LIETUVIŠKASIS PROUSTAS
 
VYTAUTAS BIKULČIUS
 
Publikuota: Baltos lankos 2007 m. Nr. 25/26.
 
2005 metų pabaigoje leidyklos „Alma littera“ pastangomis pasirodė Marcelio Prousto „Dingusi Albertina“ (vertė Pranas Bieliauskas), kuria buvo baigtas leisti lietuvių kalba šio rašytojo romanų ciklas „Prarasto laiko beieškant“. Pirmoji lietuvių skaitytojų pažintis su šiuo rašytoju įvyko dar 1939 metais, kai Juozas Keliuotis „Naujojoje Romuvoje“ pateikė straipsnį apie šio autoriaus kūrybą ir Ventejo muzikinės frazės epizodą (vert. Pranas Rapšys) iš pirmojo ciklo tomo „Svano pusėje“. Deja, tuo metu supažindinti skaitytojus su visu ciklu neleido ir silpnos vertėjų pajėgos, ir prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas. Priespaudos metais šis autorius buvo nutylimas dėl ideologinių sumetimų. Vis dėlto 1968 metais „Nemuno“ žurnalas pateikė fragmentą (vert. A. Gudaitis) iš pirmojo ciklo tomo. O šio ciklo vertimo pradžia buvo padaryta 1979 metais, kai leidykla „Vaga“ išleido pirmąjį jo tomą „Svano pusėje“ (vert. Aldona Merkytė), kurį palydėjo baigiamasis G. Baužytės-Čepinskienės straipsnis apie rašytojo gyvenimą ir kūrybą.  Vėliau estafetę perėmė leidykla „Alma litera“, kuri 1996 metais išleido ketvirtąjį ciklo tomą „Sodoma ir Gomora“ (vertė Galina Baužytė-Čepinskienė). 1997 m. pasirodė paskutinis ciklo tomas „Atrastas laikas“ (vert. G. Baužytė-Čepinskienė), o 1998 m. – penktasis ciklo tomas „Kalinė“ (vertė P. Bieliauskas). Įstrigus šio ciklo leidimui, leidyklai į pagalbą atskubėjo O. Milašiaus programa, remiama Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos, Prancūzijos ambasados Lietuvoje, Prancūzų kultūros centro, ir 2004 m. išėjo trečiasis ciklo tomas „Germantų pusė“ (vertė Birutė Gedgaudaitė), o 2005 m. antrasis ciklo tomas „Žydinčių merginų šešėlyje“ (vertė G. Baužytė-Čepinskienė) ir jau minėtas šeštasis ciklo tomas „Dingusi Albertina“. Beje, 2004 m. „Vaga“ išleido antrąjį pataisytą pirmojo ciklo tomo „Svano pusėje“ leidimą (vertė A. Merkytė), kurį irgi parėmė minėta O. Milašiaus knygų leidybos programa. Žodžiu, M. Prousto romanų ciklo kelionė į Lietuvą truko apie ketvirtį amžiaus. Mūsų skaitytojai dabar turi puikią progą susipažinti su vienu iš garsiausių XX a. rašytojų. Prancūzai praėjusį šimtmetį pavadino Marcelio Prousto amžiumi, o 2002 m. Švedijos Nobelio knygų institutas, surengęs apklausą tarp žymiausių dabarties rašytojų, išsiaiškino, kad geriausia visų laikų knyga pripažinta Cervanteso „Don Kichotas“, įamžinęs klasikinės literatūros laikotarpį, o po jo išsyk sekė Marcelio Prousto romanų ciklas „Prarasto laiko beieškant“, įkūnijęs modernistinės literatūros ieškojimus. Šio straipsnio tikslas – patyrinėti, koks į Lietuvą atėjo M. Proustas, su kokiomis problemomis susidūrė leidėjai, kokios kliūtys teko vertėjams, ir į ką reikėtų atkreipti dėmesį tiems, kurie norėtų leisti pakartotinai šio rašytojo romanų ciklą ar kitus jo kūrinius.
 
VERTIMO ŠALTINIO PROBLEMA
 
Kaip žinia, pats Marcelis Proustas nesuspėjo iki galo parengti leidybai savojo romanų ciklo, tam sukliudė jo mirtis. Paskutiniuosius tris tomus – „Kalinę“, „Dingusią Albertiną“ ir „Atrastą laiką“ spaudai parengė rašytojo brolis Robert‘as, pasikvietęs į talką Jacques‘ą Rivière‘ą, tačiau jiedu privėlė ir klaidų, kurios neatitiko paties autoriaus pataisyto mašinėle spausdinto teksto.
 
1954 metais Pierre‘as Claracas ir André Ferré, vadovaudamiesi rankraščiais, parengė ciklą „Prarasto laiko beieškant“ prestižinei „Gallimard“ leidyklos serijai – „Plejados bibliotekai“, kurioje visas ciklas pateiktas trimis tomais. Tačiau tikindami, kad priešpaskutinio tomo rankraštis yra dingęs, jie atsisakė „Dingusios Albertinos“ pavadinimo, pakeitę jį „Bėgle“, įterpė į Venecijos epizodą keletą anksčiau jame neegzistavusių puslapių. Kaip tik šis „Plejados bibliotekos“ leidimas tapo tuo pagrindu, kuriuo remiantis buvo išleistas rašytojo romanų ciklas kišeninėmis „Le Livre de Poche“ ir „Folio“ serijomis.
Kitas svarbus etapas M. Prousto romanų ciklo leidybos istorijoje buvo 1987 metai, kai buvo išleistas Robert‘o Prousto dukters Suzy Mante-Proust archyvuose metais anksčiau rastas „Dingusios Albertinos“ mašinėle spausdintas rankraštis, kuris suteikė galimybę patikslinti trijų paskutiniųjų ciklo tomų leidimą.
Tačiau 1987 metais „Gallimard“ leidykla patikėjo vienam iš garsiausių M. Prousto kūrybos tyrinėtojų Jeanui-Yves‘ui Tadié parengti naują „Prarasto laiko beieškant“ leidimą, kuris „Plejados bibliotekoje“ su romano rankraščiais, variantais, archyvo fondo aprašymais, kūrybos tyrinėtojų straipsniais ir išsamiais komentarais sudarė keturis tomus. Tačiau jame nebuvo atsižvelgta į naujai atrastą „Dingusios Albertinos“ rankraštį. Nepaisant paskutinės pastabos, šiandien šis M. Prousto romanų ciklo leidimas yra pats kompetetingiausias ir pripažįstamas romanų ciklo kanoniškuoju tekstu, kuris buvo pakartotas ir kišeninėje „Folio“ serijoje.
Tais pačiais 1987 metais pasirodė dar dvi romanų ciklo „Prarasto laiko beieškant“ redakcijos. Vieną iš jų pateikė leidykla „GF-Flammarion“. Šiai leidinio redakcijai vadovavo Jeanas Milly, kuris stengėsi kiek galima labiau išsaugoti autorinį tekstą ir visas neaiškias rankraščio vietas žymėjo daugtaškiais, nebandydamas jų vienaip ar kitaip iššifruoti. Kiekvienas ciklo tomas buvo su įžanginiais straipsniais ir komentarais. Dar vieną leidinio redakciją išleido Robert‘o Laffont‘o leidykla, kuri savo variantą rengti patikėjo Bernard‘ui Raffali. Šis leidinys vertingas tuo, kad jo pradžioje pateikiama savotiška M. Prousto enciklopedija, kurioje randame ir jo biografijos faktų, ir jo pažįstamų biografijų, ir romanų ciklo personažus, ir svarbiausias ciklo temas, ir literatūros kritikų pasisakymus, ir sinchronines lenteles, atskleidžiančias rašytojo veiklą epochos kontekste. Ir pagaliau 1992 metais kišeninė serija „Le Livre de Poche“ (šiam leidiniui vadovavo Elyane‘a Dezon-Jones) pateikia dar vieną romanų ciklo variantą, kur atsižvelgiama ir į 1987 m. „Dingusios Albertinos“ rankraščio leidimą. Savaime suprantama, kiekvienas romanų ciklo variantas yra vientisas organizmas, pasižymintis tam tikra logika, kurią padiktavo redakciniai principai [i].
Pasižiūrėjus į lietuviškąjį M. Prousto romanų ciklo vertimą, susidaro įspūdis, kad nebuvo vieno koordinuojančio asmens, kuris nuspręstų, kokia ciklo redakcija geriausiai tiktų lietuviškajam vertimui. Padėtį šiuo atveju sunkino ir faktas, kad ciklą leido dvi leidyklos. Tad greičiausiai atskirus ciklo tomus versti rinkosi patys vertėjai. Kas iš to išėjo? Pirmasis tomas „Svano pusėje“ verstas pagal Gallimard‘o leidyklos tekstą, išleistą 1936 metais. Kadangi jis yra be įžanginio straipsnio, be jokių komentarų, vertėjai teko ieškotis papildomos medžiagos, kad susidorotų su  užduotimi. Suprantama, ir pats originalo tekstas galėjo būti kiek koreguotas, bet aišku, kad pirmasis tomas redakcinių pataisų (jos iš esmės susiję su pastraipomis ir skyryba) patyrė mažiausiai, nes  buvo išleistas autoriui dar gyvam esant. Visi redagavimo sunkumai prasideda nuo „Sodomos ir Gomoros“ ir tęsiasi iki pat paskutiniojo tomo „Atrastas laikas“.
 
Antrasis tomas „Žydinčių merginų šešėlyje“, verstas pagal leidyklos GF-Flammarion variantą, grindžiamą visai kitais principais negu Gallimard‘o leidykloje išleistas pirmasis tomas. Vadovaujantis šiuo variantu, visą ciklą turėtų sudaryti dešimt tomų, bet ne septyni, kaip yra dabar.
 
Trečiojo tomo „Germantų pusė“ vertėja pasirenka dar kitą – Robert‘o Laffont‘o leidyklos – redakcinį variantą.
Ketvirtasis tomas „Sodoma ir Gomora“, nuo kurio ir pradėtas leisti visas ciklas lietuvių kalba, buvo verstas iš „Gallimard“ leidyklos parengto teksto. Tad ne visiškai suprantama, kodėl ta pati vertėja, versdama antrąjį tomą „Žydinčių merginų šešėlyje“ ir septintąjį tomą „Atrastas laikas“, jau rėmėsi „GF-Flammarion“ leidyklos leidiniais. Gal siekė būti arčiau autoriaus teksto, ypač „Atrasto laiko“ atveju, tačiau skaitytojas nesulaukia jokių paaiškinimų ir jam neaišku, kaip suprasti tas teksto vietas, kur  regi laužtinius skliaustus su daugtaškiais.
Penktasis tomas „Kalinė“, verstas iš „Gallimard“ leidyklos parengto teksto, o šeštasis tomas „Dingusi Albertina“ – iš teksto, kurį išleido kišeninė serija „Le Livre de Poche“. Matyt, vertėjui P. Bieliauskui pasirodė, kad pats ginčytiniausias autoriaus teksto požiūriu viso ciklo romanas turi būti verstas tik iš kišeninio leidinio. Nors, sakysime, 16 puslapyje išnašoje vertėjas pateikia paaiškinimą, kad „autorius paliko sakinį neužbaigtą“, tačiau tokio komentaro nerasime nei N. Mauriac parengtame „Dingusios Albertinos“ tekste (leidykla „Grasset“), kuris šiuo atveju yra laikomas svarbiausiu, nei „Gallimard“ leidyklos parengtame M. Prousto tekste, kuris išleistas „Plejados bibliotekoje“.
Guodžia bent tai, kad leidykla „Alma litera“ visiems savo leistiems tomams parinko tą pačią redaktorę D. Bučiūtę, kuri galėjo ne tik suredaguoti verstą tekstą, bet ir suvienodinti asmenvardžių ir vietovardžių rašybą, kas tapo ypač aktualu, kadangi atskirus ciklo tomus vertė trys vertėjai. Be to, dar reikėjo atsižvelgti ir į pirmojo tomo vertimą, kuris buvo išleistas „Vagos“ leidykloje.
Galima pagirti abi leidyklas už tai, kad jos kiekvieno tomo pabaigoje pateikė vertėjų straipsnius ir komentarus konkrečiam tomui, išskyrus pirmąjį tomą „Svano pusėje“, kuriame baigiamąjį straipsnį ir komentarus (šiuos kartu su vertėja)  parašė šių eilučių autorius.        
Mano galva, viso romanų ciklo vertimas būtų buvęs vientisesnis, jei būtų pasirinkta kokia nors viena teksto versija, nes kiekvienas variantas, be abejo, turi savo logiką. Prasčiausią atvejį, suprantama, regime dabar, nes susiduriame su savotišku margumynu, bet ne vientisu, konceptualiai parengtu romanų ciklo variantu. Žinoma, vertėjams parankiausias būtų buvęs M. Prousto tekstas, išleistas „Plejados bibliotekoje“, nes jis paruoštas išsamiausiai ir būtų gerokai palengvinęs jiems darbą. Tuo labiau, kad M. Prousto romanų ciklas „Prarasto laiko beieškant“, išleistas „Plejados bibliotekoje“, yra ir Lietuvoje. Jį galima rasti Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Prancūzų filologijos katedroje. Bet kodėl buvo apeita tokia galimybė – šiandien suprasti sunku.
 
KAIP VERSTI CIKLO PAVADINIMĄ?
 
Iš pirmo žvilgsnio ciklo pavadinimo „À la recherche du temps perdu“ vertimas – „Prarasto laiko beieškant“ problemų lyg ir nesukelia. Beje, jis gyvuoja nuo 1979 metų, kai pasirodė ciklo pirmojo tomo „Svano pusėje“ vertimas, nes tuomet knygos viršelyje buvo pateiktas ir viso ciklo pavadinimas lietuviškai. Prie jo gal net ir spėjome priprasti. Tačiau kyla klausimas, ar jis visiškai tikslus?
Autoritetingiausias prancūzų kalbos aiškinamasis žodynas „Le Nouveau Petit Robert“ net pateikia M. Prousto sąvoką „Le Temps perdu“ ir aiškina ją kaip „praėjęs laikas“ (le temps passé). Anglai šio romanų ciklo pavadinimą ilgą laiką vertė kaip „Remembrance of Things Past“ (1981), paėmę eilutę iš Shakespeare‘o soneto, bet 1992 m. pasirodęs naujas vertimas jau skambėjo kaip „In Search of Lost Time“. Vokiečių kalba ciklo pavadinimo vertimas skamba kaip „Auf der Suche nach der verlorenen Zeit“. Italai šio ciklo pavadinimą verčia „Alla ricerca del tempo perduto“. Į rusų kalbą romanų ciklas išverstas kaip „V poiskach utračennogo vremeni“ (garsaus vertėjo N. Liubimovo darbas).
Pats autorius laiką savo romane suvokia kaip praėjusį amžinai, kaip nebegrįšiantį, kaip dingusį praeitin, kaip išnykusį visiems laikams. Tuo tarpu vertime „prarasto laiko beieškant“, žodis „prarasto“ slepia tam tikrą apgailestavimą, kad tas laikas yra prarastas dėl kažkieno kaltės, kad jis tuščiai praleistas, nors pačiame romanų cikle apie tokį šio žodžio „perdu“ atspalvį nėra nė mažiausios užuominos. Beje, apie tai kalba ir literatūros mokslininkai: „bendras pavadinimas Prarasto laiko beieškant („prarastas laikas“ turi būti suprantamas kaip išnykęs, užmirštas laikas, o ne kaip iššvaistytas laikas)...“ [ii].
Pirmasis M. Prousto vertėjas į lietuvių kalbą Pranas Repšys ir pirmojo straipsnio apie šį rašytoją autorius J. Keliuotis šio ciklo pavadinimą vertė kaip „Pražuvusio laiko ieškant“ (žurnalas „Naujoji Romuva“, 1939 m. Nr. 20 ir Nr. 21-22). Mūsų galva, toks vertimas yra tikslesnis (čia turima galvoje pražuvęs laikas), nes jis nekelia asociacijų su tuščiai praleistu laiku ir pažymi, kad tas laikas yra negrįžtamai praėjęs.
Suprantama, galima ieškoti ir kitų variantų – pvz., „Praėjusio laiko beieškant“ (bet toks vertimas būtų perdėm proziškas, be to, tokiu atveju originalas turėtų skambėti kaip „A la recherche du temps passé“, bet, kaip matome, pats autorius nesitenkino pačiu paprasčiausiu veiksmažodžiu;   poetiškesni, nekasdieniški būtų vertimai - „Pra(Iš)nykusio laiko beieškant“, kaip ir „Pradingusio laiko beieškant“, kurie neturėtų tuščiai sugaišto laiko prasmės. Žinoma, šiuo atveju yra stilistinių niuansų, kurie priklauso tik nuo vertėjo apsisprendimo.
Tačiau sunku pasakyti, kas nulėmė esamą pavadinimo vertimą; gal tai, kad neseniai buvo pasirodęs vertimas į rusų kalbą, savaime orientuojantis į „Prarasto laiko beieškant“, gal buvo kokių kitų motyvų? Pati ciklo pirmojo tomo vertėja A. Merkytė teigia, kad „jau keletas dešimtmečių M. Prusto romanas lietuvių spaudoje žinomas „Prarasto laiko beieškant“ pavadinimu, pakankamai atspindinčiu romano idėją, tad nei vertėjui, nei leidyklai neatrodė tikslinga jį keisti“ [iii].  Tačiau čia reikia svarstyti, ar yra pakankamai duomenų, kad „prarastą laiką“ būtų galima traktuoti kaip klaidingą reikšmę, kuri „Vertimo terminijos“ žodyne apibūdinama kaip „vertimo klaida, kai originalo teksto žodžiui ar posakiui priskiriamas klaidingas turinys, kuris pakeičia teksto prasmę, tačiau ne tiek, kad pavirstų supainiota prasme“ [iv]. Manytume, kad vertimas „Prarasto laiko beieškant“, vis dėlto, krypsta klaidingos reikšmės link, jei ir ne visiškai sutampa su ja, nes skaitytojo sąmonėje sužadina niuansus, susijusius su tuščiai iššvaistytu laiku. Kadangi pats ciklo autorius atmeta tokią galimą žodžio „perdu“ reikšmę, vadinasi, ir vertėjas turi vengti nereikalingų asociacijų.
Taigi, jeigu ateityje būtų rengiamas naujas ciklo leidimas, jo pavadinimas turėtų skambėti kaip „Pražuvusio (pranykusio) laiko beieškant“, kaip tiksliausiai išreiškiantis kūrinio esmę. Bet čia atsiranda dar vienas faktorius. Šiandien niekas negalėtų pasakyti, ar išvis toks naujas ciklo leidimas kada nors atsiras, o jei ir atsiras, ar į skaitytojų sąmonę nebus ankstesnis pavadinimas tiek įsirėžęs (kaip, pavyzdžiui, „Don Kichoto“– mat šiuo atveju tikslus vertimas yra „Donas Kichotas“ ), kad ką nors keisti bus labai sunku.
 
CIKLO UVERTIŪRA
 
Be jokios abejonės, viso ciklo vertimo uvertiūra galima laikyti pirmojo tomo „Svano pusėje“ vertimą. Jo pirmasis leidimas, kaip žinia, pasirodė dar 1979 m. Darbas buvo atliktas nepaprastai kruopščiai, be to, vertėjai talkino du patyrę redaktoriai Ramutė Ramunienė ir Juozas Naujokaitis (kuri iš nūdienių leidyklų galėtų šiandien leisti sau tokią prabangą!). Jau tada šio tomo vertimo problemoms buvo skirtas Valdo Petrausko straipsnis „Prusto pusėje“ (Pergalė, 1981, Nr. 4, p. 126-142), į kurį motyvuotai atsakė ir savo poziciją apgynė pati vertėja (Pergalė, 1981, Nr. 10, p. 150-160).
Šiandien perskaičius vieną ir kitą straipsnį, matyti, kad iš esmės buvo vienas rimtas priekaištas vertėjai, susijęs su pyragaičių pavadinimo vertimu: „Gaila, kad lietuviškai nerasta tų pyragaičių pavadinimo atitikmens (les Petites Madeleines – tiesioginė asociacija su Marija Magdaliete!), nesgi tas pavadinimas turi didelį prasminį krūvį ir tam tikru požiūriu romanas šio to netenka (randasi stilistinė „duobė“, „ertmė“, neišlyginta nė kompensacijos metodu)“ [v]. Čia tik reikėtų pridurti, kad straipsnio autorius, išvedęs sąsają tarp    mažųjų madlenų ir Marijos Magdalietės (pabrėždamas paleistuvės motyvą) kaip pagrindinę (iš tikrųjų, ši asociacija orientuoja į konditerinio ir bažnytinio motyvų supriešinimą, tad autorius visų pirma galvoje turi garsiąją šv. Marijos Magdalietės [la Madeleine] bažnyčią Paryžiuje), klaidingai interpretavo gretimą tekstą, apibūdinantį pačius pyragaičius. Tuomet tas sakinys skambėjo šitaip: „Ji liepė atnešti man vieną tų nedidelių ir putlių biskvitinių pyragaičių, kurie atrodo nulieti rantytose moliuskų geldutėse“ [vi] Vertėja šį savo riktą paaiškino šitaip: „Ir pyragaičių pavadinimas (leidyklai įteiktame rankraštyje jie buvo pavadinti „mažytėmis Madlenomis“), rengiant knygą spaudai, buvo svarstomas, ieškota adekvatesnio varianto, bet, kaip kartais vis dėlto atsitinka, leidžiant knygas, pyragaičiai skaitytoją pasiekė be pavadinimo“ [vii]. Turint omenyje anuos laikus, kai dažniausiai viską lemdavo ideologiniai motyvai, toks vertėjos paaiškinimas yra visiškai suprantamas. Žinoma, tai galėjo būti susiję ir su tuo, kad 1979 metais madlena kaip pyragaitis nieko nesakė tuometiniams skaitytojams, užtat jis buvo pateiktas vertime kaip „biskvitinis pyragaitis“.
Vertėja gavo galimybę patobulinti savo vertimą, kai „Vagos“ leidykla susirengė pakartotinai išleisti „Svano pusėje“. Tad garsusis sakinys: „Elle envoya chercher un de ces gâteaux courts et dodus appelés Petites Madeleines qui semblent avoir été moulés dans la valve rainurée d‘une coquille de Saint-Jacques“ [viii] šiandien lietuviškai jau skamba taip: „Ji liepė atnešti man vieną iš tų nedidelių ir putlių mažosiomis madlenomis vadinamų pyragaičių, kurie atrodo nulieti rantytose šventojo Jokūbo moliuskų geldutėse“ [ix]. Galime nesunkiai įsitikinti, kad tai yra tikslus originalo vertimas, nes jame išsaugomas ir pyragaičių pavadinimas, ir bažnytinės (šventos Marijos Magdalietės, švento Jokūbo) bei konditerinės (madlenos pyragaitis) sferų supriešinimas, kuris dar ne sykį ir ne du pasirodys romano puslapiuose. Čia tik reikia atkreipti dėmesį, kad OKT mažosios madlenos yra vadinamos Petites Madeleines (paryškinta mano – V.B.), kai tiek daiktavardis, tiek būdvardis rašomi didžiosiomis raidėmis, kurios šiuo atveju neatitinka gramatikos normų. Bet autorius taip pasielgė neatsitiktinai, nes pirmosiomis šių žodžių raidėmis norėjo įkūnyti save – Proustas Marcelis (paryškinta mano –V.B.). O čia jau tikras galvosūkis vertėjui, kaip šitą detalę išreikšti lietuviškai!
Beje, naujajame leidime vertėja tikslina ne vieną smulkmeną, į kurią anksčiau niekas net nebuvo ir atkreipęs dėmesio. Vieno iš ilgiausių romano sakinių atkarpa: „...parfois au contraire celle, petite et si élevée de plafond, creusée en forme de pyramide dans la hauteur de deux étages et partiellement revêtue d‘acajou, où dès la première seconde j‘avais été intoxiqué moralement par l‘odeur inconnue du vétiver...“ (OKT, p. 8) buvo išversta kaip: „... kartais, priešingai, mažytį, bet labai aukštomis lubomis, einantį per du aukštus ir tarpais išmuštą raudonmedžiu, kur jau pačią pirmą akimirką pasijutau moraliai apnuodytas nepažįstamo gailių kvapo“ (VKT 1, p. 9), bet paskutiniajame leidime ji jau skamba šitaip: „... kartais, priešingai, mažytį, bet labai aukštomis piramidės lubomis, einantį per du aukštus ir tarpais išmuštą raudonmedžiu, kur jau pačią pirmą akimirką pasijutau moraliai apnuodytas nepažįstamo gailių kvapo...“ (VKT 2, p. 11). Ši pataisa nėra atsitiktinė. Vertėja įžvelgė, kad piramidės formos kambarys priešinamas su žiemos kambariais, kurie asocijuojasi su gūžtos įvaizdžiu. Piramidė kaip kapo įvaizdis dar primena ir mirtį, tad ji, susijusi su labai svarbia informacija, jokiu būdu negalėjo dingti iš vertimo teksto.
Vertėjos kruopštumą rodo ir dar vieno epizodo patikslinimas: „M. Verdurin avait d‘ailleurs fait sagement en ne retirant pas sa pipe de sa bouche, car Cottard qui avait besoin de s‘éloigner un instant fit à mi-voix une plaisanterie qu‘il avait apprise depuis peu et qu‘il renouvelait chaque fois qu‘il avait à aller au même endroit: „Il faut que j‘aille entretenir un instant le duc d‘Aumale“, de sorte que la quinte de M. Verdurin recommença“ (OKT, p. 258). Anksčiau jis skambėjo šitaip: „Ponas Verdiurenas pasielgė apdairiai, neišsiimdamas pypkės iš burnos, nes daktaras Kotaras, kuriam prireikė trumpam pasišalinti, sukuždėjo neseniai išgirstą juokelį, kurį dabar kartodavo kiekvieną sykį, kai tik eidavo į tą pačią vietą: „Turiu užeiti valandėlę šnektelėti su kunigaikščiu d‘Omaliu“, ir ponas Verdiurenas vėl ėmė kretėti ir kosėti“ (VKT 1, p. 233). Paskutiniajame leidime matome visai nedidelę pataisą: „Ponas Verdiurenas pasielgė apdairiai neišsiimdamas pypkės iš burnos, nes daktaras Kotaras, kuriam prireikė trumpam pasišalinti, sukuždėjo neseniai išgirstą juokelį, kurį dabar kartodavo kiekvieną sykį, kai tik eidavo į vieną vietą: „Turiu užeiti valandėlę šnektelėti su kunigaikščiu d‘Omaliu“, ir ponas Verdiurenas vėl ėmė kretėti ir kosėti“ (VKT 2, p. 248), tačiau ji sukonkretina daktaro Kotaro tikslą.
Nelengvas išbandymas bet kuriam vertėjui yra M. Prousto aprašytų peizažų vertimas. Apie tai liudija kad ir toks pavyzdys:
„Je le trouvai tout bourdonnant de l‘odeur des aubépines. La haie formait comme une suite de chapelles qui disparaissaient sous la jonchée de leurs fleurs amoncelées en reposoir; au-dessous d‘elles, le soleil posait à terre un quadrillage de clarté, comme s‘il venait de traverser une verrière; leur parfum s‘étendait aussi onctueux, aussi délimité en sa forme que si j‘eusse été devant l‘autel de la Vierge, et les fleurs, aussi parées, tenaient chacune d‘un air distrait son étincelant bouquet d‘étamines, fines et rayonnantes nervures de style flamboyant comme celles qui à l‘église ajouraient la rampe du jubé ou les meneaux du vitrail et qui s‘épanouissaient en blanc chair de fleur de fraisier“ (OKT, p. 136).
„Takas gaudė nuo gudobelių kvapo. Gyvatvorė atrodė tartum eilė koplyčių, kurių nebematyti pro gudobelių puokštes, sukrautas kaip ant altorių; po jomis, lyg perėjusi pro vitražą, saulė guldė ant žemės šviesos kvadratėlius; gudobelių kvapas sklido toks aksomiškas ir tokios aiškios formos, kad aš jaučiausi stovįs priešais Marijos altorių, o žiedai, tokie pat puošnūs kaip ir ten, atsainiai laikė žėrinčias savo kuokelių puokštes, tas plonytes spinduliais sklindančias „liepsnojančiosios“ gotikos nerviūras, panašias į ažūrinę sakyklos rampą ar vitražo tinklą, o čia išsiskleidusias sodriu žemuogės žiedų baltumu“ (VKT 2, p. 132)
Visų pirma, reikia atkreipti dėmesį į vykusiai surastą veiksmažodį gaũdė, kuris šiuo atveju siejamas ne su garsu, bet kvapu. Veiksmažodis formait (sudaryti) vertime perteikiamas kaip atrodė, išreikšdamas natūralesnį įspūdį. Geras veiksmažodžio posait atitikmuo guldė. Gal tik būdvardis onctueux, čia patekęs į aplinką, susijusią su bažnytiniais motyvais (koplyčių, altorių, Marijos altorių, sakyklos) galėjo būti verčiamas kaip dievobaimingas, o ne toks aksomiškas, kaip yra šiuo atveju, nes minėtas būdvardis siejamas su daiktavardžiu onction (paskutinis patepimas). Būdvardis rayonnantes transformuojamas į junginį spinduliais sklindančias, geriau išreiškiančiu nerviūrų esmę. Tik čia reikėtų atsisakyti kabučių žodžiui liepsnojančiosios, nes tai yra viena iš gotikos formų (Visuotinė lietuvių enciklopedija pateikia terminą liepsnotoji gotika). Įdomiai transformuojamas daiktavardis chair (kūnas, mėsa), kuris čia virsta sodriu baltumu. Šis pavyzdys rodo, kad vertėja deramai išnaudoja leksines ir sintaksines galimybes, kurias jai teikia sintetinės kalbos specifika.
Be abejo, kiekvienas vertėjas pripažins, kad sunkiausiai išverčiamas dalykas yra kalambūrai, neatsitiktinai skaitytojai dažnai regi, kaip vertėjai pasitenkina lengviausiu problemos sprendimu, pažymėdami išnašoje neišverčiamą žodžių žaismą. Šiuo požiūriu A. Merkytė pasirodo kaip nepriekaištinga vertėja. Gana sudėtingą originalo atvejį:
„- Je vais jouer la phrase de la Sonate pour M. Swann, dit le pianiste.
-Ah! bigre! ce n’est pas au moins le “Serpent à Sonates”? » demanda M. de Forchevillepour faire de l‘effet.
Mais le docteur Cottard, qui n‘avait jamais entendu ce calembour, ne le comprit pas et crut à une erreur de M. de Forcheville. Il s‘approcha vivement pour la rectifier:
„Mais non, ce n‘est pas serpent à sonates qu‘on dit, c‘est serpent à sonnettes“, - dit–il d‘un ton zélé, impatient et triomphal“ (OKT, p. 259-260)
vertėja sugebėjo išspręsti tikrai kūrybiškai:
„ – Paskambinsiu ponui Svanui motyvą iš sonatos, - pasakė pianistas.
- Po šimts! Ar tai tik nebus ta sonata už kreicerį? – paklausė Forševilis, norėdamas tokia užuomina apie Kreicerio sonatą pasirodyti sąmojingas.
Daktaras Kotaras pamanė Forševilį apsirikus ir skubiai, nekantrus ir triumfuojantis, priėjo pataisyti klaidos“ (VKT 2, p. 249).
 
Originalo variante autorius posakiu „sonatų gyvatė“ (serpent à sonates) įkūnija markizę Diane‘ą de Sain-Paul, kuri garsėjo kaip puiki pianistė ir kaip aštrialiežuvė moteris. Šiuo atveju vertėja žaidžia ne „sonatų gyvatės“ ir „barškuolės“ (serpent à sonnettes) supriešinimu, bet Kreicerio sonatos pavadinimą paversdama dviprasmybe ir šitaip sukeldama kalambūro efektą.
Vertėjos sugebėjimus įrodo ir dar vienas epizodas, kuriame įsiterpia ir frazeologinių posakių: „Il n‘est pas franc, c‘est un monsieur cauteleux, toujours entre le zist et le zest. Il veut toujours ménager la chèvre et le chou. Quelle différence avec Forcheville! Voilà au moins un homme qui vous dit carrément sa façon de penser. Ça vous plaît ou ça ne vous plaît pas. Ce n‘est pas comme l‘autre qui n‘est jamais ni figue ni raisin“ (OKT, p. 261). Išverstas šis epizodas skamba taip: „Jis neatviras, pilnas slaptų minčių, visą laiką laviruoja. Žiūri, kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika. Kokia priešingybė Forševiliui! Šitas bent jau ką galvoją, tą ir iškloja. Nežiūri, ar jums patinka, ar nepatinka. O anas – jau ne toks: nei jis šiltas, nei jis šaltas“ (VKT 2, p. 251). Savo pateiktame variante vertėja suranda tikslius atitikmenis posakiams: entre le zist et le zest (pažodžiui – asmuo ar daiktas, kurį sunku apibūdinti) pateikiamas kaip visą laiką laviruoja; ménager la chèvre et le chou (pažodžiui – tausoti ir ožką, ir kopūstą, t.y. suderinti abu požiūrius, neatiduodant nė vienam pirmenybės) virsta kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika; ce n‘est pas comme l‘autre qui n‘est jamais ni figue ni raisin (pažodžiui – ne toks kaip kitas, kuris nėra nei figa, nei vynuogė) tampa nei jis šiltas, nei jis šaltas.
Vertėjos meistriškumą rodo ir toks pavyzdys:
„Après le dîner, Forcheville alla de lui-même vers le docteur.
- Elle n‘a pas dû être mal, Mme Verdurin, et puis c‘est une femme avec qui on peut causer, pour moi tout est là. Évidemment elle commence à avoir un peu de bouteille. Mais Mme de Crécy, voilà une petite femme qui a l‘air intelligent, ah! saperlipopette, on voit tout de suite qu‘elle a l‘oeil américain, celle-là! Nous parlons de Mme de Crécy, - dit-il à M. Verdurin qui s’approchait, la pipe à la bouche. – Je me figure que comme corps de femme...
- J’aimerais mieux l’avoir dans mon lit que le tonnerre, - dit précipitamment Cottard... (OKT, p. 258).
Vertimas skamba taip:
Po pietų Forševilis pats priėjo prie daktaro:                 
- Ponios Verdiuren, matyt, būta nebjaurios, maža to, tai moteris, su kuria galima pakalbėti, o man tai svarbiausia. Tiesa, jau pradeda kiek sunkėti. Užtat ponia de Kresi – tai bent moteriškaitė, po šimts velnių, ir atrodo protinga! Akimis taip iš karto tave ir perveria kiaurai! Kalbame apie ponią de Kresi, - paaiškino ponui Verdiurenui, priėjusiam su pypke dantyse. – Įsivaizduoju, kad toks moters kūnas...
– Geriau toks kūnas negu perkūnas, - skubiai pasakė Kotaras... (VKT 2, p. 247).
 
Jos vertime surastas puikus posakio avoir un peu de bouteille (senti) atitikmuo jau pradeda kiek sunkėti; būdingą prancūzų kalbai daiktavardinę konstrukciją l‘oeil américain (skvarbus žvilgsnis) vertėja paverčia veiksmažodine akimis...perveria kiaurai; ir dar kartą suranda tikslų kalambūro atitikmenį: je me figure que comme corps de femme...j‘aimerais mieux l‘avoir dans mon lit que le tonnerre (įsivaizduoju, kad tokį moters kūną turėti lovoje geriau negu perkūną) geriau toks kūnas negu perkūnas, nes šis žodžių žaismas pagrįstas užuomina apie kunigaikštienę Klermon - Toner (pranc. tonnerre – griaustinis), kuri turėjo stiprų balsą.
 
Visi šie pavyzdžiai (o mes čia specialiai parinkome sunkesnius) rodo, kad pirmojo ciklo tomo „Svano pusėje“ vertimas ne tik kad yra tikslus, bet ir apskritai iškyla kaip vienu iš mūsų meninio vertimo viršukalnių pavyzdžių; vertėja taip aukštai iškėlė meninio vertimo kartelę, kad su ja norom nenorom gavo galynėtis likusių ciklo tomų vertėjai.
 
NAUJAS VERTIMO ETAPAS        
 
Po septyniolikos metų pertraukos, 1996 m. pasirodo ciklo ketvirto tomo „Sodomos ir Gomoros“ vertimas, kuris pradeda naują ciklo vertimo etapą. Naują ta prasme, kad jau buvo pasikeitusi šalies politinė situacija, atsirado naujų leidyklų, kurios knygų leidybą formavo pagal visai kitus principus. Svarbiausia, kad leidyklų neberibojo jokie ideologiniai barjerai ir jos galėjo skaitytojams pateikti pasaulinės literatūros lobius. Šitaip leidyklos „Alma littera“ planuose ir atsirado M. Prousto romanų ciklo neišversti tomai.
Šiuo šešis tomus sieja ir tai, kad juos vertė jau trys vertėjai, tarp kurių  jau nebebuvo pirmojo tomo vertėjos, nors ji jau buvo išvertusi kelis spaudos lankus iš antrojo tomo „Žydinčių merginų šešėlyje“, įtraukto į „Vagos“ leidyklos planus. Žinoma,  idealu, kai vienas vertėjas verčia visus kūrinio tomus, tačiau paskutiniajame XX amžiaus dešimtmetyje tokiam žygdarbiui nebūtų ryžusi nė viena leidykla, galbūt ir nė vienas vertėjas. Šešis tomus sieja ir tai, kad vertėjams liko mažiau laiko šlifuoti kūrinį, kad ir koks sudėtingas jis bebūtų, nes spaudžia leidyklos terminai, knygos redaktorius atlieka tik šalutinį vaidmenį, o leidykla džiaugiasi apskritai galėjusi įgyvendinti šį savo sumanymą, nes M. Proustas nėra iš tų autorių, kuris gali leidyklai atnešti didžiulį pelną. Žinoma, tokiu atveju viskas priklauso nuo vertėjo - nuo jo patirties, sugebėjimų įžvelgti visus teksto niuansus, ir jis norom nenorom tampa lemtinga figūra, kuriai ir tenka visa atsakomybė už kūrinio vertimą.
Be abejo, pirmojo tomo „Svano pusėje“ vertimas iškyla kaip tam tikras pavyzdys ar net kaip savotiškas etalonas, į kurį negalėjo neatsižvelgti kitų tomų vertėjai. Čia ir pabandysime pažiūrėti, su kokiomis problemomis jie susidūrė ir kaip jas sekėsi įveikti.
 
„Žydinčių merginų šešėlyje“
 
Poetiškiausiu ir itin talpiu pavadinimu pasižymintis antrasis ciklo tomas vaizduoja ne tik protagonisto kelią į suaugusiųjų pasaulį (meilės tema), bet ir atskleidžia meno laboratoriją, siejamą su impresionistine maniera. Romane šiam požiūriui  atstovauja dailininkas Elstiras, kuris pasakotojui apibūdina ir tikrąjį menininko vaidmenį.
Šiame tome randame labai svarbų epizodą, kur autorius, vaizduodamas Elstirą, iškelia įspūdžio jėgą, kuri net gali pakeisti pasaulį; mes matome, kaip žemė susilieja su jūra ir atrodo, kad laivai tarsi plaukia žeme, o namai tarsi stovi ant vandens:
„C‘est par exemple à une métaphore de ce genre – dans un tableau représentant le port de Carquethuit, tableau qu‘il avait terminé depuis peu de jours et que je regardais longuement – qu‘Elstir avait préparé l‘esprit du spectateur en n‘employant pour la petite ville que des termes marins, et que des termes urbins pour la mer. Soit que les maisons cachassent une partie du port, un bassin de calfatage ou peut-être la mer même s‘enfonçant en golfe dans  les terres ainsi que cela arrivait constamment dans ce pays de Balbec, de l‘autre côté de la pointe avancée où était construite la ville, les toits étaient dépassés ( comme ils l‘eussent été par des cheminées ou par des clochers) par des mâts, lesquels avaient l‘air de faire des vaisseaux auxquels ils appartenaient, quelque chose de citadin, de construit sur terre, impression qu‘augmentaient d‘autres bateaux, demeurés le long de la jetée, mais en rangs si pressés que les hommes y causaient d‘un bâtiment à l‘autre sans qu‘on pût distinguer leur séparation et l‘interstice de l‘eau, et ainsi cette flotille de pêche avait moins l‘air d‘appartenir à la mer que, par exemple, les églises de Criquebec qui, au loin, entourées d‘eau de tous côtés parce qu‘on les voyait sans la ville, dans un poudroiement de soleil et de vagues, semblaient sortir des eaux, soufflées en albâtre ou en écume et, enfermées dans la ceinture d‘un arc-en-ciel versicolore, former un tableau irréel et mystique“ [x].
 
Lietuviškai šis epizodas skamba taip:
„Antai tokiai metaforai paveiksle, vaizduojančiame Karketiuji uostą, - šį paveikslą jis baigė tik prieš kelias dienas, ir aš ilgai jį apžiūrinėjau, - Elstiras ruošė žiūrovą, panaudodamas mažam miesteliui tapyti tik marinistines priemones, o jūrai – tik urbanistines. Gal todėl, kad namai slėpė dalį uosto, doką, o galbūt todėl, kad pati jūra, įlanka įsibrovė į sausumą, kaip dažnai nutinka šiame Balbeko krašte, - atrodė, kad anapus kyšulio, ant kurio stovi miestas, virš stogų kylantys (tarsi kaminai arba varpinės) stiebai daro laivus tarsi miesto dalimi, stovinčia ant žemės, o šį įspūdį dar stiprino kiti laivai palei molą, sustatyti tokiomis suspaustomis eilėmis, jog juose esantys žmonės šnekėjosi, tarsi laivų nebūtų skyręs vanduo, tad ši žvejybos flotilė rodėsi priklausanti jūrai mažiau nei, tarkim, tolimos Krikbeko bažnyčios, iš visų pusių supamos vandenų, - nes paties miesto nesimatė, - tarsi išaugančios iš jūros saulės ir vandens dulkėse, sukurtos iš alebastro ir putų, apjuostos įvairiaspalve vaivorykšte ir kuriančios irealų bei mistišką vaizdą“ [xi].
 
Visų pirma, regime, kad šis epizodas neblogai sutvarkytas sintaksiniu požiūriu. Šitaip antrajame sakinyje atsiranda žodis atrodė, kurio nėra OKT, tačiau kuris lietuviškai tampa sakinio atspara, neveikiamoji rūšis (les toits étaient dépassés par des mâts) keičiama veikiamąja (virš stogų kylantys... stiebai daro laivus tarsi miesto dalimi...), daiktavardžiai (séparation, interstice) keičiami veiksmažodžiu (skyrė), pasitelkiama įterptinių sakinių. Prasiveržė gal tik korektūros klaida, nes turėtų būti iš alebastro ar putų. Žinoma, sėkmingai susidorota su tuo romano tekstu, kuris nesukelia rimtesnių problemų. Vis dėlto, kaip trūkumą reikia įvardyti tai, kad eiliuoti tekstai, įterpti į pasakojimą buvo išversti tik pažodžiui. Suprantama, ne kiekvienas vertėjas turi poeto sugebėjimų, bet tuomet paprastai tokius tekstus išverčia kas nors kitas tiesiai iš originalo arba pažodinio vertimo. Apmaudu, kad šiuo atveju buvo nueita lengviausiu keliu.
Tačiau pasitaiko ir kai kurių netikslumų. Sakysime, galėjo būti tiksliau išverstas epizodas, kur pateikiami buvusio ambasadoriaus Norpua žodžiai: „Qu’on le sache bien au quai d‘Orsay, qu‘on l‘enseigne désormais dans tous les manuels de géographie qui se montrent incomplets à cet égard, qu‘on refuse impitoyablement au baccalauréat tout candidat qui ne saura pas le dire: Si tous les chemins mènent à Rome, en revanche la route qui va de Paris à Londres passe nécessairement par Pétersbourg.“ (OKT 2, p.454).
Lietuviškai šis epizodas skamba šitaip: „Tebūnie gerai žinoma Orsė krantinėje, tebūnie nuo šiol pažymėta visuose geografijos vadovėliuose, kurie šiuo atžvilgiu daug ką praleido, tebūnie be gailesčio atmetamas kiekvienas kandidatas, pretenduojantis į bakalauro laipsnį, jei jis nesugebės pasakyti: „Visi keliai veda į Romą, bet kelias iš Paryžiaus į Londoną būtinai eina per Peterburgą“ (ŽMŠ, p. 31).
Lietuvių skaitytojams nieko nesako junginys „Orsė krantinėje“, tačiau kiekvienam pran

Apklausa

Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?

Peržiūrėti apklausą

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis