„Noriu versti“ 2012 suomių k. vertimai

 

Ekspertės išvados
 
Smagu, kad šiemet pateikta daugiau vertimų iš suomių kalbos negu pernai. Tekstas nebuvo sudėtingas, visi konkurso dalyviai jį suprato gerai ir didelių vertimo klaidų nepadarė, tik gaila, kad ne viską teisingai interpretavo.
Didžiausia bėda – prisirišimas prie originalo ir pažodinis sekimas. Svetimos kalbos konstrukcijos lietuviškuose vertimuose trikdo prasmę, tekstą sunkiau suprasti: Hän oli kerran aikaisemminkin onnistunut sairastumaan, kun koulussa olisi pitänyt kirjoittaa sanelu: Jam ir anksčiau kartą buvo pavykę apsirgti kai mokykloje būtų reikėję rašyti diktantą (FIN1) (= jam kartą pavyko susirgti, kai mokykloje reikėjo rašyti diktantą). Lietuviškame tekste pažodinės konstrukcijos skamba nenatūraliai: kumisaappaatkin olivat jo jalassa: guminiai batai buvo ant kojų (= Teras buvo apsiavęs – gerai išvertė FIN4) arba: hän oli vain aamulla alkanut äkkiä ajatella: ėmė greitai galvoti(FIN1); geresni, nors redaguotini, FIN2 ir FIN3 variantai.
       Nerangių ir neaiškių vietų radosi ir dėl atidumo stokos, neįsigilinus į išversto sakinio prasmę: Jos hän aikoisi sairastua, se olisi tehtävä pian: Jei jis panorėtų susirgti, tai būtų greitai įgyvendinama (FIN1) arba Jei jis sumanytų susirgti, tai būtų padaryta greitai (FIN3). Šiuo atveju tehtävä supratę kaip reikiamybės dalyvį, sakinį geriau interpretavo FIN2 ir FIN4.
       Pasitaikė ir prasmės klaidų: heilautti sen päättäväisesti: užtikrintai švystelėjo (= ryžtingai užsimetė, juolab kad užtikrintai nepataria vartoti ir kalbininkai); äiti oli kauhistunut: mamabuvo pritrenkta (= išsigando); kun Tero oli oikein keskittynyt: buvo tinkamai susikaupęs (= kaip reikiant susikaupė ar pan.); kiskoi takkia ylleen: timptelėjo viršun švarką (= apsivilko); äiti kysyi yllättäen: paklausė mama nustebdama (= netikėtai paklausė mama); äkkiä alkanut ajatella: nežinia kodėl šovė mintis (=staiga pagalvojo, ėmė vaizduotis ar pan.). Komentatorė Miško ragana teisingai pastebėjo, kad ihan kalpea gerai išvertė tiktai FIN2: labai išbalęs. Ž. tepsinyt teisingai interpretavo FIN3 ir FIN4, o FIN2 variantas davė poveikį (tai pastebėta ir komentaruose) iš tiesų taisytinas (= suveikė).
Lyg ir paprastą suu pullollaan toukkia tiksliai išvertė tik FIN2 ir FIN4: burna pilna vikšrų/lervų. Ropista kaip garsažodį geriausiai interpretavo FIN3: plūstelėjo taip, kad tekšėjo (gali būti tiško, taškėsi). Daiktavardį oksennus galima keisti veiksmažodžiu, pvz.: vėmė taip, kad (į šalis) tiško ar pan. Beveik visi dalyviai teisingai išvertė pitänyt kotonapaliko namie.
Vis dėlto vertėjai suklupo interpretuodami svarbiausią teksto mintį: [Tero] miettii olisiko sairas. FIN2 ir FIN3 ją suprato teisingai, tik pastarasis perteikė nelietuviška konstrukcija: mąstė apie susirgimą. Tiksliau būtų: Teras mąstė/svarstė, ar nevertėtų/gal vertėtų susirgti ir pan.
Kitos pastebėtinos klaidelės: kuomet šalutiniame sakinyje (= kai, kada),  nesangrąžinės veiksm. formos vartojimas vietoj sangrąžinės [Teras] pažiūrėjo
(= pasižiūrėjo), paėmė savo (= pasiėmė), be reikalo vartojami įvardžiai jis, savo, nesužiūrėta skyryba (FIN1: Jam ir anksčiau kartą pavyko <...>).
Romano pavadinimą visi vertėjai išvertė teisingai, bet prie autoriaus pavardės lietuviškos galūnės -as pridurti nereikėjo. Veikėjų vardai grožinės literatūros tekstuose lietuvinami ir linksniuojami: Teras, Tero, Terui ir t.t.
 
Aida Krilavičienė

______________________________________________

ORIGINALAS

Reidar Palmgren

Jalat edellä

Tero kiskoi takkia ylleen: oli torstaiaamu, ja äiti oli lähdössä viemään häntä kouluhammaslääkäriin. Takkinsa päälle hän veti sadetakin, sillä ulkona tuuli ja vihmoi, mutta Tero ei ajatellut sitä. Hän miettii olisiko sairas.

Hän oli kerran aikaisemminkin onnistunut sairastumaan, kun koulussa olisi pitänyt kirjoittaa sanelu. Se oli ollut helppoa: hän oli vain aamulla alkanut äkkiä ajatella, että hänellä oli suu pullollaan toukkia, ja oksennus oli ryöpsähtänyt eteisen matolle niin että ropisi. Äiti oli kauhistunut ja pannut hänet sänkyyn kuumemittari kainalossa, ja Tero oli jäänyt päiväksi kotiin vaikkei hänellä lämpöä ollutkaan. Myöhemmin iltapäivällä, kun Tero oli oikein keskittynyt, hän oli saanut lämmönkin nousemaan: hän oli kuvitellut, kuinka hänellä aina ihoon koskee ja jalkoja särkee, kun hän on oikeasti kuumeessa, ja se oli tepsinyt. Ei paljon, mutta sen verran, että äiti oli pitänyt häntä kotona seuraavankin päivän. Nyt kumisaappaatkin olivat jo jalassa. Jos hän aikoisi sairastua, se olisi tehtävä pian.

– Onko sulla huono olo? äiti kysyi yllättäen. – Sä olet ihan kalpea.

Tero katsoi häntä ällistyneenä. Sitten hän otti koulureppunsa ja heilautti sen päättäväisesti selkäänsä.

– Ei mulla mikään ole. Mennään nyt.

(Helsinki: Otava, 2002)

__________________________________________________

VERTIMAI

 

FIN1

Reidar Palmgren

Kojomis į priekį

Tero timptelėjo viršun švarką: buvo ketvirtadienio rytas ir mama ruošėsi jį vestis pas mokyklos dantistą. Ant savo švarko jis užsitraukė lietpaltį, nes lauke pūtė vėjas ir dulksnojo, tačiau Tero apie tai negalvojo. Jis mąstė, ar nebus susirgęs.

Jam ir anksčiau kartą buvo pavykę apsirgti kai mokykloje būtų reikėję rašyti diktantą. Tai buvo lengva: tiesiog ryte jis ėmė greitai galvoti, jog jo burna prigrūsta lervų ir vėmalai ant prieangio kilimo pasipylė lyg iš gausybės rago. Mama persigando ir paguldė jį į lovą su termometru pažastyje ir Tero dienai liko namie, nors karščio jis visai neturėjo. Vėliau, pavakary, kai Tero labai susikaupė, jis ir karštį įvaliojo pakelti: jis įsivaizdavo, kaip jam visad odą peršti ir kojas maudžia, kuomet jis iš tikrųjų turi karščio, ir tai padėjo. Nedaug, tačiau tiek, kad mama paliko jį namie ir kitą dieną.

Dabar jau ir botai buvo ant kojų. Jei jis panorėtų susirgti, tai būtų  greitai įgyvendinama.

- Ar tau bloga? - staiga paklausė mama. - Tu gana išblyškęs.

Tero pažiūrėjo į ją apstulbęs. Tada čiupo savo mokyklinį krepšį ir užtikrintai švystelėjo jį sau ant nugaros.

- Nieko man nėra. Dabar einam.

 

FIN2

Reidar Palmgren

Kojomis į priekį

Tero apsivilko švarką: buvo ketvirtadienio rytas, ir mama ketino nuvesti jį į mokyklą pas dantų gydytoją. Ant švarko jis užsimetė lietpaltį, nes lauke buvo vėjuota ir lynojo, bet Tero apie tai negalvojo. Jis svarstė, ar negeriau būtų susirgti.

Kartą anksčiau jam pavyko susirgti, kai mokykloje reikėjo rašyti diktantą. Nebuvo sunku: ryte jis tik ėmė ir pagalvojo, kad jo burna pilna vikšrų, ir vėmalų srovė ant prieškambario kilimo šliūkštelėjo taip, lyg lietus teškentų. Mama persigando ir, įkišusi į pažastį termometrą, paguldė jį lovon; taigi, nors ir neturėdamas karščio Tero buvo paliktas dienai namie. Vėliau, po pietų, kai Tero labai susikoncentravo, jam pavyko pakelti ir temperatūrą: jis įsivaizdavo, kaip kaista oda ir skauda kojas, lyg tikrai turėtų karščio, ir tai davė poveikį. Temperatūra pakilo nedaug, bet pakankamai, kad mama jį paliktų namie ir kitą dieną. Dabar jau ir guminiai batai buvo ant kojų. Jei jis ketina susirgti, tai reikėtų padaryti tuoj pat.

- Blogai jautiesi? –staiga paklausė mama. - Tu labai išbalęs.

Tero nustebęs pažvelgė į ją. Tada jis paėmė savo kuprinę ir ryžtingai užsimetė ją ant nugaros.

- Ne, nieko tokio. Eime jau.

 

FIN3

Reidaras Palmgrenas
Kojomis į priekį

Tero užsimetė švarką: buvo ketvirtadienio rytas ir mama ruošėsi nuvesti jį pas mokyklos dantistą.  Ant švarko užsitraukė ir lietpaltį, nes lauke buvo vėjuota ir lynojo, bet Tero negalvojo apie tai. Jis mąstė apie susirgimą.

Anksčiau kartą pavyko tai padaryti, kai mokykloje reikėjo rašyti diktantą. Buvo lengva: jis tik ryte pradėjo galvoti, kad jo burna prikišta vikšrų ir vėmalai plūstelėjo ant prieškambario kilimo taip, kad tekšėjo. Mama buvo pritrenkta ir paguldė jį į lovą su termometru pažastyje. Tero pasiliko dienai namuose, nors karščio ir neturėjo. Vėliau popiet, kai jis buvo tinkamai susikaupęs, pradėjo kilti temperatūra: įsivaizdavo, kaip jam visada gelia odą ir skauda kojas, kai iš tikrųjų karščiuoja, ir tai suveikė. Nedaug, bet tiek, kad mama paliko jį namuose ir kitą dieną. Dabar ir botai buvo jau ant kojų. Jei jis sumanytų susirgti, tai būtų padaryta greitai.
– Blogai jautiesi? – paklausė mama nustebdama. – Atrodai gana išbalęs.
Tero pasižiūrėjo į ją apstulbęs. Tada pasiėmė mokyklinę kuprinę ir ryžtingai švystelėjo per petį.
– Nieko man nėra. Eime.

 

FIN4

Reidar Palmgren

Kojomis į priekį

Tero apsivilko švarkelį. Buvo ketvirtadienio rytas, mama ruošėsi vežti jį į mokyklą, pas dantų gydytoją. Ant švarkelio jis užsimetė lietpaltį, nes lauke pūtė vėjas ir lynojo. Bet Tero tai nerūpėjo. Jis mąstė, ar tik nebus susirgęs.

Ir anksčiau sykį jis sugebėjo susirgti, kai mokykloje turėjo būti rašomas diktantas. Tai nebuvo sunku: tiesiog ryte nežinia kodėl šovė mintis, kad jo burna pilna lervų, ir skrandžio turinys taškydamasis pasipylė ant prieškambario kilimo. Mama persigando ir paguldė jį į lovą su termometru pažastyje. Taip Tero visai dienai liko namie, nors neturėjo nei kiek karščio. Vėliau popiet, labai pasistengus, pavyko sukelti ir karščiavimą: jis įsivaizdavo, kaip visuomet, kai iš tiesų karščiuoja, dilgčioja oda ir maudžia kojas, – tai suveikė. Temperatūra pakilo nedaug, bet pakankamai, kad mama neišleistų jo iš namų ir kitą dieną.

Netrukus Tero jau stovėjo apsiavęs guminiais batais. Jei ketina susirgti, reikėtų pasiskubinti.

– Blogai jautiesi? – Netikėtai paklausė mama. – Atrodai šiek tiek išblyškęs.

Tero pažiūrėjo į ją apstulbęs. Tuomet griebė kuprinę ir ryžtingai užsimetė ją ant nugaros.

– Nieko man nėra. Einam greičiau.

 

 

Vyksta apklausa

Balsuokite už vertingiausią 2018 m. verstinę knygą!

Dalyvauti apklausoje

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis