„Noriu versti“ 2012 italų k. vertimai

Eksperto išvados

Mieli vertėjai,
Susannos Tamaro romano ištrauka neturėjo išgąsdinti, bet jūsų darbų nebuvo labai daug.
Pagrindinė užduotis - pajusti ir perteikti stilistinį savitumą. Autorė mėgsta skaidyti sakinį į segmentus, ne visada patogius, ne visada atitinkančius įprastą lietuvišką raišką ir sunkinančius vertėjo darbą. Tačiau tai S. Tamaro melodika, įmanoma atpažinti tekstų sraute. Taip autorė sukuria tam tikrą atmosferą, ją reikia stengtis išlaikyti ar atkurti. Tai ir bus grožinės literatūros vertimas. Tiesa, rašytojos stilius ne visada iš skaidriausiųjų, galima atsitrenkti į griozdiškus ar net nelogiškus, pretenzingus dalykus (argi nesukote galvos, ką reiškia penktojo sakinio suoi abitantisu kuo čia sieti tą suoi?), dingteli mintis, kad autorė galėjo ir labiau pašlifuoti ar redaktorius suredaguoti, bet – mūsų reikalas išversti.   
Visų darbuose yra vykusių ir ginčytinų sprendimų.    
Pavadinimas. Keturi vertėjai rinkosi Amžinai. Gerai. Trys – Per amžius. Irgi gerai, nes S. Tamaro mėgsta liturgines (religines) formuluotes.
Pini mughi – ne šiaip pušys (juolab ne kankorėžiai), o kalninės pušys. S. Tamaro – atidi gamtos stebėtoja, ji skiria rūšis.  
Rododendrų pievelė. Pieva paprastai – žoliniai augalai. Rododendrai – krūmeliai, ne tokie ir maži, pievelė netinka. Laukymė irgi kažin. Patiko IT1 pasirinktas ruožas rododendrų. Kiek netikėta, neįprasta, bet atitinka minėtą S. Tamaro nenušlifavimą.
Sunkiausia šio teksto vieta – kitokio nei Lietuvos kraštovaizdžio smulkus nusakymas. Kur buvo pastatyta palapinė? Čia mums į pagalbą (tarsi) pagal užsakymą atėjo asta alpiniste pasivadinusi komentuotoja, į jos pastabas verta įsiskaityti – kas ir kodėl blogai, kaip galėtų būti.  
Pradžios kreipinys: geriau miela ar mieloji. Brangi, brangioji – rusų kalbos įtaka. IT7 – skaidote pradžios sakinį pagal laiškų rašymo kanonus. Galima, bet nieko neatsitiktų ir palikus taip, kaip buvo autorės. IT6 – pakeitėte visą pastraipų struktūrą, nereikėtų.  
Kelios rašybos klaidos: ištikrųjų (= iš tikrųjų) , Čekoslovakiška (= čekoslovakiška). Laikų ir veiksmažodžio formų vartojimo netikslumai: si sono inseguite – „vienas kitą vaikė (gainiojo)“, o ne „buvo persekiojami“; Ti era parso di sentire – „tau pasigirdo“ ar panašiai, bet jokiu būdu ne „tau pasirodė girdint“.
Sakinys apie gyvūnėlius. Kai kurie, matyt, paskatinti ankstesnio sakinio, rinkosi esamąjį laiką. Būtasis tinka puikiausiai: Štai čia vienas kitą gainojo du kiškiai, ana ten bėgta voverės, po šia pušimi stabtelėjo kiaunė, o paskui (persigalvojusi) pasuko kitur.  
Kalbos klaidos. Su pirmaisiais aušros spinduliais (= vos praspindus aušrai, vos praaušus ar pan.) – čia klupo dauguma. Vietoj to, kad miegotume – teisingai būtų užuot miegoję, bet dar geresni IT2 ir IT3 variantai. Gamta pasinėrusi kažkame stebinančio – čia visiškai nevykusiai.      
IT2. Jus reikia pagirti, turite gabumų versti grožinę literatūrą. Galima kalbėti ir apie S. Tamaro stiliaus pojūtį. Bet – atsargiai, per didelis laisvumas gali pakenkti, o licenze poetiche – nuskraidinti per toli. Prasiautė pūga – gerokai per stipru, todėl ir labai gražus prasiautė – tik nereikalinga puošmena. Visai šauniai susidorojote su penktojo sakinio rebusu. Sėkmingai išvengiate pažodiškumo, pvz., avevi voluto uscire, tik dar geriau – be sangrąžos dalelytės: panorai pavaikščioti.  Tinkamai pasirinkote plėšrūną (il rapace), tik reikėtų pasvarstyti, kokia žodžių tvarka tam sakiniui tinkamesnė, gal vis dėlto kaip autorės. Atitolstate nuo S. Tamaro skyrybos, kur vyrauja kableliai – šiuo požiūriu viską pateikiate daugmaž gerai, bet nepeiktina ir kitų „ištikimybė“ originalui.  
IT7. Vietomis užčiuopta reikiamoji melodija, vietomis – išslydusi. Keli patarimai, kaip ką tobulinti (tinka visiems vertėjams). Pakeičia visų daiktų veidus – ar ne geriau visai paprastai: sniegas viską pakeičia? Ten, kur apie pėdsakus, vykusiai pasirinkote būta. Bet sakinį dar reikėtų patvarkyti: Vakar man dingtelėjo (dingtelėjimas jau savaime akimirka), kad šalia maniškių ten būta ir tavųjų.
Rimta išvyka – geriau didelis žygis. Neapsakomai giedras dangus: turėkime omenyje, kad vis dėlto naktis, gal apsidrausdami galėtume sakyti neįprastai šviesus. Na, ir šykščioje šviesoje – kliūva. Karts nuo karto – kalbos klaida, be to, puikiausiai galima apsieiti ir be šios frazės, viską pasako vis klykteldamas
IT4. Taip pat neblogai. Atkreipkite dėmesį į skyrybą. Įterpinį regis reikėtų skirti iš abiejų pusių. Paskutiniame sakinyje padėtas nereikalingas kablelis. Jei verčiate vis pakartodamas, to kaskart nebereikia. <...> ir išgirsti jo riksmą – čia jau pridėjote nuo savęs.   
IT1. Kai kur ignoruojate autorės poetines pastangas. Gamta tarsi nustebusi – lyg ir taip, bet S. Tamaro žodis immersa siūlo daugiau. Gal – Gamta tarsi nugrimzdusi (panirusi) į ...
Dar – Triukšmas <...> lyg būtų iš toli. Sembra provenire siūlo ir kitokią raišką – atrodo atsklidęs iš tolybių. O už triukšmą šiuo atveju geriau garsas, garsai. Paskutiniame sakinyje veleggiava – sklendė.  
Dar apie pirmojo sakinio sniegą. Gausus pirmasis sniegas ir pirmasis gausus sniegas – jaučiate skirtumą, niuansą? Gausiai pasnigo – vertėtų pasvarstyti dėl priešdėlio pa-. Jei pasnigti – tik truputį, tai gausiai pasnigti lyg ir prieštara. Smarkiai pasnigo – vadinasi, snigo gausiai, bet trumpai? Ar tikrai taip?
Prizų – nėra. Pareikšti, kad kuris nors iš konkursantų negalėtų (negalės) versti, irgi nesiryžčiau (gal tik IT6 reikėtų gerokai daugiau pastangų). Gerai versti, kaip tvirtina geri vertėjai, galima išmokti. Viskas išlavinama ir ištobulinama: kalbos jausmas, stiliaus pojūtis, net kūrybiškumas. Prireiks: atkaklumo, daug skaityti (gerų ir nelabai gerų vertimų), domėtis gyvenimu. Per sempre.                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                         
 
Audrius Musteikis

_________________________________________________

ORIGINALAS

Susanna Tamaro

Per sempre

Cara Nora, ieri c’è stata la prima grande nevicata.

Nel pomeriggio sono uscito e ho raggiunto il bosco. Con la neve, ogni cosa cambia, la natura è come immersa in una sorta di stupore. Anche il rumore più vicino sembra provenire da lontano. Più che i rumori, sono i loro echi e tutta la misteriosa vita dei suoi abitanti che, a un tratto, diventa manifesta. Lì due lepri si sono inseguite, più in là c’è la corsa dello scoiattolo, sotto quel pino una martora si è fermata ed ha invertito il corso della sua marcia.

Ci sono tracce ovunque, le tracce degli animali e le mie. Per un istante ieri ho immaginato che, accanto alle mie, ci fossero le tue.

Ricordi la nostra prima grande escursione in montagna? Avevamo piantato la tenda – una pesante tenda cecoslovacca comprata con i miei risparmi – su un pianoro appena sotto i ghiaioni delle creste. Intorno a noi c’erano pini mughi e una grande distesa di rododendri. Era settembre. Invece di dormire abbiamo trascorso la notte a parlare. Il cielo era straordinariamente limpido e la luna piena sopra di noi. Alle prime luci dell’alba avevi voluto uscire. Ti era parso di sentire il verso di un’aquila, non volevi perdere l’occasione di vedere la prima aquila della tua vita.

Ti avevo seguito, ci eravamo seduti su una roccia. Il rapace era comparso quasi subito. Nella luce tersa di quell’alba ghiacciata, veleggiava con le ali distese, ripetendo ogni tanto il suo grido.

(Ištrauka iš romano, 2011)

__________________________________________

VERTIMAI

 

IT1

Susanna Tamaro

Per amžius

Miela Nora, vakar iškrito gausus pirmasis sniegas.

Po pietų išėjau ir priėjau mišką. Iškritus sniegui pasikeičia kiekvienas daiktas, gamta tarsi nustebusi. Triukšmas arti atrodo lyg būtų iš toli. Daugiau nei triukšmo girdisi jo aido ir paslaptingo miško gyventojų gyvenimo, kuris staiga tampa atviras. Ten du kiškiai bėgo vienas paskui kitą, po to voverė, o po ta pušimi sustojo kiaunė ir pakeitusi kryptį grįžo atgal.

Čia visur pėdsakai, pėdsakai gyvūnų ir mano. Vakar vieną akimirką įsivaizdavau, kad šalia manųjų pėdsakų būtų ir tavieji.

Ar prisimeni mūsų pirmąją didžiąją išvyką į kalnus? Buvome pasistatę palapinę (tą sunkiąją čekoslovakišką palapinę, pirktą už mano santaupas) ant vien tik akmenimis nusėtos kalvos viršūnės. Aplink mus gulėjo kankorėžiai ir driekėsi didelis ruožas rododendrų. Buvo rugsėjis. Užuot ėję miegoti, naktį praleidome kalbėdamiesi. Dangus buvo nepaprastai giedras, o virš mūsų mėnulio pilnatis. Norėjai išeiti su pirmaisiais aušros spinduliais. Tau pasirodė girdint erelio šauksmą, o tu juk nenorėjai prarasti galimybės pamatyti pirmąjį savo gyvenime erelį.

Sekiau tave, sėdėjome ant uolos. Beveik tuoj pat pasirodė plėšrusis paukštis. Skaidrioje tos ledinės aušros šviesoje pakilo į orą išskleidęs sparnus, vis kartodamas savo šauksmą.

 

IT2

Susanna Tamaro

Amžinai

Miela Nora, vakar prasiautė pirmoji pūga.

Popiet nuėjau iki miško. Prisnigus viskas pasikeičia: gamta – lyg kokioj  nuostaboj panirusi. Net pats artimiausias garsas atrodo atsklindąs iš toli. Ne vien garsai: tai jų aidai ir visa paslaptinga gyvybė juose, kuri staiga tampa matoma. Štai ten vienas kitą nusiviję du kiškiai, šiek tiek toliau likusios voverės pėdos, o po ana pušimi buvo stabtelėjusi ir apsisukusi nukūrė kiaunė.

Visur pilna pėdsakų, žvėrių pėdsakų ir mano. Vakar akimirką pabandžiau įsivaizduoti, kad šalia manųjų yra ir tavieji.

Pameni mūsų pirmą didelę išvyką į kalnus? Pasistatėme tada palapinę – sunkią čekoslovakišką, pirktą už mano santaupas, – ant plynaukštės, viršūnės pašlaitėje. Mus supo kalnų pušys ir rododendrų platybė. Buvo rugsėjis. Nemiegojome – visą naktį praleidome šnekėdamiesi. Tik nepaprastai giedras dangus ir mėnulio pilnatis buvo virš mūsų. Vos pasirodžius pirmosioms aušros šviesoms, panorai pasivaikščioti. Tau pasirodė, jog girdėjai erelio klyksmą, ir nenorėjai praleisti progos pamatyti pirmąjį savo gyvenime erelį.

Sekiau tave, paskui prisėdome ant uolos. Ir beveik tuoj pat išvydome jį, plėšrūną. Sklendė  skaisčioje tos ledinės aušros šviesoje, vis suklykdamas. 

 

IT3

Susanna Tamaro

Visiems laikams

Brangi Nora, vakar pirmą kartą gausiai pasnigo.

Popietę išėjau ir pasiekiau mišką. Pasnigus viskas pasikeičia, gamta tarytum apstulbus. Net ir iš arti sklindantis garsas atrodo ateinantis iš toli. Tai ne tiek garsai, kiek jų aidai ir staiga atsiskleidžiantis visas paslaptingas miško gyventojų gyvenimas. Ten du kiškiai vienas kitą vaikosi, ten toliau voverė bėga, po ta pušimi stabtelėjo kiaunė ir pasuko kita kryptimi.

Visur, kad ir kur bebūtum, - pėdsakai, žvėrių ir mano pėdsakai. Vakar vieną akimirką  įsivaizdavau, kad šalia manųjų pėdsakų yra ir tavieji.

Prisimeni mūsų pirmąją didelę išvyką į kalnus? Pastatėme palapinę, sunkią čekoslovakišką palapinę nupirktą už mano santaupas, plynaukštėje visai po keterų skardžiais. Aplink mus buvo kalninės pušys ir didelis rododendrų laukas.

Buvo rugsėjis. Nemiegojome, praleidome naktį kalbėdamiesi. Dangus buvo nepaprastai skaidrus ir virš mūsų švietė pilnatis. Su pirmaisiais aušros spinduliais panorai išeiti. Tau atrodė, kad išgirdai erelio balsą, nenorėjai praleisti galimybės pamatyti pirmąjį erelį savo gyvenime.

Tave pasekiau, atsisėdome ant uolos. Plėšrusis paukštis pasirodė beveik iškarto. Vaiskioje tos aušros šviesoje jis sklandė išskleistais sparnais, karts nuo karto vėl surikdamas.

 

IT4

Susanna Tamaro

Amžinai

Brangioji Nora, vakar pirmą kartą gausiai prisnigo.

Po pietų pasivaikščiodamas nuėjau iki miško. Iškritus sniegui viskas taip keičiasi, kad atrodo lyg gamta būtų nustebusi ir sustingusi, regis net keliamas triukšmas sklinda iš  toli. Bet tai ne triukšmas, o atgarsiai paslaptingo miško gyvenimo, kuris staiga tapo visiškai aiškus: štai ten vaikėsi du kiškiai, šiek tiek toliau prabėgo voverė, po pušimi buvo stabtelėjusi ir paskui apsigręžusi miškinė kiaunė.

Visur pilna pėdsakų – gyvūnų ir mano. Akimirką vakar įsivaizdavau, kad šalia manųjų pėdsakų sniege ten buvo ir tavieji.

Prisimeni mūsų pirmąjį žygį į kalnus? Pasistatėme palapinę – sunkią Čekoslovakišką palapinę, kurią pirkau už savo santaupas – plynaukštėje, šiek tiek žemiau akmenų nuogriuvos. Mus supo pušys ir didžiuliai rododendrų plotai. Buvo rugsėjis. Užuot miegoję, naktį mes praleidome kalbėdami. Virš mūsų švietė pilnatis ir dangus buvo nepaprastai aiškus. Su pirmaisiais aušros spinduliais tu pakilai eiti, nes nenorėjai praleisti galimybės pamatyti pirmąjį savo gyvenime erelį ir išgirsti jo riksmą.

Nusekiau paskui tave, susėdome ant uolos. Paukštis pasirodė beveik tuoj pat. Vaiskiai ledinėje aušros šviesoje, sklandė išskleidęs sparnus, kaskart vis pakartodamas savo klyksmą.

 

IT5

Susanna Tamaro

Per amžius

Miela Nora, vakar pirmą kartą gausiai prisnigo.

Po pietų išėjau ir nusigavau iki miško. Pasnigus viskas pakinta, gamta tarytum panyra į kažkokią nuostabą. Artimas triukšmas rodosi atskidęs iš tolumos. Aidų daugiau nei paties triukšmo, netikėtai atsiskleidė visas paslaptingas miško įnamių gyvenimas. Ten du kiškiai persekiojo vienas kitą, toliau – voverės varžybos, prie pušies stabtelėjo kiaunė ir pasileido į kitą pusę.

Visur pėdsakai, gyvūnų ir mano. Vakar akimirksnį jau vaizdavausi, kad šalia manųjų galėjo būti ir tavieji.

Ar prisimeni pirmąją mūsų didelę išvyką į kalnus? Plynaukštėje, tiesiai po skardžio ketera pasistatėme palapinę, storo audinio, čekoslovakišką, pirktą iš santaupų. Aplink kalnų pušys ir didelės platybės rododendrų. Buvo rugsėjis. Vietoj miego visą naktį paskyrėme kalboms. Dangus buvo neįprastai giedras, virš mūsų pilnatis. Norėjai išeiti sulig pirmaisiais aušros spinduliais. Tau pasirodė, kad išgirdai erelio riksmą, nenorėjai praleisti progos išvysti pirmąjį erelį savo gyvenime.

Nusekiau tave, prisėdome ant uolos. Paukštis išniro beveik iš karto. Skaidrioje ledinės aušros šviesoje sklendė ištiesęs sparnus, kartkartėmis pakartodamas savo riksmą.

 

IT6

Susanna Tamaro

Amžinai

Brangi Nora, vakar pirmą kartą smarkiai pasnigo. Po pietų išėjau ir pasiekiau mišką. Su sniegu viskas keičiasi, gamta tartum pasinėrusi kažkame stebinančio. Ir artimiausias triukšmas atrodo atkeliauja iš toli. Daugiau nei triukšmai girdisi jų aidai ir visas paslaptingas miško gyventojų  pasaulis staiga tampa aiškus. Du kiškiai buvo persekiojami, toliau jų - voverės bėgimo takas, po to miškinė kiaunė sustojusi ir nutraukusi savo žygio eigą. 

Visur yra pėdsakų, gyvūnų  pėdsakų ir mano. Akimirką  vakar aš įsivaizdavau, kad šalia mano, ten bus tavo pėdsakai. Ar prisimeni mūsų pirmą didelį žygį į kalnus? Pasistatėme palapinę – didelę čekoslovakišką palapinę, pirktą už mano santaupas – ant plynaukštės šiek tiek žemiau keteros skardžių. Aplink mus augo kalninės pušys ir didelė platybė rododendrų. Buvo rugsėjis. Užuot miegoję, mes praleidome naktį kalbėdamiesi. Dangus buvo nepaprastai giedras ir virš mūsų švietė pilnatis. Su pirmais aušros spinduliais norėjome išeiti. Tau pasigirdo erelio šauksmas, nenorėjai  praleisti galimybės pamatyti pirmą erelį savo gyvenime.  Palydėjau tave, susėdome ant uolos. Plėšrūnas pasirodė beveik iš karto.

Aiškioje ledinėje aušros šviesoje nuplaukė išskleidęs sparnus, kartais pakartodamas savo šauksmą.

 

IT7

Susanna Tamaro

Per amžius

Brangi Nora,

Vakar pirmąsyk gausiai snigo.

Pavakare išėjau pasivaikščioti ir priėjau mišką. Iškritęs sniegas pakeičia visų daiktų veidus, gamta tarsi apstulbsta ir sustingsta. Net ir artimiausi garsai rodos atsklidę iš toli. Greičiau tai ne jie, o jų aidas ir visas mįslingas juos skleidžiančių būtybių gyvenimas staiga išnyra kaip ant delno. Ten du kiškiai vejasi vienas kitą, tolėliau liuoksi voveraitė, o už anos pušies stabtelėjo kiaunė ir apsisukusi spruko į kitą pusę.

Kur bepažvelgsi – gyvūnų ir mano pėdsakai. Vakar man akimirką dingtelėjo, kad šalia mano būta ir tavųjų. 

Ar prisimeni mūsų pirmąją rimtą išvyką į kalnus? Pasistatėme palapinę – sunkią, čekoslovakišką, pirktą už mano santaupas – ant plynaukštės, ties kuria prasidėjo akmenuoti kalvagūbriai. Mus supo kalninės pušys ir platus rododendrų laukas. Buvo rugsėjis. Užuot miegoję, kiaurą naktį šnekučiavomės. Dangus buvo neapsakomai giedras, o virš mūsų švietė pilnatis. Su pirmais aušros spinduliais norėjai išeiti. Užgirdai erelio klyksmą, nenorėjai praleisti progos pamatyti jį pirmąkart savo gyvenime.

Sekiau tau iš paskos, susėdome ant uolos. Plėšrusis paukštis netruko pasirodyti. Šykščioje ledinės aušros šviesoje sklandė išskleidęs sparnus, karts nuo karto vis suklykdamas.

 

IT8

Suzanna Tamaro

Amžiams

Brangioji Nora, vakar pirmą kartą smarkiai snigo.

Po pietų aš išėjau pasivaikščioti ir net priėjau mišką. Pasnigus, čia viskas pasikeičia; gamta pasineria į tam tikrą nuostabą. Pats artimiausias garsas ateina, atrodo, iš labai toli. Net ne pats garsas, tai jo aidas, ir visas šis paslaptingas miško gyvenimas tampa matomas. Štai du kiškiai, besivaikantys vienas kitą, šiek tiek toliau - voverės pėdsakai, o ten, po ana pušimi stabteli kiaunė ir apsisukus grįžta atgal.

Aplink visur matau gyvūnų pėdų žymes, taip pat ir savuosius pėdsakus. Vakar, vieną akimirką, aš įsivaizdavau, kad šalia manųjų buvo ir tavosios pėdos.

Ar atsimeni mūsų pirmąją rimtą išvyką į kalnus? Mes pasistatėme sunkią čekoslovakišką palapinę, kurią aš pirkau už savo santaupas, ant lygumėlės kaip tik po akmenų nuošliaužų ketera. Mus supo pušys su didele rododendrų pievele. Buvo rugsėjis. Vietoj to, kad miegotume, mes praleidome naktį besikalbėdamos. Dangus buvo nepaprastai giedras; iš viršaus į mus žiūrėjo mėnulio pilnatis. Jau pirmieji priešaušrio spinduliai buvo beišlendantys, kai tau pasirodė, jog išgirdai erelio klyksmą. Tu nenorėjai praleisti progos pirmą kartą savo gyvenime pamatyti erelį.

Aš tave stebėjau; mes sėdėjome ant uolos. Jis pasirodė nedelsiant. Ryškioje ledinėje priešaušrio šviesoje sklęsdamas dangumi virš mūsų savo plačiai išskleistais sparnais, retkarčiais suklykdamas.

 

IT9

Susana Tamaro

Amžinai

Miela Nora, vakar pirmą kartą smarkiai prisnigo.

Popiet išėjęs pasiekiau mišką. Prisnigus kiekvienas dalykas pasikeičia, gamta lyg pasinėrusi į kaži kokią nuostabą. Net ir artimiausias triukšmas, regis, kyla iš toli. Be triukšmų dar yra jų aidai ir visas paslaptingas jos gyventojų buvimas, kuris ūmai tampa akivaizdus. Ten vienas kitą vijosi du kiškiai, o štai ten – voverės bėgimas, po ana pušimi stabtelėjo kiaunė ir pakeitė savo žygio kryptį.

Visur pėdsakai, mano ir gyvūnų pėdsakai. Vakar akimirkai įsivaizdavau, kad greta manųjų buvo ir tavieji.

Pameni mūsų pirmąjį didelį žygį į kalną? Pasistatėme palapinę – sunkią čekoslovakišką palapinę, pirktą iš mano santaupų – ant plynaukštės visai po akmenų nuogriuvomis nuo kalno viršūnės. Aplink mus buvo kalninės pušys ir didelė laukymė rododendrų. Buvo rugsėjis. Vietoj to, kad miegotume, praleidome naktį kalbėdamiesi. Dangus buvo nepaprastai vaiskus, o mėnuo virš mūsų – pilnas. Sulig pirmąja aušros šviesa panorai išeiti. Tau pasirodė, kad išgirdai erelio klyksmą, nenorėjai praleisti progos pirmą kartą gyvenime pamatyti erelį.

Sekiau paskui tave, atsisėdome ant uolos. Plėšrusis paukštis pasirodė beveik tuoj pat. Skaidrioje tos ledinės aušros šviesoje jis sklendė ištiestais sparnais, vis pakartodamas savo šauksmą.

 

 

Nariams

Naujienlaiškis