„Noriu versti“ 2012 rusų k. vertimai

Ekspertės išvados
 
Liudmila Ulickaja (gim. 1943 m.) – kritikų pripažinta Rusijos modernaus romano kūrėja, Rusijos ir Vokietijos teatruose statytų pjesių ir pasakų vaikams autorė, daugelio literatūrinių apdovanojimų laureatė. 2004 m. išleistas romanas Искренне Ваш Шурик („Nuoširdžiai Jūsų Šurikas“) – vienas brandžiausių rašytojos kūrinių. Romanas Rusijoje buvo apdovanotas Metų romano (2004 m.), Kinijoje – Nacionaline literatūros (2005 m.) premija.
Kalbant apie romano pavadinimą pasakytina, kad „Nuoširdžiai Jūsų“ – štampas, kuriuo baigiami laiškai, pasirašoma intymesnio pobūdžio asmeninė korespondencija. Pavadinime tikrai nereikia kablelio, kaip, deja, siūlo net 9 darbų autoriai: po žodžių „nuoširdžiai“, „pagarbiai“ kablelio nededame. Dar labiau nustebino RU2, išvertęs: „Nuoširdžiai Jūsų, Alius“. Šitaip nedaroma, vardai – šiuo atveju vienas iš vardo Aleksandras (Saša, Sania, Šurikas) variantų – neverčiami. Nederėjo keisti ir Aleksandro Sigizmundovičiaus į Aleksandrą Sigismundą, kaip padarė RU17.
Pateikta versti pastraipa yra pirmoji romano pastraipa, prie kurios, kaip žinome, autoriai įprastai ilgiausiai triūsia. Į šią vieną pastraipą Ulickaja išties sudėjo visą Aleksandro Sigizmundovičiaus Levandovskio gyvenimą – kaip pastebėjo produktyviausias konkurso komentatorius Gogolio partija.  Taigi pastraipa visom prasmėm labai koncentruota ir versti tikrai buvo nelengva. Tai, kad Levandovskio „eilutė buvo antra“, iš tiesų ir yra jo „vietos gyvenime metafora“. Literatūrinės pajautos nestokojantis(-i) RU6 išvertė sakinį Но строка его была вторая taip: „Tačiau jis griežė antruoju smuiku.“ Pajausta puikiai, perteikta nesėkmingai. Kodėl? Sunku pasakyti. Vertėjai dažnai susiduria su dalykais, kurių beveik neįmanoma paaiškinti. Šiuo atveju argumentai galėtų būti tokie: žodžių junginys „griežti pirmuoju smuiku“ plačiai vartojamas perkeltine reikšme ir reiškia „turėti vadovaujamą vaidmenį, dominuoti“. Posakis „griežti antruoju smuiku“ tokios ryškios perkeltinės reikšmės neturi, dažniausiai juo perteikiama konkreti informacija apie atliekamą smuiko partiją. Todėl būtų buvę tikslingiau versti „tačiau jis griežė ne pirmuoju smuiku.“ Maža to, šiame kontekste „griežė antruoju smuiku“ netinka dar ir todėl, kad kalbama apie muzikantą, taigi skaitytojui kyla dar daugiau abejonių, ar pasakymą reikia suprasti perkeltine, ar tiesiogine reikšme, kitaip tariant, skaitytojas gali suabejoti, ar Levandovskis skambino, ar griežė...
Ačiū visiems, atsiuntusiems darbelius ir aktyviai diskutavusiems. Tačiau iškart knieti ir pabarti už skubėjimą: siunčiant darbą konkursui derėjo bent jau rašybą ir skyrybą sužiūrėti. Gausu gramatikos klaidų: net viename iš geresnių darbų – RU 20 – randame linksnių vartojimo klaidų: „Šios dvi raidės darė jo gyvenimą nelaimingu (= nelaimingą)“ ir t. t. Vertėjui reikia kruopštumo. Greitai išversti ir nepatikrinus išsiųsti, painioti Levandovskį su Levantovskiu ir pan. – nesolidu. Todėl komisijai šiais metais nepavyko išrinkti nugalėtojo.
Pirmasis teksto žodis išties labai slidus: tie, kurie skaitė knygą, žino, kad Ulickaja romane pasakoja ne Levandovskio, o jo pavainikio sūnaus Šuriko gyvenimą. Beje, nuo pat inkubacinio laikotarpio. Todėl vietoje „vaiko tėvas“ tikrai derėjo vartoti „kūdikio tėvas“. Niekas iš vertusiųjų šito padaryti nesiryžo. Tačiau vertėjai apie tai diskutavo internete. Tai teikia vilčių. Žinoma, „vaiko tėvas“ šiuo atveju negalime laikyti klaida.
Toliau – sudėtingiau. Apie Levandovskį autorė rašo, kad jis buvo c демонической и несколькоуценённой внешно­стью. Ir vėl metafora, išreiškianti, kad Levandovskio tipo žmonės – savotiškas anachronizmas. Ir jų vertybės, ir jie patys nuvertėjo... Tikrai kietas riešutas. RU3 pasiūlytas „nevalyvios (= nevalyvos) išvaizdos“ – nesusipratimas. Pastraipoje nėra nuorodų į išorinį veikėjo apsileidimą. RU4 pasiūlytas variantas „nuvertintos išvaizdos“, RU5 – „nupigintos“ – ne itin geri, nes ausį rėžia neveikiamosios rūšies dalyviai, turintys konkretesnę reikšmę. Juk niekas jo tikrąja to žodžio prasme nenuvertino ir nenupigino. RU11 siūlo уценённой внешно­стью versti „neįvertintos išvaizdos“. Netinka, nes šis posakis reiškia „turintis vertę, kuri nepripažįstama“, o ne „netekęs vertės“. RU7 išvertė „šiek tiek pervertinta išvaizda“ – veikiausiai taip pat nesuprato originalo. Sudomino RU10 pasiūlymas: „popigės (= pigokos) išvaizdos“. „Pigoka“ dažnai vadiname pretenzingą, provokuojančią, tačiau vulgaroką išvaizdą. Žinoma, čia galima ginčytis. Tačiau kalbėdama apie demonišką, bet kiek nuvertėjusį iš pažiūros Levandovskį, rašytoja turi omenyje labiau ne išorinius, bet vidinius dalykus, vertybes.
Kur kas paprasčiau aptarti nosies, kaip konkretaus daiktavardžio, apibūdinimus: trijuose darbuose ji vadinama „kumpa“ – tai bene geriausias variantas. Neblogai ir „kreiva“, „kuprota“, bet tik ne „riesta“. Riesta nosis yra kumpos nosies antonimas. Net dvylika vertėjų siūlo nosį lenkti. Kažin. Pirma, kam vartoti dalyvį, jei turime pakankamai būdvardžių nosiai apibūdinti. Antra, mums gali padėti kalbos praktika, šnekamoji kalba: ar vartotume šį žodį apibūdindami bičiulio nosį? Kalbininkų nuomone, pasakojant apie nosį, panašią į Levandovskio, derėtų patikslinti: „žemyn lenkta“. RU19 siūlo versti „nukukusia nosimi“ – tikrai labai įdomus pasiūlymas. Komisijai teko pavartyti žodyną. Tikra tiesa, DLKŽ „nukukti“ aiškina: „nulinkti, nusvirti žemyn“. Tarp kitų pavyzdžių DLKŽ randame ir žodžių junginį „nukukusi nosis.“ Gražu pavartoti retą vaizdingą žodį. Už šias pastangas vertėją galima tik pagirti. Tačiau šiame kontekste jis skamba gal ir ne itin natūraliai. Neatsitiktinai juo suabejojo ir komentatoriai.
Кудри – garbanos, garbiniai. Taigi turime gražių atitikmenų, todėl vertimas „plaukai“ – taip pat laikytinas netiksliu. Beje, šį variantą randame tik viename darbe. Kiti vertėjai ir siūlo „garbanas“. Pats Aleksandras Sigizmundovičius Levandovskis veikiausiai jų negarbanojo, todėl geriau „susiraičiusios garbanos“ nei „suktos“, „raitytos“. Kalbant apie garbanas, originalą puikiai atliepia „standžios“. Beje, Google duomenimis, kaip tik šis būdvardis dažniausiai derinamas su daiktavardžiu „garbanos“. „Tankios“ irgi tinka, bet „stangrios, standžios“ – vaizdingiau. „Stačios garbanos“ – vargu. Pasakyti tik „nuostabios“, „įspūdingos“ ar „prašmatnios“ garbanos – netikslu, nes autorė čia siekia apibūdinti jų fizines savybes, o ne vertinti. „Stambios“, „didelės“, „susidraikiusios“, turbūt ir „vešlios“ perteikia fizines, tačiau kitokias nei nurodytos originale garbanų savybes. Tas pat pasakytina apie „į akis krentančias garbanas“ – čia savavaliavimas, kaip ir versti „išsidraikiusios garbanos“. Susidaro įspūdis, kad vertėjai tiesiog patingėjo paieškoti tikslesnio žodžio, pasitikrinti dvikalbiame žodyne, paieškoti internete žodžių junginių, apibūdinančių garbanas, palyginti juos pagal vartojimo dažnumą ir t. t. 
Didžiuma vertėjų siūlo смирившись („susitaikyti su nepalankiomis aplinkybėmis, pasiduoti, paklusti likimui, sutramdyti puikybę“) versti „susitaikęs“. Tai geras sprendimas. RU5 pasiūlytas „nuolankiai pasiduodamas likimui“ atrodo patraukliai, tačiau iškyla pleonazmo pavojus: prieveiksmio „nuolankiai“ reikėtų atsisakyti. Gerai – „paklusdamas likimui“, „susitaikęs su likimu“. Turinio požiūriu, manytume, tai adekvatus vertimas. O štai RU12 autoriui pakeitus sakinio struktūrą ir sukonkretinus: „išsidraikiusiomis garbanomis, su kuriomis po savo penkiasdešimtojo gimtadienio susitaikė ir nustojo dažyti“, išnyko potekstė ir egzistencinis matmuo, labai svarbūs šiame kontekste. Originalo žodžių tvarka, sakinio intonacija subtiliai perteikiama, kad įkopęs į šeštą dešimtį Aleksandras Sigizmundovičius Levandovskis susitaikė ne su tuo, kad jo standžios garbanos buvo kokios nors netinkamos spalvos ar pražilo (visgi tikriausiai būtent tai bandė paslėpti jas dažydamas), o su tuo, kad jo demoniška išvaizda nebedaro įspūdžio, o talentas neišsiskleidė...
Žodžių junginius „po savo penkiasdešimtmečio susitaikė“, „po savo penkiasdešimtojo gimtadienio susitaikė“ gadina perteklinis įvardis „savo“. Tas pat pasakytina apie žodį „metai“ frazėje „po penkiasdešimties metų susitaikė“. Geriau „po penkiasdešimtmečio susitaikė“, dar natūraliau skambėtų „sulaukęs penkiasdešimties“.
Netikslu: „angažavosi tapti muzikos genijumi“, „nuo ankstyvo amžiaus turėjo vilčių tapti“. Iš konteksto neaišku, ar mažasis pianistas angažavosi (įsipareigojo), ar turėjo vilčių. Akivaizdu, kad su juo buvo siejamos viltys, kitaip sakant, jis „nuo mažumės teikė vilčių“, – kaip labai vykusiai siūlo RU15. „Žadėjo tapti muzikos genijumi“ – taip pat neblogai. DLKŽ nurodyta, kad veiksmažodis „žadėti“ reiškia ir „rodytis būsimo reiškinio (šiuo atveju genialumo) žymėms“. Tačiau „pažadėjo tapti“ – netinka, nes „pažadėti“ – „duoti pažadą“. Apie tai originale nekalbama. Negalėtume peikti „gerų, bet eilinių (įprastų, neišskirtinių) gabumų“, nors gerėliau – „neblogų, bet vidutinių gabumų“, „neypatingų gabumų“, nes lietuviškai gabumus visgi dažniausiai apibūdiname kaip tik taip. Labai vykusiai išvertė RU12: „Geri, bet vidutinių gabumų pianistai.“ Konstrukcija „su gerais, bet įprastais gabumais“ taisytina dėl netaisyklingo prielinksnio „su“ vartojimo. Netinka versti ir „jį ėmė lenkti turintys gerą skonį, tačiau eilinių gabumų jaunieji pianistai.“ Apie skonį originale nekalbama. Tai būtų savavaliavimas, отсебятина, kaip pasakytų rusai. RU25 pasiūlytame variante „didelių, tačiau paprasčiausių gabumų“ galima įžvelgti loginį prieštaravimą: „dideli gabumai“ vargu bau vadintini paprastais, juolab paprasčiausiais.
Komentatoriai, ilgai laužę ietis dėl „akompaniatoriaus“ ir „akompanuotojo“, tikriausiai jau spėjo pavartyti DLKŽ: jame yra ir akompaniatorius, ir akompanuotojas.
Vertimas „viskas sustojo“ neatliepia veiksmažodžio застопорилось (užsikirsti, nustoti veikti”) ekspresyvumo. Kur kas ekspresyvesnis yra „užstrigti“ (DLKŽ: sustoti susidūrus su kliūtimis”). RU4 pasiūlytas „viskas sustingo“ netikslus, neperteikia „susidūrus su kliūtimis“ momento.
Violončelininkai gali būti vadinami ir violončelistais. O dėl Aleksandro Sigizmundovičiaus Levandovskio, kaip puikaus akompaniatoriaus, smuikininkai su violončelininkais netgi šiek tiek pakovodavo (varžėsi, konkuravo, rungėsi), tačiau ne „grūmėsi“!
Visgi likimas lėmė, kad Aleksandro Sigizmundovičiaus Levandovskio „eilutė tebuvo antra.“ RU 5 išvertė tiksliai ir aiškiai. Visai nebūtina dar labiau šito pabrėžti įvardžiuotine forma: „Bet jo eilutė buvo antroji.

Vyksta apklausa

Balsuokite už vertingiausią 2019 m. verstinę knygą!

Dalyvauti apklausoje

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis