„Noriu versti“ 2012 naujosios graikų k. vertimai

 

                Ekspertės išvados

Neįtikėtina – nors jau vėlyvas ruduo, po lietaus kaip grybų pridygo vertėjų iš naujosios graikų kalbos! Net trylika, to dar nebūta! Dauguma, be abejo, konkurse „Noriu versti“ dalyvauja pirmąkart, todėl trumpai išdėstysiu „žaidimo taisykles“, t. y. mano išeitos vertimo mokyklos principus (pripažįstu teisę egzistuoti ir kitoms mokykloms). Viena vertus, vertėjas turi gerai mokėti originalo kalbą, kad suprastų verčiamo teksto turinį, pajustų jo dvasią, stilių ir sugebėtų visa tai perteikti kita kalba, gerbdamas autorių ir laikydamasis ištikimybės originalui, antra vertus, būtina lygiai taip pat gerai mokėti kalbą, į kurią verčiama (dažniausiai gimtąją), kad kūrinys, išverstas išradingai naudojantis kitos kalbos priemonėmis, skambėtų natūraliai, lyg būtų ta kalba ir parašytas. Sunkiausia ir yra rasti pusiausvyrą tarp šių dviejų polių, kitaip tariant, aukso vidurį, kaip sakoma AR komentare.
Konkursui pateiktas graikiškas tekstas yra gana paprastas, beveik be jokių specifinių problemų, tad didžiausią dėmesį ir skirsiu tam, kaip konkurso dalyviams pavyko išspręsti minėtąjį – patį svarbiausią – uždavinį. 
Bet pirmiausia dar šis bei tas. Autoriaus vardą siūlyčiau transkribuoti: Pantelis Kaliotsos, arba lietuvinti pagal tarimą: Pandelis Kaliocas. Grožinių kūrinių veikėjų vardus įprasta lietuvinti. Šiame tekste minimi moteriški vardai Rena, Liza – pats paprasčiausias atvejis. Šuns vardą iš tiesų būtų galima sieti su būdvardžiu „didysis“. Iš kitų linksnių toliau knygoje matyti, kad kamienas Μείζον-, taigi Meizonas (jei siesime su senąja graikų kalba) arba Mizonas, ne Meizas, bet lietuviškame tekste galėtume pasirinkti tiesiog skambų, šuniui tinkantį vardą, pvz., Dičkis (gal ir nelabai skambus, bet patogesnis nei Didysis). Visai neblogai skamba ir Majoras (lot. vyresnysis). Grožiniame kūrinyje netiktų vartoti vardo „Meizon” be galūnės, kad ir pateikus paaiškinimą, kaip daroma vertime NGR10.
Kadangi verčiame tik mažą ištraukėlę, nežinodami konteksto, tai nėra prasmės aptarinėti kūrinio pavadinimo. Μάθημα iš tiesų vienaskaitos forma, bet gal kai kurie vertėjai daugiskaitą pasirinko tiesiog dėl skambesio? (Knygų pavadinimų vertimai – atskira įdomi tema, 2007 m. LLVS net organizavo tam skirtą seminarą.) Romane kalbama apie žmogaus žudymą, tai ir vartojantieji „žmogžudystę“ neapsiriko.
Daugelis vertėjų tekstą iš esmės suprato ir turimų graikų kalbos žinių jiems pakako. Deja, pasitaikė, kad painiojami veiksmažodžių laikai: NGR5 atrodė (- atrodo, φαίνεται); gana retai išlįsdavo (- išlenda, βγαίνει); išėjo (- išeidavo, έβγαινε) laukan ir jai paskambino (- paskambindavo, έπαιρνε). Kitos to paties vertėjo klaidos: laiką, kuris buvo ją apleidęs... (originale daugiskaita: είχαν εγκαταλείψει), pasirinkti ne tie jungtukai: kaip skausmas šnabždamas; Kodėl Liza gali...
Vertime NGR4 sumaišytas asmuo: aš labai norėjau (είχε την ανάγκη), o išsimušus iš vėžių belieka fantazuoti apie „Reną, Lizos motiną“. Netikslu ir Liza paliko namus (išeidavo iš namų). Šie pavyzdžiai rodo, kaip būdamas neatidus gramatinėms formoms imi iškraipyti turinį. Apskritai vertėją NGR4 būtų galima pagirti už kūrybingumą: neišlenda pabėgioti; nesiveržia laukan; man tai labai praverčia; turinčių piktų kėslų; nė iš tolo neprilygsta įgimtam priešiškumui; grįžta prisiminimai,bet vis dėlto tekstas per daug išplečiamas ir pagražinamas, pernelyg nutolstama nuo originalo.
Dar du savaip per laisvi vertimai – NGR11 ir NGR12. Pirmajame keičiama sintaksė, kiek per drąsiai interpretuojamas originalas. Antrajame su originalu elgiamasi dar laisviau, galima sakyti, autorius paredaguojamas, kai kas praleidžiama, keičiama sakinių struktūra, atskiri sakiniai jungiami, keičiami vietomis. Bet tai daroma sąmoningai, perpratus tekstą, tik atsiradusi viena prasmės klaida – plaukais, kurie anksčiau buvę gražūs (όμορφη άλλοτε). Prasmės klaida yra ir NGR10 vertime: utėlėtas (- blusėtas, γεμάτοςψύλλους).
Dabar pažiūrėkime, kaip konkurso dalyviams pavyko prakalbinti kūrinį lietuviškai. Vertimų kalba gana taisyklinga, bet suminėsiu rastas klaideles. Tik viena kita didesnė: NGR5 septynis (- septynerius) metus; NGR5, NGR6 dūšia (- siela); NGR6 vis tik (- vis dėlto). Keista, kad dažnai neskiriami šalutiniai sakiniai, matyt, tai ne atsitiktinumas: NGR1 jau bus septyneri metai (,) kai...; visi juk žino (,) koks reikalingas kitas žmogus; NGR6 visi žinom (,) koks reikalingas yra artimas; NGR8 turėjo blusų (,) kai jį priglaudžiau; girdėjo (,) kas jai sakoma; NGR10 supranta (,) kas jie per paukščiai. Nebemokama skirti ir įterpinių: NGR1 be to (,) yra; NGR2 tada jau (,) žinoma (,) kalbu; NGR6 bet (,) deja (,) nesupranta; NGR8 be jokios abejonės (,) nemylime; NGR12 matyt (,) pusaklis. Kyla įtarimas, ar tik nebus kaltos naujosios „pasirenkamosios“ skyrybos taisyklės... Rašyba ir korektūros klaidos: NGR8 vistiek (vis tiek); NGR9 7-nerius
(-erius); patas (- pats) NGR13 užduodžia (- užuodžia), savinikė (- savininkė). Kaip griežta redaktorė taisyčiau: NGR7 Panašu (- atrodo), kad; jai reikėjo su kažkuo (- kuo nors) pasikalbėti; NGR10 pakalbėt su kažkuo (- kuo nors), kažkam (- kam nors) išsilieti; NGR1, NGR4 kad ir kaip bebūtų (- kad ir kaip būtų; - kaip bebūtų).
Išvardijusi klaideles, noriu pabrėžti: jų ne tiek daug, kad lemtų gautųjų vertimų kokybę. Kur kas blogiau, kai lietuviškas tekstas pasidaro neaiškus, nes pritrūksta asmeninio įvardžio (arba jį atstojančio veikėjos vardo): NGR1 norėdama, kad ji išgirstų, turėdavo garsiai rėkti; NGR2 Tik telefonu girdėdavo; NGR5 Tik telefonu girdėdavo, dėl to išėjo laukan... NGR6 Vien per telefoną girdėdavo, todėl eidavo laukan... (Kaip suprasti, kad veikia dvi skirtingos veikėjos?) Įvardžių stoka vertimuose iš naujosios graikų kalbos, kaip ir per dažnas įvardžių vartojimas vertimuose iš, pvz., anglų ar prancūzų kalbų, – akivaizdus vertimo žodis žodin padarinys.
Kartais pasirenkami ne tie žodžiai: NGR1 dalinuosi (- kalbuosi, dalinuosi mintimis) su Liza; NGR2, NGR10, NGR12 Rena eidavo lauk (geriau „laukan” arba „iš namų”).
Kai kuriems konkursui pateiktiems vertimams pritrūksta aiškumo dėl loginio sakinių ryšio nesuvokimo, netinkamai pasirinktų jungtukų, kartais ir dėl žodžių tvarkos. (Originalas galėjo šiek tiek trikdyti dėl γιατί vartojimo, bet visi vertėjai išvengė to paties jungtuko kartojimosi ir išsisuko visai neblogai.) Logikos trūkumas jaučiamas NGR3 vertime: Todėl (- todėl, kad) jį sterilizavau (- iškastravau); Tą sykį (- tuo metu), kai jie ją apleido (- visi ją apleido; ji buvo apleista)... Todėl Liza... Nelogiškas ir paskutinis sakinys.
NGR1, NGR2, NGR9 sąžiningi, neblogi vertimai, sakiniai jungiami logiškai, bet pritrūksta kūrybingumo, natūralaus skambesio. Pasitaiko kūrybingumo blyksnių, ieškoma retesnių žodžių: NGR3 blusinas, NGR4 blusėtas, NGR6 guodžia, nenaudėlius, bet dažniausiai vertimai per daug pažodiški arba neišlaikoma pusiausvyra tarp tikslumo ir kūrybingumo, pvz., NGR7 vertime, be teigiamų mėginimų interpretuoti: Liza mane jaučia, bet, deja, nesupranta. Kažkada buvusi graži, o dabar tik… aistra tarp mūsų neliepsnoja, esama smulkių praleidimų: (garsiai) šaukti, (visi žino, kad) kiekvienam reikia šalia draugo, per didelių nukrypimų: tyriausias mano sutiktas žmogus; Negana to, Liza yra… Ne visai sėkmingais mėginimais interpretuoti pasižymi ir NGR8 vertimas: atėmiau vyriškumą...; kai (labai) noriu pasikalbėti; dieną, kai ją paliko... O visi žino, kaip svarbu, kad (koks) žmogus būtų šalia. Liza yra šalia, bet vis tiek manęs nesupranta. NGR10 pastangos dailinti tekstą: lengviau ant širdies, kas jie per paukščiai, negelbsti nuo pažodiškumo, išmonė visiškai išsikvepia antroje pastraipoje.
Tik vertimas NGR13 iš esmės atitinka meninio vertimo reikalavimus, beveik išlaiko aukso vidurį, nors vertėjui (-ai) pritrūksta atidumo: padaryta pora korektūros klaidų, yra praleidimų, kurie nėra visai nereikšmingi. Iš pirmo sakinio be reikalo išmetamas žodis „draugas“ (tai gana svarbu, nes šioje ištraukoje kalbama apie draugystę). Praleidus „man atrodo“ ketvirtame sakinyje, keičiasi sakinio prasmė: galima suprasti, kad šuo prastai mato, nes neišeina iš rūsio (o juk norima pasakyti, kad jis neišeina iš rūsio, nes prastai mato). Antros pastraipos pradžioje praleista „žinoma“, pakeista vieno sakinio prasmė: dėl to Liza gali pajausti mano nuotaikas, mane suprasti; netinkama žodžių tvarka paskutiniame sakinyje. Bet apskritai originalas, išskyrus minėtus sakinius, gerai suprastas, teksto logika nesugriauta, stengiamasi sudėti akcentus (pvz., abu sakiniai, prasidedantys Εμένα, verčiami pridedant „tačiau“), vertimas byloja apie neblogą kalbos jausmą, rasta įdomesnių raiškos priemonių: kailis knibždėte knibždėjo blusų, neiškiša nosies iš rūsio, iš tolo užuodžia negerus žmones, jaučiu nenumaldomą poreikį, šis ryšys nėra nė kiek romantiškas. Labai natūraliai skamba frazės: Nuo tada mudu tapome neišskiriami; Jis išsiskiria iš kitų šunų tuo...; Apie skausmą kalbama puse lūpų; Visi žino, kaip žmogui reikalingas žmogus (dar gyviau būtų kaip žmogui reikia žmogaus – taip yra NGR5 vertime).
Atsiprašau, kad ne viską pakomentavau, kad ne visiems vertimams skyriau vienodai dėmesio. Sveikinu visus konkurso dalyvius ir dalyves, kad ryžosi išmėginti jėgas. Kviečiu nenuleisti rankų ir kitą rudenį vėl su įkvėpimu sėsti prie graikiško teksto.
                                                      
Diana Bučiūtė
 
 
 
ORIGINALAS

Παντελής Καλιότσος

Μάθημα δολοφονίας

(Ištrauka, 1971)

Εφτά χρόνια έχω φίλο ένα σκύλο που λέγεται Μείζων. <…> Ήταν μικρός όταν τον περίθαλψα, γεμάτος ψύλλους. Από τότε δεν αποχωριστήκαμε ποτέ. Μου φαίνεται πως δε βλέπει καλά, γιατί σχεδόν ποτέ δε βγαίνει απ’ το υπόγειο, γιατί τον είχα ευνουχίσει κι έχασε το ενδιαφέρον του για την ελευθερία. Εμένα όμως μ’ αγαπάει όσο τίποτα στον κόσμο κι αυτό μ’  ανακουφίζει,  για τον πρόσθετο λόγο που ο Μείζων    μυρίζεται τους κακούς τους καταλαβαίνει αμέσως και τους μισεί.  Αυτό είναι το ιδιαίτερο χαρακτηριστικό του:  τους κακούς ανθρώπους τους μισεί περισσότερο απ’ τις γάτες. Εμένα ο Μείζων μ’ αγαπάει πάρα πολύ.

Όταν έχω μεγάλη ανάγκη να μιλήσω σ’  ένα πρόσωπο που μ’  αγαπάει,  τότε βέβαια μιλάω στη Λίζα. Τότε θυμάμαι τη Ρένα: τον καιρό που την είχαν εγκαταλείψει κι είχε την ανάγκη να μιλήσει σ’ ένα πρόσωπο, είχε μόνο τη μητέρα της. Η μητέρα της όμως ήταν κουφή, έπρεπε να φωνάζει πολύ για να την ακούει κι όλοι ξέρουν πως ο πόνος ψιθυρίζεται. Μόνο στο τηλέφωνο άκουγε και γι’ αυτό έβγαινε έξω και την έπαιρνε στο τηλέφωνο. Όλοι ξέρουν όμως πόσο χρειάζεται το πρόσωπο.  Γιατί η Λίζα μπορεί να με νιώθει,  μα δε με καταλαβαίνει. Ναι, η σχέση αυτή δεν έχει καμιά ομορφιά: είναι 45 χρονών, χοντρή, βαμμένη ξανθιά, όμορφη άλλοτε. Κι ούτε υπάρχει έρωτας βέβαια. Η Λίζα όμως είναι η πιο καλή ψυχή που έχω γνωρίσει. Η πόρτα της είναι απέναντι απ’ τη δική μου. Είναι σπιτονοικοκυρά  μου η Λίζα

__________________________________

VERTIMAI

 

NGR1

Pantelis Kaliotsos

Žmogžudystės pamoka

Jau bus septyneri metai kai draugauju su vienu šunimi vardu Mizonas. <...> Buvo mažytis, kai jį priglaudžiau, pilnas blusų. Nuo tada niekada nesiskyrėm. Man atrodo, kad jis prastai mato, nes beveik neišlenda iš rūsio, be to yra iškastruotas ir dėl to praradęs susidomėjimą laisve. Mane, kad ir kaip bebūtų, myli labiau už viską pasaulyje, ir tai apramina dar ir dėl tos priežasties, kad Mizonas užuodžia blogo linkinčius, juos tuojau pat perpranta ir ima nekęsti. Tai yra jo savitas būdo bruožas - blogų žmonių nekenčia labiau negu kačių. Mane Mizonas myli labai stipriai.

Kai jaučiu didelį poreikį išsikalbėti mane mylinčiam asmeniui, tuomet, savaime suprantama, dalinuosi su Liza. Tada prisimenu Reną: tais laikais, kai ją buvo palikę nuošaly ir ji jausdavo būtinybę kam nors išsipasakoti, turėjo tik savo motiną. Tačiau jos motina buvo priekurtė ir, norėdama, kad ji išgirstų, turėdavo garsiai rėkti, o visi žino, jog skausmas kalba pašnabždomis. Girdėdavo tik kalbėdama telefonu, todėl Rena išeidavo iš patalpos ir jai skambindavo. Visi juk žino koks reikalingas kitas žmogus. Liza, nors ir įstengia mane pajausti, tačiau nesupranta. Tikrai taip, šie santykiai neturi jokio grožio: jai keturiasdešimt penkeri, stora, dažyta blondinė, kitados buvusi graži. Kas be ko, ir aistros tarp mūsų nėra. Vienaip ar kitaip, Liza yra mieliausia iš kada nors mano sutiktų sielų. Jos durys esti priešais manąsias. Liza yra mano buto savininkė.

 

NGR2

Pantelis Kaliotsos

Nužudymo pamoka

Jau septynerius metus turiu vieną draugą šunį, vardu Majoras.<…> Buvo dar mažas, kai jį priglaudžiau, ir pilnas blusų. Nuo tada daugiau ir nesiskyrėm. Man rodos, kad nelabai gerai ir mato, nes beveik niekada neina iš rūsio, buvo iškastruotas ir prarado visą susidomėjimą laisve. Tačiau mane myli kaip nieką kitą pasaulyje ir tai mane ramina, nes Majoras blogus žmones tuoj pat užuodžia iš tolo ir jų nekenčia. Tai ir yra ypatinga jo savybė  - blogų žmonių nekenčia labiau nei kačių. O mane Majoras labai myli.

Kai jaučiu didelį poreikį pakalbėti su mane mylinčiu žmogumi, tada jau žinoma kalbu su Liza. Tada prisimenu Reną, kuri tuo metu, kai buvo palikta ir norėdavo pakalbėti su kokiu nors žmogumi, šiam reikalui turėjo tik savo motiną. Jos motina buvo priekurtė ir tekdavo labai garsiai šaukti, kad būtų išgirsta, o juk visi žino, kad skausmas šnibžda. Tik telefonu girdėdavo, todėl Rena eidavo lauk ir jai skambindavo. Bet visi žino, kokia reikalinga yra žmogaus kompanija. Liza mane jaučia, bet nesupranta. Šioje draugystėje nėra jokio grožio: jai keturiasdešimt penkeri metai, storulė, dažyta šviesiaplaukė, kadaise buvusi graži. Ir meilės čia, žinoma, nėra. Tačiau Liza visgi yra geriausios sielos žmogus, kurį kada nors esu pažinojęs. Jos durys – tiesiai prieš manąsias. Liza – mano buto šeimininkė.

 

NGR3

Pandelis Kaliocas

Žudymo pamoka

Septynerius metus turiu draugą, šunį vardu Mizas. <…> Kai jį radau, buvo mažas, visas blusinas. Nuo tada niekuomet nesiskiriame. Man rodos, jis prastai mato, nes beveik niekada neišeina iš rūsio. Todėl jį sterilizavau, ir nuo tada Mizas prarado susidomėjimą laisve. Tačiau mane jis myli labiau už viską pasaulyje, ir tai mane ramina, nes Mizas užuodžia bloguosius, juos išsyk perpranta ir jų nekenčia. Tai jo ypatinga savybė: blogų žmonių nekenčia labiau nei kačių. Mane Mizas labai myli.

Kai trokštu pasikalbėti su mane mylinčiu žmogumi, žinoma, kalbuosi su Liza. Tada atsimenu Reną: tą sykį, kai jie ją apleido, ir ji norėdama su kuo nors pasikalbėti, turėjo tik motiną. Pastaroji buvo kurčia, ir Rena turėdavo garsiai rėkti, kad ją išgirstų, o juk visi žino, kaip skausmas šnabžda. Motina girdėdavusi tik telefonu, todėl Rena išeidavo iš namų ir jai skambindavo. Visi žino, kaip vis dėlto reikia žmogaus. Todėl Liza gali mane jausti, bet ne mane suprasti. Taip, šie santykiai neturi jokio žavesio: keturiasdešimt penkerių, stambi, nusišviesinusi plaukus, kadaise graži. Ir, žinoma, meilės nėra. Visgi, Liza yra pati geriausia siela, kokią man teko pažinti. Jos durys yra priešais manąsias. Ji – mano namų šeimininkė Liza.

 

NGR4

Pandelis Kaliotsas

Žmogžudystės pamokos

Jau septyneri metai, kai auginu šunį, vardu Didysis. Buvo jaunas, kada jį priglaudžiau, ir visas blusėtas. Nuo tada daugiau ir nebesiskyrėme. Man rodos, jog jis šiek tiek neprimato – beveik niekada neišlenda pabėgioti iš mūsų pusrūsio; o galbūt nesiveržia laukan dėl to, kad po kastracijos iškart dingo ir jo susidomėjimas laisve. O mane šuo myli kaip nieką kitą pasaulyje ir man tai labai praverčia dėl vienos paprastos priežasties: Didysis iš karto užuodžia blogus žmones ir jų neapkenčia. Tai ir yra jo ypatingiausias bruožas: žmonių, turinčių piktų kėslų, jis taip negali pakęsti, kad ta neapykanta nė iš tolo neprilygsta jo įgimtam priešiškumui katėms. O mane Didysis labai myli.

Kai labai užsinoriu pasikalbėti su kokiu žmogumi, mane mylinčiu, tada, žinoma, kalbuosi su Liza. Sykiu grįžta prisiminimai apie Reną: tada, kai ją visi apleido, o aš labai norėjau su kuo nors pasikalbėti, vienintelis žmogus, likęs čia, buvo ji, Rena - Lizos motina. Moteriškė buvo beveik kurčia ir Liza turėdavo labai garsiai šaukti, kad ši ją išgirstų; o visiems žinoma, koks tylus yra sielvarto kuždesys. Tik per telefoną ji puikiai girdėdavo. Būtent dėl to Liza ir paliko namus – nuo tada jos kalbėdavosi telefonu. Ne paslaptis, kaip mums reikia žmogaus. Tad gal ir tiesa, kad Liza mane geba atjausti, tačiau ji manęs nesupranta. Taip, šiuose mūsų santykiuose gražaus nieko nerasit: ji keturiasdešimt penkerių, stora, šviesiai dažytais plaukais, kažkada gal ir buvus graži. Meilės čia, be abejonės, taip pat nerasit. Kad ir kaip ten bebūtų, Liza yra pati geriausia mano sielos draugė, kokią tik kada nors gyvenime esu pažinęs. Jos namų durys visai čia pat, priešais manąsias. Liza – mano nuomojamo buto šeimininkė.

 

NGR5

Pandelis Kaliotsas

Žmogžudystės pamoka

Septynis metus turiu draugą šunį, kurio vardas Mizonas. Buvo mažas, kai jį priglaudžiau, pilnas blusų. Nuo tada niekada neišsiskyrėme. Man atrodė, kad jis nemato gerai, nes gana retai išlįsdavo iš rūsio, buvau  iškastravęs ir jis prarado susidomėjimą laisve. Tačiau mane myli labiau už viską pasaulyje ir tai mane nuramina, taip yra dėl to, kad Mizonas užuodžia blogus žmones, juos atpažįsta ir iš karto jų nekenčia. Tai yra jo ypatinga savybė:  blogų žmonių  nekenčia labiau už kates.  Mane Mizonas labai myli.

Kai labai norisi pasikalbėti su kokiu nors žmogumi, tada, savaime suprantama, kalbu su Liza. Tuo metu prisimenu Reną: laiką, kuris buvo ją apleidęs ir tai, kad norėjo pakalbėti su žmogumi ir turėjo tik savo mamą. Tačiau jos mama buvo kurčia, reikėjo daug šaukti, kad ji girdėtų ir visi žino kaip skausmas yra šnibždamas. Tik telefonu girdėdavo, dėl to išėjo laukan ir jai paskambino. Tačiau visi žino, kaip žmogui reikia žmogaus. Kodėl Liza gali mane jausti, bet manęs nesupranta. Taip, šis ryšys neturi jokio grožio: jai 45-eri metai, putli, plaukus nusidažiusi šviesiai, kažkada buvo graži. Ir, žinoma, nėra jokios meilės. Kita vertus, Liza yra pati geriausia dūšia, kokią tik esu sutikęs. Jos durys yra priešais mano. Liza yra mano namų šeimininkė.

