„Noriu versti“ 2012 lotynų k. vertimai

 

                            Ekspertės išvados
 
Pirmiausia norėčiau pasveikinti konkurso dalyvius perplaukus per visus vertimo rubikonus, stiksus, flagetontus ir kitas upes. Malonu, kad konkurse dalyvavo neblogai lotynų kalbą mokantys žmonės, kad vieni geriau, kiti prasčiau, bet iš esmės visi suprato Frontino tekstą. Trūkumų ir klaidų yra visuose pateiktuose vertimų tekstuose, bet vis tiek labai džiugu, kad į konkursą ateina stipresni vertėjai.
Visiems vertėjams linkėčiau toliau dirbant pirmiausia atidžiau įsižiūrėti į lotynišką tekstą. Perskaitę visų vertimų recenzijas, pamatysime, kad klaidos atsirado dažniausiai dėl neatidumo, paviršutiniškumo, neįsigilinimo į tekstą. Kitas svarbus dalykas toks. Geri ir patyrę vertėjai ne sykį yra kartoję, kad vertėjas turi labai gerai mokėti ne tik tą kalbą, iš kurios verčia, bet ir tą kalbą, į kurią verčia. Kadangi daugeliui mūsų lietuvių kalba yra gimtoji, tai dažnai manoma, kad jos ir mokytis nereikia, o smulkias klaideles pataisys redaktorius. Tai netiesa. Joks redaktorius neišgelbės prastos kalbos. Kadangi gražių gyvosios kalbos pavyzdžių savo aplinkoje turime nedaug, visiems patarčiau nuolatos skaityti lietuvių tautosakos ir literatūros kūrinius.
Klaidas ir trūkumus bandžiau grupuoti į dvi grupes: prasmės ir stiliaus. Žinoma, kartais nėra lengva jas griežtai atskirti.
 
LOT I
Vertimo teigiamybės:
                      Vertėjas(a) suprato tekstą ir nepadarė didelių prasmės klaidų. Lietuviškas jo tekstas neturi griozdiškų sakinių, yra tolygus ir aiškus. Itin vertinga tai, kad vertėjas(a) turi neblogą lietuvių kalbos jausmą, nekaišioja mūsų kalbai nebūdingų ar nelabai būdingų konstrukcijų, nevartoja svetimžodžių. Be abejo, vertimas turi trūkumų, bet ir skaitytojai, ir vertėjas(a) tikriausiai supras, jog vertimo klaidos ir netikslumai nurodomi ne norint sumenkinti darbą, o siekiant padėti vertėjui(ai) tobulėti.
Prasmės klaidos ir netikslumai:
„Ex Samnio in Lucanos“. Per karą su samnitais romėnų kariuomenė žygiavo iš Samnijaus į Lukaniją. Taigi galima versti „į Lukaniją“ arba „pas lukanus“, bet ne „prieš lukanus“ („lukanus“ reikėtų rašyti mažąja, kaip ir, pvz., „romėnus“).
Vertėjo siūlomas junginio „hostes paucitate contempta“ vertimas „priešai, neįvertinę mažo skaičiaus“ nėra patenkinamas. Autorius norėjo pasakyti, kad priešai niekinamai žvelgė į mažą likusių romėnų skaičių (kiti pasislėpė) ir išdrįso pulti. Tad mažą skaičių jie įvertino teigiamai.
Junginys „propter conditionem locorum“ reiškia „dėl vietovės sąlygų“. Autorius nori nurodyti priežastį („propter“), kodėl kariuomenės vora ištįso. Jis sako, jog taip atsitiko dėl vietovės ypatumų (matyt, tai buvo siauras tarpeklis). Tad nėra gera šį junginį versti „vedė būrį ... vietinėmis gamtinėmis sąlygomis“, kaip siūlo vertėjas(a).
Stiliaus klaidos ir netikslumai:
Junginys „ita factum pro occasione“ reiškia: sumanymas pasiteisino, tai buvo padaryta vykusiai, kaip tik taip, kaip reikėjo. Tad vertėjo(s) siūlomas variantas „tai virto palankia proga“ yra tolokas.
Lietuviškai sakoma: „dešinioji kelio pusė“, „kairioji kelio pusė“, o ne „dešinioji ir kairioji kelio dalis“, kaip siūlo vertėjas(a).
Vertėjo(s) siekis pagyvinti tekstą, padaryti vaizdingesnį, pavartojus veiksmažodį „dardėti“ kelia abejonių todėl, kad neatitinka dalykiško ir santūraus Frontino teksto stiliaus (šiuo atveju „iussit sequi“). Mat esminė vertimo taisyklė yra tokia: vertėjas neturi teisės nei gražinti autoriaus stiliaus, nei prastinti. Jis turi stengtis pateikti kiek įmanoma artimesnį originalui stilių.
Žodis „įkurdino“ yra tinkamas, tik reikėtų ką nors prie jo pridėti (pvz., „pasaloje įkurdino“) nes liko neišverstas svarbus junginys „in occulto“.
Antrajame Frontino pateikto epizodo vertime pavartoti trys jungtukai „kad“. Du pirmutiniai yra paraleliniai ir gali likti, o trečiąjį, tikslo šalutinio sakinio jungtuką „kad“, galima sėkmingai pakeisti jungtuku „idant“.
Vertėjo(s) siūlomas junginio „ad extremas“ vertimo variantas „tolimiausiame krašte“ nėra geras. Geriau būtų jį pakeisti junginiu „pačiame pakraštyje“. Mat autorius turi galvoje, kad priešai pasislėpė pačiame įpjautų medžių ploto pakraštyje.
Vertėjas(a) pateikė tokį junginio „per proximas ulteriores impulerunt“ vertimą: „artimiausiais medžiais išvartė šalia stovinčius“. Šis vertimas sukuria labai neaiškų ir netikslų vaizdą. Juk autorius nori pasakyti, kad priešai pastūmė gerokai įpjautus šalia jų esančius medžius, o tie griūdami vertė kitus, tolimesnius, irgi įpjautus, todėl vos besilaikančius. Kartoti žodį „pastumti“ čia galima, nes ir Frontinas kartoja.
 
LOT II
Vertimo teigiamybės:
                      Vertėjas iš esmės tekstą suprato, kliūva tik kai kurios teksto vietos. Nėra lietuvių kalbos klaidų, dauguma sakinių aiškūs ir taisyklingi.
Prasmės klaidos ir netikslumai:
                      „Ex Samnio in Lucanos“. Per karą su samnitais romėnų kariuomenė žygiavo iš Samnijaus į Lukaniją. Taigi galima versti „į Lukaniją“ arba „pas lukanus“, bet ne „prieš lukanus“ ir juo labiau ne „prieš lukaniečius“, kaip siūlo vertėjas(a).
Karvedys išgirdo, kad priešai puls („aggressuros“), o ne užpuolė, kaip rašo vertėjas(a).
Neteisingai išversta „novissimum agmen“. Tai yra rikiuotės galas, o ne priešakinės eilės, kaip manė vertėjas(a).
Burbuolė yra stora kokio nors augalo, pvz., kukurūzo ar ajero, varpa. Lot. „impedimenta“ paprastai reiškia kariuomenės gurguolę, vežimų su kokiu nors kroviniu virtinę. Kariuomenės žygyje į jaučių ar asilėnų traukiamus vežimus kariai sukraudavo palapines ir kitą mantą.
Junginys „ita factum pro occasione“ reiškia: sumanymas pasiteisino, tai buvo padaryta vykusiai, kaip tik taip, kaip reikėjo. Tad vertėjo(s) siūlomas variantas „tai palaikyta palankia proga“ nėra teisingas.
Nesupratęs junginio „praedationi intentos“, vertėjas(a) išvertė „buvo pasirengę pulti“. Tuo tarpu reikėtų versti „atsidėję plėšikavo“, „buvo įnikę plėšti“ ar pan.
Vertėjas(a) blogai suprato antrojo Frontino aprašyto atvejo situaciją. Junginiu „interveniente flumine“ autorius norėjo pasakyti, kad romėnų kelyje pasipainiojusi upė trukdė jiems persikelti, tad vertimas „įbridus į upę“ nėra geras.
Junginio „citra flumen“ vertimas „netoli upės“ nėra teisingas: Frontinas nori juo pasakyti, jog karvedys liepė legionui pasislėpti šioje upės pusėje, toje, iš kurios romėnai bandė pasprukti.
Junginio „paucitate contempta“ vertimas „nepaisant nedidelio skaičiaus“ nėra geras, nes vertėjas(a) turi galvoje priešų skaičių. O autorius norėjo pasakyti, kad priešai niekinamai pažvelgė į likusį (kiti pasislėpė) nedidelį romėnų skaičių ir puolė.
Junginys „id summum“ reiškia ne priešakines eiles, kaip mano vertėjas(a), bet rikiuotės galą.
Vertėjas(a) neatkreipė dėmesio į tai, kad „cohors“ yra moteriškos giminės daiktavardis, tad „ceteros“ negali būti suderintas su „cohortes“. Jis suderintas su numanomu „milites“. Karvedys įsakė kohortoms sustoti šonuose, o likusiems kariams (tikriausiai lengvai ginkluotėms ir pan.) žygiuoti greičiau.
Junginys „transeunte toto agmine“ neteisingai išskaidytas ir išverstas „pereinant iš viso būrio“. Čia yra ablativus absolutus, tad teisingas vertimas būtų: „visai rikiuotei einant pro šalį“.
Stiliaus klaidos ir netikslumai:
Žodžiui „iter“ šiame tekste netinka reikšmė „kelias“. Kariuomenės „iter“ yra žygis, labai dažnai romėnų tekstuose šis žodis reiškia dienos žygį, būtent, tą dieną kariuomenės nužygiuotą kelio atkarpą.
Sakiniu „propagata supra Romanos ruina magnam manum eliserunt“ autorius norėjo pasakyti, kad iš viršaus („supra“) ant romėnų vienas paskui kitą griūvantys medžiai („propagata ruina“ – „išplitusi griūtis“) sutriuškino didelį būrį karių. Tad vertėjo(s) siūlomas variantas „tarp romėnų sukelta nelaimė“ yra per silpnas, pernelyg abstraktus.
 
LOT III
Vertimo teigiamybės:
                      Tekstas iš esmės suprastas, galima palinkėti tik atidžiau įsiskaityti į pavienes vietas. Lietuvių kalbos klaidų nėra, sakiniai taisyklingi. Labai vykusiai išverstas junginys „circa praedam occupatos hostes“ – „į grobį įnikusius priešus“.
Prasmės klaidos ir netikslumai:
Karvedžio vardas išverstas neteisingai. Jei būtų Nobilijus, tai lot. būtų forma Nobilius, o čia yra Nobilior.
Junginio „ita factum pro occasione“ vertimas „pasinaudojęs proga priešas“ rodo, jog vertėjas(a) jo nesuprato. Autorius norėjo pasakyti priešingai: tai buvo padaryta vykusiai, karvedys, kaip dabar sakoma, pataikė į dešimtuką.
Vertėjas(a) blogai suprato antrojo Frontino aprašyto atvejo situaciją. Junginiu „interveniente flumine“ autorius norėjo pasakyti, kad upė trukdė romėnams persikelti, tad vertimas „aptikęs upę“ nėra geras.
Tą patį galima pasakyti ir apie junginį „moraretur tamen rapiditate“. Čia turimas galvoje ne priešų veržlumas, o veržli upės srovė, trukdžiusi romėnams greitai per ją persikelti: priešai spaudė juos iš užnugario, romėnai neturėjo laiko.
Dar reikėtų nurodyti, kad „ut ... sequerentur“ yra ut finale, tad reikia versti ne „priešai galėjo vytis“, o „kad priešai vytųsi“.
Ifikratas vedė ilgą rikiuotę ne atsižvelgdamas į vietovės sąlygas, kaip parašė vertėjas(a), o verčiamas vietos sąlygų, dėl vietos sąlygų.
Vertėjas(a) neatkreipė dėmesio į tai, kad „cohors“ yra moteriškos giminės daiktavardis, tad „ceteros“ negali būti suderintas su „cohortes“. Jis suderintas su numanomu „milites“. Karvedys įsakė kohortoms sustoti šonuose, o likusiems kariams (tikriausiai lengvai ginkluotėms ir pan.) žygiuoti greičiau.
Junginys „praedationi intentos“ reiškia ne „besirengiančius grobstyti“, o jau įnirtingai grobstančius.
Junginys „in Thracia“ verstinas „Trakijoje“, o ne „į Trakiją“.
Stiliaus klaidos ir trūkumai:
                      Žodžiui „iter“ čia netinka reikšmė „kelionė“. Kariuomenės „iter“ yra žygis, labai dažnai romėnų tekstuose šis žodis reiškia dienos žygį, būtent, tą dieną kariuomenės nužygiuotą kelio atkarpą.
Ifikrato epizode vyrauja perfektiniai laikai, tad „iussit“ nėra jokio pamato versti esamuoju, kaip daro vertėjas(a).
                      Grožiniame vertime iš antikinių kalbų reikėtų kiek galint vengti svetimžodžių, ypač atėjusių iš naujųjų kalbų. Mat jie skamba anachroniškai. Šiame vertime visai netinka prancūziškas (ir todėl, kad naujoviškas, ir todėl, kad nelietuviškas) žodis „ariergardas“. Tą patį galima pasakyti apie vokiškos ar prancūziškos kilmės (vok. Flanke, pranc. flanc) žodį „flangas“.
 
LOT IV
Vertimo teigiamybės:
                      Vertėjas(a) suvokė Frontino tekstą ir visai neblogai jį perteikė lietuviškai. Vietomis pateikto teksto kalba gana gyva ir graži.
Prasmės klaidos ir trūkumai:
„Ex Samnio in Lucanos“. Čia abu vietovių pavadinimai. Per karą su samnitais romėnų kariuomenė žygiavo iš Samnijaus į Lukaniją. Taigi galima versti „į Lukaniją“ arba „pas lukanus“ („lukanus“ reikėtų rašyti mažąja, kaip ir, pvz., „romėnus“).
„Consistere“ netinka versti „apsistoti“, nes „apsistoti“ reiškia apsigyvenimą, įsikūrimą (dažniausiai laikiną), o čia karvedys įsakė kohortoms pasitraukti į šonus ir stovėti.
Vertėjas(a) neatkreipė dėmesio į tai, kad „cohors“ yra moteriškos giminės daiktavardis, tad „ceteros“ negali būti suderintas su „cohortes“. Jis suderintas su numanomu „milites“. Karvedys įsakė kohortoms sustoti šonuose, o likusiems kariams (tikriausiai lengvai ginkluotėms ir pan.) žygiuoti greičiau.
Vertėjas(a) neteisingai suprato sakinį „hostes paucitate contempta audacius sequerentur“. Juo autorius norėjo pasakyti, jog karvedys siekė, kad priešai, pamatę nedaug romėnų karių (vienas legionas pasislėpė), drąsiau vytųsi juos.
Netinka pavadinimas „Strategemos“. Jis sudarytas netaisyklingai. „Strategema“ yra neutrius generis nom. sing, o kamienas šio žodžio juk yra „strategemat“, nes gen. sing. – „strategematis“, tad blogiausiu atveju galėtų būti „Strategematai“ (bendroji giminė yra artimesnė vyriškajai), bet daug geriau, be abejo, versti „Karo gudrybės“.
Stiliaus klaidos ir trūkumai:
Vertėjas(a) praleido neišvertęs „transeunte toto agmine“, tad iškreipė autoriaus mintį ir nuskurdino vaizdą. Frontinas norėjo pasakyti, kad visai rikiuotei einat pro šalį, karvedys sulaikė rinktinius karius.
Du kartus šiame tekste pavartotas veiksmažodis „aggredior“ turi reikšmę „pulti“. Vertimas „prisiartinti“ nėra pakankamas: kariai juk gali prisiartinti, bet nepulti, o čia turimas omenyje puolimas.
Grožiniame vertime kiek galint reikėtų vengti įvairiausių svetimžodžių. Net jei graikiškas žodis „stichiškai“ mums, klasikinių kalbų žinovams, būtų ir labai mielas, geriau lotyniško „passim“ juo neversti.
Sakinyje „kai į girią įžengė priešas“ siūlyčiau rašyti „priešai“, nes lietuviškai „priešas“ reiškia vieną žmogų.
Aptarkime tokį sakinį: „Šitai buvo padaryta tam, kad priešui būtų sudaryta proga, kuria netrukęs pasinaudoti, šis ėmė siaubti krovinius“. Kaip galėtume jį pagerinti? Pirmiausia reikėtų pagalvoti, kaip išvengti beveik vienodų „buvo padaryta“ ir „būtų sudaryta“. Frontinas juk nekartoja tų pačių žodžių, tad ir mums negalima jų kartoti. Paskui gal vertėtų prisiminti, kad puikų lietuvių kalbos jausmą turintys vertėjai įvardį „kuris“ vartoja tada, kai jis atliepia įvardį „tas“. Pvz.: „Karalius pasakė karalystę atiduosiąs tam sūnui, kuris atliks tris paskirtus darbus“. Žinoma, naujųjų kalbų sintaksė daro mums didelę įtaką, bet geriau būtų parodyti, kad sugebame jos išvengti. Galop reikėtų pamąstyti, ar verta dažnai parodomąjį įvardį „šis“ ir asmeninį įvardį „jis“ laikyti sinonimais, ar jie turi sinonimikos tradiciją, ar tai yra abejotina naujovė.
 
IŠVADOS.
                      Visi vertimai nėra blogi. Visi vertėjai iš esmės suprato tekstą ir nepadarė didelių lietuvių kalbos klaidų. Silpniausias būtų LOT II. Už jį stipresniu laikyčiau LOT III. Toliau eitų LOT IV. Pirmąją vietą siūlyčiau skirti LOT I, nes šio vertėjo(os) pateiktame variante randame mažiausiai prasmės klaidų, be to, jo lietuvių kalba yra geriausia.
 
Dalia Dilytė

 

 

 

ORIGINALAS

 

 

SEXTUS IULIUS FRONTINUS

 

STRATEGEMATA. I. 6.

 

De insidiis in itinere factis

 

Fulvius Nobilior, cum ex Samnio in Lucanos exercitum duceret et cognovisset a perfugis hostes novissimum agmen eius aggressuros, fortissimam legionem primo ire, ultima sequi iussit impedimenta. Ita factum pro occasione: amplexi hostes diripere sarcinas coeperunt. Fulvius legionem, de qua supra dictum est, quinque cohortes in dextram viae partem direxit, quinque ad sinistram, atque ita praedationi intentos hostes explicato per utraque latera milite clausit ceciditque.

Idem, hostibus tergum eius in itinere prementibus, flumine interveniente non ita magno, ut transitum prohiberet, moraretur tamen rapididate, alteram legionem in occulto citra flumen collocavit, ut hostes paucitate contempta audacius sequerentur; quod ubi factum est, legio, quae ob hoc disposita erat, ex insidiis hostem aggressa vastavit.

Iphicrates in Thracia cum propter condicionem locorum longum agmen deduceret et nuntiatum esset ei hostes summum id aggressuros, cohortes in utraque latera secedere et consistere iussit, ceteros suffugere et iter maturare; transeunte autem toto agmine lectissimos quosque retinuit et ita passim circa praedam occupatos hostes, iam etiam fatigatos, ipse requietis et ordinatis suis aggressus fudit exuitque praeda.

Boii in silva Litana, quam transiturus erat noster exercitus, succiderunt arbores ita, ut parte exigua sustentatae starent, donec impellerentur; delituerunt deinde ad extremas ipsi ingressoque silvam hoste per proximas ulteriores impulerunt: eo modo propagata pariter supra Romanos ruina magnam manum eliserunt.

 

_____________________________________________________

 

LOT1

SEXTUS IULIUS FRONTINUS

KARINĖS GUDRYBĖS. I. 6.

Apie žygyje įvykdytas pasalas

Fulvijus Nobilioras, kuomet iš Samnijaus vedė kariuomenę prieš Lukanus ir iš perbėgėlių buvo sužinojęs, kad priešai mėgins pulti jo pačiame gale esantį būrį, įsakė, kad narsiausias legionas žengtų priekyje, o krovinių vežimai dardėtų paskutiniai. Toks sprendimas virto palankia proga: apsupę krovinius priešai pradėjo juos plėšti. Fulvijus penkias legiono, paminėto prieš tai, kohortas, nukreipė į dešiniąją kelio dalį, kitas penkias – į kairiąją, ir tokiu būdu išrikiavęs karius abiejose pusėse apsiautė ir nužudė plėšimui pasirengusius priešus.

Tas pats Nobilioras, žygio metu jo užnugarį spaudžiant priešams, tekant upei, ne tokiai didelei, kad sukliudytų persikėlimui, tačiau pakankamai srauniai, kad užgaišintų, įkurdino vieną legioną slėptuvėje šiapus upės, kad priešai, neįvertinę mažo skaičiaus, drąsiau sektų iš paskos; kai šitai buvo įvykdyta, legionas, kuris buvo išdėstytas tam sumanymui, užpuolęs iš pasalų sunaikino priešą.

Kai Ifikratas vedė ilgos rikiuotės būrį į Trakiją vietinėmis gamtinėmis sąlygomis ir kuomet jam buvo pranešta, kad priešai bandys pulti paskutinį būrį, įsakė kohortoms atsitraukti į abu šonus ir sustoti, o likusiems – bėgti ir spartinti žygį. Tačiau pro šalį einant ištisam būriui, pasiliko visus pavyzdingiausius karius ir taip aplink laimikį sumišai grobstančius priešus, jau ir nuvargusius, saviškiams pailsėjus ir grįžus į rikiuotę, jis surengė antpuolį ir atėmė grobį.

Litanos miške, kurį mūsų kariuomenė ketino pereiti, bojai nukirto medžius taip, kad šie stovėtų laikydamiesi tik menka dalimi, kol būtų pastumti; paskui patys pasislėpė tolimiausiame krašte ir, priešui įžengus miškan, artimiausiais medžiais išvartė šalia stovinčius: šitaip vienu metu ant romėnų paskleista griūtimi sutriuškino didžiulį būrį.

 

LOT2

SEKSTAS JULIJUS FRONTINAS

KARINĖS GUDRYBĖS. I. 6.

Apie kelyje ištikusius pavojus

Kai Fulvijus Nobilioras iš Samnijaus vedė savo pajėgas prieš lukaniečius ir iš perbėgėlių išgirdo, kad priešai užpuolė jo priešakines eiles, pirmam liepė vykti narsiausiam legionui, o burbuolei sekti paskutinei. Tai palaikyta palankia proga: apsupę priešai ėmė plėšti nešulius. Tuomet Fulvijus iš legiono, apie kurį papasakota jau anksčiau, penkias kohortas nukreipė į dešinę kelio pusę, penkias į kairę, o kai priešai jau buvo pasirengę pulti, karius išdėstęs abiejuose šonuose, anuos apsupo ir išžudė.

Tas pats Nobilioras, kelyje priešams spaudžiant užnugarį, o įbridus į upę, nors ir ne tokią didelę, kad sutrukdytų persikėlimą, tačiau tokią veržlią, kad sugaišintų, netoli upės slapta išrikiavo vieną legioną, kad priešai, nepaisant nedidelio skaičiaus, galėtų dar drąsiau sekti; šitai atlikus, prieš tai išrikiuotas legionas, užpuolęs iš pasalų, sunaikino priešus.

Kai Ifikratas dėl vietos ypatumų vedė ilga vora išrikiuotą būrį į Trakiją ir jam buvo pranešta, kad priešai rengiasi pulti priešakines eiles, šis liepė kohortoms iš abiejų šonų įsikurti ir įsitvirtinti, o kitoms bėgti ir skubintis į kelią. Todėl pereinant iš viso būrio greta savęs išlaikė pačius rinktinius karius. Priešai visur aplinkui šitaip grobiu užsiėmę, jau ir nuvargo, tad pats su pailsėjusiais ir išrikiuotais saviškiais užpuolęs juos parbloškė ir atėmė grobį.

Litanos miške, kurį mūsų kariai buvo bepereiną, Bojai nukirto medžius taip, kad tie stovėjo palaikomi tik nedidelės dalies, iki bus išjudinti. Tuomet pasislėpė gilumoje ir stumtelėję artimiausius medžius iki tolimiausių išjudino mišką: šiuo būdu tarp romėnų sukelta nelaimė sunaikino didelę dalį pajėgų.

 

LOT3

Sekstas Julijus Frontinas

Karo gudrybės. I. 6.

Apie pasalas, parengtas kelionėje

Fulvijus Nobilijus, vesdamas kariuomenę iš Samnijaus pas lukanus bei iš pabėgėlių sužinojęs, jog priešai ketina užpulti šio ariergardą, stipriausiam legionui įsakė žygiuoti pirmam, o važtai sekti paskiausiai. Pasinaudoję šia proga, priešai ėmė grobstyti nešulius. Fulvijus legiono, apie kurį kalbėta anksčiau, penkias kohortas nukreipė į dešiniąją kelio pusę, penkias – į kairiąją, ir tokiu būdu, išdėstęs pajėgas iš abiejų šonų, apsupo bei nužudė besirengiančius grobstyti priešus.

Tas pats [Nobilijus], kuomet kelyje šį iš paskos vijosi priešai, aptikęs upę – ne tokią didelę, kad sutrukdytų praeiti, tačiau galinčią pristabdyti [priešų] veržlumą – paslėpė vieną legioną šiapus upės, mat priešai, nevertindami menkų šio pajėgų, galėjo vytis drąsiau. Kai šitai atsitiko, legionas, buvęs paskirtas šiam reikalui, iš pasalų užpuolė ir sunaikino priešą.

Kuomet Ifikratas, atsižvelgdamas į vietovės padėtį, vedė ilgą rikiuotę į Trakiją ir šiam buvo pranešta, jog priešai ketina pulti ariergardą, vienoms kohortoms įsako pasitraukti ir sustoti abiejuose flanguose, kitoms – slėptis ir spartinti kelionę; tačiau iš visos pražygiuojančios rikiuotės pasiėmė visus geriausiuosius, ir šitaip pats su pailsėjusiais bei tvarkingai išdėstytais saviškiais užpuolė padrikai į grobį įnikusius priešus, jau ir nuvargusius, bei atėmė laimikį.

Litanos miške, kurį ketino pereiti mūsų kariuomenė, bojai įkirto medžius taip, kad šie, kol nepastumti, liko stovėti besilaikydami ant menkos dalelės. Patys pasislėpė pakraščiuose ir, priešui įžengus į mišką, per artimiausius medžius nustūmė ir tolesnius: tokiu būdu, sukėlę didžiulę griūtį tarp romėnų, sutriuškino didelį būrį.

 

LOT4

Sekstas Julijus Frontinas

Strategemos

Pirmoji knyga

6 skyrius. Apie pasalas žygiuose

Kai Fulvijus Nobilijoras vedė kariuomenę iš Samnijaus prieš Lukanus, jis, sužinojęs iš perbėgėlių, kad priešai artinsis prie galinių dalinių, įsakė narsiausiajam legionui žygiuoti priešakyje, o gurguolei sekti gale. Šitaip buvo padaryta tam, kad priešui būtų sudaryta proga, kuria netrukęs pasinaudoti šis ėmė siaubti krovinius. Tada Fulvijus minėtojo legiono penkias kohortas1 nukreipė į dešiniąją kelio pusę, penkias į kairiąją ir šitaip iš abiejų šonų apsupęs plėšikaujančius priešus juos sutriuškino.

Priešams bespaudžiant Fulvijaus užnugarį, į priekį žygiuoti trukdė upė, kuri nors nebuvo tokia didelė, kad neleistų pereiti, bet gaišino savo sraunumu. Šiapus upės jis paslėpė vieną iš savo dviejų legionų, idant priešai, nekreipdami dėmesio į mažą saviškių skaičių, drąsiau vytųsi; na, o tada legionas, kuris buvo tam skirtas, iš pasalos prisiartinęs prie prešo jį sunaikino.

Kai Ifikratas Trakijoje savo dalinius vedė ilga vora (taip vertė vietos sąlygos), jam buvo pranešta, kad priešai artinsis iš galo. Tada jis liepė vienoms kohortoms pasitraukti į šonus ir apsistoti, kitoms skubintis ir „bėgti“, o su savimi pasiliko geriausius karius. Šitaip Ifikratas prisiartinęs išvaikė jau pavargusius bei stichiškai beplėšikaujančius priešus ir išplėšė grobį savo pasiilsėjusiomis bei tvarkingomis pajėgomis.

Kai mūsų kariuomenė ruošėsi pereiti Litanos mišką, bojai jame įkirto medžius taip, kad jie tol laikytųsi už plonytės kamieno dalies, kol jų niekas nepastumia; tada pasitraukė ir pasislėpė šio ploto pakraščiuose. Kai į girią įžengė priešas2, šie, pastūmę artimiausius medžius, jais pastūmė ir tolimesnius – šitaip, sukėlę didelę nelaimę romėnams, jie sunaikino didelį būrį.

1 Pusę legiono

2 Romėnai

 

 

Vyksta apklausa

Balsuokite už vertingiausią 2019 m. verstinę knygą!

Dalyvauti apklausoje

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis