais ir patyrimu, kai kurių didžiai mokslingų globėjų patarimu išleista į viešumos šviesą PILYPO RUIGIO Įsruties prūso, Valtarkiemio bažnyčios Įsruties valsčiuje vokiečių ir lietuvių kunigo. Anno QVo LItVanVs gaVDens naCtVs fVIt BIbLIa prIMa.“
Lotyniškame sakinyje kai kurios raidės parašytos didžiosiomis ir reiškia (išskyrus B) romėniškus skaičius. Tai chronograma, kurioje romėniškų skaičių suma duoda rankraščio metus:
 V+L+I+V+V++V+D+C+V+V+r+I+L+r+t+M=1735.
Kartu tai ir pirmosios pilnos lietuviškos Biblijos (Biblia, tai esti: Visas Šventas raštas Seno ir Naujo testamento, Karaliaučius, 1735) išleidimo metai.Tais metai, kai lietuvis džiaugdamasis gavo pirmąją Bibliją" (lot.).
„Pernokusio baroko", antraštėse pasitaiko dar vienas išskirtinis reiškinys – išnašos! Dažniausiai jos naudojamos tada, kai leidinio pavadinimas suformuluotas remiantis Šventojo Rašto citata.
17 a., kai antraštės tapo itin įmantrios, o jų sintaksinė struktūra įvairi, imta grafiškai išskirti nebe eilutes, bet reikšmingiausius žodžius ar jų junginius, nesvarbu kurioje teksto vietoje jie būtų. Eilutės nebespausdinamos kaip įprastinė proza nuo vieno puslapio krašto iki kito, vengiama kelti žodžius. Antraštė tarsi suskaidoma į frazes, žodžių junginius ar pavienius žodžius, ir šie elementai, atspausdinti įvairaus dydžio (kartais ir skirtingų tipų) šriftais, „suveriami" ant vertikalios simetrijos ašies. Taip grafiškai išdėstytas ir vizualiai suskaidytas tekstas suvokiamas daug greičiau ir lengviau negu išspausdintas įprastu būdu.
 
LIETUVIŲ KALBOS
KILMĖS, BŪDO IR SAVYBIŲ
TYRINĖJIMAS,
remiantis daugeliu autorių
ir savo patyrimu
stropiai atliktas
PILYPO RUIGIO,
Valtarkiemio kunigo ir senjoro
Įsruties valsčiuje,
ir atiduotas į spaudą geresniems žinovams vertinti
Karaliaučius, spaudė ir išleido Johanas Henrikas Hartungas, 1745
 
Įdomiausia tai, kad ir renesansinės, ir barokinės antraštės grafine išvaizda labai primena atitinkamų laikotarpių antkapių įrašus: taip pat išdėstytas tekstas, panaši šrifto dydžių įvairovė. Iš tiesų ir antkapių įrašus, ir knygų antraštes veikė tos pačios raštijos ir apskritai kultūros tendencijos.
XVIII amžiaus pabaigoje įvyko „didysis persilaužimas": paskutiniame šimtmečio ketvirtyje barokines antraštes staiga išstūmė lakoniškesnės, panašesnės į šiuolaikines.
Štai keli 19 a. lietuviškų verstinių knygų antraščių pavyzdžiai:
S. Daukanto (Simonas Daukantas. Vertimai ir sekimai. Vaga, Vilnius, 1984)
„Pasakos Fedro pagal išdavimo K. Kan. Čerskio iš lotynų kalbos perguldė žemaitiškai M. Žeimys metuose 1824.“
Gyvatos didžiųjų karvaidų senovės surašė lotyniškai Kornelijus Nepotas. Išguldė iš lotyniškos į lietuvišką kalbą, jaunuomenei naudoti J. Devynakis, o apskelbė Ksaveras Kanapackis. Petropilėj, spaudinta pas C. Hincę, 1846.“
Vertimo autorystė nustatyta iš S. Daukanto 1857, balandžio 1(13) laiško nežinomam asmeniui.
L. Rėzos
„Aisopas arba Pasakos isz Grykon kalbos perguldytos per D. L. J. Rhesa. Karaliaučius, 1824“
L. Ivinskio (Petkevičiūtė, Danutė. Laurynas Ivinskis. Mokslas, 1988)
 „Genawejte pasaka wiena tarp gražiausiu ir werksmingiausiu apej jos wargus, rupesnius ir stebuklingus Diewa pariedimus, kajp giariems užmok giaru, o piktiems atiduoda piktu. Isz lenkiszka liežuwia įszguldita par L. Iwinski. Wilniuje. Kasztu ir spaustuwie Juozapa Zawadzkia, 1858.—187 p“
Neišleistas vertimas iš lenkų kalbos: Robinzonas Kruzo. Jo keleivystė, priepuoliai ir gyvenimas per dvidešimt septynerius metus paties vieno ant salos. Iš lenkiško liežuvio ant žemaitiškai-lietuviško išguldė L. L. Ivinskis".
20 a. pradžios vertimo antraštė:
 
TIKĖJIMŲ ISTORIJA
Su paveikslais
Pilna apžvalga tikybų visų tautų:
Chinų, japonų, egiptėnų, semitiškųjų
Tautų vidurinėj Azijoj žydų, turkų,
Indusų, persų, grekų, rymionų, slavų,
Lietuvių, germanų, keltų ir t.t..
Bendradarbiaujant kitiems mokslininkams
Parašė
D.P. Chantepie De La Saussaye
Vertė iš rusų kalbos
J.Laukis
Chicago, Ill.
Turtu ir spauda Lietuva Publishing Co., 3252 So. Halsted St.
1914
 
I. Levis nurodo, kad pavadinimo simbolio raida susijusi su kapitalizmo vystymusi. Tuo laiku, kai grožinės literatūros kūrinys tapo preke, pavadinimas virto jo reklama. Padarius tokią prielaidą, nesunku paaiškinti pasikeitusį pavadinimų stilių. Rašytojai siekia, kad jis būtų ekspresyvus, poetiškas, lakus, kad keltų tam tikrą skaitytojo nuotaiką, sudomintų kūriniu, žadintų norą skaityti. Taigi pavadinimas savaip propaguoja kūrinį, drauge padeda skaitytojui jį teisingiau suvokti.(R.M., p.38)
 
PAVADINIMŲ VERTIMO VARIANTAI, NETIKSLUMAI, KLAIDOS
 
Prisiminę, kaip kito pavadinimo forma, galime pašnekėti apie pavadinimų vertimo klaidas, variantus, netikslumus.
Teisingas – autoriaus sumanymą atitinkantis – pavadinimo vertimas priklauso nuo daugelio dalykų, bet svarbiausias reikalavimas – neversti kūrinio pavadinimo tarsi atsieto žodžių junginio.Antraip sunaikinama originalo dvasia, iškreipiama kūrinio tema bei idėja.
Dažniausiai klystama, kai pavadinimai verčiami kūrinio net neskaičius. Daug tokių pavadinimų galima rasti užsienio literatūros vadovėliuose, verstinių knygų pratarmėse, skyreliuose “Apie autorių”, enciklopedijose – ypač kai vardijami dar neišversti į lietuvių kalbą kūriniai.
Neretai pasitaiko skirtingų to paties pavadinimo vertimų. Kartais tai rodo menką vertėjo išprusimą, kitais kartais – būtinybę versti pavadinimą nesusipažinus su kūriniu. Be to, reikia nepamiršti, kad pavadinimas dažnai būna tikra mįslė ir norint jį išversti reikia daug nelingvistinių žinių.
Esu parinkusi anglų bei amerikiečių literatūros kūrinių pavadinimų pavyzdžių iš dvylikatomės Lietuviškos Tarybinės Enciklopedijos (LTE). „Amerikiečių literatūros apybraižos“ (ALA), „Amerikiečių novelių”(AN). Pavadinimų variantai dažnai kelia nuostabą.
R. Lowellio poezijos rinkinys Land of Unlikiness LTE vadinamas Neįtikėtina šalimi, o ALA šis kūrinys įvardinamas kaip Neatitikimų žemė. W. Faulknerio romano Sartoris pavadinimą LTE pateikia vienaskaita, o į lietuvių kalbą išversto romano pavadinime vartojama pavardės daugiskaita – Sartoriai(Vilnius, ”Vaga”, 1983).
H. Melville‘o romano White Jacket ir T. Hardy romano Jude the Obscure pavadinimus, kurie yra veikėjų pravardės, LTE rašo mažąja raide: Baltoji striukė ir Džūdas nepastebimasis. O. Henry‘o apsakymų rinkinįA Double Dyed Deceiver LTE verčia Atkaklus apgavikas, o į lietuvių kalbą išverta knyga (ir to paties pavadinimo apsakymas) vadinasi Prakeiktas apgavikas (Vilnius, “Vaga”, 1957, 1986). J. Bunyano kūrinio The Pilgrim’s Progress pavadinimą LTE verčia Piligrimo kelionė, o viename iš knygos įvadinių straipsnių šis kūrinys vadinamas Maldininko kelionė.
Leidinio AN komentaruose taip pat yra netiksliai ar net neteisingai išverstų pavadinimų. Pirmiausia į akis krinta F. Bret Harte‘o apsakymų rinkinio pavadinimas The Luck of Roaring Camp, išverstas kaip Riaumojančios stovyklos laimė. Bet roaring taip pat reiškia smarkus, triukšmingas, gyvas, klestintis (apie prekybą). ALA šis pavadinimas verčiamas Triukšmingosios stovyklos sėkmė. J. C. Oates romanas Expensive People teisingiau būtų ne Turtuoliai, o Prašmatnūs žmonės (Vilnius, “Vaga”, 1990).
Vieną iš žinomiausių T. S. Elioto poemų The Waste Land, kurioje autorius palygina šiuolaikinės civilizacijos bergždumą ir senovinių tikėjimų vaisingumą, V. Kubilius monografijoje “Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas” (Vilnius, ”Vaga”, 1983) klaidingai verčia Prarasta Žemė, o LTE ir T. S. Elioto vertėjas į lietuvių kalbą T. Venclova – Bevaisė Žemė (“Pavasaris žiemos vidury”, Vilnius, “Vaga, 1991). Taip pat šis pavadinimas pateikiamas ir ALA, tačiau ten kūrinys kitu pavadinimu – E. Glasgow Baren Ground – taip pat verčiamas Bevaisė žemė. Tiesa, pasitaiko vienodai pavadintų kūrinių: W. Goldingo ir N. Lewiso romanai Darkness Visible. Pavadinimo šaltinis tas pats – J. Miltonas.
Neteisingai T. Wilderio romano The Bridge of San Luis Rey pavadinimas verčiamas straipsnyje apie autorių (“Aštuntoji diena”, Vilnius, “Vaga”, 1978) – Tiltas per šv. Liudviko upę ir ALA – Karaliaus Liudviko Šventojo tiltas. Turėtų būti: Karaliaus šventojo Liudviko tiltas.
“Amerikiečių literatūros apybraižoje”(ALA) taip pat yra abejonių keliančių arba besiskiriančių nuo į lietuvių kalbą išverstų knygų pavadinimų: Mourning Becomes Electra – Gedulas tinka Elektrai (ALE) ir Elektrai skirta gedėti (XX a. Vakarų dramos) ir Gedulas dera Elektrai (ALA); T Capote‘s In Cold BloodŠaltakraujiška žmogžudystė (ALA)(XXaVL), Šaltu krauju (Vilnius, ”Žaltvykslė”, 1994), spaudoje Be gailesčio; N. Hawthorne‘o The House of Seven Gables Septyniakraigis namas (ALA), Namas su septyniais frontonais (Vilnius. “Vaga”, 1982); V. Woolf The Voyage Out – „Kelionė į pasaulį“ (Virginia Woolf „Flašas“ žodyje apie autorę), „Išvykimas“ („Pokalbiuose apie anglų rašytojus“); U. Sinclairo The Jungle – Raistas (Vertė Vincas Daukšys, išleido Jonas Naujokas, Chicago: Lietuvos spaustuvė, 1908), Pelkės (vertė Kazys Puida, Vilnius, M. Kuktos spaustuvė, 1908), Džiunglės (vertė Antanas Milukas, Kaunas: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1948); J. Joyce‘o romanas Finnegan’s Wake (LTE)Finegano budynė, o kituose šaltiniuose – Finegano šermenys.
Ypač keistai skamba XXVL E. Albee pjesės The Zoo Story vertimas Zoologinis pasakojimas.
Ne kiekvienas supras, kokios W. Shakespeare‘o pjesės rodomos teatruose – Jei taip, tai šitaip arba Dovis už dovį (anksčiau vadinosi Akis už akį).
Žinoma, čia suminėti tik iš patikimų šaltinių surinkti variantai. Jeigu dirsteltume kad ir į internetą, tai rastume, jog J. O‘Neilo pjesė The Iceman Cometh Ateina ledų pardavėjas virsta Aismenu Kometu, ir pan.
Šį sąrašą galėtume tęsti be galo, todėl apibendrinant galima pasakyti, kad kūrinio vertimo sunkumai prasideda jau nuo pavadinimo, arba – klumpam ant slenksčio.
 
PAVADINIMAS – TAI KŪRINIO RAKTAS
 
Nors, kaip minėjome, literatūrologai nėra apibrėžę, kas yra kūrinio pavadinimas, empiriškai galime teigti, kad literatūros kūriniai vienaip ar kitaip pavadinami. (Tiesa, kartais kūrinio pavadinimas būna “Be pavadinimo”.) Be pavadinimų publikuojami tik eilėraščiai, kiti smulkieji žanrai: skaičiuotės, miniatiūros ir kt.
Pavadinimas arba antraštė – tai sąlygiškai savarankiška kūrinio dalis visada esanti teksto pradžioje. Kai kas lygina pavadinimą su suspausta spyruokle, kuri išsitiesia tik perskaičius ir perpratus kūrinį. Kiti vadina jį ašimi, apie kurią sukasi visa, kas yra kūrinyje. Dar kiti tvirtina, kad pavadinimas it magnetas sutelkia kaleidoskopišką vaizdų ir prasmių visumą. Rūta Marcinkevičienė savo straipsnyje primena ir G. E. Lessingo iškeltą reikalavimą: „Pavadinimas turi būti kaip meniu: kuo mažiau jis pasako apie kūrinį, tuo geriau" (p. 38).
Nemažai kūrinių turi ne tik antraštes, bet ir paantraštes: T. Wolfe‘o romano Look Homeward, Angel paantraštėA Story of the Burried LifeŽvelk, angele, į savo būstą; Prarasto gyvenimo istorija. E. Hemingway‘aus romano Fiesta paantraštėThe Sun Also RisesFiesta; Ir pateka saulė. W. Thackeray‘aus romano Vanity Fair paantraštėA Novel Without a HeroTuštybės mugė; Romanas be herojaus.
Anglų ir amerikiečių romanų net skyriai dažnai turi antraštes ir paantraštes. Pavyzdžiui, Richardo Aldingtono Death of a HeroHerojaus mirtis romano dalys turi paantraštes – muzikinius terminus allegretto, vivace, andante cantabile, adagio. Pritaikydamas romano struktūrai muzikinės kompozicijos principus, Richardas Aldingtonas, mėgdžiodamas sonatų ir simfonijų autorius, prologe ir kiekvienoje iš trijų dalių nurodo “atlikimo” tempą.
Ne vienas rašytojas, siekdamas, kad pavadinimas išreikštų tai, kas kūrinyje esmingiausia, yra kalbėjęs apie tai, kaip sunku rasti kūriniui norimą ir tinkamą pavadinimą. Pavyzdžiui, savo knygą J. Kerouacas ketino pavadinti Hipsteriai, Bytnikų karta, Iškeliavusieji, Drovieji, kol galų gale pasirinko pavadinimą On the Road – Kelyje. Pirmas E. O’Neilo pjesės Anna Christie – Anė Kristi variantas išvydo sceną 1920 metais ir vadinosi Chris Christopherson – Krisas Kristofersonas, tačiau autorius buvo nepatenkintas savo darbu, perdirbo kūrinį, pakeisdamas net jo pavadinimą. Virginija Woolf juto, kad neatidžiam skaitytojui, atsivertusiam knygą pavadintą Pargiteriai, gali pasirodyti, kad tai dar vienas “šeimos romanas”, artimas Tibo šeimai, Budenbrokams ir, žinoma, Forsaitų sagai. Vengdamapernelyg akivaizdžių analogijų, ji pakeitė knygos pavadinimąir pavadino ją Metai. Kartais rašytojas pradeda nuo darbinio pavadinimo (working title). Pavyzdžiui, Robertas Stone‘as pradėjo rašyti romaną Hall of Mirrors – Veidrodžių salė, pavadinęs jį Children of Light, o vėliau, 1986 m., parašė to paties pavadinimo romaną. Jo romano Dog Soldiers darbinis pavadinimas buvo Skydiver, o romano Outerbridge ReachBoat. M. Twainas prisipažino ilgai vargęs, kol išrinkęs jį tenkinantį pagrindinio veikėjo vardą, o kartu ir knygos pavadinimą. Tomas Sojeris –vienas iš pačių įprasčiausių vardų, o prie vardo Finas pridėjęs pavardę Huckleberry (angl. mėlynė) M. Twainas tarėsi sukūręs visai kitokį veikėjo tipą negu Tomas Sojeris.
Kaip kartais sukuriami knygų pavadinimai iliustruoja R. Kiplingo pasakų rinkinys Just So Stories. (Prieškarinio lietuviško vertimo pavadinimas Štai kur pasakos, o I958 metų – Kaip drugelis treptelėjo koja.) Prieveiksminis junginys just so pavadinime konversijos būdu pavirto pažyminiu. Junginys just so (tik taip) sutinkamas tekste ne kartą. Pasakodamas, kaip atsirado abėcėlė, R. Kiplingas primygtinai tvirtina, jog viskas buvę tik taip; smalsus Drambliukas nori sužinoti, kodėl stručio plunksnos auga tik taip. Lygia greta pavadinimas kelia ir kitų asociacijų: Kiplingo dukrelė Effie reikalaudavo, kad tėtis, sekdamas jai šias pasakas, nekeistų nė vieno žodžio, kad viskas būtų tik taip. Taigi Kiplingo pasakų pavadinime glūdi dvejopa prasmė. Pirma, tai pasakos, kodėl viskas pasaulyje vyksta tik taip, o ne kitaip. Antra, tai pasakos, kurias reikia pasakoti tik taip, nieko jose nekeičiant: Pasakos - Tik taip.
Norint teisingai suvokti literatūros kūrinio pavadinimą, privalu atsižvelgti į daugelį dalykų: į pavadinimo formą, funkciją, jo santykį su kūrinio tekstu ir kultūrinę potekstę.
 
PAVADINIMO FORMA
 
Iš pirmo žvilgsnio pats lengviausias ir gan formalus pavadinimų skirstymas būtų pagal ilgį. Trumpi, glausti, aiškūs (vieno, dviejų, retai – trijų žodžių junginiai), todėl lengvai įsimenami pavadinimai yra vyraujantis grožinės literatūros kūrinių įvardijimo tipas. Dažniausiai šiems pavadinimams lengvai randami lietuviški atitikmenys ir jų vertimas būna adekvatus: H. Jameso The BostoniansBostoniečiai, J. Updike‘o The Centaur Kentauras, T. Wilderio Our TownMūsų miestelis, J. F. Cooperio The SpyŠnipas, S. Maughamo The Rain – Lietus, M. Twaino The Prince and The PauperPrincas ir elgeta.
Bet toks lengvumo įspūdis apgaulingas, nes ir vieno žodžio vaizdinę estetinę funkciją perteikti be konteksto sunku. Jeigu šis pirmasis kūrinio ženklas glausčiausia forma – vienu žodžiu – išreiškia pagrindinę kūrinio idėją arba temą, visos jo semantinės sudedamosios dalys lygiareikšmės. Net jei autorius jį pavartoja tiesiogine prasme, į lietuvių kalbą išverstas žodis gali įgyti papildomų prasmių arba, atvirkščiai, prarasti autoriaus suteiktą prasmę.
Neskaitę tik aklai spėjame, ar J. C. Oats apsakymas Stalking reiškia išdidžiai žingsniuoti ar sėlinti vogčiomis, o W. Faulknerio Sanctuary šventovė, altorius, šventenybių šventenybė, prieglobstis, prieglauda, slaptavietė, rezervatas, draustinis ar net tarmiškai kapinės? Arba ką reiškia K. Mansfield apsakymo Stranger pavadinimas – svetimšalis, pašalinis, nepažįstamasis, atėjūnas? J. Londono That Spot – paženklintas, su žyme.
Šalia vienu žodžiu, žodžių junginiu ar keliais žodžiais išreikštų pavadinimų egzistuoja ir pavadinimai tezės, sakinio forma tarytum apibendrinantys kūrinį. Kadangi tokiame pavadinime labiau išryškėja autoriaus požiūris į vaizduojamus dalykus, juos versti yra žymiai sunkiau: R. Aldingtono All Men Are Enemies – Visi žmonės priešai, F. O’Connor A Good Man Is Hard To Find – Gerą žmogų rasti nelengva, The Violent Bear It Away – Smurtingieji griauna, M. J. Baldwino Go Tell It on the Mountain – Eik ir išsakyk tai ant kalno, May‘os Angelou I Know Why The Caged Bird Sings – Žinau, kodėl gieda paukštis narvely.
Esti ir labai ilgų išplėstinių arba su išsamiomis paantraštėmis pavadinimų, kurie buvo ypač populiarūs 18 a. anglų literatūroje: H. Fieldingo The History of the Adventures of Joseph Andrews, And of His Friend Mr.Abraham Adams – Džozefo Endriuso ir jo draugo pono Abrahamo Adamso nuotykių istorija, parašyta sekant Servantesu, “Don Kichoto” autoriumi.
D Defoe The Life and Strange Surprising Adventures of Robinson Crusoe, of York, Mariner, T. Hardy Tess of the D’Urberville: a Pure Woman Faithfully Presented, Ch.Dickens Dealings With the Firm of Dombey and Son Wholesale, Retail and Exportation. Verčiant jie dažniausiai trumpinami, prisilaikant originalo kalboje vyraujančios santrumpos arba paties vertėjo nuožiūra: Robinzono Kruzo gyvenimas ir nuotykiai,  Tesė i

Apklausa

Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?

Peržiūrėti apklausą

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis