„Noriu versti“ 2012 prancūzų k. vertimai
Ekspertės išvados
Sveikinu visus, kurie nori versti: jūs įgyvendinote savo norą ir dalyvaujate konkurse. Kad ir kokie būtų rezultatai šįkart, linkiu nenuleisti rankų ir toliau versti.
Atsiprašau už korektūros klaidą, paliktą autoriaus varde: teisinga rašyti Timothée (ne „Thimothée“).
Ši ištrauka yra iš T. De Fombelle pjesės-monologo „Švyturys“ (Le Phare, 2001). Jaunuolis pasakoja pirmuoju asmeniu, tai gyva šnekamoji kalba, neįmantri, o tema viena – šviesa švyturyje ir lauke. Tekstą pristačiau trumpai, tikėjausi, kad vertėjai patys sužinos viską, kas būtina gerai suprasti situaciją. Noriu pagirti tuos, kurie žinojo ir versdami nepamiršo, kad tai dramos kūrinys, ir liko atidūs tekstui, gerai jį suprato ir perteikė (FR1, FR2, FR8, FR12, FR15). Jų vertimai skamba sklandžiai, stilius atitinka originalo, klaidų nedaug.
Įsivaizduokim, kad vertimą pateikiat leidyklai, kuriai nei autorius, nei kūrinys nežinomi. Autoriaus vardas ir kūrinio pavadinimas turi būti aiškūs. Konkurso dalyviai FR2 ir FR3 lietuvina vardą (Timotiejus), o pavardę rašo prancūziškai. To daryti nereikia, juk knygų viršeliuose užsienio rašytojų vardai nelietuvinami (nebent originalo kalba naudoja kitus, ne lotyniškus, rašmenis). Labai įsigilinę į tekstą FR6, F9, FR16 ir FR18 pamiršo išversti kūrinio pavadinimą! Taigi, leidyklos redaktorius nežinos, ką skaito...
Tekstas prasideda pasviru šriftu parašytu paprastu sakiniu: Il est seul. Taip rašomos dramaturgo remarkos, paaiškinančios veiksmo aplinkybes (skirtos aktoriams, režisieriui). Paprastą sakinį daugelis verčia pernelyg išradingai: „Jis yra vienišas“, „Vienišas“ (FR5, FR6, FR7), „Jis toks vienišas“ (FR19), „Jis liko vienas“ (FR18), „Vienas kambaryje“ (FR20); keistas variantas „Vienas pats“ (FR15). Geriausiai išvertė tie, kurie pasikliovė aiškumu: „Jis yra vienas“ (FR2, FR3, FR 17), – sklandžiau, be veiksmažodžio, tiesiog: „Jis vienas“ rašė FR21, FR16, FR13, FR 14 („Vienas“), FR11, FR12, FR9, FR10, FR8, FR4, FR1. Iš jų redaktorius tikrai suprato: toliau kalbės vienas pasakotojas.
Taigi aiškėja bruožas, būdingas daugeliui konkurso dalyvių: noras pagražinti vertimą, įmantriau persakyti mintį. Tai pagunda ir spąstai vertėjui, turim nepamiršti laikytis teksto stilistikos. Štai jei T. de Fombelle skaitytų lietuviškai, vietomis vargiai atpažintų savo tekstą... Į šiuos spąstus pakliuvo FR6, FR18.
Vaikinas pasakoja, kada, kur, kiek lempų (šviesų, žiburių ir pan.) dega švyturyje, kuriame jis gyvena su broliu ir tėvu. Vadinasi, prancūziškas įvardis „on“ čia pirmas daugiskaitos asmuo, verstinas „mes“ (tėvas, brolis, aš), o ne laikraštinė beasmenė forma (FR4, FR5). Vargu ar trijulė „uždegs didįjį kambarį“, juk gaisras švyturyje būtų tikra katastrofa (jis kyla FR10 vertime). Stiliui, gyvumui ir minčiai perteikti svarbus ir pasakojimo laikas: jis esamasis (apibendrinamasis: „taip būna, kai...“), tad FR17 būtasis ir būtasis dažninis „Kai sirgau, jas laikydavo uždegę visą dieną“ netinkami.
Kitas tykojęs kliuvinys – pažodiškumas. Beveik visuose vertimuose atkartojami visi savybiniai įvardžiai, kurie buvo originale. Lietuvių kalbai tai nebūdinga. Pvz., nelietuviškai skamba „Su mano broliu čia jų buvo keturios. Dabar mano tėvas sako – užteks trijų.“ (FR8) ir kt. Čia pažodiškai išversta ir Avec mon frère... (panašiai ir FR10). Geriau tiktų „Kol buvo brolis, jungdavome keturias“ (FR9), geri variantai „Su broliu uždegdavome keturias [lempas]“ (FR11), „Kol buvo brolis, turėjome keturias“ (FR12). Sunkumų kėlė sakinys C‘est la lumière qui réchauffe, išverstas „Tai šviesa, kuri sušildo“ (FR4). Kitam sakiny aiškėja, kad kambarį šildo (suteikia jaukumo) veikiau ne šiluma (jos trūksta), o šviesa, tą mintį autorius ir pabrėžia pranc. konstrukcija C‘est... qui... Lietuviškai būtų „Šviesa šildo“ (FR1), „Šviesa sušildo“ (FR2), kiek per daug išplėstas, bet teisingas „Tačiau tik šviesa sušildo iš tikrųjų“ (FR9). Kūrybiškai išvertė FR7: „Šviesa teikia šilumą“ ir FR12: „Tai – šildanti šviesa“. Yra daug pažodiškumo pavyzdžių: FR15 „[...] o didžiajame kambaryje išjungiame kelioms valandoms, kad pasakytume, jog dabar diena“; FR14 „[...] deginam lempą antrą valandą po pietų“; FR13 „[...] vasarom didysis kambarys iš savo storų sienų suformuoja urvą [...]“). Redaktorius pažodinį vertimą atidės į šalį: jis nesklandus, reikalauja atidaus šifravimo, kartais net skamba absurdiškai.
Gramatinės, skyrybos ir teksto išdėstymo (pastraipų jungimas ar atskyrimas nesilaikant originalo – FR2, FR8, tarpai ir pan.) klaidelės prastina vertimo kokybę (FR13, FR16, FR17), prieš atiduodant verta nesyk patikrinti vertimą. Kalbos, stiliaus dalykus padės taisyti redaktorius, bet „dienos metu“ ar „keletą valandų“ jau dabar galit drąsiai keisti „dieną“, „kelias valandas“. Beje, originale yra žodis mon père (ne papa), kurį daugelis verčia „tėtis“, – siūlyčiau lietuvišką „tėvas“, juk kalbėtojas atrodo išaugęs iš vaiko amžiaus. O palyginime cave greičiausiai yra „rūsys“, ne „urvas”. Už sinonimų vartojimą (švyturys įžiebiamas, viršuje šviesa blyksi ir pan.) ir kūrybiškumą noriu pagirt FR6, FR8. Žinoma, juos vartojant nereikia persistengti. Bet gerų sprendimų yra kiekviename vertime, skirtinguose sakiniuose.
Kai kurios vietos neteisingai suprastos – supratimo klaidas sunku pastebėti pačiam. (Iš tiesų paskutinis sakinys keblus: „juoda anglis“ jame veikiausiai yra juoda tamsoje žvilganti jūra, kurią slegia pilki debesys.) Dauguma smarkiai nutolo nuo originalo, kai kurie nesuprato. Šią spragą padės taisyt vertimo praktika. Štai kurioziškesni nesupratimo pavyzdžiai – be jų būtų neįdomu mokytis: „Šimtus kartų jau taip buvo nutikę – mano lempa, esanti priešais lovą, skelbia dieną tetrunkančią vos pora valandų“; „Tik vakare pilkas šešėlis krenta dar žemiau, o debesys virš jūros traiško juodas anglis“; „Žiemą niekam nebūna tamsu nuo pat jūros vidurio“; „Šviesa, net labai maža, sušildydavo [...] sienų apmušalus ir mano rankas“ (antklodę); „Žiemą viduryje jūros niekada nesusidursi su aklina tamsa“; „Vasarą mes uždegame dešimtą valandą tik čia, o viršuje uždegame tuopačiu metu.“ Ir t.t.
Gerų sprendimų, kaip ir klaidų, yra visuose konkursui pateiktuose vertimuose. Tad siūlau perskaityti kolegų darbus ir pasimokyti, kas jiems pavyko. Pateiktas tekstas nelengvas, nes jame svarbūs niuansai. Dauguma juos pajutote. Drąsiai verskite toliau.
Akvilė Melkūnaitė
_______________________________________________
ORIGINALAS
LE PHARE
Timothée de Fombelle
Il est seul.
« L’hiver à six heures on allume la grande pièce. Là-haut, c’est allumé jour et nuit.
L’hiver on n’éteint jamais là-haut, mais dans la grande pièce quelques heures on éteint les lampes pour dire c’est le jour. Et à six heures on allume les trois lampes, c’est la nuit. Avec mon frère, il y en avait quatre. Maintenant mon père dit trois suffisent.
Quand je suis malade, on les allume en plein jour. Cent fois c’est arrivé, ma lampe contre mon lit à deux heures du jour. La flamme, même petite, chauffe la grande pièce, et la couverture, et mes mains. C’est la lumière qui réchauffe. Mon père est d’accord que c’est la lumière qui réchauffe la grande pièce, pas la chaleur. Ici la chaleur on ne l’a jamais vue. L’été la grande pièce fait cave avec ses gros murs, et la chaleur reste dehors avec le vent.
L’été on allume à dix heures seulement ici, et là-haut on allume en même temps. L’hiver à six heures on allume la grande pièce, et là-haut c’est allumé jour et nuit. Personne ne sait l’obscurité du milieu de la mer en hiver. Le soir seulement le gris sombre tombe encore plus bas, et les nuages écrasent le même charbon noir. »
(Tai jaunuolio, gyvenančio jūros švyturyje su tėvu ir broliu, monologas, „gyva kalba“. Tekstas skirta ne tiek skaityti, kiek įsiklausyti. 2011)
_____________________________________________
VERTIMAI
FR1
Švyturys
Thimothée de Fombelle
Jis vienas.
,,Žiemą jau šeštą valandą vakaro mes uždegame šviesas didžiajame kambaryje. Viršuje šviesa dega nuolat – ir dieną, ir naktį.
Žiemą niekada negesiname šviesos viršuje, bet didžiajame kambaryje išjungiame kelioms valandoms, lyg norėdami pasakyti, jog dabar diena. Šeštą valandą uždegame visas tris lempas, nes jau tamsu. Anksčiau, kai mano brolis dar buvo čia, degindavome keturias, bet dabar tėvas sako, jog pakanka trijų.
Kai aš sergu, šviesas uždegame ir dieną. Šimtą kartų jau taip buvo: antrą valandą dienos šalia mano lovos dega lempa. Liepsna, nors ir silpna, šildo didįjį kambarį, antklodę, mano rankas. Šviesa šildo. Tėvas
