Renata Šerelytė

KLAUSYTIS KALBOS KAIP MALONINGOS STICHIJOS

Prakalba į garbingą vertėjų luomą ir godotiną šio luomo atstovą,
2010 metų Šv. Jeronimo premijos laureatą poną Cornelių Hellį

Kiek drovu ir nepaprasta, manding širdžiai didžiai miela ir ausiai malonu prabilti Jūsumpi turtingu lietuvišku liežuviu, šitaip pagerbiant prakilnųjį Šv. Jeronimo premijos laureatą poną Cornelių Hellį, kuris ne vieną lietuviško žodžio kūrinį dailiai beigi skambiai išguldė į užjūrio kalbą.
Taipogi miela matyti susirinkusį rinktinį ratelį žmonių, kuriuos man iš tiesų norisi vadinti senosios lietuvių kalbos žodžiu - „godotini“, nesgi jie turi ne tik ypatingą kalbinę klausą, bet ir aristokratišką žodžio pajautą bei išguldymo popieriuje meistrystę, ogi puikūs savo dalyko meistrai yra didžiai vertintini kaip valstybės ir tautos turtas.
Kasdienybė, iš kurios grožio akimirkas turime jau ne atsirinkti, o atsikovoti, abejingai stebi, kaip jos pilkieji kariai nualina žydinčius vaizduotės plotus. Kasdienybė nepasižymi kūrybinga klausa, manydama, kad nereikia klausytis, užtenka girdėti. Todėl man tokia svarbi atrodo gerbiamo Corneliaus viename interviu išsakyta mintis: už literatūrą visada reikia pakovoti, nes literatūra – ne tik gera istorija, bet ir geras sakinys, geras tekstas, pasižymintis ypatingu skambesiu. Kasdienybė kovai į rankas įduotų jei ne apčiuopiamą ginklą, tai bent politiko ar „žvaigždės“ mikrofoną - bet kasdienybė nekovoja už literatūrą kaip už gerą tekstą, jinai jį prisitaiko. Tatai liudytų ir literatūrinės tendencijos, ir vertimų praktika, kuomet vertėjas tampa amatininku, kuriam svarbiau, ne kaip, o kiek jis išvers, ar jo išversta istorija bus priimtina vartotojui. Už literatūrą kaip už ypatingos klausos reikalaujantį tekstą kovoja ne tik kūrybingas skaitytojas ir rašytojas, bet ir kūrybingas vertėjas, kuriam perteikiamas kūrinys – ne patologinius jausmus apnuoginantis žurnalistinis tyrimas, papasakotas populiaria „istorijų“ kalba, o savitos vaizduotės sukurtas pasaulis, kuriame žodis priartėja prie metafizinio įsikūnijimo.
Su didele pagarba ir džiaugsmu šiandieną pripažįstame didelį Corneliaus Hellio nuopelną šioje kasdienybės ir vaizduotės kovoje. Gausingi laureato esė, literatūros kritikos straipsniai, laidos ORF ir Bavarijos radijo stotims, savaitraščio kultūros skyriaus vedėjo bei dėstytojo darbas, 2002 metais Frankfurto knygų mugei parengta solidi lietuvių prozos antologija „Raportas apie šmėklas“, literatūros projektai Europos kultūros sostinėms Vilniui ir Lincui, knygos ir antologijos apie Vilnių ir Lietuvą....O jeigu pradėtume vardinti jo išverstų lietuvių autorių, prozininkų ir poetų, pavardes, jeigu užsimintume, su kokiu dėmesiu, kruopštumu ir atidumu, jau neminint neskaičiuojamų darbo valandų, Cornelius Hellis dabartės, remiamas Austrijos stipendijos, verčia vienos lietuvių autorės romaną ir tyrinėja K.Borutos, V.Krėvės – Mickevičiaus bei H.Nagio ryšius su Austrija – ar toji gausa nesukeltų nuoširdaus nustebimo, gero pavydo, gal net - šiokio tokio įtarimo?.. Vargu bau, nes, kaip liudija ir šiandienos iškilmės, Šv. Jeronimo premija skiriama ne tik už kiekybę, bet ir meistrystę - už profesionalius ir meniškus vertimus, o juk kiekvienas vertėjas iš Dievo malonės beigi sunkaus ir kruopštaus darbo žino, ką šie du iš pažiūros paprasti ir kasdieniški žodžiai reiškia.
Antra vertus, pažįstame Cornelių Hellį kaip žmogų, kuriam net tais laikais, kai literatūras ir tautas skyrė „geležinė uždanga“, lietuvių kalba ir kultūra nebuvo svetima : 1984 - 1986 metais Vilniaus universitete jis dėstė vokiečių kalbą ir austrų literatūrą beigi pats mokėsi lietuvių kalbos. Ir nors tas mokymasis vyko, kaip ponas Cornelius prisimena, tarsi kalėjime - būta visokiausių suvaržymų, net keliauti po Lietuvą drąsiai nebuvo galima, tik su tam tikra palyda - šiandieną mūsų kalba ir literatūra – laisvos, o Cornelius Hellis – nuoširdus ir kompetentingas mūsų literatūros ambasadorius vokiškai kalbančiose šalyse. Jo dėka į šių šalių skaitytojus prakalbo ne tik šiuolaikiniai, žinomi ir dar gyvi ( šis faktas svarbus literatūrinei rinkai) autoriai, bet ir lietuvių literatūros klasikai - Vienuolis, Žemaitė, Katiliškis, Mackus, kuriuos Cornelius Hellis išvertė ne tiek klasiko statuso, kiek nuoširdaus susidomėjimo ir simpatijos skatinamas. Galbūt – ir dvasinės giminystės, artimo mentaliteto, „bendros kraujo grupės“ pajautos, kuri įveikia ir vertimo sunkumus.
Betgi tiesiog sunku įsivaizduoti, kad susidomėjimas ir atsakomybė nelydėtų kiekvieno teksto, kurio Cornelius Hellis imtųsi: jam įdomus ne tik pats tekstas, jo struktūra, ritmika ir kiti specifiniai dalykai, bet ir autoriaus mąstysena, reti, iš dabartinės kalbos išnykę ar baigiantys išnykti žodžiai, laikmečio akcentai. Teko girdėti, kad neseniai, būdamas parodoje Maironio literatūros muziejuje, Cornelius Hellis su didžiausiu susidomėjimu apžiūrėjo kerzinius batus, kurie, sakyčiau, šiandien iškyla ne tik kaip eksponatas, bet ir kaip savotiškas mūsų išgyventos epochos, pažįstamos ir gerbiamam laureatui, simbolis. Epochos, kuri štai tokiais batais žengė per kalbas ir kultūras į šviesų suniveliuotą rytojų, ir vienas iš pagrindinių jo akcentų buvo viena kalba, kuriai be jokios ironijos buvo priskiriamas ne tik tarptautinės, bet ir tarpplanetinės susikalbėjimo priemonės statusas.
Užtat ir to meto moksleiviams bei studentams, besimokantiems prancūzų, vokiečių, anglų ar dar kokių retesnių kalbų, dažnai buvo išmetinėjama: ir ką jūs veiksite su ta „paukščių“ kalba. Cornelius Hellis prisipažįsta, kad ir pats taip manęs tais 1984 – 1986 - aisiais, žvelgdamas į savo studentes. Ir visgi puiku, kad galime klysti, šitaip manydami, ir kad su kalbomis, didelės ar mažos jos bebūtų, paukščiai ar žmonės jomis šnekėtų, šiandieną yra ką veikti. Veikiausiai buvo teisus senasis Jurgio Kunčino vokiečių kalbos mokytojas, kuris netgi gūdžiais šešiasdešimtaisiais mėgo savo mokiniams kartoti: prapulsite jūs be vokiečių kalbos. Ir nors laikai, kaip teigė autorius, buvo daugiau nei nepalankūs vokiečių kalbai, mokytojas, regis, buvo teisus...
„Aš labai mėgstu klausytis, - yra išsitaręs Cornelius Hellis. – Sakinio kalba, muzikalumas literatūroje – didžioji atsvara siaubui.“ Todėl taip ypatinga klausytis kalbos. Kaip maloningos stichijos, leidžiančios pajusti jos dvasią. Jos skambesį, niuansus, pauzes, jausti jos ritmiką, jos naujas prasmes – viena iš tokių būtų, pavyzdžiui, troleibuso balsas, pranešantis, kad kita stotelė - Sapiegos. Jau ne Suvorovo, kaip kadaise. Skambesys kitas. Niuansas – kitoks. Tačiau būtojo laiko prasmės neišnyksta, jos lieka kalboje. Atmintyje. Lieka vertimuose. Blyksteli ypatinga žodžio pajauta. Ypatingas ir talentas šią pajautą perteikti kitiems, tikra inteligencija, nuoširdus dėmesys, pagarba nedidelės tautos literatūrai.
Tokia pat pagarba ir dėmesiu iš visos širdies trokštame atsidėkoti Jums, gerbiamas pone Corneliau. Už Jūsų ilgametę kūrybingą veiklą, skleidžiant lietuvių literatūros balsus šalyse, turinčiose brandžius ir savitus muzikinės ir literatūrinės tradicijos sąskambius. Ir taip pat nuoširdžiai tikimės, kad ir mūsų literatūros sąskambiai, kurie galbūt kitos šalies skaitytojui iš pradžių priminė lengvus šmėklų žingsnelius, taps tvirtesni, aiškesni, sodresni, liudijantys, kad ateina gyvi žmonės, trokštantys pasidalinti gyva kultūra.

Vyksta apklausa

Balsuokite už vertingiausią 2018 m. verstinę knygą!

Dalyvauti apklausoje

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis