Meninio vertimo konkursas. LOTYNŲ k. vertimai
VERTIMŲ IŠ LOTYNŲ KALBOS ANALIZĖ IR VERTINIMAS
Vertimai vertinti trimis aspektais: 1) lotyniško teksto supratimas, 2) išversto teksto lietuviškumas, 3) vaizdingų bei retesnių žodžių vertimas.
1. Peržvelgus vertimą pirmuoju aspektu, reikia pasakyti, kad lotyniškas tekstas apskritai suprastas teisingai, didelių vertimo klaidų nėra. Tačiau esama kelių ne visai suprastų ir todėl netiksliai išverstų niuansų. Sakinys Xantippe ... morosa admodum fuisse suprastas kaip nominativus cum infinitivo konstrukcija. Iš tiesų fuisse yra infinitivus historicus, todėl verčiant nereikia sudėtinio sakinio sakoma, kad..., o užtenka veiksmažodžio buvo. Verčiant sakinį Multis viris audientibus legebatur oratio Metelli Numidici, gravis ac deserti viri, quam in censura dixit ad populum de ducendis uxoribus, cum eum ad matrimonia capessenda hortaretur nepateisinamai praleistas niuansas, kad Metelas pasakė kalbą tautai, ragindamas žmones skubėti tuoktis.
2. Didžiausias šio vertimo trūkumas, mano nuomone, yra pažodiškumas. Dėl jo tekstas vietomis tampa negyvas, sustingęs, nelietuviškas, o kartais ir klaidingas. Šie priekaištai tiktų, pavyzdžiui, šiam sakiniui: Nusistebėjęs Alkibiadas, kad visi šie jos nesusivaldymai nukreipti į sutuoktinį. Matome, kad čia nepagrįstai nesilaikoma lietuvių kalbos žodžių tvarkos (geriau būtų: Alkibiadas, stebėdamasis ar pan.), nepamatuotai vartojama žodžio nesusivaldymas daugiskaita ir apskritai be reikalo pasirinktas toks biurokratinės kalbos stilius (nesusivaldymai nukreipti į sutuoktinį). Žodžių junginį quaenam ratio daug geriau būtų versti kokiais sumetimais, kokiu išskaičiavimu ar panašiai. Žodį foris reikėtų versti ne junginiu esančių už durų (nes už durų prasmė pernelyg tiesmuka, atrodo, kad turimi galvoje už durų lauke esantys žmonės), o arba žodžiu kitur, arba svetur, arba dar kitu panašiu. Dėl pažodinio vertimo žodžių junginys omni ea molestia careremus (viso to apmaudo stokotume) tampa klaidingas. Mat lietuviškai stokoti – tai jausti stoką. O juk Metelas norėjo pasakyti visai priešingai: neturėtume visų tų sunkumų. Jo mintis tokia: jei galėtume be žmonų gyventi, tai ir visų tų nemalonumų nebūtų. Nepaliaujama gerovė nėra vykęs junginio salus perpetua atitikmuo. Metelo mintis tokia: kadangi gamta taip sutvarkė, kad su žmonomis nėra labai malonu gyventi, o be žmonų apskritai neįmanoma gyventi, verčiau rinktis ilgą gyvenimą su jomis, o ne trumpalaikį malonumą egzistuoti be jų. Taigi salus perpetua nepavyks išversti pažodžiui, nes salus – čia buvimas, egzistavimas. Todėl reikėtų rinktis šią mintį išreiškiantį junginį ilgai sveikam gyvam būti ar panašų.
3. Gerai išversti vaizdingi ir reti žodžiai scatebat irarum et molestiarum (tryško pykčiu bei moterišku apmaudu), iurgosa – vaidinga, acerba mulier (priekabi žmona), natura tradidit – gamta nulėmė. Tačiau nekreipta dėmesio į retus žodžius demiratus (labai, nepaprastai stebėdamasis); ad matrimonia capessenda (pulti tuoktis).
Išvada. Nors vertimas nenusipelno laurų, bet konkursantą (-ę) reikia pagirti už neblogą lotynų kalbos mokėjimą ir norą versti. Norėtųsi palinkėti vertimo nemesti, nes tik dirbant ir lavinantis pasiekiama gerų rezultatų. Galima patarti daugiau skaityti lietuvių klasikų ir iš jų pasimokyti lietuviškos kalbėjimo tėkmės pajautimo, skatinančio nepasiduoti tos kalbos, iš kurios verčiama, pernelyg didelei įtakai.
LOT 2 vertimo analizė ir vertinimas
1. Peržiūrėjus vertimą pirmuoju aspektu, tenka konstatuoti, kad konkursantas (-ė) prastokai moka lotynų kalbą, nes esama visiškai nesuprastų teksto vietų. Pirmojo sakinio frazė irarum et molestiarum scatebat išversta neteisingai: kunkuliuodavo iš įsiūčio ir nepasitenkinimo dėl moters dalios. Taisyti reikėtų taip: kunkuliavo įsiūčiu ir moteriai būdingu nepasitenkinimu ar pan. Žodžiu exerceor (kaip ir žodžiu insuesco) Sokratas nori pasakyti, kad ramiai kęsdamas žmonos priekaištus, užsipuldinėjimus, kaprizus jis treniruojasi, lavinasi pakęsti kitų žmonių įžeidinėjimus. Taigi šio žodžio negalima versti junginiu esu ujamas. Romėnų rašytojas Varonas parašė satyrą ne iš sutuoktinio pareigos, o apie vyro (sutuoktinio) pareigą: quam de officio mariti scripsit. Konkursantas (-ė) nesuprato ir to, ką Varonas joje rašė. Frazę vitium uxoris aut tollendum, aut ferendum est jis išvertė: žmonos trūkumus reikia arba išaukštinti, arba ištverti. Teisingas vertimas būtų: žmonos trūkumus reikia arba pašalinti, arba pakęsti. Kitame sakinyje (qui tollit vitium, uxorem commodiorem praestat) pakartota ta pati klaida ir netiksliai išverstas junginys uxorem commodiorem praestat: žmoną palankesnę išlaiko. Turėtų būti: žmoną padaro malonesnę. Mat Varono mintis tokia: tas, kuris pašalina žmonos ydas, padaro ją malonesnę, o tas, kuris pakenčia žmonos ydas, pats tampa geresnis. Visiškai nesuprasta paskutinė teksto pastraipa. Būdamas cenzoriumi, Metelas pasakė tautos susirinkime kalbą apie vedybas, ragindamas žmones tuoktis (dixit ad populum de ducentibus uxoribus, cum eum ad matrimonia capessenda hortaretur). Konkursanto (-ės) variantas yra absoliučiai klaidingas: pasakė dėl žmonių griežtos kritikos apie vadovavimą žmonoms, kai jį ragino vesti. Nekreipta dėmesio į si irreale sakinį si sine uxore vivere possemus, omni ea molestia careremus (jei galėtume gyventi be žmonos, neturėtume visų tų nemalonumų), todėl išversta neteisingai: jeigu galime gyventi be žmonos, visi neturime to sunkumo. Nesuprasta, kad žodžiais cum illis verstina su jomis (numanoma: su žmonomis). Klaidingai išversta ir paskutinė frazė saluti perpetuae potius quam brevi voluptati consulendum est. Metelas kalbėjo, kad gamta taip sutvarkė, jog su žmonomis neįmanoma pakankamai maloniai gyventi, bet be žmonų apkritai neįmanoma gyventi, tai verčiau jau rinktis gyvenimą, o ne malonumą, trumpai pabūnant šiame pasaulyje be žmonos.
2. Atrodo, kad konkursantas (-ė) turi grožinio teksto kūrimo gyslelę, dauguma sakinių sudėti neblogai. Žinoma, vietomis tarinys sakinio gale skamba nenatūraliai, bet apskritai didelių kliuvinių nėra. Tačiau reikėtų pašalinti skliaustus, nes grožiniame tekste negali būti jokių skliaustų, kur jų nėra originale. Stilistikos specialistai vieningai teigia, kad skliaustai trukdo vientisai kalbėjimo ir vaizdų tėkmei. Jei kitaip neišeina, vertėjas turi teisę įterpti ir vieną kitą autoriaus neparašytą, bet numanomą žodį, bet rašyti skliaustų jis neturi teisės. Skliaustai galimi tik negrožinio teksto vertime, kur siekiama ne atkurti vaizdą, o itin tiksliai išreikšti mintį.
3. Kai kurie retesni ir vaizdingi žodžiai yra išversti neblogai: morosa admodum iurgosa – įnoringa ir vaidinga; scatebat irarum et molestiarum – kunkuliuodavo iš įsiūčio; natura tradidit – prigimtis lėmė. Nepaieškota retų žodžių demiratus, ad matrimonia capessenda atitikmenų.
Išvada. Reikėtų pagirti už norą versti ir palinkėti to noro neatsisakyti, tačiau būtina paraginti konkursantą (-ę) dar gerokai pasimokyti lotynų kalbos. Pirmiausia derėtų savo asmenine savastimi padaryti lotynų kalbos gramatiką. Paskui galima bandyti savarankiškai versti jau išvertų autorių tekstus ir palyginti savo vertimą su jau esamu vertimu.
_________________________________________
ORIGINALAS
VERTIMAI
Aulas Gelijus LOT 1
(Apie žmonas)
Sakoma, kad Ksantipė, filosofo Sokrato žmona, buvusi labai priekabi, vaidinga ir dieną naktį tryško pykčiu bei moterišku apmaudu. Nusistebėjęs Alkibiadas, kad visi šie jos nesusivaldymai nukreipti į sutuoktinį, pakalausė Sokrato, kokia gi yra nauda, kodėl tokios priekabios žmonos iš namų neišvaro. Dėl to, atsakė Sokratas, kad ją tokią namie ištveriu, pratinuos ir lavinuosi, idant kitų, esančių už durų įžūlumą ir neteisybę taip pat lengvai iškęsčiau.
Laikydamasis šios pažiūros, Varonas menipinėje satyroje, kurioje rašė apie sutuoktinio pareigą, teigė, kad žmonos ydas reikia arba pašalinti, arba iškęsti. Tas, kuris ydas pašalina, padaro žmoną malonesnę, tas, kuris ištveria, pats geresnis pasidaro.
Klausant daugeliui vyrų buvo skaitoma Metelo Numidiko, įtakingo ir išskirtinio vyro kalba, kurią jis pasakė būdamas cenzoriumi. Kalba vadinosi „Apie žmonų vedimą“ ir ja buvo raginama siekti santuokos. Toje kalboje šitaip buvo parašyta: jei be žmonų gyventi galėtume, kviritai, viso to apmaudo stokotume, bet kadangi pati gamta nulėmė, jog nei su jomis pakankamai patogiai, nei be jų jokiu būdu negali būti gyvenama, tai reikia rūpintis nepaliaujama gerove negu trumpu malonumu.
___________________________________________
Aulas Gelijus LOT 2
(Apie žmonas)
Ksantipė, filosofo Sokrato žmona, labai įnoringa ir vaidinga buvo, per dienas ir naktis kunkuliuodavo iš įsiūčio ir nepasitenkinimo dėl moters dalios. Šiuo jos priešgyniavimu vyrui, nusistebėjęs Alkibiadas, paklausė Sokrato, kokia gi priežastis yra, dėl ko žmonos, tokios rūsčios iš namų neišvaro. „Kadangi – tarė Sokratas, - kai ją tokią namuose iškenčiu, priprantu ir esu [jos] ujamas, tai kitų [žmonių] įžūlumą ir įžeidimus svetur lengviau ištveriu“.
Pagal šį pasakymą ir Varonas „Menipo“ satyroje, kurią parašė iš sutuoktinio pareigos, sakė: „Žmonos trūkumus reikia arba išaukštinti arba ištverti“. [Vyras], kuris ydas išaukština, žmoną palankesnę išlaiko, o kuris ištveria – pats tampa geresnis.
Metelo Numidiečio kalba, sunki ir nevedusiam vyrui, daugeliui vyrų klausant, buvo skaitoma, kurią pasakė dėl žmonių griežtos kritikos apie vadovavimą žmonoms, kai jį ragino vesti. Toje kalboje taip parašyta buvo: „Jeigu galime gyventi be žmonos, Kviritai, visi neturime to sunkumo, bet kadangi taip prigimtis lėmė, kad nei su tais [sunkumais] patogiai, nei be jų [žmogus] negali gyventi. Gėrovei geriau nuolatinėmis [žmonomis] reikia rūpintis negu trumpam malonumui“.
