„Noriu versti“ 2012 senosios graikų k. vertimai

 

             
EKSPERTO IŠVADOS>

ORIGINALAS>

 

VERTIMAI

SGR1

Ksenofontas Efesietis

Efesiškas pasakojimas. I., 1–2.

Pirmasis pasakojimas

Tarp anksčiau tenai valdžiusių buvo Efese vyras, vardu Likomedas. Šis Likomedas su kraštiete žmona Temisto susilaukė sūnaus Habrokomido, kuriam jaunystės įkarštyje kūno grožiu neprilygo joks kitas, gimęs ar Jonijoje, ar kurioje kitoje žemėje. Šitas Habrokomidas nuolatos, diena iš dienos darėsi vis gražesnis; jis spindėjo kūno grožybėmis ir sielos gėriu. Mat užsiėmė visokiausiu lavinimu, mokėsi prakilnių Mūzų menų, lavinosi žvėrių medžiokle, žirgininkyste ir kovodamas ginklais. Taigi buvo trokštamas ne tik visų efesiečių, bet ir likusios Azijos gyventojų, kurie puoselėjo dideles viltis, esą anas jų polyje bus išskirtinis asmuo. Elgėsi su jaunuoliu tarsi dievu; buvo ir tokių, kurie pamatę atiduodavo pagabą ir maldaudavo. Jaunuolis labai gerai apie save manė ir didžiavosi sielos sėkmėmis, o dar labiau kūno grožiu; o visus kitus dalykus, kurie vadinti grožiu, laikė menkesniais ir jam pačiam nieko, ką bepamatytų ar išgirstų, neatrodė verta Habrokomido. Ir jei išgirsdavo, kad vaikinas vadinamas gražiu ar mergina puikiąja, tai sakančius išjuokdavo, tarsi nežinotų, kad tik jis vienas gražus. Ir Eroto nelaikė dievu, bet nieko vertu tardamas šį atmetė, sakydamas, kad niekas niekuomet nepamiltų ir nelaikytų dievu to nenorėdamas. O jeigu kur išvysdavo Eroto šventyklą ar statulą, išjuokdavo ir pasirodydavo – esą jis pats gražesnis už bet kokį Erotą ir kūno grožiu, ir jėga. O buvo šitaip: mat kur tik bepasirodydavo Habromikidas, niekas nebesistebėdavo nei gražia statula, nei girdavo paveikslą.

Pyko dėl to Erotas: mat jis kerštingas dievas ir nepakantus išpuikėliams. Ieškojo meno prieš jaunuolį: mat galvojo, kad anas net dievui sunkiai sugaunamas. Taigi pats apsiginklavo ir apsisiautęs visa meilės vaistų galybe patraukė prieš Habrokomidą.

 

SGR2

Ksenofontas Efesietis

Apie efesiečius Antiją ir Abrokomą

Pirmoji knyga

Buvo kartą Efese toks Likomedas, vienas iš tenai galingųjų. Jam iš kraštietės žmonos Temistojos gimė vaikas Abrokomas, kuris buvo tokio grožio, kokio prieš tai nebuvo nei Jonijoj, nei kur kitur. Šio Abrokomo gražumas augo kasdien, o kartu su kūno grožiu sužydėjo ir jo sielos dorybės: jis visapusiškai lavinosi ir puoselėjo įvairią muziką, o medžioklė, jojimas žirgu bei kova sunkiaisiais ginklais jam buvo įprasti pratimai. Ne tik visiems efesiečiams, bet ir kitiems Azijos gyventojams Abrokomas buvo labai brangus, į jį buvo dedamos didelės iškilaus piliečio viltys. Žmonės berniukui buvo atsidavę kaip dievui: buvo ir tokių, kurie Abrokomą pamatę krisdavo ant žemės ir melsdavosi. Berniukas išpuiko, gyrėsi taip pat ir savo sielos dovanomis, bet daug labiau kūno grožiu; visa kita, kas buvo laikoma gražu, niekino kaip žemesnius dalykus ir jau niekas jam – joks vaizdas, joks garsas – nebeatrodė vertas Abrokomo. Ir jei išgirsdavo, kad ar koks vaikinas gražus, ar mergelė daili, išjuokdavo taip besakančius kaip nežinančius, kad vienas jis tėra gražus. Abrokomas netikėjo, kad Erotas yra dievas, jį visiškai atmetė už nieką laikydamas ir teigė, kad niekas negali įsimylėti ar būti pajungiamas dievui pats to nenorėdamas; jei kur pamatydavo Eroto šventyklą ar statulą, juokėsi ir pareikšdavo, kad jis pats Erotą pralenkia ir kūno grožiu, ir galia. Šitaip būdavo visada – kur tik Abrokomą bepamatydavo, jokia statula nebeatrodė graži, joks paveikslas nebebūdavo giriamas.

Erotas, nepakęsdamas tokių dalykų (jis juk atkaklus, nepermaldaujamas puikiesiems ir mėgstantis pergalę dievaitis), ieškojo pinklių prieš berniuką – mat net ir dievui jis rodėsi sunkiai įveikiamas. Taigi apsiginklavęs ir apsirūpinęs visa savo meilės kerų galia jis išžygiavo prieš Abrokomą.

 

Vyksta apklausa

Balsuokite už vertingiausią 2018 m. verstinę knygą!

Dalyvauti apklausoje

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis