Rašytojas ir vertėjas - abu labu tokiu?

Į rašytojo Petro DIRGĖLOS klausimus atsako vertėjos, Literatūros vertėjų centro įkūrėjų iniciatyvinės grupės narės Irena ALEKSAITĖ, Rūta JONY­NAITĖ, Jonė RAMUNYTĖ

Europoje yra šalių (pvz., Švedija), kuriose rašytojai ir vertėjai yra susibūrę į atskiras kūrybines organizacijas. Lietuvoje ir vienus, ir antrus „glaudžia ta pati motušė“ - Rašy­tojų sąjunga. Kalbų apie vertėjų organizacinę autonomiją būta jau 1989-aisiais, kai LRS atsiskyrė nuo SSRS rašytojų sąjungos ir tapo visiškai savarankiška kūrėjų organizacija. Vertėjams ir vėliau atrodė, kad bendroj pastogėj jų interesus bent šiek tiek užgožia rašy­tojų interesai. Ir samprotavimai – čia tylesni, čia garsesni – apie organizacines struktūras, kurios padėtų vertėjams sėkmingiau realizuoti jų tikslus, visada buvo aktualūs. Ir štai 2003-iųjų rudenį prie Lietuvos rašytojų sąjungos buvo įkurtas Literatūros vertėjų centras. Vertėjų organizacinės veiklos Lietuvos rašytojų sąjungoje suaktyvėjimas džiugina. „Metus“ sudomino ir šios veiklos varomosios idėjos, vertėjų ir rašytojų gyvenimo rinko­je problemos.

Petras Dirgėla. Leidyba. Knygų rinka. Kuo, Jūsų manymu, joje skiriasi ra­šytojo ir vertėjo padėtis?

Rūta Jonynaitė. Ir rašytojas, ir vertėjas pateikia tekstą, iš jo prekę – knygą – padaro leidėjas. Šiuo požiūriu ir vertėjas, ir rašytojas priklauso nuo leidėjo: ar panorės šis daryti prekę, ar labai rūpinsis, kad knygą įsigytų pirkėjas. Todėl ir rašytojui, ir vertėjui svarbu sudominti leidėją. Ir, žinoma, skaitytoją. Neįmanoma pasakyti, kas rašytojui svarbiau, – ar išreikšti tai, ką yra sumąstęs, patyręs, įsi­vaizdavęs, ar atsiliepti į rinkos – juk ji dabar visagalė! – lūkesčius. Galiausiai rašytojas rašytojui nelygu. Kad ir kaip būtų, geras rašytojas žaidžia pagal savo taisykles, o geras vertėjas – pagal rašytojo, knygos autoriaus, taisykles (derindamas jas prie savo kalbos taisyklių). Gal juokais, o gal ir rimtai pasakyčiau, kad leidybos versle leidėjui atitenka sprendimo teisė ir galia (pripažįstu, ir atsa­komybė), rašytojui – kūrėjo laisvė (ar nelaisvė) ir garbė, o iš vertėjo tikimasi tylios ir ištikimos tarnystės. Meilė ir tarnystė verčiamam autoriui - tai visas vertėjo džiaugsmas, o tarnystė leidėjui neturėtų būti nuolanki.

Irena Aleksaitė. Vertėjo padėtis yra akivaizdžiai geresnė, nes jis dirba pagal sutartį. Taip, iki sutarties pasirašymo kelias yra ilgas ir duobėtas, kartais ir sutartį turint honoraro tenka reikalauti grasinant teismais – tais atvejais, kai pinigų nesulauki kelerius metus. Tačiau vertėjas dirba žinodamas, kad jo versta knyga išeis, dėl ko niekada nėra tikras rašytojas.

Jonė Ramunytė. Jeigu vertėjas turi tarnybą, užtikrinančią pragyvenimą, ir jis gali versti tik „tikrus literatūrinius“ kūrinius, jo padėtis, matyt, panaši į rašy­tojo, kuris leidėjui siūlo savo „tikrą literatūros kūrinį“. Tačiau tokią literatūrą išleisti sunku, jos leidyba reikalauja finansavimo, rėmimo, nes rinkoje gera, rimta knyga dažniausiai neatsiperka. Rinkoje vertėjui, ko gero, lengviau negu lietuvių autoriui, kadangi užsienio rašytojo knygai paramos jis gali kreiptis bent jau į tų šalių, kurios yra suinteresuotos savo kultūros propagavimu, institucijas. Išverstas „tikrasis literatūrinis“ kūrinys vertėjui yra tarsi sekmadienio šventė. Deja, ne kiekviena diena – sekmadienis. Tenka versti (ir nemanau, kad tai yra blogai) ir enciklopedinius-mokomuosius, ir sociologinius, istorinius veikalus. Įvairią pažintinę literatūrą. Šie vertimai reikalauja daug kruopštaus ir me­todiško darbo, nesibaigiančio naršymo po žodynus, enciklopedijas, konsultacijų su įvairių sričių specialistais. Vertėjo darbas man pirmiausia - amatas, ir aš stengiuosi ir noriu šį darbą pakankamai profesionaliai atlikti.

P. D. Gal galėtumėt trumpai apibūdinti ketinimus, veiklos motyvus, sumany­mus ir tikslus, kurie paskatino vertėjus įkurti jų Centrą prie LRS?

R. J. Burtis pirmiausia paskatino ne itin jauki vertėjų savijauta. Dauguma mūsų, dirbančių vienišiaus darbą, jaučia ir bendravimo stygių, ir informacijos stoką, ir socialinį nesaugumą, o dažnai net paprastą žmogišką nusivylimą, kad neįvertinamas ar labai menkai įvertinamas (ne tik finansiškai) šis kruopštus ir nesavanaudiškas triūsas. Vertėjai, kaip ir visi dirbantys žmonės, turi ir savų pro­fesinių interesų. Naivu ir kvaila būtų tikėtis, kad kas nors kitas atstovautų ir gintų mūsų interesus. Tas kitas atstovauja ir gina save. O mes, vertėjai, turime pasirūpinti savaisiais reikalais. Veiklos vertėjų organizacijai tikrai nepristigs. Vertėjų autorinės teisės pažeidinėjamos kur tik akį mesi. Pasižvalgykite po spaudą, po internetą: ar dažnai pristatant naujas knygas minima vertėjo pa­vardė? Net LRS savaitraščio „Literatūra ir menas“ naujų knygų apžvalgininkas jos nepamini.

I. A. Literatūros vertėjų centro įkūrimo motyvų yra daug. Ko gero, pagrindinė paskata buvo grynai praktinė: būryje lengviau gauti ir teikti informaciją, kelti ir spręsti problemas. Be to, reikia pagalvoti ir apie ateitį: niekas nerengia nei ver­tėjų, nei redaktorių. Reikėtų sudaryti ir duomenų bazę, tai būtų naudinga ir lei­dykloms. Centras galėtų tapti savotišku vertėjų agentu ir siūlyti leidykloms vieną ar kitą kūrinį, tarkim, kartu su vertėju. Planų, sumanymų ir fantazijų daug, o jų įgyvendinimas priklausys nuo to, ar sugebėsime rasti pinigų.

J. R. Niekam nekyla klausimas, kam reikalingos architektų, žurnalistų, mokytojų ar kurios nors kitos srities specialistų sąjungos ir draugijos. Žmonės, kuriuos vienija bendra veikla, bendri interesai, buriasi į organizuotas grupes. Norint daugiau pasiekti reikalingas veiklos koordinavimas, organizavimas. Teisybė, kai kurie vertėjai yra ir Rašytojų sąjungos nariai, tačiau jie nelabai suvokia, koks jų statusas tarp garbių kolegų rašytojų. Kartkartėm jie čia atrodo lyg priklydėliai, lyg pavainikiai.

P. D. Aš nesu iš tų rašytojų, kurie įtaria, kad Literatūros vertėjų centras veikiai transformuosis į naują sąjungą, ši atsiskirs nuo LRS, inicijuos „bendro turto“ dalybas, prasidės ilgi „juridiniai karai“ ir jie nebus naudingi nei vertėjams, nei rašytojams. Tačiau šitaip manančių yra. Ar jų įtarumas turi bent kokį nors realų pagrindą?

J. R. Dovanokite, man šie įtarimai primena garbios Amerikos kino žvaigždės pasvarstymus: o kas bus, jeigu paplūdimiu atšliauš aštriadančiai lietuviai su beisbolo lazdomis rankose? Ir išvada: štai kodėl reikia mokytis savigynos! Ką reikštų „bendro turto dalybos“? Ar tai nebūtų mūšis dėl ubago lazdos? Reziumuoju savo požiūrį: tikrai neketiname nei „apšokti“, nei apiplėšti Rašytojų sąjungos. Norime suburti vertėjus, koordinuoti savo veiklą, dalytis informacija, patirtimi, kurti ir dalyvauti bendruose renginiuose, projektuose. Bendrauti su pasauliu. Su kolegomis rašytojais (jei tai įmanoma). Su skaitytojais. Tad verčiau nesiskaidyti, o burtis – to linkėčiau ir vertėjams, ir rašytojams, ir visiems kul­tūros žmonėms.

I. A. Jeigu iš Literatūros vertėjų centro vikšro ir išsiristų Literatūros vertėjų sąjunga, vertėjų suneštosios dalies iš Rašytojų sąjungos reikalauti nenorėčiau. Vertėjai patys surastų rėmėjų, parengtų programas ir gautų vienokį ar kitokį finansavimą. Bet manyčiau, kad būtų gražu, jeigu Rašytojų sąjunga priimtų savo kolegę Vertėjų sąjungą gyventi po vienu stogu ir pasiūlytų kambarį būstinei – kaip „bendro turto“ dalį.

P. D. Į daugelį konkrečių klausimų atsakys gal jau ir netolima ateitis. Dabar man rūpi vertėjų savijauta – ir kūrybinė, ir socialinė. Leidėjui gera knyga – perkama knyga. Manau, profesionaliam vertėjui šis kokybės kriterijus nėra alfa ir omega. Kaip, pagal kokius kriterijus (ir žinių šaltinius) kitų literatūrų knygų jūroje atpažįstate „savas knygas“, kurių vertimui pasiryžtate atiduoti daug jėgų ir laiko?

J. R. Darau, ką galėdama. Seku, naršau „savo šalies“ literatūrą. Vis ką nors atrandu, „suvirškinu“, apmąstau. Visada savo kraitelėje turiu tris keturias kny­gas, kurias noriu įpiršti kuriai nors leidyklai. Piršimas – ne visai malonus ir ali­nantis darbas, reikalaujantis įkyrumo, įtaigumo, na ir gebėjimo dažnai nuryti verdiktą: ne, nereikia. Niekur nedingsi, literatūros kūrinys tapo preke, o prekę turi lydėti gera, kokybiška reklama. Kartais reikia iš anksto numatyti, kad ši ar ana knyga sudomins tik siaurą skaitytojų ratą. Ar ją būtina leisti? Ar jos kam nors reikia? Ar toji knyga pakels leidyklos prestižą? Tai tik dalelė klausimų, iškylančių vertėjui prieš pradedant „juodąjį“ knygos vertimo darbą.

R. J. Yra laimingų vertėjų, kurie moka įkalbinti leidyklas leisti tai, kas jiems gražu, smagu ir įdomu versti. Tai, ką mano esant vertinga. Iš tiesų vertėjui gera knyga - nebūtinai perkama knyga. Ir kaip skaitytoja, ir kaip vertėja „savas kny­gas“ aš atpažįstu pagal kalbėjimo būdą, pagal stilių. Visada ieškau žaismės – ir minčių, ir žodžių. Ypatingas vertėjo džiaugsmas – perteikti tą žaismę savąja kalba. Kartais apgailestauju, kad verčiu tik iš vokiečių kalbos. Mat rimtoji vo­kiečių literatūra dažnai tokia rimta, kad net galvoj ima spengti. Gelbsti austrai. Pavyzdžiui, net ir toks nelinksmas rašytojas kaip Thomas Bernhardas yra labai žaismingas, jo prozos sakinys pagauna ir neša. Versdama mėgstu jaustis įtrauk­ta į žaidimą.

I. A. Kodėl leidyklos neturėtų manyti, kad gera knyga – tai perkama knyga? Leidykla kaip ir bet kuri kita įmonė įsikuria tam, kad uždirbtų pinigų. O vertėjų padėtis yra tokia pati kaip ir kitų, dirbančių pagal autorines sutartis. Užsakymas arba yra, arba jo nėra, arba gerai apmokamas, arba šiaip sau, arba mielas širdžiai, arba šiaip sau. Nemaloniausias yra užmokesčio klausimas. Dažnai atsitinka: vertėjas sutartinius įsipareigojimus įvykdo, leidėjas – ne. Mes visi esame patyrę: kelerius metus vaikštai, prašai tarsi kokios malonės savo uždirbtų pinigų, o gauni tik pamokymų, kad dabar visiems sunku ir nėr čia ko lįsti į akis. O šiaip man patinka būti vertėja. Aš pati pasirinkau šį kelią, man niekas nedraudė ir dabar nedraudžia tapti pardavėja, siuvėja ar dar kuo nors. Man patinka atsisėdus prie stalo pasijusti visagale: reikia – išverčiu prozos, reikia – poezijos, reikia – parašau, subraukau, ištaisau, sugalvoju, sukuriu ir t. t. Teisybė, negaliu išgyventi vien tik iš kūrybinio darbo, esu priversta eiti į tarny­bą. Man neapsakomai gaila tų aštuonių kontorinio darbo valandų, tačiau jos suteikia socialines garantijas ir sausos duonos kąsnį (viena išlaikau šeimą), o sviestui užsidirbu po darbo. „Savus“ autorius atsirinkti nėra sunku. Aš jau gal dvidešimt metų kasdien skaitau lenkų literatūrą, domiuosi literatūros nau­jienomis. Taip ir atrandu širdžiai artimų autorių.

P. D. Aš dažnai rašau ir kalbu apie rinkos humanizavimą. Sakau: jeigu kiekvienas verslas gamindamas produkciją bent dalelę pajamų skirtų bend­ruomenei ugdyti (nėr bendruomenės – nėr ir kultūros), žmonių santykiai rinko­je taptų žmoniškesni. Pagerėtų ir knygos, ir jos kūrėjo (vertėjo) padėtis rinkoje. Rašytojai rinkos humanizavimu, man regis, yra susirūpinę labiau nei vertėjai. Jei aš neklystu, kodėl taip yra?

I. A. Rinkos humanizavimas, bendruomenės ugdymas – ar tai autoriaus įrodymai leidyklai, kad leisdama štai šią ar aną knygą ji vykdo kilnią tautos Švietimo ir tautinės literatūros puoselėjimo misiją? Manau, geriausias argu­mentas leidyklai būtų puikaus autoriaus puikiai išversta arba puikiai parašyta knyga.

R. J. Rinkos humanizavimas ir man labai patiktų, bet aš juo visiškai netikiu. Tiems, kurie diktuoja rinkos madas, pirmiausia rūpi pelnas, o ne žmoniškesni santykiai. Deja. Nesu įsitikinusi, kad rašytojai rinkos humanizavimu susirūpinę labiau nei vertėjai. Yra visokių rašytojų. Yra visokių vertėjų.

P. D. Vienaip ar kitaip kalbėtume, vertėjai, kiek aš pastebiu, lengviau pasi­duoda leidėjų diktatui. Leidybos sindikatai pirma suformuoja skaitytojų porei­kius, paskui leidžia knygas (literatūrinės kokybės labai mažai paisoma). Tai leistų daryti prielaidą, kad ateityje ir rašytojai, ir vertėjai privalės tapti gry­niausiais verslininkais. Ką Jūs apie tai manote?

R. J. Leidėjų diktatas iš tiesų juntamas. Ypač vertėjams. Tačiau gal ne vertė­jai lengviau pasiduoda leidėjų diktatui, o leidėjai linkę vertėjams diktuoti labiau nei autoriams. Juk primesti valią laisvai kūrėjo vaizduotei ir nelengva, ir atrodo nederama. Kas kita – verstinė literatūra. Leidėjas drąsiai semia knygas iš užsieninės bestselerių jūros kartais tikrai nesirūpindamas literatūrine kūrinių kokybe ir niekas jo nesustabdys: tekstas jau yra, ir jeigu jo nesiims versti geres­nis vertėjas, būta čia ko, pasamdys blogesnį. Ir vis dėlto nemanau, kad visi rašytojai ir vertėjai ateityje taps grynais verslininkais. Nemanau pirmiausia todėl, kad ne visiems leidėjams rūpi tik pelnas ir daugiau niekas. Tikiu, kad visada bus tokių kūrėjų, kurių vaizduotė ir įkvėpimas bus stipresni ir už juos pačius. Ir viliuosi, kad visada rasis leidėjų ir skaitytojų, kurie sugebės tai įvertinti.

I. A. Pasiduoda leidėjų diktatui – nesutinku su tokia formuluote. Leidykla man užsako, aš išverčiu. Ar turėčiau atsisakyti versti vien todėl, kad knyga nėra pakankamai aukšto intelektualinio lygio? Be to, man atrodo, kad leidyklos pasi­duoda vertėjų diktatui. Leidykla, tarkim, leidžia 100 knygų per metus, iš jų trisdešimt – rimtų ir labai rimtų. Kas jas leidėjui pasiūlo? Dažniausiai vertėjai, kurie, beje, iš dalies turi būti verslininkai. Na štai vertėjas savo kataloge turi dešimt labai rimtų knygų. Ir jeigu jis iš jų leidėjui pasiūlys tą, kurios dabar labiausiai reikia, kuri nagrinėja dabartinei visuomenei aktualią problemą, knyga bus perkama. Ir aš visiems leidėjams linkiu kuo geriausios kloties. Juo daugiau bus leidyklų, juo daugiau turėsiu darbo.

P. D. Lietuvių prozos nebuvo, nėra ir dar ilgai nebus. Ne vienas garbus vertė­jas tokį verdiktą yra paskelbęs ir viešai, ir šiaip besišnekant. Suprantu, lietuvių prozos raida dar labai neilga. Vertėjai tikrai padeda lavinti mūsų prozininkų kalbą ir raišką. Tačiau vis tiek norėčiau paklausti: ar šitokį griežtą vertėjų požiūrį į originaliąją lietuvių prozą suformuoja vien tik objektyvieji jos „netankumo, nežaismingumo ir nelankstumo“ paaiškinimai?

R. J. Negaliu kalbėti už kitus, nes pati tokio požiūrio neišpažįstu. Gal žvel­giantiems iš prancūzų ar amerikiečių prozos aukštumų ir objektyviai taip atro­do? Bet man nepatinka žvelgti iš aukštumų.

I. A. Na štai ir priėjome prie santykių aiškinimosi. Aš, beje, nemanau, kad „lietuvių prozos nėra“. Jei kas nors galėtų paskaityti visą, tarkim, prancūzų pro­zą (jos buvimu, man regis, neabejoja niekas), pamatytų, kad jos pagrindą sudaro provincialūs, ne itin aukšto meninio lygio kūriniai, virš jų iškyla stipriau suręs­ta proza ir tik piramidės viršūnę sudaro tikrai galingi kūriniai – kaip tik juos mes ir pažįstame. Lygiai tas pats ir su lietuvių proza, tik masteliai atitinkamai mažesni. „Lietuvių prozos nėra“ - toks pasakymas yra rašytojų ir vertėjų san­tykių aiškinimosi forma. Jei rašytojai vertėjus laiko ne menininkais, o tik šiaip prisiplakėliais prie literatūros, tai vertėjai atsilygindami rėžia, kad esate menki rašytojai.

J. R. Žinoma, kad lietuvių proza yra ir bus. Kaip gali nebūti? Gamta nemėgs­ta tuštumos. Lietuvių proza yra tokia, kokia yra, ir bus tokia, kokia bus. Aš galiu turėti savo nuomonę apie vieną ar kitą lietuvių rašytoją, tačiau ji nepretenduoja į jokius platesnius verdiktus. Teisę juos skelbti verčiau palikime didžiajam ver­tintojui – laikui. Manyčiau, nėra jokio bendro, vieningo „vertėjų požiūrio“ į lietu­vių prozą. Kiekvienas turi teisę turėti savo nuomonę. Ir visokie ambicingi pareiš­kimai yra tik pokalby jau minėto „ambicijų karo“ dalis. Kažkur perskaičiau pa­prastą, tačiau labai išmintingą frazę: „Nuoskaudos kliudo darbą dirbti“. O darbo, regis, ir rašytojai, ir vertėjai turi į valias.

P. D. Dėkoju, kad sutikote pasidalyti mintimis apie vertėjų ir rašytojų gyve­nimo aktualijas. „Metų“ redakcija linki Literatūros vertėjų centrui konstruk­tyviai ir vaisingai plėtoti savo veiklą.

 

Pokalbis publikuotas žurnale Metai 2003 m. Nr. 12

Vyksta apklausa

Balsuokite už vertingiausią 2018 m. verstinę knygą!

Dalyvauti apklausoje

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis