Publikuota: Šiaurės Atėnai 2007-02-24

 

Nemaniau kada nors skaitysianti Elfriede Jelinek. Tačiau Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga sulaukė pasiūlymų skirti antipremiją kaip tik šios autorės knygos vertimui į lietuvių kalbą (Elfriede Jelinek, Pianistė, Kaunas: Eridanas, 2005; vertė Nomeda Berkuvienė). Tad be didelio entuziazmo apsiėmiau pabūti „eksperte“.

Pradžioje neturėdama vokiško originalo pirmiausia nutariau paskaitinėti ankstesnį romano vertimą (leidykla „Vada“, 1994; vertė Laima Bareišienė). Tikėjausi pernelyg nesivargindama susidaryti bendrą knygos įspūdį, paskui jau imtis antrojo vertimo ir, kur klius, palyginti su originalu (žinoma, slapta vyliausi, kad pastarojo neteks skaityti ištisai). Deja, iškart apniko, matyt, jau profesinė tapusi liga: vos susiduriu su sakiniu, kurio nesuprantu dusyk perskaičiusi, pradedu be galo ilgėtis originalo. Negi jis iš tikrųjų toks? Pvz., koks galėtų būti tokio sakinio „provaizdis“: „Tai naminio darbo saugumo ir įpročių pastoliai“? Kas čia – „naminis darbo saugumas“ ar „naminio darbo saugumas“? Nors vienas ir kitas variantas nei šioks, nei toks. Gal „namudiniai saugumo pastoliai“? Dar kiek pavargstu panašiai klupdama kas trečią sakinį, bet galiausiai nutariu kapituliuoti užkliuvusi už akivaizdžios faktinės klaidos p. 21: „Jie juk net drįsta teigti, kad jiems nepatinka Vėberis ar Šėnbergas“ (visur išryškinta mano – A. M.). Sunkoka įsivaizduoti kontekstą, kuriame greta Arnoldo Schönbergo, atonaliosios muzikos pradininko, galėtų atsidurti romantiškųjų operų autorius Carlas Maria von Weberis. Ir epocha ne ta, ir kūrybos principai perdėm skirtingi. Veikiausiai autorė turėjo omeny Antoną Weberną, Schönbergo mokinį? Tad nusprendžiau be reikalo nevargti ir pirma įsigyti originalą (Elfriede Jelinek, Die Klavierspielerin, Reinbeck bei Hamburg: Rowohlt Taschenbuch Verlag, 2004), paskui skaityti. Taip, originale aiškiai parašyta: „Webern oder Schönberg“ (p. 25). Skaitau toliau: „Diletantiškas nemuzikalus likimas išaukštino Guldą ir Brendelį, Argerichą ir Polinį“ (p. 24). Čia nereikia jokio muzikinio išprusimo, bala nematė, gali nežinoti tos Marthos Argerich, juolab iš užjūrių, iš Argentinos, betgi originale giminę nurodantys artikeliai sudėlioti, jie šiame kontekste suteikia minimoms pavardėms paniekinamą prasmę: „Ein dilettantisches, unmusikalisches Schicksal hat sich den Gulda herausgegriffen und den Brendel, die Argerich und den Pollini...“ Moteris ta Argerich, kaip bežiūrėsi! Toliau – dar gražiau: „Erika pasirinko kūrinį ne gausiai čia suplūdusioms masėms, o „Mesiją“...“ Truputį palaužiusi galvą, į kurią, deja, neužklysta joks „Mesijas“ fortepijonui, tik įnirtingai beldžiasi Georgo Friedricho Händelio oratorija, surandu šį sakinį originale: „Erika hat zudem kein Stück für die breit sich dahinwälzende Masse gewählt, sondern einen Messiaen...