 

NGR6

Pantelis Kaliotsos

Žmogžudystės pamoka

Septynerius metus mano draugas yra šuo vardu Meisonas. <…> Buvo mažas, kai jį priglaudžiau, pilnas blusų. Nuo tada nebesiskyrėme. Man rodos, jis prastai mato, nes beveik neišlenda iš rūsio ir todėl, kad esu jį iškastravęs, prarado potraukį laisvei. Mane vis tik myli labiau nei bet ką kitą pasaulyje, ir šitai mane guodžia, o dar todėl, kad Meisonas užuodžia nenaudėlius, išsyk juos perpranta ir neapkenčia. Tai – ypatingas jo bruožas – blogų žmonių jis nekenčia labiau nei kačių. O mane, Meisonas myli labai.

Kai kyla didelis noras pasikalbėti su man neabejingu žmogumi, žinoma, kalbuosi su Liza. Tada ir prisimenu Reną – laikus, kai ją buvo palikę, kai ji norėdavo su kuo nors pasikalbėti ir teturėjo vien savo motiną. O jos motina buvo apykurtė, tekdavo garsiai šaukti, kad ją girdėtų, o juk visi žino, kad apie sielvartą šnabždama. Vien per telefoną girdėdavo, todėl eidavo laukan ir skambindavo jai telefonu. Bet visi žinom koks reikalingas yra artimas. Gal Liza mane ir jaučia, tačiau nesupranta manęs. Taip, mūsų santykiuos nėra jokio gražumo: ji – keturiasdešimt  penkerių, stora, dažyta blondinė, graži – kadaise. Ir meilės, žinoma, nėra. Visgi Liza – geriausia dūšia, kurią esu sutikęs. Josios durys yra priešais manąsias. Liza yra mano buto šeimininkė.

 

NGR7

Pandelis Kaliotsas

Žudymo pamoka

Septynerius metus turiu draugą šunį vardu Mizas. <...> Priglaudžiau jį mažytį ir pilną blusų. Nuo to laiko niekada nesiskiriame. Panašu, kad Mizas gerai nemato, nes beveik niekada nelenda lauk iš rūsio, turbūt todėl, kad buvo iškastruotas ir nebemokėjo džiaugtis laisve. Vis dėlto jis mane myli labiau už viską pasaulyje ir tai mane guodžia, nes Mizas užuodžia blogus žmones, juos iš karto atpažįsta ir jų nekenčia. Jo išskirtinė charakterio savybė – blogų žmonių nekenčia labiau nei kačių. Mane Mizas labai stipriai myli.

Kai noriu pasikalbėti su žmogum, kuris mane myli, kalbuosi su Liza. Tomis akimirkomis prisimenu Reną. Tuo metu, kai ji buvo palikta ir jai reikėjo su kažkuo pasikalbėti, šalia buvo tik kurčia motina. Norėdama, kad mama ją išgirstų, Rena turėdavo šaukti, o juk visi žino, kad apie skausmą kalbama tyliai. Motina geriau girdėdavo tik tada, kai kalbėdavo telefonu, todėl Rena išeidavo ir jai paskambindavo. Kiekvienam reikia šalia draugo. Liza mane jaučia, bet deja nesupranta. Taip, šie santykiai neturi jokio žavesio. Jai 45 metai, kažkada buvusi graži, o dabar tik apkūni dažyta blondinė. Be abejonės, aistra tarp mūsų neliepsnoja. Nepaisant visko, Liza yra patas tyriausias mano sutiktas žmogus. Gyvename priešais vienas kitą. Negana to, Liza yra buto, kuriame aš gyvenu savininkė.

 

NGR8

Pandelis Kaliotsas

„Žudymo pamoka“

Septynerius metus turiu draugą, tai šuo vardu Mizas. <...> Buvo visai mažas ir turėjo blusų kai jį priglaudžiau – nuo tos dienos nesiskiriame. Regis, jis prastai mato, nes beveik niekada neišlenda iš rūsio, jis nebetrokšta laisvės, galbūt dėl to, kad atėmiau iš jo vyriškumą. Nepaisant to,  mane jis myli labiau už viską pasaulyje ir tai mane ramina. Dar vienas svarbus dalykas – Mizas tuoj pat užuodžia blogus žmones, iškart juos atpažįsta ir pradeda jų nekęsti. Išskirtinė jo būdo savybė – blogų žmonių nekenčia labiau nei kačių. Mizas myli mane be galo.

Kai noriu pasikalbėti su mane mylinčiu žmogumi, nedvejodamas kreipiuosi į Lizą. Tokiomis akimirkomis prisimenu Reną: dieną, kai ją paliko ir ji norėjo kam nors išsipasakoti, o šalia buvo tik kurčia motina. Rena turėdavo rėkti, kad būtų išgirsta, bet visi žino – skausmas šnabždamas. Tik kalbėdama telefonu motina girdėjo kas jai sakoma, todėl Rena išeidavo, kad jai paskambintų. O visi žino, kaip svarbu, kad žmogus būtų šalia. Liza yra šalia, bet vistiek manęs nesupranta. Taip, šie santykiai visiškai nežavi: ji 45-erių apkūni blondinė, kadaise gal ir buvo graži. Be jokios abejonės nemylime vienas kito, tačiau Liza yra geros sielos žmogus, daugiau tokio nepažįstu. Jos durys yra priešais manąsias. Ji, buto, kuriame gyvenu, šeimininkė.

 

NGR9

Pandelis Kaliotsas

Žudymo pamoka

7-nerius metus turiu draugą, šunį Meizoną. <...> Kai jį priglaudžiau, jis buvo mažas ir pilnas blusų. Nuo tada daugiau niekada nebeišsiskyrėme. Man atrodo, kad jis gerai nemato, nes beveik niekada neišeina iš rūsio, kadangi esu jį iškastravęs ir jis prarado susidomėjimą laisve. Mane jis myli labiau už viską pasaulyje, taip pat mane ramina ir tai, jog Meizonas užuodžia blogus žmones, juos iškart atpažįsta ir jų nekenčia. Tai išskirtinis jo bruožas: blogų žmonių jis nekenčia labiau nei kačių. Meizonas mane labai myli.

Kai noriu pasišnekėti su mane mylinčiu žmogumi, kalbuosi su Liza. Tada prisimenu Reną: kai ji buvo palikta ir norėjo su kuo nors pasikalbėti, turėjo tik savo mamą. Tačiau ji buvo kurčia ir Rena turėdavo garsiai šaukti, kad mama ją išgirstų, o visi juk žino, kad skausmas yra šnabždamas. Tik telefonu girdėdavo, ką jai sako, todėl Rena išeidavo iš namų ir jai skambindavo. Visi žino, kaip reikia žmogaus, kuris būtų šalia. Liza gali mane jausti, tačiau manęs nesupranta. Taip, šis ryšys neturi jokio žavesio: ji 45-erių metų, apkūni, dažyta šviesiaplaukė, kadaise buvo patraukli. Žinoma, nėra jokios meilės. Tačiau Liza yra geriausias žmogus, kokį tik esu sutikęs. Jos durys yra priešais manąsias. Liza yra mano buto savininkė.

 

NGR10

Žudymo pamokos

Septyneri metai turiu draugą, šunį vardu Meizon*.  <...> Kai jį priglaudžiau, jis buvo mažas, utėlėtas. Nuo to laiko neišsiskyrėm. Man rodos, jis blogai mato, nes beveik niekada neišlenda iš rūsio, iškastravau jį ir prarado susidomėjimą laisve. Mane jis myli labiau už viską pasaulyje ir man nuo to lengviau ant širdies, ypač dėl to, kad Meizon užuodžia blogus žmones, tuoj pat supranta kas jie per paukščiai ir jų nekenčia. Tai jo skiriamasis bruožas – blogų žmonių jis nekenčia labiau nei kačių. Mane Meizon myli, labai myli.

Kai labai noriu pakalbėt su kažkuo, kas mane myli, aišku, kalbu su Liza. Tada atsimenu Reną: kai visi ją buvo apleidę ir jautė reikalą kažkam išsilieti, tam turėjo tik savo mamą. Tačiau jos mama buvo kurčia, Rena turėjo jai garsiai šaukti, kad ją išgirstų, o visi žinom, kad skausmas šnibždamas. Mama girdėjo tik pokalbius telefonu, dėl to Rena eidavo lauk ir jai skambindavo. Bet juk visi žinom kaip svarbu matyti veidą. Nes Liza gal mane ir jaučia, bet nesupranta. Taip, šiuose santykiuose nėra grožio: jai 45 metai, stora, dažyta blondinė, kažkada gražuolė. Aišku, nėra nei meilės. Bet Liza – geriausia kada nors mano sutikta siela. Jos durys priešais manąsias. Liza mano šeimininkė.

*Μείζων – didis, pagrindinis, svarbus

 

NGR11

Pantelis Kaliotsas

Žmogžudystės pamoka

Septynerius metus turiu šunį, draugužį Majorą. <...> Nesiskiriame nuo to laiko, kai juo rūpinausi mažu ir pilnu blusų. Po kastracijos jo nedomina laisvė, todėl labai retai išeina iš rūsio ir, turbūt dėl to, pablogėjo jo regėjimas. Nurimstu, pagalvojęs, jog mane Majoras myli labiau už viską pasaulyje. Taip pat mano bičiulis pasižymi gera nuojauta: užuodžia nedorėlius ir nekenčia jų labiau už kates.

Jausdamas didžiulį norą pasikalbėti su mane mylinčiu žmogumi, suprantama, kreipiuosi į Lizą. Tuomet prisimenu Reną ir laiką, kai ji norėjo kam nors išsipasakoti. Teturėjo kurčią motiną, su kuria norint pasikalbėti, reikėdavo šaukti. O juk visi žino, kad skausmas kalba pašnabždom. Norėdama pasišnekėti su motina, Rena turėdavo išeiti iš namų ir jai paskambinti, nes tik tada nereikėdavo garsiai kalbėti. Vis dėlto daug maloniau, kai matai priešais veidą. Liza gali mane jausti, nors manęs nesupranta. Liza 45 metų, apkūni, šviesiai nusidažiusi plaukus moteris ir nors kadaise buvo patraukli, mūsų santykiuose grožis neturi prasmės. Ji geriausias žmogus, kokį tik esu sutikęs savo gyvenime. Liza yra mano namų šeimininkė ir mūsų durys yra priešais.

 

NGR12

Pandelis Kaliotsas

Žudymo pamoka

Jau septynerius metus turiu šunį Majorą, esame neišskiriami draugai. Kai jį priglaudžiau, buvo dar visai mažytis, blusėtas. Dabar jis jau beveik neišeina iš rūsio, matyt pusaklis, be to, kai jį iškastravau, prarado susidomėjimą laisve. Nepaisant to, vos užuodęs pavojų, Majoras gina mane, nes besąlygiškai myli. Tai jo išskirtinė charakterio savybė – blogų žmonių nekenčia labiau už kates.

Visada, kai labai noriu pasikalbėti su artimu žmogumi, einu pas Lizą. Tada prisimenu Reną – kai  ją paliko, šalia teturėjo mamą, kuriai galėjo išsipasakoti. Norėdama, kad ją išgirstų, ji kiekvieną kartą turėdavo šaukti, nes mama buvo kurčia, o visi žinome, kad skausmas šnabždamas. Ją girdėdavo tik kalbančią telefonu, todėl Rena eidavo lauk ir jai skambindavo, tačiau visi žinome, kaip tokiomis akimirkomis reikia žmogaus šalia. Liza gali manęs nesuprasti, bet ji mane jaučia. Taip, šie santykiai nėra šilti – jai 45 metai, apkūni, šviesiai dažytais plaukais, kurie anksčiau buvę gražūs. Ir, žinoma, nėra jokios meilės. Ji buto šeimininkė, kurios durys yra priešais manąsias, tačiau tai nuoširdžiausias žmogus, kokį kada nors esu sutikęs. 

 

NGR13

Pandelis Kaliotsas

Žudymo pamoka

Jau septynerius metus turiu šunį, vardu Majoras. <...> Kuomet jį priglaudžiau, šis buvo dar mažas ir jo kailis knibždėte knibždėjo blusų. Nuo tada mudu tapome neišskiriami. Dabar šuns regėjimas jau prastas, nes jis beveik niekada neiškiša nosies iš rūsio. Taip įvyko todėl, kad Majoras buvo iškastruotas ir nuo tada neteko bet kokio susidomėjimo laisve. Tačiau mane jis myli kaip nieką kitą ir tai ramina, nes Majoras iš tolo užduodžia negerus žmones ir jų nemėgsta. Jis išsiskiria iš kitų šunų tuo, kad blogų žmonių nekenčia netgi labiau nei kačių, tačiau mane jis tikrai myli.

Kai jaučiu nenumaldomą poreikį  pasikalbėti su artimu žmogumi, tada kalbu su Liza. Ir prisimenu Reną: kai ją visi buvo užmiršę ir kai jai reikėjo su kuo nors pasikalbėti, vienintelis tam tinkamas žmogus buvo jos mama, tačiau pastaroji prastai girdėjo. Su ja kalbant reikėdavo šaukti, o juk kiekvienas žino, kad apie skausmą kalbama puse lūpų. Motina gerai girdėdavo tik kalbėdama telefonu, todėl Rena išeidavo iš namų ir jai paskambindavo. Visi žino, kaip žmogui reikalingas žmogus, dėl to ir Liza gali pajausti mano nuotaikas, mane suprasti. Žinoma, šis ryšys nėra nė kiek romantiškas: ji 45-erių metų, apkūni, šviesintais plaukais, kažkada buvusi graži. Jokios meilės čia nėra, tačiau Liza yra pats geriausias žmogus, kokį kada nors esu sutikęs. Jos namų durys – tiesiai prieš manąsias. Mano namų savinikė Liza.

 

Vyksta apklausa

Balsuokite už vertingiausią 2019 m. verstinę knygą!

Dalyvauti apklausoje

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis