Vertėjas ir redaktorius – ar tikrai ranka rankon? 

Kazimiera Kazijevaitė

2006 m. gegužės 10 d. Vilniaus mokytojų namuose įvyko Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos (LLVS) organizuota diskusija „Ranka rankon: vertėjas ir redaktorius“. Diskusijos tikslas – aptarti vertėjų, redaktorių ir kalbininkų bendradarbiavimą, redaktorių darbo užduotis ir ribas, lietuvių kalbos taisyklių ir meninio stiliaus derinimą. Pranešimus skaitė vertėjos Irena Balčiūnienė ir Dalia Dilytė, pasisakė redaktorė Bronė Balčienė ir Valstybinės kalbos inspekcijos (VKI) vyresnioji inspektorė Asta Barzdenienė. Renginį vedė LLVS pirmininkė Jurgita Mikutytė. Diskusijoje aktyviai dalyvavo gausiai susirinkę literatūros vertėjai, redaktoriai, kalbininkai ir leidyklų atstovai.

Diskusijos pradžioje J. Mikutytė pastebėjo, kad tiek redaktorių, tiek vertėjų yra ir gerų, ir blogų, todėl šio renginio tikslas yra ne tiek aptarti konkrečius žodžius ar pasitaikančias klaidas ar barti vieniems kitus, kiek plačiau pakalbėti apie problemas, apie vertėjo ir redaktoriaus darbo santykius – kokie jie turėtų būti, ko vertėjai tikisi iš redaktorių, kaip patys redaktoriai suvokia savo užduotį.

Savo pranešime I. Balčiūnienė iškėlė mintį: redaktorius savo darbą yra atlikęs tada, kai įsitikina, jog vertimas tikslus ir meniškas, o vertimo kalba taisyklinga arba pagrįstai netaisyklinga. Pasak I. Balčiūnienės, vertimą galima apredaguoti, paredaguoti, perredaguoti, priredaguoti, suredaguoti, tačiau iš tiesų redaguoti reiškia patikrinti ir ištaisyti spaudai rengiamą tekstą, visus taisymus suderinus su vertėju.

Pasak I. Balčiūnienės, jai pačiai yra tekę dirbti su įvairiais redaktoriais, ir jų požiūris į redagavimą labai skyrėsi. Kūrybingiausiai ir ilgiausiai jai yra tekę bendradarbiauti su „Vagos“ redaktore Roma Zagorskiene. Svarbiausia, pasak vertėjos, kad ši redaktorė „niekada nenusikalsdavo redaktorės etikai: būdama daug labiau patyrusi, niekada nebruko savo varianto, vien atkreipdavo dėmesį į taisytinas vietas, palikdama galutinį sprendimą man.“

Pranešimą I. Balčiūnienė baigė išsakydama visų vertėjų norą: „kad vertėjų ir redaktorių kūrybinis bendradarbiavimas taptų norma, o leidyklos prestižas neleistų pasirodyti vertimui, prie kurio ramiai nepadirbėjo redaktorius (ė), stilistas (ė) ir korektorius (ė), visus siūlymus ir taisymus kruopščiai aptarę ir suderinę su vertėju.“

Vertėja Dalia Dilytė plačiau pakalbėjo apie tai, kokių priekaištų vertėjai paprastai turi redaktoriams. Pirmiausia D. Dilytė prisipažino, kad kaip ir I. Balčiūnienė iš pradžių norėtų pasakyti daug gražių žodžių apie gerus redaktorius, kurių yra sutikusi per savo gyvenimą.

Blogus redaktorius D. Dilytė skirstė į tokias grupes:

1) Redaktoriai apsimetėliai. Jie tik apsimeta dirbą ir siekdami viršininkams tai parodyti nesukdami galvos brauko žodžius, kaip kada kas užeina ant seilės.

2) Redaktoriai bailiai. Jie bijo suklysti ir braukia visus kalbininkų kaip nors paminėtus žodžius. Pvz., sakinyje Konsulas Valerijus pašventė Jupiteriui šventyklą žodį pašventė keičia į paskyrė. Bet šventyklą Jupiteriui paskyrė romėnų tauta, o konsulas Valerijus ją pašventė, nes atliko reikalingas apeigas!

3) Redaktoriai tvarkdariai. Jiems rūpi, kad tekstas būtų lygus, tvarkingas, kad sakinys turėtų veiksnį, tarinį, papildinius ir visa kita. Pvz., vertėjos sakinys buvo toks: Todėl tiek daug nelemtų pavyzdžių, kai vieni iš baimės palieka, kiti iš baimės išduoda. Tvarkinga redaktorė pataisė taip: Todėl yra tiek daug nelemtų pavyzdžių, kai vieni iš baimės palieka savo draugus, kiti iš baimės juos išduoda.

4) Redaktoriai nemokšos. Dažniausiai redaktoriai visiškai neišmano Antikos kultūros. Pvz., žodis deglas pataisomas į žodį žibintas. Tad vertėjai tenka aiškinti, kad Antikoje naktį buvo pasišviečiama deglais, o gatvės žibintų dar nebuvo.

5) Redaktoriai išsigimėliai. Išsigimęs yra jų lietuvių kalbos jausmas. Sakinį Kaip manai, apie ką kalbu? tokia redaktorė pataisė Kaip tu manai, apie ką aš kalbu?, nors asmeninių įvardžių čia visiškai nereikėjo pabrėžti.

D. Dilytė pastebėjo, kad kartais vertėjui pavyksta įrodyti redaktoriui, jog jis klysta. Tačiau bjauriausia yra tai, kad tada, kai nepavyksta, dėl vertimo tenka raudonuoti vertėjui. Juk, pavyzdžiui, recenzijos autoriui retai ateina į galvą mintis, kad tekstą sudarkė redaktorius.

Vertėjų I. Balčiūnienės ir D. Dilytės pranešimus galima pasiskaityti www.llvs.lt "Vertimo kritikos" skyriuje.

Po šio pranešimo salėje tučtuojau atsirado norinčių papildyti blogųjų redaktorių grupių sąrašą. Vienas vertėjas pasiūlė skirti šeštąją grupę – tai redaktoriai, kurie viską išmano labai gerai ir mano, kad tai, ką padarė vertėjas, yra šlamštas. Kažkas atkreipė dėmesį, kad yra redaktorių, net nemokančių užsienio kalbos ir nesinaudojančių originalu.

Perduodama žodį redaktorei Bronei Balčienei, J. Mikutytė sakė, kad redaguoti grožinį tekstą nėra tas pats, kaip redaguoti visus kitus tekstus. Juk grožiniai tekstai dažnai pasižymi būtent kalbos normų laužymu. Tad redaktoriui neužtenka vien mokėti lietuvių kalbos taisykles, jis turi dar ir gerai išmanyti literatūrą, redaguodamas atkreipti dėmesį į kūrinio stilių ir dvasią. Būtent šito vertėjai paprastai ir pasigenda.

Bronė Balčienė redaktoriaus darbą įvardijo kaip tarnystę – tarnystę autoriui, vertėjui, kalbai ir galiausiai literatūrai. Tai, ar gerai jis tarnauja ar blogai, priklauso nuo redaktorius kvalifikacijos. Tačiau tarnas ir yra tarnas, todėl jis niekada nėra pastebimas ar įvertinamas. Vertėjai turi „Metų vertėjo krėslą“ ir Šv. Jeronimo premiją, rašytojai turi daugybę įvairiausių apdovanojimų, o ar kam nors yra tekę girdėti, kad kaip nors pagerbtas būtų redaktorius, net ir dirbęs šį darbą daugelį metų? Niekada. Geriausiu atveju jo pavardė atsiranda knygos metrikoje.

B. Balčienė sakė nemokėsianti taip gerai suklasifikuoti vertėjų, kaip buvo suklasifikuoti redaktoriai, tačiau keletą jų grupių vis dėlto galinti išskirti. Žinoma, yra tokių gerų vertėjų, kurių teksto net nereikia redaguoti, užtektų tik įdėmiai perskaityti makete. Tačiau yra ir tokių, kurie yra šiek tiek pramokę kalbos ir mano, kad gali versti. Jie tikrai puikiai išverčia... visus žodžius. Tačiau teksto nėra. Trečią kategoriją sudaro vertėjai, kurie išvertė, iš karto atidavė leidyklai, o visą darbą tegu atlieka redaktorius. Tokie vertėjai nesiteikia bent dar kartą perskaityti pačių išversto teksto. Tuo tarpu kita vertėjų rūšis nė už ką nesutinka skaityti teksto po redagavimo, todėl nuolat kartoja tas pačias klaidas.

B. Balčienė paminėjo kelias vertėjų klaidas (sukėlusias garsų juoką salėje). Pavyzdžiui, jai yra tekę taisyti tokius atvejus: Jos akys buvo tokios mėlynos, kad net raudonos (anglų k. purple – purpurinė/violetinė spalva, purpuras, raudonis); Hercogas avėjo velvetinėm kelnėm (anglų k. velvet – aksomas); Georgijaus epochos stiliaus namas (anglų k. George – Jurgis) ir netgi Georgijos valstija (anglų k. Georgia – Džordžija). Pasak redaktorės, štai tokiems dalykams taisyti redaktorius eikvoja begales savo laiko, tuo tarpu galėtų daug labiau įsigilinti į kūrinio stilių ir prasmę. Kita vertus, su geranoriškais ir profesionaliais vertėjais, kuriems svarbiausia yra tekstas, o ne asmeninės ambicijos, yra labai gera ir lengva dirbti.

Čia J.Mikutytė iškėlė klausimą leidėjams, ar negalima būtų tokių visiškai blogų vertimų atmesti? Ir kodėl leidyklos samdo tokius prastus vertėjus ir prastus redaktorius? Ar apskritai leidyklose kas nors tikrina vertėjų ir redaktorių darbą? Leidyklos „Alma littera“ vyriausioji redaktorė Danguolė Viliūnienė pabrėžė, kad vienintelis, tikrinantis vertėjo darbą, ir yra redaktorius, o jo darbas savo ruožtu nebetikrinamas. Redaktorius visada gali pasakyti, kad vertimas prastas ir knygą reikia versti iš naujo. Veikiausia toks vertėjas daugiau nebus samdomas.

Paklausta, ką galima būtų padaryti, kad vertėjai ir redaktoriai daugiau bendrautų, gal juos galėtų suvesti redaktorius-koordinatorius, D. Viliūnienė atsakė, kad viskas priklauso nuo jų pačių. Nemažai vertėjų gyvena kituose miestuose ar net kitose šalyse, be to, dauguma redaktorių ir vertėjų nėra etatiniai leidyklos darbuotojai. Taip yra daugumoje Lietuvos leidyklų.

Pratęsdama kalbą apie redaktorių darbą, J. Mikutytė pastebėjo, kad jie neretai savo taisymus motyvuoja Valstybinės kalbos inspekcijos ir baudų baime, todėl taiso atsižvelgdami vien į kalbos normas, o ne kūrinio stilių. Kyla klausimas, ar kalbos vartotojai (šiuo atveju tekstų kūrėjai - t.y. vertėjai - ir redaktoriai) turi eiti visada tik kalbininkų nurodytu keliu, argi kartais jie negali patys minti tako? Kitas dalykas - kalbininkai ginčijasi tarpusavy, neretai keičia taisykles, tai supeikia, tai reabilituoja žodžius, jų vartojimo formas, taisykles ir pan., todėl sunku ne tik vertėjams, bet ir redaktoriams, nes netgi pastarieji ne visada spėja įsisavinti naujausius nutarimus. Į klausimą, ar pagrįsta minėtoji redaktorių baimė ir kokiais kriterijais Inspekcija vadovaujasi tikrindama grožines knygas, VKI inspektorė A. Barzdenienė atsakė, jog Valstybinė kalbos inspekcija ir yra tam, kad tikrintų ir, žinoma, ji gali bausti. Tačiau knygų kalbos tikrinimas tėra viena iš daugelio jos veiklos sričių, todėl jos galimybės šiuo požiūriu yra gana ribotos. Dažniausiai knyga tikrinama, jei gaunamas konkretus skundas.

Inspekcija bausti gali tik tuo atveju, jei kalbos klaidos pažeidžia Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimus. Paklausta, kaip Inspekcija vertina žargono, slengo, keiksmažodžių vartojimą grožinėje literatūroje, A. Barzdenienė atsakė, kad, anot jos, kaip ir kiekvienas kultūringas žmogus, vertina neigiamai. Tačiau paprastai yra atsižvelgiama, kiek šie kalbos reiškiniai yra stilistiškai motyvuoti. I. Balčiūnienė pastebėjo, kad čia jau spręsti vertėjui – jei autoriaus tekste yra keiksmažodžių, ar vertėjas turėtų juos pakeisti neutraliais žodžiais? A. Barzdenienė sutiko, kad tiek žargoną, tiek keiksmažodžius išversti yra labai sunku, vis dėlto, jos nuomone, keiksmažodžių vertimas rusiškais pakaitalais yra nepateisinamas. Tačiau jei jie nėra įtraukti į Didžiųjų kalbos klaidų sąrašą ir nepažeidžia VLKK nutarimų, už juos baudžiama nebus. Vertėjas Vyturys Jarutis pastebėjo, kad vertimą apsunkina tai, kad nėra slengo, žargono, keiksmažodžių, šnekamosios kalbos žodynų. Kiti vertėjai pridūrė, kad net ir Lietuvių kalbos žodynas gerokai morališkai pasenęs.

Iš salės nuskambėjo klausimai: o kur būna skelbiami reabilituotų žodžių sąrašai? Ką daryti su rekomenduotinais taisymais ir su šalutiniais normos variantais? Ar tikrai juos visus būtina taisyti į pagrindinius normos variantus? A. Barzdenienė dar kartą pabrėžė, kad už tokius dalykus VKI bausti negali. Taigi čia jau yra vertėjo ir redaktoriaus susitarimo reikalas.

Pasak A. Barzdenienės, jei vertėjas nesutinka su redaktoriaus taisymais, jis paprasčiausiai turėtų paklausti – o kur tai parašyta? Klaidos, už kurias gali bausti VKI, yra aiškiai apibrėžtos ir, taip sakant, išdėstytos popieriuje. Be to, pasak inspektorės, reikėtų bijoti anaiptol ne Inspekcijos, o paties prasto darbo rezultato – knygos su klaidomis. Šiuo atveju turėtų būti svarbu ne baimė, o atsakomybė.

Vertėjas Laimantas Jonušys teigė nepažįstas nė vieno vertėjo, kuriam visai nereikėtų redaktoriaus. Tačiau natūralu, kad ne visais taisymais vertėjai būna patenkinti. Ko gero, daugiausia ginčų kyla ne dėl neteisingai išverstų knygos vietų (su šiais taisymais vertėjai visada sutinka), kiek dėl lietuvių kalbos dalykų ir nenorminės vartosenos. Mat vertėjai mano, kad nenorminė vartosena, ypač tiesioginėje kalboje, yra pateisinama norint perteikti kūrinio koloritą. Tiesa, kartais tuo būna ir piktnaudžiaujama. Beje, tai daro ne tik vertėjai, bet ir rašytojai.

Pasak L. Jonušio, labai gaila, kad dabar knygose dažnai nerašoma redaktoriaus pavardė. Tačiau net jei ji būna rašoma, didžiausia atsakomybė vis dėlto tenka vertėjui. Todėl tuo atveju, jei taisymai yra rekomendacinio pobūdžio, galutinį sprendimą turėtų priimti vertėjas. L. Jonušys patarė visiems vertėjams ir tuo labiau redaktoriams skaityti Kalbos patarimų knygeles. Ten aiškiai suskirstyta – kur yra nenorminiai atvejai, o kur tik šalutiniai normos variantai, kurie nėra klaidos. Grožiniame tekste tokie žodžiai tikrai turėtų būti vartojami. Paprasčiausia taisyklė yra tokia – jei niekur nėra parašyta, kad tai draudžiama, vadinasi, leidžiama.

Renginio pabaigoje LLVS pirmininkė pranešė, kad nuo šiol Sąjunga nebeapsiribos vien seminarais, keliančiais vertėjų kvalifikaciją – nuo rudens bus rengiami ir pradedančiųjų vertėjų meistriškumo kursai. Juose dėstys patyrę vertėjai, redaktoriai ir kalbininkai. Tai tikrai padės ugdyti vertėjų profesionalumą ir gerinti verstinių literatūros tekstų kokybę. Redaktoriams J. Mikutytė pasiūlė taip pat susivienyti ir įkurti, pavyzdžiui, Redaktorių gildiją. Arba bent jau susikurti redaktorių elektroninių adresų sąrašą, daugiau tarpusavyje bendrauti ir nuveikti ką nors dėl savęs pačių. Šiaip ar taip, netrukus LLVS tinklalapyje atsiras diskusijų forumas, kuriame bus galima diskutuoti įvairiomis tiek vertėjams, tiek redaktoriams aktualiomis temomis.

Po audringų diskusijų visi buvo pakviesti pakelti taurę vyno ir paminėti antrąjį LLVS gimtadienį.

 

Straipsnis publikuotas Literatūroje ir mene, 2006-05-26 Nr. 3097

Vyksta apklausa

Balsuokite už vertingiausią 2018 m. verstinę knygą!

Dalyvauti apklausoje

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis