Meninio vertimo konkursas. ESTŲ k. vertimai

_________________________________________________

ORIGINALAS

VERTIMAI

Juhanas Pėgelis (Juhan Peegel)                                                     EST 1
ĮNIRŠIS
 
      Troboje buvo vieta, į kurią niekas negalėdavo įžengti, kai ten būdavo šeimininkas.
      Tai buvo mažytis užkrosnies kambarėlis, kuriame jis buvo sumeistravęs didėlesnį šešių langelių langą.
       Po juo stovėjo žemokas stalas sukryžiuotomis kojomis, ant kurio gulėjo sunki žalvario atspalvio Biblija. Už stalo buvo žema kėdė iš vytelių nupintu paviršiumi, šalia sienos – lova, kurioje šeimininkas buvo įpratęs prigulti pietų miego.
       Visi manė, kad šeimininkas ilsisi kambarėlyje ant kietos savo lovos ir tuomet, kai kartais ten pasilikdavo vienai kitai valandėlei, kai darbas darbo nevydavo. Kad būtų jaukiau, rudens vakarais jis pasiimdavo lempą su lajaus žvake. 
       Visgi šeimininkas skaitydavo.
       Tiesą pasakius, iš pradžių jis mokėsi skaityti, nes tai, ko išmoko būdamas vaikas, buvo tik varganas skiemenavimas. Dabar jis skaitė jau nebeskiemenuodamas ar vapendamas ir rinkdamas žodžius, bet tyliai ir greitai, nes skaityti jis buvo išmokęs su tokiu pačiu užsidegimu ir kruopštumu, kaip ir viską gyvenime darė.
       Nes iš tiesų gyvenime jis viską darė su užsidegimu ir, tiesą pasakius, netgi su įniršiu. Juk viskas turėjo būti gerai padaryta – nors pykstant vieni dalykai nenusisekdavo, o kiti apskritai pašaliniams sukeldavo juoką.
________________________________________________________________

Juhan Peegel                                                                                  EST 2
ĮNIRŠIS

Buvo name viena vieta, į kurią niekas negalėjo įžengti tada, kai ten buvojo šeimininkas.
Tai buvo mažytis kambariukas užkrosnyje, kuriame jis iškirto truputį didesnį nei kiti šešiakampį langą. Po langu stovėjo nedidelis kryžmomis kojomis stalas, ant stalo Biblija su sunkiais žalvariniais apkaustais. Prie stalo stovėjo žema kėdė su sėdyne iš virvelių, o prie sienos priešais – guolis, kur šeimininkas paprastai trumpam numigdavo pietų pogulio.
Kai darbai nespausdavo, visi galvojo, kad šeimininkas ilsisi savo kietame guolyje ir tada, kai kambariuke jis užtrukdavo valandai ar kitai. Vėlyvą rudenį, kad būtų jaukiau, pasiimdavo žvakidę su avių lajaus žvake.
Tačiau šeimininkas skaitė.
Tiesą sakant, iš pradžių jis mokėsi skaityti, nes būdamas vaikas teišmoko žodžius skiemenimis dėlioti. Dabar jau skaitė nebeskiemenuodamas ar lūpomis pusbalsiu žodžius dėliodamas, bet tyliai ir greitai, nes išmoko skaityti su tokiu užsidegimu ir kruopštumu, kaip kad viską savo gyvenime darė.
Ir iš tiesų – viską jis savo gyvenime darė su užsidegimu, ir tiesą sakant, net įniršiu. Tačiau ką jis bedarytų, turėjo būti padaryta gerai, nors iš įniršio kas ir nepasisekdavo ar netgi kitiems sukeldavo juoką.