Irena Balčiūnienė
 
Keiksmažodžių vertimas
 
Pranešimas, skaitytas LLVS seminare-diskusijoje 2006-12-06
 
Pirmasis mūsų seminaras apie žargoną ir keiksmažodžius buvo skirtas kūriniams, parašytiems tuo metu, kai vulgari leksika grožinės literatūros kūriniuose nebuvo toleruojama. Tai netrukdė puikiems rašytojams (Jerome‘ui Salingeriui ir Ernestui Hemingway‘jui) ir puikiam vertėjui (Povilui Gasiuliui) sukurti žargono ir šiurkštaus keikimosi įspūdį.
 
Grįžti prie keiksmažodžių vertimo klausimų paskatino kelios priežastys: pasikeitęs požiūris į keikimąsi, „prestižiniu“ tapęs įprotis keiktis nelietuviškai, menkas visuomenės – dažnai ir pačių vertėjų – suvokimas, kad keiksmai gyvenime ir verstinėje literatūroje visiškai skirtingas dalykas bei vertėjams kylančios daug sudėtingesnės svetimkeiksmių perteikimo problemos. Dėl laiko stokos tai bus tik grybštelėjimai, tik kelios į apibendrinimus pretenduojančios mintys apie keiksmų visatą.
 
Nešvankią leksiką gyvenime bei raštuose, nepaisant draudimų, apribojimų ir bausmių, vartojo visų rasių, visų klasių, visokeriopo išsilavinimo žmonės. Lietuviai tai vadina keiksmo, blogu, negražiu, geliamu, nepadoriu, riebiu, šlykščiu, nešvankiu, plūstamu, koneveikiamu, žodžiu arba piktžodžiu, niekažodžiu, šlykščiažodžiu, blevyzga, lojyne, pliovone, nešvankybe. Turim ir tarptautinių žodžių: vulgarybė, necenzūrinis, obsceniškas žodis. Patį veiksmą taip pat mokam apibūdininti:žodžiais išbjauroti, iškeikti, išplūsti, iškoneveikti, išburnoti, išdirbti, išdergti, užvažiuoti, blevyzgoti, bliaugzti, loti, pliaukšti, burną (liežuvį) paleisti, apkiaulinti, išgyvatėti, rupūžes dėti, išrupūžinti, apmaudą išlieti, į barzdą spjauti, su juodu dumblu sumaišyti, nasruspaleisti, kelmais krauti, perkūnus barstyti, į kojos autą (į šuns dienas) išdėti, liežuvį laidyti, mūrus griauti, tulžį (papykį) išlieti, pyktį nulieti, snukį parodyti, velnius krauti, su velniais sumaišyti, žodžius drabstyti, į pragaro dugną grumzdenti, kad net ausys linktų (raitysis, sviltų), net mirę net iš grabo kilnotųsi (mirusį keikti), Taigi šį vakarą šią salę paversim kiaulide ir visi pabūsim nešvankėliais, palaidaliežuviais, bjaurakalbiais, nepraustaburniais, blevyzgom, bliaukom, bliauzgom, bliurbynėm, bjauraburniais, neplautaburniais, aulaburniais, paleistaliežuviais, paleistaburniais, plevokais, pliauniais, pliovom, pliauškalais, tauzom.
 
Lietuviškų nešvankių žodžių gyvenimo kol kas netvarko nei žodynai, nei gramatikos, nei vadovėliai. Kalbos tyrinėtojai ir reguliuotojai neprižiūri, kad jie per daug nesavivaliautų, o aptarnautų visuomenės poreikius. Jeigu rašytojas gali daug nemąstydamas rinktis, kokiomis nešvankybėmis apkaišyt savo kūrinį, vertėjas, susidūręs su kitos kalbos reiškiniu, ir bandydamas perteikti jį gimtąja kalba, dažnai norėtų išgirsti patariamąjį kalbos vyskupo balsą, nebūti paliktas vienišas šventvagysčių tyruose.
 
Mokslo darbų apie keiksmažodžius išties nedaug. Pirmiausia paminėčiau „laiko dvasia“ alsuojantį DELFI interneto vartuose paskelbtą žurnalisto Karolio Klimkos pranešimą „Ką (mums) reiškia “necenzūriniai” žodžiai? Autoritetas, kalba ir lytis“ (2004 11 19), skaitytą Lygių galimybių plėtros centro organizuotame tarptautiniame tarpdisciplininiame seminare „Lytis ir populiarioji kultūra". Pranešimo pavadinimas, kaip tvirtina pats K. Klimka, „talpina“ mažiausiai tris klausimus: 1) ką reiškia tie žodžiai, kuriuos vadiname necenzūriniais? 2) Kokią reikšmę, t.y. svarbą, savo gyvenime teikiame tiems žodžiams? Ir: 3) ką reiškia terminas “necenzūriniai žodžiai”? Nepamirštama ir perspėti: „savo pranešime cituosiu necenzūrinius žodžius, todėl jei manote, kad ne tik vartojami, bet ir cituojami tie žodžiai gali žeisti klausą – dar turite truputį laiko apsispręsti neklausyti mano pranešimo.“ Pagrindinę necenzūrinių leksemų dalį lietuviškame kontekste, savaime suprantama, sudaro rusiški žodžiai. Pranešimo mintis galėtume perteikti dviem Rolando Rastausko sakiniais: „Net ir keikiantis iš nuoskaudos ar pralaimėjimo, patiriamas saldžiai guodžiantis asmenybės susidvejinimas: viena prasišikėlio pusė sakytum klupdo ant kelių kitą. Keiksmu tad nevykėlis baudžia pats save, sykiu išlikdamas padėties viešpats.“ (Rolandas Rastauskas. „Kitas pasaulis.“ Vilnius, Apostrofa, p. 419 – „Vienas keturių raidžių žodis“.)
 
Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraščio "XXI amžius" priede jaunimui „Žvilgsniai“, (2005 m. sausio 21 d., Nr. 1 (62) (www.xxiamzius.lt) aptikau žinutę, kad Utenos lopšelio-darželio „Želmenėlis“ folklorinio ansamblio „Kupolytė“ vadovė Elena Kiškienė, Vytauto Didžiojo universitete, Humanitarinių mokslų fakultete studijuojanti etnologijos programą kursiniam darbui renka dabartinėje kalboje gyvuojančius keiksmažodžius. Susidomėjusi keiksmažodžiais, E.Kiškienė pirmiausia vartė smulkiosios lietuvių tautosakos rinkinius, S. Daukanto raštus, kitus leidinius ir juose ieškojo, kaip keikėsi senovės lietuviai. Tačiau lietuviškų keiksmų rado nedaug. Tuomet nusprendė sudaryti anketą ir patyrinėti, kaip dabar keikiasi žmonės. Į skirtingus anketos klausimus atsakė lopšelio-darželio „Želmenėlis“ darbuotojos, grupė garbaus amžiaus žmonių bei moksleiviai. Pastebėjusi, kad dalis žmonių, keiksmus laikančių žmogų žeminančiu reiškiniu, nenori nurodyti savo pavardžių, vėliau pateikė anonimines anketas, kuriose reikėjo pažymėti, ar į anketą atsakė vyras ar moteris, vaikinas ar mergina, bei nurodyti savo amžių. Kaip anketos buvo išplatintos įvairiose miesto mokyklose, E.Kiškienė paslapties neišdavė.
 
Kad lietuvių mokslininkai ignoruoja nors „nelabai tautiškus, bet įdomius“ žargoną ir keiksmus apgailestauja ir didžiausias keiksmų autoritetas ir visų mūsų viltis – Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedros dėstytojas daktaras Egidijus Zaikauskas: "Turbūt esame vienintelė (ar viena iš nedaugelio) Europos tauta, neturinti išleisto nė vieno žargono žodyno. Pavyzdžiui, rusai tokių turi keliasdešimt. Prieš keletą metų savo studentų padedamas ėmiausi kaupti žargono duomenis, gal kas ir išeis. Dar ketinu išleisti ir keiksmų žodyną“. Dėstytojas paskelbė internete savo elektroninio pašto adresą (egidijus.zaikauskas@flf.vu.lt) ir žada labai džiaugtis, jei atsiras norinčiųjų padėti, pasidalyti turimais žodžiais, mintimis, tiesiog riebiai jį iškeikti.
 
Šių metų vasarą dienraščio L. T. leidėja Rūta Vanagaitė pradėjo kampaniją “L. T. - Už tai, kas lietuviška”. Pirmoji kampanijos akcija „Lietuviai, keikimės lietuviškai!” buvo skirta keikūnams, kurie vis dar keikiasi rusiškai. Tiems, kas lietuviškų keiksmažodžių nelabai žino, dienraštis išleido mokomuosius marškinėlius su tikrų lietuviškų keiksmažodžių rinkiniu. Minėtasis Egidijus Zaikauskas L. T. prašymu pririnko jų devynias galybes.
L. T., drauge su UAB “Rodiklis”, surašė pačius originaliausius keiksmažodžius ant marškinėlių – švelnesnius ant priekio (kad tave griausmas, rūpužėle žydrom akytėm, čiuožk vamzdžiais, kad tau kiaulės migio pavydėtų, kad tave zuikiai užbadytų, kad tave kur uošvė raitoji, kad tau ežys kelnėse išdygtų, suskio išpera, šmikis žaliom ausytėm, kliurzė, eik tu į vandenį persti, snarglių kompotas, kad tu suruktum, kad tau kojos išklištų, kaušas neskaptuotas, nuopeza), stipresnius - ant nugaros (apsi*** aukštielnykas, pabučiuok tu man ***non, eik ten, kur nesueina, kad tau subinė užaktų, kad tu kuolais ***tum, barščiaklynis, pimpidriskis, *** ir tapšnok, dulbezda, išblerbėtsubinis, išdarga, išgverarūris, ***nasubinė, kiaul***a, papliupkiaušis, pa***tnosis, pimpiljurgis, pri***tagalvis, ***nius, utėlės pasturgalis, ***indriskis).
Pirmuosius mokomuosius keikūnų marškinėlius L.T. ketino dovanoti politikams, šou verslo atstovams, scenos žvaigždėms ir žvaigždutėms išgirdusi juos keikiantis rusiškai. L.T. mokomuosius marškinėlius su lietuviškais keiksmažodžiais gali įsigyti kiekvienas. Juos galima rasti visose „Verslo dovanų“ parduotuvėse arba internete (www.dovanos.lt).
 
Prieš dešimt metų, įkopusi į aštuntą savo veiklos dešimtmetį, Lietuvių kalbos draugija, minėdama šią sukaktį Vilniaus universiteto Vinco Krėvės auditorijoje surengė mokslinę konferenciją („Dabartinės bendrinės kalbos norminimas, ugdymas, istorija“), kurioje Šiaulių skyriaus narys Kazimieras Župerka skaitė pranešimą „Mūsų dėmesys kalbos etikai“ – apie tai, ką mūsų dienų kultūros ir kalbos darbininkai yra rašę apie kalbos etiką, ir kurie kalbos etikos aspektai žmonėms rūpi. Kalbininkas įžvelgė tokias kalbos etikos problemas: oficialusis melas, žodžių prievartavimas (Jono Klimavičiaus metafora); keiksmažodžiai, necenzūrinė kalba; „tigrų kalba (Kazimiero Vasiliausko metafora); įžeidimai ir įsižeidimai; eufemizacija ir eufemizmai; politinis korektiškumas (autorius siūlė tikslinti šį terminą – ne politinis, o socialinis korektiškumas); žodžių semantikos iškreipimas. Priminęs nepriklausomybės atkūrimo dienų lūkesčius, susijusius su kultūra ir kalba, pranešėjas klausė: ką gi dabar galėtų nuveikti kalbininkai, Lietuvių kalbos draugija?
Ir mes klausiame, ką?
O kol sulauksim atsakymo, po keiksmų visatą teks pasižvalgyti niekada gyvenimenesikeikiančiai ir obscenišką žodį ne visada prisiversiančiai perskaityti vertėjai. Iš šio neįgalumo jau šaipėsi „L. T.“ specialusis korespondentas Saulius Chadasevičius, nors dabar visi raginami neįgaliuosius gerbti („Keiksmų specialistai“. Ekstra žinios, 2004 04 01).
 
Visi mes tariamės žiną, kas yra nešvankybės. Jų išmokstam lengvai, nereikia nei mokyklos, nei mokytojų. Net vaikai žino, kas yra „blogi žodžiai“. Vis dėlto paprašyti logiškai aptarti, nustatyti sąvokos turinį, kažin, ar įstengtume.
Mėgstantys moksliškumą, gali pasiskaityti internete labai išsamią Angus‘o Kidmano studiją apie Australijoje vartojamų keiksmažodžių semantiką – „A study of the semantics of swearing in Australia HOW TO DO THINGS WITH FOUR-LETTER WORDS”: Submitted in partial fulfilment of the requirements for the degree of Bachelor of Arts (Honours) in Linguistics from the University of New England. October 1993.
Šiame darbe bus ne tik mokslinės logikos keliu nustatytas keiksmažodžių apibrėžimas, bet ir pasitelkus tris leksines shit, fuck ir cunt formas, bandomas paneigtas populiarus įsitikinimas, kad keiksmažodžiai yra „bereikšmiai“, ir pavyzdžiais iš tekstų moteriškuose žurnaluose bus pagrįsta, kad jie dar turi šiokių tokių prasmių. Šis darbas – puikus įrodymas kaip toli pažengė Vakarų mintis. Mes šios dienos seminare bandysim patvirtinti mintį, kad tai, kas be perstojo vartojama, išsitrina, nublunka, praranda įspūdžio galią, tampa pilka kasdienybe, „besmegeniu ištiktuku“ (anot RoRos) kaip kad nutiko penkiasdešimt metų seniau už mus keikimosi laisvėmis (spaudoje ir literatūroje) besinaudojančioje Australijoje. Manoji, sovietmečio represijų sužalota karta, patyrusi vulgarios leksikos viešajame gyvenime draudimą, vis dar jaučia stiprų dvasinį suvaržymą ir viltis deda į jau laisvės oru kvėpuojančią jaunąją kartą, suprantančią, kad moksliškai neapibrėžtas keiksmažodis gali tapti politiniu įrankiu ir apriboti žodžio laisvę. Pakanka prisiminti, kiek pažeminimų iškentė režisieriai, kol obsceniškas žodis tapo sceniškas.
 
Aš pasitenkinsiu tinklalapio www.aruodai.lt pateikiamu nusakymu, kad „keiksmas – tai formulinio pobūdžio nepasitenkinimo reiškimas ar pikto kam nors lėmimas, susidedąs iš žodžių, turinčių demonišką, šventvagišką, obscenišką ar šiaip įžeidžiamą reikšmę. Keiksmai pagal jų taikymo sritį atsiduria tarp žodžių magijos ir šnekos tautosakos. Tai priklauso nuo emocinio keiksmo intensyvumo, kurį pirmiausia lemia turinys, intencija ir šiek tiek ištarimo intonacija“.
 
Taigi stipriausia keiksmų atmaina – prakeiksmai. Juose kitam linkima pačių blogiausių dalykų: žūties, mirties, nelaimių, pradingimo, prasmegimo. Kartais prakeiksmu tiesiogiai ar netiesiogiai kreipiamasi į dievybes, antgamtines jėgas, lemtį: kad tave perkūnas vidury dienos trenktų! kad tave kur griausmas, kad tu žemėn prasmegtum, kad tu ugnyje sudegtum, kad tave Giltinė paimtų, kad tave šunys, kad tave velniai, kad tave velniai pagriebtų, kad tave velnias nusineštų, kad jį kur velniai nujotų, kad tu kur galą gautum, kad tave kur kipšas, kad tave skradžiai, kad tu šviesios dienos neregėtum, kad tu nesulauktum, kad tu vandeniu nueitum, kad tave perkūnas trenktų ant kalno sauso, kad jūs visi vilkais išvirstumėt, kad tu kurią dieną karotum sausoj šakoj, kad tu apaktum, dieną saulės nematytum.
 
Nors XVI amžiuje pasirodę Mykolo Lietuvio fragmentai parašyti lotynų kalba ir iš jų negalima spręsti, kaip skambėjo lietuviškai viena ar kita frazė, vis dėlto jo darbe „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“ (Vilnius: Vaga, 1966) yra posakių, laikytinų nevienkartiniais. ...Pabrėždamas, kaip maskvėnai nekentė katalikų, Mykolas Lietuvis „Penktojo fragmento ištraukos“ pradžioje įrašė jų keiksmą: „Maskvėnai, susipykę su kuo nors iš savųjų, keikiasi sakydami: „Kad tu pavirstum Romos, arba lenkų, tikėjimo žmogumi“ (Ambraziejus Jonynas. Lietuvių folkloristika. Vilnius: Vaga, 1984, p. 92).
 
Dauguma tyrinėtojų sutaria, kad keiksmai kilo iš ankstyvųjų žodžių magijos formų. Kultūrų tyrinėjimai patvirtina, kad keiksmažodžiai kilo iš tikėjimo, kad ištartas žodis turi galią žmogų prakeikti arba palaiminti ar kaip kitaip paveikti pasaulį. Iš to kyla mintis, kad kai kurie žodžiai yra labai geri arba labai blogi. Taip mano ne tik neraštingos tautos. Juk ir mes tikim Bažnyčios ar bent motinos palaiminimu ir tikim prakeikimu
Yra išlikę stipraus tikėjimo, kad prakeiksmai išsipildo, kad jie neatšaukiami, todėl reikia būti atsargiam, valdyti savo jausmus ir žodžius. Štai pavyzdys iš Lietuvių mitologinių sakmių rinkinio „Laumių dovanos“. (Vilnius, Vaga, 1979, p. 293):
Paspringęs vaikas
Seniau viena močia valgant papyko ant vaiko ir pasakė:
– Kad tu, šėtone, paspringtum nerijęs!
Tai vaikas tik porą šaukštų išsrėbė, tuoj pašoko mėlynas ir baigta.
Mat yra tokių minučių, jeigu kokį prakeikimą ištarei tą minutę, o labiausiai tėvai vaikam, ir baigta – nebeištaisysi, ar raudok, ar giedok, po visam, taip ir bus.
 
Buvo tikima, kad prakeiksmas galįs nugramzdinti rūmus, pilį arba visą miestą „skradžiai žemę“, tada juos labai sunku atburti. Į tokius prakeiksmus šiek tiek panašūs sakmėse apie užburtus lobius aptinkami užkeikimai (kita vertus, jie artimi ir užkalbėjimams).
Rado po žeme užkeiktą dvarą.
Sūnų užkeikė, kad virstų ąžuolan.
Dukterį gi užkeikė epušėn.
Jus užkeikiu nūnai – virskit medžiais žaliais!
Senovės žmonės, užkasę žemėn, pinigus užkeikdavę.
Jos broliai buvo užkeikti – paversti arkliais.
Vienas žmogus užkeikė pinigus.
Kuriami ir humoristiniai prakeiksmų mėgdžiojimai, išreiškiant nepiktą linkėjimą: kad tu sudegtum, kad tu surūgtum, kad jam pilve nerimtų, kad tu, gerbiamasis, pratrystum; kad tau kulnys į priekį atsisuktų; kad tavęs savas šuo nepažintų; kad tau duslintuvas sprogtų; kad tave į seimą išrinktų.
 
Plūstamojo pobūdžio keiksmais išliejamas pasipiktinimas ar atsikertama įžeidimu, bet nelinkima pikto. Dažniausiai prisegami pažyminiai senas, kuris reiškia ne tiek amžių, kiek apskritai niekinamą vertinimą, prakeiktas, mėšlinas, sušvinkęs, sukruštas, sumautas, suknistas, sušiktas, supistas. Pavyzdžiui:
sena ragana, senas šnerkšlys, senas griozdas, senas paleistuvis, senas krienas, senas kelmas, senas ožys, senas velnias; prakeiktas sukčius, prakeiktas melagis, prakeiktas smaližius, prakeiktas kipšas, prakeiktas asilas, prakeikta gyvatė, Erodas prakeiktas, šėtonas prakeiktas, šundraikos prakeikti, Negausi paskolinti nė prakeikto grašio. Aš prakeiktai gėriau, o anas dar prakeikčiau.
Apskritai neigiamumui ar prastumui nusakyti lietuviškų žodžių aruodai neišsemiami. (E. Grinaveckienė „Menkinamosios reikšmės nomina agentis daryba ir vartojimas pietinėje šiaurės vakarų aukštaičių šnektoje“ Baltistica XVI (1), 1980 p. 79-92; A. Butkus yra pateikęs lietuvių pravardžių klasifikaciją).
 
