ORIGINALAS
Daniel Glattauer
Zu heiß für hier
Oft freut man sich auf etwas und wenn es dann da ist, fragt man sich, warum man sich eigentlich gefreut hat. Manchmal fragt man sich sogar, worauf man sich eigentlich gefreut hat. Derzeit belästigt uns der Hochsommer. 200 Tage haben wir uns darauf gefreut. 50 Tage haben wir geduldig gewartet. 50 Tage ungeduldig. 20 Tage sehnsüchtig. 20 Tage (nach seiner geplanten Ankunft) verzweifelt. Jetzt ist er da. Jetzt brauchen wir ihn nicht mehr. Er widert uns an. Er ist zu heiß.
Hitze ist perfide. Gegen Kälte schließt man die Fenster. Gegen Hitze kann man sie öffnen, so viel man will: Hitze macht Wohnen unerträglich. Mit weniger als keiner Decke kann man sich nicht zudecken: Hitze macht Betten sinnlos und Nächte schlaflos.
Kleidung wird überflüssig. Statt (Fett-)Schichten abzulegen, legt man Textilien an, um zu tränken, was nie trocknet. Fußballgroße Flecken unter den Achseln, bedingungslos ausgereizte Nabel-, Bein- und Fußfreiheiten und die Strenge der zugehörigen Gerüche besiegeln das Stadtbildpflegenotstand.
Wenn die Rettung nur noch „Gänsehäufel“ heißen kann, wissen wir endgültig: Wir sind zur falschen Zeit am falschen Ort.
(Parašyta tarp 1995 ir 2001 metų, publikuota Austrijos dienraštyje „Der Standard“)
_______________________________________
VERTIMAI
DE1
Daniel Glattauer
Čia per karšta
Dažnai yra kažkuo džiaugiamasi ir kai tai nutinka, klausiama, kodėl iš tiesų buvo džiaugiamasi. Kartais net klausiama, kuo iš tiesų buvo džiaugiamasi. Dabar mums įkyri vidurvasaris. 200 dienų mes džiaugėmės. 50 dienų mes kantriai laukėme. 50 dienų nekantriai. 20 dienų ilgesingai. 20 dienų nusivylusiai (pagal suplanuotą savo atvykimą). Dabar jis yra čia. Dabar mums jo nebereikia. Jis kelia mums pasibjaurėjimą. Jis per karštas.
Karštis yra apgaulingas. Esant šalčiui langas yra uždaromas. Esant karščiui jį galima atidaryti, tik tiek norima: karštis daro gyvenimą nepakeliamą. Negalima apsikloti mažiau nei su jokia antklode: karštis daro lovas beprasmiškas, o naktis bemieges.
Drabužiai tampa nereikalingi. Vietoje nusivilktų storų sluoksnių, apsivelkama tekstile norint permirkti tai, kas niekada neišdžiūsta. Futbolo kamuolio dydžio dėmės ant pečių, besąlygiškai erzinanti bambos, kojų ir pėdų laisvė bei prikaustančių kvapų griežtumas patvirtina ramaus paveikslo sunkią padėtį.
Kai išsigelbėjimas gali vadintis tik ,,žąsų krūvelė“, mes galutinai sužinome: esame blogu laiku blogoje vietoje.
DE2
Daniel Glattauer
Čia per karšta
Dažnai dėl kažko džiaugiamasi ir tada, jeigu tai yra šalia, klausiama, kodėl visgi buvo džiaugtasi. Kartais net klausiama, dėl ko iš tikrųjų buvo džiaugiamasi. Šiuo metu mums ramybės neduoda vidurvasaris. 200 dienų dėl to džiaugėmės, 50 dienų kantriai laukėme, 50 nekantriai, 20 ilgesingai, 20 (pagal jo planuotą atėjimą) nusivylę. Dabar jis čia. Mums jo daugiau nebereikia. Jis mums bjaurus. Per karštas.
Karštis apgaulingas. Kai šalta, uždaromi langai. Kai karšta, galima juos atidaryti tiek, kiek norisi. Nuo karščio gyvenimas tampa nepakeliamas. Mažiau nei viena antklode jau nebegalima užsikloti. Nuo karščio lovos tampa bereikšmės, o naktys bemiegės.
Rūbai nereikalingi. Vietoje to, kad būtų nuimami (riebalų) sluoksniai, ant jų dedami audiniai, kad sugertų tai, kas neišdžiūsta. Futbolo kamuolio dydžio dėmės po pečiais, besąlygiškai išvarginta bambos, kojų ir pėdų laisvė bei jai priklausančių kvapų griežtumas patvirtina sunkią miesto vaizdo, reikalaujančio priežiūros, padėtį.
Jei pagalba gali vadintis tik „žąsų pulku“, tada mes žinome, jog esame ne vietoje ir ne laiku.
DE3
Daniel Glattauer
Per karšta šiai vietai
Laukiame ko nors, o kai sulaukiame, dažnai nebežinome, kodėl taip laukėme. Kartais net nebežinome, ko iš tiesų laukėme. Šiuo metu mus slegia vidurvasaris. Du šimtus dienų laukėme jo džiugiai. Penkiasdešimt dienų laukėme kantriai. Penkiasdešimt nekantriai. Dvidešimt ilgesingai. Dvidešimt (po to, kai jis turėjo prasidėti) beviltiškai. Dabar jis čia. Dabar mums jo nebereikia. Jis bjaurus. Jis per karštas.
Karštis yra klastingas. Kai šalta, užsidarome langus. Kai karšta, galime atsidaryti visus langus, vis tiek karštis daro gyvenimą nepakeliamą. Mažiau nei su viena antklode neapsiklosime: kai karšta, lovos stovi nebereikalingos, naktimis nebemiegame.
Rūbų pasidaro per daug. Užuot nusimetę sluoksnį drabužių (ar riebalų), apsivelkame apdarais, o šie šlampa neišdžiūdami. Kamuolio dydžio prakaito dėmės pažastyse, kiek tik įmanoma apnuogintos bambos, kojos ir pėdos bei su tuo susiję aštrūs kvapai – nepaprastosios padėties visoje Vienoje ženklas.
Ir kai vieninteliu išsigelbėjimu tampa miesto paplūdimys, tada jau visiškai aišku: esame netinkamoje vietoje, netinkamu laiku.
DE4
Daniel Glattauer
Čia per karšta
Dažnai su džiaugsmu kažko laukiame, o kai tai įvyksta, imame savęs klausti, kodėl reikėjo taip laukti. O kartais netgi kyla klausimas, ko buvo laukta. Pastaruoju metu mus erzina vidurvasaris. Du šimtus dienų mes jo laukėme. Penkiasdešimt dienų kantriai tikėjomės sulaukti. Penkiasdešimt dienų – nekantriai. Dvidešimt dienų – ilgesingai. Praėjus dvidešimčiai dienų po planuotos vidurvasario pradžios – dvejodami. Štai dabar ir sulaukėme. Dabar jau jo mums nebereikia. Jis mus pykina. Jis per karštas.
Kaitra yra klastinga. Pabėgti nuo šalčio leidžia langai. Gelbstintis nuo kaitros, gali langus darinėti kiek tik nori: gyvenimą ji padaro nepakeliamą. Neįmanoma apsikloti mažiau nei jokia antklode: karštyje lovos tampa beprasmės, o naktys bemiegės.
Rūbai tampa pertekliumi. Užuot atsikratę (riebalinių) sluoksnių, mes velkamės apdarus, kad paskandintume tai, kas niekad nedžiūsta. Gigantiškos dėmės po pažastimis, besąlygiškai apnuogintos bambos, kojos, pėdos ir visi su tuo susiję aštrūs kvapai vainikuoja kritinės padėties miestiečių higienoje peizažą.
Kai vienintelė išeitis - viešas paplūdimys Vienos pakraštyje, galiausiai suprantame: atsidūrėme netinkamu laiku, netinkamoje vietoje.
DE5
Daniel Glattauer
Šičia per karšta
Dažnai ko nors džiugiai lauki, o galop sulaukęs, klausi savęs – ko gi, tiesą sakant, džiaugeisi. Tiesą sakant, kartais net kyla klausimas, kuo džiaugeisi. Šiuo metu mus kamuoja pats vasaros įkarštis. 200 dienų jos džiugiai laukėme. 50 dienų laukėme kantriai. 50 dienų – nekantriai. 20 dienų – ilgėdamiesi. 20 dienų (jai atėjus, kaip ir planuota) – netekę vilties. Štai ir sulaukėme. Dabar mums jos nebereikia. Ji mums atgrasi. Per karštà.
Karštis klastingas. Gindamasis nuo šalčio, uždarai langus. Gindamasis nuo karščio, gali atlapoti juos kiek įmanydamas – kaitra daro gyvenimą nepakeliamą. Gulint be antklodės, neįmanoma dar labiau nusikloti: nuo karščio lovos tampa betikslės, o naktys bemiegės.
Drabužiai nebereikalingi. Užuot nusimetęs kokį sluoksnį (riebalų), dangstaisi tekstilės gaminiais, skirtais sugerti tam, kas niekad neišdžiūva. Dėmės pažastyse sulig futbolo kamuoliu, neribotai išnaudojamos bambų, šlaunų bei pėdų laisvės ir visa tai lydinčių kvapų aitrumas patvirtina, kad miestovaizdžiui įsigaliojo nepaprastoji padėtis.
Kai gelbėjantis nebekyla jokių minčių, išskyrus „Gänsehäufel“*, mums galutinai paaiškėja: esame netinkamoje vietoje netinkamu laiku.
* Gänsehäufel – Vienoje, Senajame Dunojuje, esanti sala, maudynių ir poilsio teritorija (pažodžiui „Žąsų kalvelė“).
DE6
Daniel Glattauer
Čia per karšta
Dažnai kažko džiaugsmingai laukiame, o kai tai įvyksta, klausiame savęs, kodėl iš tikrųjų taip džiūgavome. Kartais netgi klausiame savęs, ko iš tikrųjų taip džiaugsmingai laukėme. Šiuo metu mums įkyrauja pats vidurvasaris. 200 dienų mes jo džiaugsmingai laukėme. 50 dienų laukėme kantriai. 50 dienų – nekantriai. 20 dienų – ilgesingai. 20 dienų (po jo planuoto atėjimo) – beviltiškai. Dabar jis čia. Dabar mums jo nebereikia. Jis mums koktus. Jis per karštas.
Kaitra klastinga. Kai šalta, galima uždaryti langus. Kai karšta, galima juos atidaryti, kiek tik nori: karštis paverčia gyvenimą nepakeliamu. Jeigu jau ir taip esi neužsiklojęs, tai atsikloti nebėra kaip: kai karšta, patalai tampa beprasmiai, o naktys – bemiegės.
Rūbai nebereikalingi. Užuot nusimetę (riebalinių) audinių sluoksnius, žmonės apsivelka rūbus, kad susigertų tai, kas niekada neišdžiūsta. Futbolo kamuolio dydžio dėmės pažastyse, visiškai išnaudota bamboms, kojoms ir pėdoms skirta erdvė ir jas lydinčių kvapų aštrumas patvirtina, kad miesto veidui reikia skubios pagalbos.
Jei išgelbėti tegali koks paplūdimys ar vandens parkas, tada mums tampa galutinai aišku: esame ne laiku ir ne vietoje.
DE7
Daniel Glattauer
Mums per karšta
Dažnai kuo nors džiaugiamės, bet kai galiausiai to sulaukiame, imame klausinėti savęs, kodėl gi taip džiaugėmės. Kartais net kyla klausimas, kuo iš tikrųjų džiaugėmės. Nūnai vidurvasaris mums jau įkyrėjo. 200 dienų džiūgavome. 50 dienų kantriai laukėme. 50 dienų nekantravome. 20 dienų ilgėjomės. 20 dienų (po planuoto jos atėjimo) buvome nusivylę. Dabar ji jau čia. Dabar mums jos nebereikia. Mes bjaurimės ja. Mums per karšta.
Karštis klastingas. Saugodamiesi nuo šalčio, užveriame langus. Nuo karščio, nesvarbu kaip plačiai juos atvertume, apsiginti nepavyks. Karštis paverčia gyvenimą nepakeliamu. Niekuo neužsiklosi: dėl karščio patalai tampa nereikalingi, o naktys bemiegės.
Drabužių ir tų per daug. Užuot nusivilkę (riebalinius) sluoksnius, velkamės kitus audinius, kad sugertų tai, kas niekada nenudžiūna. Futbolo kamuolio dydžio dėmės po pažastimis, nuogut nuogutėliai pilvas, kojos, pėdos ir su visu tuo susiję stiprūs kvapai rodo kritišką švaros padėtį.
Kai išsigelbėjimas turi vienintelį vardą „Gänsehäufel“, galutinai suprantame: atsidūrėme netinkamu laiku netinkamoje vietoje.
DE8
Daniel Glattauer
Šiai vietai per karšta
Dažnai žmonės su džiaugsmu kažko laukia, tačiau, kai tai jau įvyksta, stebisi, kodėl gi iš tikrųjų jie to džiaugsmingai laukė. Kartais netgi kyla klausimas, kodėl apskritai tokio dalyko laukta. Šiuo metu mus vargina vidurvasaris. 200 dienų mes jo laukėme džiaugsmingai. 50 dienų laukėme jau pasitelkę kantrybę. 50 dienų – nekantriai. 20 dienų – ilgesingai. Dar 20 dienų (nuo planuotos jo pradžios) jau buvom netekę vilties. Ir štai jis čia. Bet mums jo daugiau nebereikia. Jis kelia pasibjaurėjimą. Jis per karštas.
Karštis yra klastingas. Kai kovojama prieš šaltį, uždaromi langai. Norint sumažinti karštį galima juos atverti kiek tik nori: karštis daro gyvenimą nepakeliamu. Neįmanoma užsikloti kuo nors mažiau kaip niekuo neužsikloti: dėl karščio lovos praranda savo reikšmę, o naktys tampa bemiegės.
Aprangos nebereikia. Vietoj to, kad ištirptų tam tikri (riebalų) sluoksniai, velkamasi drabužiais, kurie turėtų sugerti tai, kas niekuomet neišdžiūsta. Futbolo kamuolio dydžio dėmės žemiau pečių, besąlygiškai dėmesį patraukiančios „laisvosios zonos“ bambos, kojų ir pėdų srityje bei iš ten sklindančių kvapų stiprumas patvirtina nepaprastąją padėtį mieste.
Kai išsigelbėjimas tėra tik Gensehoifelio paplūdimys, mes tikrai žinome, kad atsidūrėme blogu laiku blogoje vietoje.
DE9
Daniel Glattauer
Čia per karšta
Dažnai džiaugiamės kažkuo ir kai tai jau ateina, klausiame savęs, kodėl iš tikrųjų džiaugėmės. Kartais savęs net klausiame, kuo iš tikro tiek džiaugėmės. Šiuo metu kenčiame nuo vidurvasario. 200 dienų tuo džiaugėmės. 50 dienų jo kantriai laukėme. 50 dienų nekantriai. 20 dienų išsiilgę. 20 dienų (kaip buvo numatyta, kad jis ateis) nusivylę. Ir štai jis čia. Dabar jo mums nebereikia. Bjauru. Per karšta.
Niekingas karštis. Kai šalta, uždarome langus. Kai karšta, gali atidaryti juos, kiek tik nori: karštis paverčia gyvenimą nepakenčiamu. Negali užsikloti mažiau nei jokiu užklotu: dėl karščio patalynė netenka prasmės ir naktys tampa bemiegės.
Apdaras nereikalingas. Užuot nusiėmę (storus) drabužių sluoksnius, vilkime tekstilės rūbais, sugeriančiais tai, kas niekada neišdžiūna. Dėmės pažastyse, didelės lyg futbolo kamuoliai, žavesį keliantis bambos, kojų ir pėdų nuogumas ir tvyrančių kvapų stiprumas piešia miesto, kuriam reikia pagalbos, paveikslą.
Net jeigu „Gänsehäufel“* dar galėtų būti išsigelbėjimu, mes tvirtai žinome: Esame netinkamu laiku netinkamoje vietoje.
* Gänsehäufel - Paplūdimys Vienoje (Austrija).
DE10
Daniel Glattauer
Per karšta
Dažnai ko nors nekantriai laukiame ir kai tik tai įvyksta, stebimės, kodėl jau taip nekantravome. Kartais apskritai net nesuprantam, ko taip jau laukėme. Dabar štai nervina karštymetis. Vasaros laukėme 200 dienų. 50 dienų laukėme kantriai. 50 dienų nekantriai. 20 dienų ilgesingai. 20 dienų (nuo planuoto jos pasirodymo) desperatiškai. Ir štai ji čia. Ir štai jos jau nebereikia. Mus pykina. Per karšta.
Karštis bjaurus. Kai šalta, užsidarome langus. Vaduodamasis nuo karščio atidarinėk juos kiek nori – karštis gyvenimą daro neįmanomą. Neužsiklosi ploniau, jei ir taip miegi be antklodės: gulėti lovoje karštymečiu yra tikra nesąmonė, visos naktys – bemiegės.
Drabužiai nebereikalingi. Užuot kratęsi riebalinio audinio, prisivelkame rūbų, norėdami sugerti tai, kas nedžiūsta. Kamuolio dydžio dėmės po pažastimis, beviltiškai apnuogintos bambos, kojos ir pėdos su nepermaldaujamu tvaiku praneša apie nepaprastąją padėtį išpuoselėtame mieste.
Kai išgelbėti gali tik Palanga, tampa akivaizdu – atsidūrėme netinkamu laiku netinkamoje vietoje.
DE11
Daniel Glattauer
Per karšta čionai
Mes dažnai kažko laukiame, o sulaukę nebežinome, kodėl mes to kažko iš tiesų laukėme. Kartais nebežinome netgi dėl ko laukėme. Šiuo metu mus vargina vasara. 200 dienų mes jos laukėme. 50 dienų laukėme kantriai. 50 dienų – nekantriai. 20 dienų jos ilgėjomės. 20 dienų (nuo planuotos vasaros pradžios) laukėme praradę viltį. Ir štai ji atėjo. Dabar mums jos nebereikia. Ji mums atgrasi. Ji per karšta.
Karštis klastingas. Nuo šalčio ginamės uždarę langus. Nuo karščio galime atidaryti langus taip plačiai, kaip tik norime – karštis paverčia gyvenimą nepakeliamu. Neįmanoma apsikloti dar menkiau nei be antklodės: karštis paverčia lovas beprasmėmis, o naktis – bemiegėmis.
Drabužiai tampa nebereikalingi. Vietoje to, kad nusivilktume (riebalų) sluoksnius, velkamės audinius, kad išmirkytume tai, kas niekada neišdžiūsta. Kamuolio dydžio dėmės po pažastimis, iki galo išnaudota bambos, kojų ir pėdų laisvė bei atitinkamų kvapų intensyvumas įspaudžia spaudą apgailėtinoje padėtyje atsidūrusio miesto vaizdui.
Kai kiekvienas miesto paplūdimys atrodo kaip išsigelbėjimas, tuomet tvirtai žinome: atsidūrėme netinkamu laiku netinkamoje vietoje.
DE12
Daniel Glattauer
Per karšta šiems kraštams
Dažnai kažko laukiame, o kai tai ateina, savęs klausiame, kodėl gi laukėme? Kartais savęs net klausiame, ko mes visgi laukėme? Šiuo metu mus vargina vidurvasaris. 200 dienų jo laukėme. 50 dienų laukėme kantriai. 50 dienų – nekantriai. 20 dienų – ilgesingai. 20 dienų (po numatyto termino) – beviltiškai. Dabar jis čia. Dabar mums jo nebereikia. Jis mums atgrasus. Jis yra per karštas.
Kaitra yra klastinga. Nuo šalčio uždarome langus. Gindamiesi nuo kaitros galime juos atidaryti, kiek tik norime: kaitra gyvenimą daro nepakenčiamą. Negalime užsikloti mažiau nei niekuo: dėl kaitros lovos tampa beprasmės, o naktys bemiegės.
Rūbai tampa nereikalingi. Nenusimesdami (riebalų) sluoksnių apsirengiame, kad įmirkytume tai, kas niekad neišdžius. Futbolo kamuolio dydžio dėmės pažastyse, besąlygiška bambų, kojų bei pėdų laisvė ir atitinkami intensyvūs kvapai patvirtina nepaprastąją miestovaizdžio priežiūros padėtį.
Jei išsigelbėti įmanoma tik miesto paplūdimyje, nebelieka jokių abejonių: esame netinkamu laiku, netinkamoje vietoje.