“ Štai kur šuo pakastas! Olivier Messiaenas, ne itin seniai miręs prancūzų kompozitorius, ypatingų ritminių ir derminių struktūrų mėgėjas, virto kažin kokio „Mesijo“ partitūra. Dabar jau skaitau tiesiog apnikta smalsumo ir pasiruošusi bet kokiems netikėtumams. O jie pilasi kaip iš gausybės rago. Vos tekste pasitaiko aliuzija į kokį muzikos, fizikos, astronomijos, filosofijos, psichologijos ar net sporto reiškinį ar terminą (o autorė primygtinai kepa metaforas ar analogijas, vieną už kitą „mandresnes“), būtinai susidursi su vertėjos „apylaisvėmis asociacijomis“. Pabersiu tik keletą „perlų“:

„Šitokioj... spūsty kaltininko pagal priežasties atsiradimo principą neįmanoma surasti“ (p. 16). Žinoma, autorė turi omeny priežastingumo principą, priežasties ir pasekmės santykį, taigi pasekmės atsiradimą iš priežasties, o ne priežasties – iš kažin ko. „Džiaugsminga vakarienė... juoduoja žvaigždutei Erikai kaip kokia skylė“ (p. 102). Vargiai iš tokios frazės lietuvių skaitytojas susivoks, kad čia kalbama ne šiaip apie skylę, o apie tokią masyvios žvaigždės gyvenimo stadiją, kai traukos jėga jos paviršiuje viršija tą, kuri būtina, kad šviesa galėtų palikti naujojo darinio paviršių, t. y. žvaigždė virsta vadinamąja juodąja skyle, kuri dar ir „praryja“ visą ją supančią medžiagą. Originale vakarienė ir yra „juodoji skylė žvaigždei Erikai“ (p. 120). Kita kosminė „analogija“: Erika lekia paskui Valterį „kaip kometos uodega paskui pagrindinį kūną“ (p. 110). Na, ledinį kometos branduolį turbūt jau ir vaikas, nesimokęs astronomijos, žino. O štai motina kloja lovą ir atverčia apkloto kampą: „Apkloto kampas, sudarąs lygiakraštį trikampį...“ (p. 133). Na, negali jis sudaryti lygiakraščio trikampio (kurio visi kampai lygūs 60 laipsnių), tik lygiašonį, juk vienas susidariusio trikampio kampas status! Šias smulkmenas dar gali nuryti, nors ir nelabai skanu, bet nuo tokios jau paspringsti. Mergaitė Erika slapta „pasiautėja“ tramvajaus spūstyje, kam įgnyba, kam kumšteli, kyla triukšmas, užsipuolama tarp kitų ir ji, o tada sakinys: „Plomba, kurią jai įoperavo kondicionieriai už minkštojo gomurio, veikliai sukliudo nesąmoningai apkaltinti pačiai save“ (p. 18). Kondicionieriai man asocijuojasi tik su oro gaivintuvais, o jums? Taip, žodį „Konditionierer“ irgi matau pirmą kartą, ką beveiksi, patingėjo šiaip pedantai vokiečiai savo terminą nusikalti, tiesiog iš angliško psichologijos termino „conditioning process“ pasidarė daiktavardį, nusakantį susidariusių sąlyginių refleksų sukėlėją. O štai pirmoji „viliojimo“ (jei taip galima pavadinti) scena: „Erikai tai – absoliutaus stebėjimo sportas. Pareigą ir trumpą programėlę ji jau seniai įvykdė be jokių klaidų“ (p. 158). Čia autorė dailiojo čiuožimo terminais švaistosi daugmaž taip: „Erikai tai – absoliučiai laisva stebėjimo programa. Privalomąją ir trumpąją programas ji seniai atliko be klaidų“ (orig. p. 185).

Vis dėlto romanas apie pianistę, tad labiausiai, žinoma, nuo vertimo nukenčia muzika. Tiesą sakant, išnagrinėjus visas klaidas, išeitų bene storesnė knyga už patį romaną. Štai, pvz., sakinys apie Schumanną, nuo kurio ir velnias sprandą nusisuktų (taip jam ir reikia, žinoma): „Jis jau numano pabėgsiąs nuo savo sielos, nuo to kenčia kiekvienas slapčiausias jo sielos kampelis, jis atsisveikina su savo sąmoningu gyvenimu angelų ir demonų chorais, tačiau laikosi to dar patį paskutinį kartą“ (p. 63). Kas čia nuo ko bėga, kas kenčia ir ko laikosi įsikirtęs tas Schumannas? Vokiškai viskas aišku: Schumannas nujaučia, kad protas jį apleis (ahnt seine Geistesflucht), panirdamas į angelų ir demonų chorus jis atsisveikina su savo sąmoningu gyvenimu, paskutinį kartą jį (tą gyvenimą) sulaikydamas (orig. p. 75). (Beje, „siela“ vertėjai tiesiog parankinis žodis, jis brukte brukamas visur, kur pasitaiko koks keblumas. Štai „Erika kankina save tol, kol ima nebejausti jokio poreikio sieloje“ (p. 92); nelabai suprasi, ką čia ta Erika daro, o ji tiesiog „ramdo save tol, kol nebejaučia jokio geismo“, – kalbama apie negalėjimą masturbuotis visą laiką miegant greta motinos. Apie nuogas „Peepbox“ moteris: „Šitos moterys juk dar nepatyrė nieko, kas jas sukrėstų iki sielos gelmių“ (p. 44). Pagal kontekstą daugių daugiausia, „matyt, nepatyrė nieko, kas pervertų jas iki pat gelmių“, – tai mintys vyrų, kuriems paskubom už pinigus apžiūrinėjamų moterų sielos tikrai nerūpi, tos mintys susijusios su labai konkrečiomis moters „gelmėmis“ ir konkrečiu jų „pervėrimo“ įnagiu (orig. p. 53).) Vis dėlto grįžkim prie muzikos. Štai puikus sakinys, vienas iš daugybės, kur veiksnys sukeičiamas su papildiniu: „Fausto Dievo pasiilgimą sukėlė Strasburgo katedra kaip ir „Pasijos apie Matą“ pradžios choras“ (p. 89). Vien „Pasija apie Matą“ ko verta; autorės sakinys būtų daugmaž toks: „Faustiškas Dievo ilgesys sukūrė Strasbūro katedrą ir įžanginį „Pasijos pagal Matą“ chorą“ (orig. p. 184). (Ne, vis dėlto negaliu atsispirti ir nepacituoti dar vienos kiek sudėtingesnės, kad ir nemuzikinės, inversijos: „... ponios Kohut prisikaupia energijos naujai darbo savaitei, per kurią motina ne ką veikia, tik siurbia dukteriai kraują“ (p. 29). Sunku įsivaizduoti, kaip galėjo atsitikti, tačiau originale – „der Tochter von Schüler das Blut ausgesogen wird“, taigi motina mažai ką veikia, o dukrai siurbia kraują mokiniai.) Tačiau bene labiausiai kliūva toms teksto vietoms, kuriose ne šiaip kalbama muzikinėmis temomis, o turimos omeny konkrečios muzikinės realijos. Pvz.: „Ir vis grojama su instrumentais, sykį net su dviem ilgom fleitom“ (p. 137) (yra fleitos skersinės ir yra išilginės, čia grojama pastarosiomis); „dainininkė ir Erika, žavinga jos palydovė“, – kažin ar akompanuotoja vadintina palydove, juolab šis žodis „apaugo“ įvairiausiomis reikšmėmis; „drąsus kūrinys, kur kaitaliojasi tiesioginiai ir netiesioginiai taktai ir dėl kurio ne vienas mažylis prisiusena į lovą“ (p. 141). Kas beatspės, ko tie mažyliai siusena? „Gerade und ungerade Takte“ (orig. p. 165), „lyginiai ir nelyginiai taktai“, kokios keturios ketvirtinės ir trys ketvirtinės; nuo šiuolaikinių ritminių struktūrų ne tik mažyliai siusena... „Svečiai iš Tolimųjų Rytų jiems akomponuoja, savo ilgamečiu abejingu būdu nejausdami, kas tvyro tarp puikiai besitvardančios mokytojos ir mokinio, kuris trokšta visko“ (p. 98). Tai korėjiečiai, tarkime, „kaip visada šaltakraujiški, nejaučia virpesių, kurie sklinda tarp gerai temperuotos mokytojos ir mokinio, trokštančio absoliuto“ (orig. p. 115); „wohltemperierte Lehrerin“ – gana tiesmuka aliuzija į Bacho „Das wohltemperierte Klavier“ – visiškai vertėjos ištrinta. Taip, Bachas čia svarbus, ir Erikos mokiniai „sužino, jog sugebėjimas skambinti Bachą esąs rankų miklumo viršūnė įvairiapusiškiausių kontrapunkto formų ir sugebėjimų“ (p. 89). Kieno tos rankos? Kontrapunkto formų? Ar kontrapunkto sugebėjimų? Čia nieko nebesuprantu, tad puolu prie originalo tarsi prie tyro šaltinio; anot jo, mokiniai, kaip jiems ir dera, sužino, „kad Bacho sugebėjimai yra amato, kaip įvairiausių kontrapunkto formų ir vingrybių, triumfas“ (orig. p. 105). Toliau – dar kietesnis riešutėlis: „kai pianistas skambina pianissimo ir šitaip dar viską uždelsia...; Erika... keiksnoja daugelį nedorų pianistų, kurie mano... jog uždelsti galima tik grojant labai tyliai. Tuo tarpu asmeninė Bethoveno patirtis nedviprasmiškai pasisako prieš“ (p. 149). „Verschieben“ – ką nors perstumti erdvėje arba laike. Vertėja spėlioja tarsi kokioj Valinsko viktorinoj, kad kalbama, matyt, apie garso postūmį laike, taigi pianistas „uždelsia“ (įdomu, kodėl ne užbėga už akių?). Deja, „Verschiebung“ keistuoliai vokiečiai (ir austrai) vadina kairįjį fortepijono pedalą (jį paspaudus visa fortepijono mechanika pasislenka keletą milimetrų į dešinę, tad – paminiu tik pagrindinį efektą – plaktukėliai silpniau smūgiuoja per stygas, todėl garsas tampa silpnesnis). Taigi tie nedori pianistai mano, kad naudoti kairįjį pedalą galima tik grojant pianissimo. „Beethovens persönliche Angaben“ – veikiausiai paties Beethoveno nuorodos ar ženklai kairiajam pedalui partitūroje (orig. p. 175). Pabaigoje vienas filosofinis viražas, kalbama apie Nietzsche: „... auksinės švelnios harmonijos... reikalauja filosofas, apimtas dėl smulkmenų įsiplieskiančio pykčio“ (p. 98). Originale sakoma daugmaž taip: „auksinių švelnių harmonijų reikalauja pykčio, nukreipto prieš menkystę (ar įsiplieskiančio dėl menkystės), filosofas“ (p. 116). Gal pakaks šio vėrinio, kaip minėjau, tokių teksto prasmės iškraipymų – nors vežimu vežk; net pačiai drovu, kad prisižymėjau dar ir tokių mažmožių kaip „spjaudalų kleksas“, „turtinga kailinė apykaklė“, „dėžių štabeliai“, „sliūkina aklinai“, „kažką išpurtina“, „krepšiukyje“ ir t. t. Juos išmeškeriotų bet kuri kiek profesionalesnė redaktorė, net ir nemokanti vokiečių kalbos.

Taip perskaičiau lygindama su originalu visą pirmąjį knygos vertimą. Vis pabambėdama ant savęs, kad skaityti turėčiau visai ne jį. Na, tiek to, nieko rimta dirbti vis tiek negaliu, aplinkui statybininkai siautėja, bolgarke sienas štrubalina, rotbandą ir fugenfiulerį drabsto, semečkes smaigsto, telieka sėdėti celofano palapinėje raminant susigūžusį kompiuterį ir tikintis, kad kokią valandėlę bolgarkė neįsirėš į metalą ir paklaikusi nuo garso bei žiežirbų neįsiverš į palapinę šunikė traiškanotomis akimis (betono dulkės!). Tokiame kontekste Jelinek pagal principą „kuo blogiau, tuo geriau“ visai tinka. Vis dėlto dar kartą skaityti ją iš pradžių nekyla akis. Tad pirmiausia nutariu peržiūrėti, kaip antroji vertėja tvarkosi su tomis vietomis, kur pirmoji padarė faktinių klaidų. Taip, Vėbernas jai nevirto Vėberiu; likimas, anot jos, savo numylėtiniais pasirinko Guldą, Brendelį, Argerichą ir Polinę, – Argerich lyties neatgavo, užtat Maurizio Pollini sumoteriškėjo, vis šiokia tokia paguoda lygių galimybių kontrolieriams; baigiamajame koncerte Erika groja Mesianą; priežastingumo principas, juodoji skylė, kometos branduolys, lygiašonis trikampis, dailiojo čiuožimo terminai – viskas gerai; „Kondizionierer“ išversta „tėvai“, arčiau tiesos, nors didžiausi Erikos „kondicionieriai“ – motina ir senelė; tiesa, čia pat kita klaida: „Plomba, kurią jai po liežuviu įsiuvo tėvai, pati to nežinodama, efektyviai kliudo išsiduoti.“ Kažkodėl ta plomba atgijo... Na, bet Schumannas nelaksto nuo savo sielos, pasija nevirsta pasaka apie Matą, grojama „blok-fleitomis“, užuot delsus, spaudomas kairysis pedalas ir aliuzija į „Gerai temperuotą klavyrą“ išgirsta, tiesa, taktai kažkodėl virsta tonais, mažyliams dabar siaubą kelia „lyginių ir nelyginių tonų“ kaitaliojimas, taigi bet kokia muzikinė frazė. Šiaip dauguma samprotavimų apie muziką, kuriuos pasižymėjau pirmajame vertime, čia išversti tiksliau. Pora pavyzdžių: „Šią begalybę ji džiugiai pasidalins su mėgstamais muzikais, tačiau įsimylėti jų, Dieve gink, nevalia“ (1994, p. 14) – „Šia begalybe ji mielai pasidalytų su mylimiausiais muzikos kūrėjais, tačiau populiarumu nieku gyvu jiems neprilygsta“ (2005, p. 21; orig. p. 18). Arba sakinys apie Beethoveno sonatas: „Reikia numanyti esant naujus įstatymus ten, šitoj tokio aukšto dramatiškumo formoj, kur dažnai jausmas pralenkia formą“ (1994, p. 130) – „Būtina surasti naujus dėsnius šioje dramatizmo prisotintoje muzikinėje formoje“ (2005, p. 202; orig. p. 153). Tiesa, vertėja, matyt, nesupratusi nugnybia sakinio pabaigą, kuria norima pasakyti, kad Beethoveno vėlyvosiose sonatose tiesiog dingsta formos pojūtis. Na, patikrinsiu dar vieną „gražią“ klaidą. „Laimė, Erika neišėjo namo anksti, kaip paprastai. Ji maloniai prisistato prancūzų kalba. Iš anksto ji niekada neįspėja pasisveikindama, net nemosteli. Staiga jos nebėra, nuskambėjusi, išnykusi“ (1994, p. 145). Ar Tamsta kada nors pirma įspėji, paskui sveikiniesi? „Sich auf französisch empfehlen“ net elementariame žodyne pateikiama: šnek. „slapčiomis pasišalinti, neatsisveikinus išeiti“. „Laimė, Erika neišėjo namo dar nepasibaigus renginiui, kaip paprastai elgiasi. Ji linkusi išeiti anglišku stiliumi. Kohut niekada neatsisveikina, net nepamoja ranka. Viens – ir jos nebėra. Išnyko, išgaravo“ (2005, p. 226, orig. p. 171). Čia tai bent! Keliu rankas aukštyn, nežinau, kas labiau linkę išeiti neatsisveikinę, gal austrams – prancūzai, o lietuviams – anglai. Vis dėlto antruoju atveju Erika bent jau nepradeda nei iš šio, nei iš to prieš išnykdama iš koncertų salės prisistatinėti savo mokiniams prancūziškai... Na, čia pat dar keistoki įsimylėjėlio žodžiai: „Aš Jums juk mažas ir menkas, palyginti su Šubertu. Tačiau tokį vakarą kaip vakar aš, lyginamas su Šubertu, išlošiu. Šiaip, deja, aš nelabai trokštu Jūsų matyti, sąžiningai prisipažįstu, Erika“ (p. 146). Kaip dvidešimtmečio, ketinančio užmegzti romaną su mokytoja, žaidimas pernelyg rafinuotas... „Aš, žinoma, niekingas ir menkas greta Šuberto. Tačiau tokiais vakarais sulyginimas su Šubertu man nėra toks jau neįmanomas. Paprastai aš, deja, būnu labiau paviršutiniškas. Matote, Erika, aš atvirai prisipažįstu“ (2005, p. 226; orig. p. 171).

Statybininkai pagaliau išrūksta. Tikros Kalėdos, namie „balta balta kur dairais“, o lauke – atvirkščiai... Išrūkstu ir aš iš savo palapinės bent tyresnio oro įkvėpti. O mintys vis apie Jelinek vertimus sukasi. Kažkas čia ne taip. Šiaip antrasis vertimas po tokios lyginamosios analizės man simpatiškesnis. Tiesa, stilius įgavo kažin kokio keisto familiarumo, vietomis su originalo tekstu elgiamasi pernelyg laisvai, vis dėlto baisiai džiugu, kad nereikia kęsti tokių sakinių: „Užminta koja jauno vyriškio, kuris jos nepirko, braškėdama sulūžta smuiko dėžė, antraip tas vyriškis būtų elgęsis atsargiau, kaip liepė tėvai“ (1994, p. 147). Nepirko kojos? Antraip kas lyginant su kuo? „Po jaunuolio koja traška smuiko dėklas, jis pirko futliarą ne už savus pinigus, nes tuomet elgtųsi atsargiau, kaip kad meldžia tėvai“ (2005, p. 227). Daug aiškiau, ypač „nes tuomet“ pakeitus tuo „antraip“. O pikčiausia, kad, matyt, ir vėl nepavyks išsisukti paskaitinėjant atskirus gabaliukus, teks ir šį vertimą knibinėti nuo pradžių. Šiandien susitaikiusi su likimu jau pradėjau tai daryti. Pradžioje tik stebėjausi, kaip žaismingai, pernelyg žaismingai, vertėja tarsi riešutus gliaudo vokiškus sakinius. Paskui dar labiau nustebau perskaičiusi: „... jei mokinys klausia jos apie tikslą, kurio ji siekia, ji kalba apie meno humanizmą ir šia sąvoka glaustai perduoda Šventojo Rašto pagal Bethoveną turinį“ (2005, p. 20). „Heiligenstädter Testament von Beethoven“ – tai garsusis Beethoveno testamentas broliams, parašytas Heiligenštate (Vienos priemiestyje). Riktas perskaičius „Heilige Schrift“ vietoj „Heiligenstadt“? O tramvajaus scena p. 26: „Jeigu koks baronas sutrikdo vagono avelių ramybę...“? „Widder unter den Schafen“ – tiesiog „avinas tarp avelių“... (Beje, šiose vietose pirmoji vertėja neklysta.) Taigi, sliūkinu Kūčių išvakarėse paneriais, tyrą orą godžiai sriaubiu, o galvoje kirba: kažkas ne taip... kažkas ne taip... reikia rusiško vertimo... bibliotekos per Kalėdas bus uždarytos... reikia... kažkas ne taip... Laimė, kojos pačios žengia ant tilto, paskui Žirmūnų gatve nuneša į knygyną „Homo sapiens“, kuris tebeveikia, o ten lentynoje – net dvi „Pianistės“ rusų kalba (E. Jelinek, Pianistka, Sankt-Peterburg: Symposium, 2006; vertė Aleksandras Belobratovas; beje, tai antrasis leidimas, pirmasis išėjo 2002 m.). Skubiai verčiu puslapius ir štai p. 22: „soderžanije Sviaščennogo Pisanija ot Betchovena“. Toliau p. 30: „Jesli kakoj-to baran vozmuščiajet spokoistvije vagonnych oveček.“ Akivaizdu, pirmą klaidą vertėja tiesiog „nukopijavo“, antroji – rikto padarinys, perskaitė „baron“, o ne „baran“... Akmuo nukrinta nuo krūtinės, bet ant piniginės, ir šiaip nuogos basos po statybininkų invazijos, – grauždama nagus nusiperku dar ir rusišką Jelinek, pakloju net 24 Lt, visi „giliausi sielos kampeliai ir užkaboriai“ rauda dėl tokių išlaidų. Tiek to, guodžiuosi, parašysiu recenziją, finansinius nuostolius kompensuosiu, o laiką vis tiek statybininkai šlamščia. Tad grįžtu namo nešina jau ketvirtu Jelinek egzemplioriumi, nusiteikusi ateityje į jokį šulinį nespjaudyti... Ir vėl analogiška procedūra, vėl skaitau lietuvišką (2005) vertimą ir lyginu, bet ne su originalu, o su rusišku vertimu. Idėja paprasta: vertėja turėtų klysti visur, kur suklydo rusų vertėjas; antra vertus, ten, kur rusas neklysta, o klysta ji, turėtų būti akivaizdu kodėl. Tad apsišarvuoju kantrybe. Antai p. 22: „Juk šiaip ar taip kūrinių kopijuotojas yra viena iš kūrėjo hipostazių“, pagal tokią logiką didžiausias kūrėjas yra mano printeris, atsiprašau, spausdintuvas. Žinoma, Jelinek čia kalba apie kūrinių atlikėją ir apie tai, kad kūrinio atlikimas – irgi kūrybos forma (rus.: „kopirujuščij proizvedenije tože ipostaz’ tvorca“). Dabar aiškėja ir bene labiausiai mane apstulbinusios fantazijos ištakos: „Jai net neteko sugaišti ilgų metų studijoms bei kelionėms... po rajonines muzikos mokyklas, kur taip dažnai tarp pilkų dulkių surūgsta jaunas kraujas ir kur aplink poną direktorių plevena maži ir lengvai išsklaidomi susikūprinusio muzikinio jaunimo pulkeliai“ (p. 12). Rusų vertėjui koją pakišo žodis „Schwarm“, kuris gali reikšti ne tik pulkelį ar spiečių, bet ir aistrą, susižavėjimą. Originalo mintis daugmaž tokia: „… mokyklas... kur jau ne viena palaidojo savo jauną gyvenimą papilkėjusi ir kuprota – laikina, greitai praeinanti pono direktoriaus aistra“ (orig. p. 10; rus. p. 13). Iš tiesų, vertėja klysta visur, kur suklumpa rusas. Anksčiau minėti lyginiai ir nelyginiai tonai irgi jo išradimas. Ir atsisveikina Erika „po-anglijski“, ne „po-francuzki“. Jau galėčiau galvą guldyti, kad vertėja į originalą net nežvilgtelėjo, bet tiek to, geriau „išguldysiu“ dar keletą pavyzdžių: „Be to, jaunuoliui patinka klausytis, kai groja jo mokytoja, nesvarbu, ar neįmantrią melodiją, ar sudėtingus si-mažor akordus“ (p. 42); originale pianistė tiesiog barškina H-dur gamas, o rusui tai „složnyje akkordy v si-mažore“ (p. 49). „Juk šiaip ar taip jauno vyro laukia kelias į tolimą ir nepažįstamą gyvenimą, o jos dukters laukia mirtis gavus trūkį nuo muzikos“ (p. 54) – „predstojit umeret’, nadorvavšis’ nad muzikoj“ (p. 62); originale „doch die Tochter muß derweil streben, sich an Musik überheben“ (p. 42), taigi dukra turi stengtis, siekti (streben) pasipuikuoti muzika (ar gauti trūkį nuo jos), o ne mirti (sterben). „Diskanto savininkė įtikinėja baritono savininkę“ (p. 64) – „obladatel’nica diskanta ubeždajet obladatel’nicu baritona“ (p. 74); originale tiesiog „ein Diskant“, „ein Bariton“, taigi pati Jelinek neapdovanoja moterų berniukiškais ir vyriškais balsais, ten tiesiog diskantas įtikinėja baritoną. „Bramsas tampa labai šaltas, kai pavirsta klasikiniu paveldu, ir be galo jaudinantis, kai svajoja ar liūdi“ (p. 80) – „cholodnyj, kogda prevraščiajetsia v klassičeskoje nasledije“ (p. 94). Iš tikrųjų „Bramsas labai šaltas, kai seka klasikais“ (orig. p. 62);. Gal užteks pavyzdžių, kai rusų vertėjas apsirikęs suklaidina ir lietuvę. Toliau – jau jos pačios riktai. „Ši įstaiga – tikra auksinė mina, brangenybių krautuvėlė“ (p. 70); „Goldgrube“ – aukso kasyklos; rusų kalboje žodis „mina“ kadaise turėjo ir tranšėjos, kasyklos reikšmę: „nastojaščiaja zolotaja mina“ (p. 82). Apie senelių globos namus: „Jei būtų patiekta mėsa, ko nė gamykloje nepasitaiko, ją tektų iš anksto supjaustyti mažais gabalėliais“ (p. 129); „was nicht der Fall ist“ – nors taip nėra; „jesli by podali miaso, čego i v zavode ne byvajet“ (p. 163). Čia ir man naujiena, ačiū Ch. Lemchenui, jo žodyne „i v zavode net“ – šnek. „nėra ir niekada nėra buvę“. Negauna tie seneliai mėsos, ir tiek, jokių užuominų į tarybines gamyklas Jelinek nedaro. „Jis turi ją išlakti, turi persekioti, turi tysoti jai po kojomis“ (p. 155); „vzalkat’“ – karštai geisti, trokšti, matyt, skambesio panašumas vertėją apgavo. „Jei neišlaikys egzamino iki kitos saulės laidos“ (p. 165) – „so sledujuščego zachoda“, taigi kitą kartą. „... Kisieliaus upių pieno krantais šalyje“ (p. 160); rusui krantai vis dėlto tirštesni už pačią upę – krantai kisieliaus, upės pieno. Originale tų krantų apskritai nėra, tiesiog „pasakų šalyje“. Tiesa, minėtoji atgijusi plomba – irgi vertėjos išradimas, rusiškame tekste „ona“ aiškiai yra mergaitė, ne plomba. Taigi esu tikra, kad versta iš rusų kalbos ir tik iš jos, nors leidykla nurodo, kad iš vokiško 1983 m. leidimo (Reinbeck bei Hamburg: Rowohlt). Lieka vienintelis klausimas ir didžiausia mįslė: „Miniatiūrinis Veneros kalnas... Maršalka jau visai čia pat, netrukus jis trinktels į akmenį savo lazda“ (p. 67). Ir originale, ir rusų vertime prie Veneros kalnelio, kaip ir dera, artinasi Tanhoizeris. Kas čia nutiko, tik vertėja gali pasakyti. Gal nėra girdėjusi tokio Tanhoizerio, juolab jis rusiškai rašomas išties baisiai... Bet „maršalka“?

Taip, teks atsiimti ankstesnius žodžius. Abu vertimai vienas kito verti.

Liūdniausia, kad nuo tokios vertėjų ir leidėjų savivalės Lietuvoje neapsaugotas nė vienas autorius, net ir Nobelio literatūros premijos laureatė, kaip šiuo atveju. Ir kažin ar net galėtų paduoti į teismą, tarkim, „už garbės ir orumo nuplėšimą“... Nenumatė tokio „barbarų“ antplūdžio savuosius autorių teisių įstatymus seniai susitvarkę Vakarai. Nenumatė ir atitinkamų sankcijų.

Užuojauta visiems Lietuvoje nukentėjusiems užsienio rašytojams, užuojauta mulkinamiems skaitytojams.