Grasinimu dažniausiai gąsdinama, tarsi žadamas koks nors smurtas ar susidorojimas, ne visada ketinant šį pažadą įvykdyti. Grasinimo funkcija yra būdinga ne tik žmonėms, bet ir aukštesniesiems gyvūnams: grasinimai (pvz., urzgimas, iššiepti dantys, pašiaušta ketera) neretai nulemia konflikto baigtį – jis išsprendžiamas, atidedamas arba sukelia fizinį susidūrimą. Visi keiksmai gali tarnauti tiek kaip emocinės įtamposatpalaidavimo, tiek kaip jos kūrimopriemonė: duosiu, kad apsirasosi, kai įklosiu dugnan, tai žinosi, gausi per srėbtuvę, kai duosiu per snarglį, tai raudonas burbulas iššoks, kad vošiu, kad dėsiu, duok tokiam snargliui per terlę, nueis apsilaižęs, nori sausos šakos sulaukti, nori, kad dantis išjočiau, uždaryk burną, uždaryk raukinę, už tai atkentės tavo…, mirties pasiilgai; nusuksiu sprandą, spjausiu, kad paskęsi, tratėk tratėk, kol subyrėsi, aš tau parodysiu, kame blezdingos žiemoja; sumokės kaip didelis, galiu terlę užtinkuoti, aš tau pafakinsiu, aš tau – pypt- parodysiu.
Simonas Daukantas „Būde senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (Vilnius, Vaga, 1988, p. 39) štai kaip aprašo lietuvius:
Povyzos drąsios ir malonios, ant kožno veido narsybė ir kantrybė žydėjo, o malonė artimo kiekvieno širdy klestėjo; stovykla, kalba ir kožnas žingsnis reiškė visus liuosus esančius, ir deja tam, kas neteisingai ranka kurį tarp jų palytėjo ar žadžiu užgavo, tas ant vietos žegterėjo, nesgi kelio nedoram nelenkė; kaipo šiandien tariama yra: „Kaip smogsiu, tai žegterėsi“, ... „Kaip blokšiu, tai ir pasmirsi, ir tuo teįtenkinsi“, ... arba: „Kas mano rankoj, tas tavo kaktoj“, tai čia – ar tave, ar mane raus giltinė...
 
Kai kurie keiksmai yra tarsi pasiuntimai: eik tu, subinė velnių! eik (tu) kiaulėms uodegų mazgoti; eik (tu) į peklą autų skalbti, nešdinkis į visas keturias puses, ožy; nešk iš čionai savo veislę, eik daryt reikalų; eikit jūs kakot.
Tu turi klausyt dėdės. – Šūdikop man tas tavo dėdė!(velniop)
Kai kurie prakeiksmai irgi yra pasiuntimai, tik juose siunčia ne pats keikiantysis, o to linkima: Tegul tave neša velnias pakratydamas! Kad tu skradžiom nugrimztum!
 
Yra visai neutralių nusikeikimo formulių, keiksmų iškraipymų, kai kada turinčių humoristinį atspalvį, tačiau tolimoje praeityje galėjusių turėti ir kitokią reikšmę: Kad tave zuikis subadytų! Kad tave kotas! Suk tave šunys. Gal čia šuo, kaip girdėjau sakant kalbininkę Birutę Jasiūnaitę, reiškia Cerberį, pragaro sargą, simbolizuojantį mirtį. Keiksmuose susipina įvairių epochų pasaulėžiūros elementai, senojo pagoniškojo tikėjimo ir krikščionių religijos vaizdiniai.
 
Ir paskutinė keiksmų rūšis – šventvagystė, burnojimas prieš Dievą, „moderniam“, sekuliarizuoto pasaulio žmogui jau sunkiai suvokiama kaip keiksmas. Seniau ypač buvo vengiama be reikalo minėti Dievo arba Švenčiausios mergelės Marijos vardą. Todėl dažnai buvo vartojami vadinamieji „sušvelninti keiksmai“ arba „sušvelnintos šventvagystės“, tokie kaip vaje, jergau. Nežinau, gal ir egzistuoja tokių lietuviškų žodžių sąrašas, bet jo neradusi, mūsų tinklalapyje pateikiu angliškų „sušvelnintų keiksmų“ (minced oaths) netrumpą sąrašą >>.
O šiandien, prisiminus taiklų Gilbert‘o Chestertono pasakymą, jau niekas nebegali ištarti Odino vardo be reikalo. Ką gi, liko Alachas ir jo pranašas Mahometas! Nepagarbiai apie juos atsiliepęs, šiandien gali ir savo galvą palydėti.
 
Keiksmų ir nešvankybių forma įvairuoja pagal juose išreiškiamą piktumo laipsnį, bet dažniausiai piktas keiksmo turinys paverčiamas juoku. Daug gražių pavyzdžių galime rasti lietuvių smulkiojoj tautosakoj.
– Nesvietiškas jo g

Apklausa

Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?

Peržiūrėti apklausą

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis