Antanas Gailius

Pagerbkim tautietį

Laudacija, sakyta Vertėjų dienos šventėje
Šv. Jeronimo premijos laureato Markuso Rodunerio garbei  2009-09-30

Šveicarija nėra labai gerai pažįstamas kraštas Lietuvoje. Manau, kad ir Lietuva nėra pernelyg gerai pažįstama ar net žinoma Šveicarijoje. Ir vis dėlto esama tam tikrų slaptų gijų, štai jau daugiau nei šimtmetį siejančių šiuos du kraštus. Tos gijos – tai pirmiausiai Šveicarijos žmonės, dėl kažkokių neaiškių priežasčių vis atvykstantys į Lietuvą ir pridarantys čia tiek šurmulio, kad ir po keliasdešimties metų juos dar prisimename. Užtenka paminėti kad ir Juozą Eretą. Kadangi esu kartą girdėjęs, kad šventojo Gralio taurė yra Vilniuje, tai, neturėdamas jokio kitokio aiškinimo, galėčiau kelti hipotezę, kad tie šveicarai kaip nors susiję su iliuminatais ir tarptautine masonerija, o galbūt yra ir tiesioginiai grynakraujai Merovingų palikuonys. Mūsų labai gerai paslėptos Gralio taurės jie, laimė, iki šiol nesurado, užtat, jos beieiškodami, pakeliui nuveikė ir nuveikia daug gerų darbų Lietuvos labui.
Štai ir šiandien turime progą pagarbinti ir pagerbti tokį šveicarą. Jeigu jums mano iliuminatiškoji hipotezė atrodo nelabai įtikima, imkite ir pasiskaitykite šio vyro curiculum vitae, kitaip sakant glaustą gyvenimo aprašymą. Pradėkime nuo studijų: studijavo Berno universitete Naujųjų Artimųjų Rytų, slavų ir baltų kalbų filologijas bei islamistiką, istorinę-lyginamąją kalbotyrą, senąją rusų kalbą. Tokia studijų apimtis galėtų būti tinkama kokiam dvyliktajam, na, iš bėdos dar gal ir šešioliktajam ar septynioliktajam, bet tik ne dvidešimtajam ar juolab dvidešimt pirmajam amžiui. Toliau dar gražiau – ne kokiais nors kitais, o būtinai 1991 m. lanko lituanistikos kursus, 1992 m. dirba Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijoje. Paskui blaškosi tarp Šveicarijos ir Lietuvos, kol galiausiai pradeda sėslų šeimos galvos gyvenimą Šiauliuose. Bet ir ten vis nerimsta – štai jau keleris metus vis rengia Šiauliuose „Europos literatūros dienas“, bet greta dar mokslingai tyrinėja lietuvių kalbos gramatiką, dalyvauja įvairiausiuose projektuose, ir niekas jums negalės pasakyti, kurioje kultūros ar mokslo srityje, kokiame europiniame ar lietuviškame projekte jo vardas išnirs kitais ar dar kitais metais. Mįslinga persona, nerami dūšelė, kitaip sakant, vis tiek veikiausiai Gralio ieškotojas.
Tačiau juk susirinkome jo pagarbinti ne šiaip dėl neramaus būdo. Ir ne dėl tikrai enciklopedisto vertos galvos, ko gera, net per miegus nenustojančios regzti ir regzti nepabaigiamas samprotavimų ir asociacijų grandines, prasidedančias, pavyzdžiui, žodžiais „geras viskis“, o pasibaigiančiais indų ir iranėnų prokalbės gilybėse. Šįkart turėtume kalbėti apie vieną paskirą jo darbų sritį, kurią dar nelabai senais laikais būtų buvę galima trumpai nusakyti kaip „juodą ir menkai apmokamą ar beveik visai neapmokamą antisovietinę veiklą tarptautinio imperializmo ir lietuvių buržuazinio nacionalizmo labui“. Jau ir dvi Jurgos Ivanauskaitės knygos, išleistos Vokietijoje leidyklos „dtv“, būtų pakankamas jo vertėjiškų gabumų įrodymas. Tačiau po jų mūsiškis pasaulio klajūnas ėmėsi dar nedėkingesnių darbų – Balio Sruogos „Dievų miško“ ir Juozo Lukšos-Daumanto „Partizanų“. Sakykite ką norite, bet tai tikrai ne tos knygos, be kurių, kaip pasakytų vienas ministras, laimingoji Europa negalėtų išgyventi.
Pernai jis buvo apdovanotas Šiaulių miesto kultūros ir meno premija. Aš tikrai džiaugiuosi, kad šiandien jam tenka Šventojo Jeronimo premija už lietuvių literatūros vertimus. Žinau, kad jis, kaip ir daugelis mūsų, ne dėl premijų darbuojasi, tačiau ir jam, tikiuosi, truputį paglostys širdį pelnytas pripažinimas, o ir materialioji šio pripažinimo išraiška bus maloni, juolab gyvename sunkmetį.
Bet aš taip kol kas ir nepaminėjau vardo. Ir nepaminėjau tyčia, mat Gralio ieškotojų vardai ir pavardės kaitaliojasi ir įvairuoja, destis kokiame krašte ir kokio raštininko jos užrašinėjamos. Štai ir mūsų vertėjų sąjungos valdyboje buvo kilusi diskusija, kaip mūsų nenuoramos vardą įrašyti premijos diplome. Valdybos narių daugumos nuomone, nuspręsta nusižengti Lietuvių kalbos komisijos rekomendacijoms ir rašyti ne „Markusas“, bet tiesiog „Markas“. Pavardė palikta šveicariška, tik su lietuviška galūne „-is“. Tačiau man nėra labai ramu, ką mums pasakytų tikrieji lietuvių kalbos puoselėtojai. Todėl, turėdamas galvoje tą aplinkybę, kad šiandien jis gal jau nė nebe tikras šveicaras, o bent puslietuvis, ar net puslietuvisas, siūlau jį tiesiog papildomai pagerbti, visai jį sulietuvinant. Tebus jis ten savo – beje, tokios gausybės taip geidžiamame – šveicariškame pase ir toliau Markus Roduner. O mes čia broliškai apkabinkim ne kraujo, bet dvasios tautietį Morkų Rodūną.

Vyksta apklausa

Balsuokite už vertingiausią 2019 m. verstinės humanitarinės literatūros knygą!

Dalyvauti apklausoje

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis