Meninio vertimo konkursas. RUSŲ k. vertimai

KOMENTARAS VERTIMAMS IŠ RUSŲ KALBOS

Šiai meninio vertimo kalbos grupei buvo pateikti iš viso 43 vertimų variantai. Toks aktyvumas veikiausiai bent iš dalies susijęs su tuo, kad yra gana daug žmonių, mokančių rusų kalbą, tad sumanius išmėginti jėgas vertime šios kalbos tekstas galėjo pasirodyti tinkamiausias. Antra, rusų kalba stilistiškai panašesnė į lietuvių kalbą negu, pavyzdžiui, lotynų arba anglų kalbos, todėl galėjo pasirodyti, kad išversti rusišką tekstą bus lengviau.

Manyčiau, jog tai iliuzija. Tekstas, pasiūlytas vertimui – Sašos Sokolovo „Школа для дураков“ ištrauka – yra kietas riešutėlis vertėjui. Sunkiausia čia yra tai, kad tekstas rašytas tarsi paprasto, neišsilavinusio žmogaus, šnekamąja, pasakojamąja intonacija, kurią dažniausiai labai sunku atkurti kita kalba be nuostolių originaliojo teksto nuotaikai ar prasminiams atspalviams. Be to, kaip neretai pasitaiko sudėtingesniuose tekstuose, vertėjams teko konkretų svetimos kalbos žodį versti ne jo tiesiogine reikšme, o ieškoti kitų variantų. Apie šį ir kitus sunkumus norėčiau pakalbėti truputį plačiau.

Sunkumų kėlė jau pats teksto pavadinimas.“Школа для дураков“ daug kas vertė „Kvailių mokykla“, o ne „Mokykla kvailiams“. Pirmasis vertimas tiktų, jei ne originale įsiterpęs žodelytis „для“, reiškiantis naudininko linksnį. Be to, sutikčiau su komentaruose rasta mintimi, kad šiuo atveju gali būti turima galvoje ne tai, kad mokykloje mokosi kvailiai, o tai, kad ji skirta kvailiams: „Mokykla – kvailiams“, kaip „Menas – liaudžiai“. Vis dėlto tai gana subtilus skirtumas, ir turint galvoje, kad pačiame tekste jis visiškai neatskleidžiamas, siūlau sutikti su abiem pavadinimo vertimo variantais ir laikyti juos lygiaverčiais.

Nelengvas pasirodė ir pirmas sakinys, ypač įterpinys „по сути дела“, kurį vieni vertėjai išvis praleido (RUS 1, RUS 6, iš dalies RUS 11, RUS 23, RUS 26, RUS 28, RUS 32, RUS 36) – tai, žinoma, trūkumas, - kiti vertė labai įvairiai: „iš tiesų“, „iš esmės“, „kalbant atvirai“, “tiesą sakant“, „galima sakyti“, „šiaip jau“, „iš tikro“, net „jeigu taip iš esmės“ – visai nevartotinas variantas, - „reikėtų pasakyti“, „šiaip ar taip“, „visut visutėliai“. Dažniausiai pasitaikė vertimai „iš esmės“ arba „iš tikrųjų“, juos turbūt ir laikytume tinkamiausiais. Abiem atvejais šiuo įterpiniu pasakotojas siekia pabrėžti jam pačiam atrodančią svarbią tendenciją – keliukų ir takelių tarsi daug, tačiau iš esmės arba iš tikrųjų jie visi veda ta pačia kryptimi, prie tvenkinio.

Pasitaikė vertimų, kuriuose žodis „пруд“ verstas ne „tvenkiniu“ ar bent „kūdra“, o „prūdu“. Šį žodį, vos surinktą, tuojau pat sunaikino mano kompiuteryje įtaisyta kalbos taisymo programa, ir ne be pagrindo: tai svetimybė, ji priklauso Didžiųjų kalbos klaidų sąrašui ir lietuviškuose tekstuose nevartotina. Iš pirmųjų dviejų variantų tinkamesniu laikytume „tvenkinį“: būtent jis vartojamas tuose vertimuose, kuriuos galima laikyti geriausiais.

Keliukų apibūdinimas „протоптанные издавна и навсегда, дорожки настолько убитые“ irgi pasirodė nelengvai išverčiamas, ypač svarus žodis „убитые“, šiame kontekste neturintis nieko bendra su užmušimu. Sunkiausia čia tai, kad reikia surasti sinonimą žodžiui „išminti“, juo labiau tokį, kuris sustiprintų pastarojo reikšmę. Kai kuriuose vertimuose pasitaikę variantai, tokie kaip „praminti ... suminti“ ar net „išminti ...išminti“, „išminti... nuvaikščioti“, juo labiau „praminti... negyvi“, nėra vykę. (Vertimų, kuriuose pasitaikė variantai „ant tiek sugniuždyti“, „tiek išmušti“ arba „tokie apmirę“ autoriams vertėtų tiesiog pasimokyti lietuvių kalbos.) Kur kas geriau žodžio „убитые“ reikšmę šiame kontekste perteikia tokie žodžiai, kaip „ištrypti“ ar „suplūkti“.

Dar viena teksto vieta, į kurią norėčiau atkreipti dėmesį – tai sakinio pradžia „Оглянись и признайся“, ypač pirmasis žodis. Pasakotojas tarsi kviečia pašnekovą pažvelgti, tačiau pažvelgti ne į vaizdus, o į atminties vaizdinius (ne veltui toliau klausiama, gera ar bloga buvo kitados vakare). Todėl būtų tiksliau žodį „оглянись“ versti ne „atsigręžk atgal“, ne „apsižvalgyk“ ar „apsidairyk“, juo labiau ne „užmesk žvilgsnį“, o „prisimink“ ar net „pagalvok“ ir prisipažink (iš visų pateiktų vertimų tik RUS 35 pasiūlė ne pažodinį variantą „atsigręžk praeitin“, kuris stilistiškai nėra labai tinkamas, tačiau leidžia ištrūkti iš pažodiškumo pavojaus.

Įdomių ir gerų vertimų buvo nemažai, tačiau atrinkti vieną, pasižymintį visais gerųjų variantų privalumais ir neturintį nė vieno jiems būdingų trūkumų pasirodė neįmanoma. Geriausiais vertimais laikyčiau RUS 31 (už vientisumą ir gana tiksliai perteiktą autoriaus stilių), RUS 33 (nors kai kur išversta per laisvai, lietuvišką tekstą skaityti įdomu) ir RUS 40 (kiek keistai skamba frazė „kelias,... paėjėjęs“).

Atidžiai perskaičius visus konkursui atsiųstus vertimus, džiugina dalyvių noras imtis šia iš tiesų įdomia veikla, kūrybiškas gebėjimas spręsti iškilusius sunkumus. Kiek mažiau džiugu, regint vis dėlto gausias lietuvių kalbos vartojimo klaidas, mėginimus išsisukti, nepaieškant tiksliausios žodžio reikšmės arba tiesiog praleisti tai, kas pasirodė per sunku. Linkiu visiems dalyviams daug užsispyrimo ir ištvermės, reikalingų šiam darbui.

Rasa Drazdauskienė

____________________________________

ORIGINALAS

VERTIMAI

Saša Sokolovas RUS 1
Kvailių mokykla

Iš tiesų link tvenkinio vedė visi takeliai ir keliukai, visi mūsų apylinkėje. Nuo tolimiausių vasarnamių, stovinčių miško pakraštyje, vedė siauri, neryškūs, beveik netikri takeliai. Vakare jie vos matydavosi, blyškiai boluodami, tuo tarpu svarbesni takeliai, praminti seniai ir visiems laikams, taip suminti keliukai, kad jokios kalbos negalėjo būti, jog galėtų išdygti kokia nors žolelė – tokie takeliai ir keliukai švytėjo aiškiai ir ryškiai baltuodami. Šitaip jie atrodė saulei leidžiantis, taip, suprantama, saulei leidžiantis, iškart po saulėlydžio, prieblandoje. Šitaip, susiliedami vieni su kitais, visi takeliai vedė link tvenkinio. Galiausiai, iki pakrantės likus porai šimtų metrų, jie susiliedavo į vieną nuostabų kelią. Šis kelias kurį laiką tęsėsi šienaujamomis pievomis, o paskui nerdavo į beržynėlį. Atsigręžk atgal ir prisipažink: blogai ar gerai būdavo vakare, pilkoje šviesoje įvažiuoti į beržynėlį su dviračiu? Gerai. Nes dviratis – visada gerai, bet kokiu oru, bet kokiame amžiuje. Imkime, pavyzdžiui, kolegą Pavlovą. Jis buvo fiziologas, atlikinėjęs bandymus su gyvūnais ir daug važinėdavęs dviračiu. Viename mokykliniame vadovėlyje – tu, žinoma, prisimeni tą knygą – yra specialus skyrius apie Pavlovą. Pirmiausia įdėti paveikslėliai, kur pavaizduoti šunys su kažkokiais specialiais fiziologiniais vamzdeliais, įsiūtais į gerklę, ir paaiškinama, kad šunys buvo pripratę gauti maisto nuskambėjus skambučiui, o kai Pavlovas jiems neduodavo maisto, tik tuščiai paskambindavo, tuomet šunys susijaudindavo ir jiems imdavo tekėti seilės – tiesiog stebėtina.
_______________________________________

Saša Sokolovas RUS 2
Mokykla kvailiams

Iš esmės, takeliai ir keliukai, visi mūsų vietovėje, vedė link tvenkinio. Nuo tolimiausių vasarnamių, išsidėsčiusių pamiškėje, driekėsi siauri, silpnai praminti, beveik netikri takeliai. Vakare jie vos boluodavo mirguliuodami, tuo tarpu žymesni keliukai, praminti seniai ir visiems laikams, suminti taip, kad negalėjo būti ir kalbos, jog ant jų išdygtų kokia žolelė, ― tokie keliukai ir takeliai baltavo aiškiai ir vienodai. Saulei leidžiantis, blankstant dienai, suprantama, iškart po saulėlydžio, prietemoje. Ir štai, susiliedami vienas su kitu, visi takeliai vedė tvenkinio link. Pagaliau, likus keliems šimtams metrų iki kranto, jie susijungdavo į vieną puikų kelią. Ir šis kelias ėjo kiek per šienaujamas pievas, po to slinko į beržyną. Apsižvalgyk ir prisipažink: gera ar negera buvo pilkoje vakaro šviesoje įvažiuoti į beržyną dviračiu? Gera. Nes dviratis ― visada gerai, bet kokiu oru, kokio amžiaus bebūtum. Štai, pavyzdžiui, kolega Pavlovas. Jis buvo fiziologas, vykdė įvairius bandymus su gyvūnais ir daug važinėjo dviračiu. Viename mokykliniame vadovėlyje ― tu, žinoma, atsimeni šią knygą, ― yra specialus skyrius apie Pavlovą. Pradžioje piešinėliai, kuriuose pavaizduoti šunys su į gerklę įsiūtais kažin kokiais specialiais fiziologiniais vamzdeliais, ir aiškinama, kad šunys įprato gauti maistą suskambus skambučiui, o kai Pavlovas maisto jiems neduodavo, o tik skambindavo, gyvūnai jaudindavosi ir jiems varvėdavo seilės, ― tiesiog nuostabu.
_______________________________________

Kvailių mokykla RUS 3

Kalbant atvirai, prie prūdo vedė visi šunkeliai ir takeliai, galima sakyti, viskas mūsų vietovėje. Nuo pačių tolimiausių sodybų, įsikūrusių miško pakraštyje, vedė siauri, gležni, beveik nepastebimi keliukai.. Jie buvo vos vos pastebimi vakare, ir tai tik dėl savo trumpalaikio švytėjimo prieblandoje, tuo metu, kai labiau reikšmingi takeliai, išminti labai seniai ir amžiams, taip giliai išminti takeliai, kad negalėjo būti nė kalbos, kad juose išaugtų bent menkas žolės daigelis.,-tokie takeliai švietė ryškiai, magiška balta spalva. Taip jie atrodė saulei leidžiantis, juk savaime suprantama, kad saulei leidžiantis iš karto po saulėlydžio, prietemoje. Ir taip įsiliedami vienas į kitą visi keliukai vedė prie prūdo. Galų gale likus keliems šimtams metrų iki kranto jie susijungdavo į vieną platų ir galingą, nuostabų kelią. Šitas kelias vingiavo truputėlį skersai ir vėliau įvesdavo į beržų giraitę. Atsigręžk atgal ir prisipažink:gera ar bloga buvo vakare, pilkoje šviesoje, įvažiuoti į giraitę dviračiu?Gera. Todėl, kad dviratis-visuomet gerai, man patinka gamta ir jos vis kitoks oras, įvairiais metų laikais. Prisiminkime kolegą Pavlovą. Jis buvo fiziologas, atliko įvairius bandymus su gyvūnais ir daug važinėjo dviračiu. Viename mokykliniame vadovėlyje-tu, žinomas prisimeni šią knygą-yra atskiras skyrius apie Pavlovą. Pradžioje paveikslėliuose pavaizduoti šunys su kažkokiais fiziologiniais vamzdeliais, įvestais jiems į gerklę, ir paaiškinta, kad šunys įprato gauti maistą išgirdę skambėjimą, o kai Pavlovas neduodavo jiems maisto, o tik veltui skambino-tuomet gyvūnai nerimaudavo ir vos nulaikydavo betįstančią seilę- iš tiesų, keista.
_______________________________________

Saša Sokolov                                          RUS 4
Kvailių mokykla

       Prie tvenkinio susibėgo, tiesą sakant, visi mūsų apylinkių takeliai ir keliukai. Iš tolimųjų vasarviečių, glūdinčių miško pakrašty, vingiavo vos įžiūrimi – sakytum, netikri takučiai. Juos vos ne vos mirguliuojančius galėjai įžiūrėti vakarais; o platesni, išminti nuo seno ir amžių amžiams, taip suplūkti, kad stiebelio nedrįstų iškišti jokia žolė – tokie takai takeliai bolavo kaip nepertraukiama gija. Taip būdavo saulėlydį – iškart nusileidus saulei, kai imdavo gulti sutemos.
       Taigi takeliai, visaip maišydamiesi, raitėsi tvenkinio link. O už kelių šimtų metrų nuo kranto jie visi jau nutiesė kuo geriausią kelią. Šis kokį tarpą ėjo šienaujamąja pieva, paskui smuko į beržyną.
       Apsidairyk ir pasakyk, ar buvo bloga, ar gera vakare, prieblandoje, į giraitę įlėkti dviračiu? Puiku! Minti dviratį visada smagu – nesvarbu oras nei kiek tau metų! Papasakosiu apie savo bendradarbį Ivaną Pavlovą, fiziologą. Jis darė bandymus su gyvūnais ir dviračio iš rankų nepaleido.
       Viename mokykliniame vadovėlyje – šią knygą neabejotinai prisimeni – yra skyrius apie Pavlovą. Iš pradžių – šunų, kuriems į gerklę įkišti specialūs fiziologiniai vamzdeliai, paveikslėliai; toliau rašoma, kad šunims duodavo ėsti, pirmiau paskambinę varpeliu. Kai varpelis skambėdavo, bet ėsti negaudavo, bandomieji nerimaudavo ir iš jų snukių nutįsdavo seilės. Tikrai įdomu!
__________________________________________

Saša Sokolovas RUS 5
Kvailių mokykla

Prie tvenkinio vedė, galima sakyti, visi mūsų apylinkų takai ir keliukai. Nuo tolimiausių pamiškėje stovinčių vasarnamių vedė siauručiai, vos praminti, beveik netikri takai. Vakarais jie vos mirguliavo, kai tuo tarpu svarbesni, nuo seno ir visam laikui praminti takai, taip nuvaikščioti, jog negalėjai nė pagalvoti, kad ant jų išdygs kokia nors žolytė, bolavo ryškiai ir vienodai. Taip jie atrodė saulei leidžiantis, taip, būtent, saulei leidžiantis, tuoj po saulėlydžio, prieblandoje. Ir štai, sueidami vienas į kitą, visi takai vedė tvenkinio pusėn. Galiausiai, likus keliems šimtams metrų iki kranto, jie susibėgdavo į vieną puikų kelią. O šis kelias, greitai prabėgęs šienaujamas pievas, atvesdavo į beržynėlį. Apsižvalgyk ir prisipažink: blogai ar gerai jausdavais, kai vakare, prietemoje, įvažiuodavai į miškelį dviračiu? Gerai. Todėl, kad dviratis – visada geras dalykas, koks bebūtų oras ar tavo amžius. Paimkim kaip pavyzdį kolegą Pavlovą. Jis buvo fiziologas, atlikinėjo įvairius bandymus su gyvūnais ir daug važinėjo dviračiu. Viename mokykliniame vadovėlyje – tu, aišku, prisimeni tą knygą – yra visas skyrius apie Pavlovą. Pradžioje sudėti paveikslėliai, kuriuose pavaizduoti šunys su kažkokiais specialios paskirties fiziologiniais vamzdeliais, įsiūtais į gerklę, ir paaiškinta, kad šunys įprasdavo gauti ėdalą pagal skambutį, o kai Pavlovas neduodavo jiems ėdalo ir tik be reikalo skambindavo, – gyvūnai jaudindavosi ir jiems tekėdavo seilės – tiesiog stebėtina.
__________________________________________

Kvailių mokykla RUS 6

Takeliai, keliukai – visa mūsų apylinkėje vedė prie tvenkinio. Nuo pačių tolimiausių, miško pakrašty stūksančių poilsinių driekėsi plonyčiai, vos įžiūrimi, beveik netikroviški takeliukai. Jie vos -ne –vos šmėžavo blyksteldami vakaro prieblandoje, kai tuo tarpu reikšmingesni, nuo seno ir amžiams įminti takai bei keliukai, taip sutrempti, kad apie kokios nors žolytės prasiskverbimą viršun nebuvo galima net pagalvoti – tokie takeliai ir keliukai bolavo aiškiai ir užtikrintai. Suprantama, visa tai- leidžiantis saulei, vakaro žaroje.Ir štai, įsiliedami vieni į kitus visi takeliai vingiavo artyn prie tvenkinio. Galiausiai, likus keletui šimtų metrų iki kranto, jie visi susijungė į vieną puikų kelią. Ir tas kelias, pradžioje vingiavęs pakraščiu, vėliau nėrė gilyn į beržynėlį. Apsidairyk ir prisipažink: buvo gera ar ne, vakare temstant, važinėtis po giraitę dviračiu?Gera. Dviračiu – visada gera; bet kokiu oru, bet kokio amžiaus. Pavyzdžiui, kolega Pavlovas. Jis buvo fiziologas, atlikinėjęs įvairiausius bandymus su gyvūnais ir daug važinėjęsis dviračiu. Viename mokykliniame vadovėlyje- tu, savaime suprantama, prisimeni tą knygą- yra visas skyrius apie Pavlovą. Pradžioje paveiksliukuose pavaizduoti šunys su kažkokiais vamzdeliais, įsiūtais į gerkles ir aiškinama, kad šunys pripratinti gauti ėdesį suskambus skambučiui , o kai Pavlovas jų nešėrė, o tik tuščiai skambino- tada gyvūnai jaudinosi ir seilėjosi – tiesiog neįtikėtina.
___________________________________________

Saša Sokolovas RUS 7
Mokykla kvailiams

Iš tikrųjų link tvenkinio vedė visi takeliai ir keliukai, kiek tik jų buvo mūsų apylinkėse. Nuo labiausiai nutolusių vilų, stovinčių miško pakraštyje, vedė plonyčiai, silpni, beveik netikri takeliai. Vakare jie vos vos švytėjo, mirgėdami, kai tuo tarpu rimtesni takeliai, išminti senų seniausiai ir visiems laikams, tiek ištrypti keliukai, kad net nebuvo kalbos, kad juose kada nors suželtų kokia nors žolė, - tokie takeliai ir keliukai švytėjo ryškiai, baltai ir lygiai. Per saulėlydį, taip, žinoma, per saulėlydį, iš karto po saulėlydžio, prieblandoje. Ir štai, įtekėdami vieni į kitus, visi takeliai vedė tvenkinio kryptimi. Galų gale, likus keliems šimtams metrų iki kranto, visi susiliejo į vieną puikų kelią. Kurį laiką šis kelias ėjo šienaujamomis pievomis, po to įbėgo į beržų giraitę. Apsidairyk ir prisipažink: blogai ar gerai yra vakare, pilkoje šviesoje, dviračiu įvažiuoti į giraitę? Gerai. Todėl, kad dviratis – visada gerai, bet kokiu oru, bet kokiame amžiuje. Paimkim, pavyzdžiui, kolegą Pavlovą. Jis buvo fiziologas, darė įvairius bandymus su gyvūnais ir daug važinėjo dviračiu. Viename mokykliniame vadovėlyje – tu, žinoma, prisimeni tą knygą – yra atskiras skyrius apie Pavlovą. Pirma paveikslėliai, kuriuose nupiešti šunys su kažkokiais fiziologiniais vamzdeliais, įsiūtais jiems į gerklę, ir parašyta, kad šunys įprato gauti maisto suskambus skambučiui, o kai Pavlovas jiems maisto neduodavo, tik tuščiai skambindavo – tada gyvūnai jaudindavosi ir jiems tekėdavo seilės – tiesiog nuostabu.
___________________________________________

Saša Sokolov RUS 8
Kvailių mokykla

Šiaip jau, tvenkinio linkui vedė kiekvienas kelias ir takelis mūsų apylinkėj. Nuo labiausiai nutolusių vasarnamių pamiškėje tįso plonyčiai, silpni, veik netikri takučiai. Jie vos švytėjo vakarais mirksėdami, tuo metu kai reikšmingesni takai, praminti senovėje ir visiems laikams, keliukai tokie negyvi, kad nė kalbos negalėjo būti, kad ant jų atsirastų bent menkiausia žolytė, – tokie takai ir keliukai švytėjo aiškiai, baltai ir tolygiai. Taip būna saulėlydyje, taip, žinoma, saulėlydyje, tik iškart po saulėlydžio, temstant. Taigi štai, vienas į kitą įsiliedami takeliai vedė link tvenkinio. Galiausiai, iki kranto likus keliems šimtams metrų, jie jungėsi į vieną puikų kelią. Ir šitas kelias truputį ėjo pievomis, o paskui – pro beržyną. Atsigręžk ir prisipažink: bloga ar gera buvo vakare, pilkoj šviesoj, įvairuoti į beržyną dviračiu? Gera. Nes dviratis – visada gerai, bet kokiu oru, bet kokiame amžiuje. Štai, pavyzdžiui, kolega Pavlovas. Jis buvo fiziologas, darė visokius eksperimentus su gyvūnais ir daug važinėjosi dviračiu. Viename mokykliniame vadovėlyje – tu, žinoma, atsimeni tą knygą – yra visas skyrius apie Pavlovą. Pradžioje ten paveiksliukai, kuriuose nupiešti šunys su kažin kokiais specialiais fiziologiniais vamzdeliais, įtaisytais gerklėn, ir paaiškinta, jog šunys pripratę gauti maistą pagal skambutį, o kai Pavlovas jiems neduodavęs ėdalo, o tik veltui skambindavęs, tada gyvūnai jaudindavęsi ir varvindavę seiles – tiesiog stebuklas.
____________________________________________

RUS 9 pasitraukė iš konkurso 2008-11-16

____________________________________________

Aleksandras Sokolovas RUS 10
Mokykla kvailiams

Prie tvenkinio vedė, iš esmės, visi takeliai ir keliukai, visi mūsų vietovėje. Nuo pačių tolimiausių vasarnamių, išsidėsčiusių prie miško krašto, vedė ploni, silpni, beveik netikri takeliai. Jie vos švytėjo, mirgėjo vakare, tuo tarpu, kai labiau reikšmingesni takeliai, išmindžioti iš seniau ir su visam, keliukai taip ištrypti, kad negalėjo būti nė kalbos, jog ant jų augtų nors kokia žolė – tokie keliukai ir takeliai švietė aiškiai, baltai ir lygiai. Tai tik saulėlydžio metu, taip, tikrai saulėlydžio, iš karto po jo, prieblandoje. Ir taip, įsiliedami vieni i kitus, visi takeliai vedė į tvenkinio pusę. Galų gale, už kelių šimtų metrų iki kranto, jie susijungia į vieną nuostabų kelią. Šis kelias šiek tiek ėjo per šienaujamas pievas, paskui įžengdamas į beržų miškelį. Apsidairyk ir prisipažink: gerai ar blogai buvo vakare, pilkumoje, dviračiu įlėkti į miškelį? Gerai. Dviratis – visada gerai, bet kokiu oru, bet kokiame amžiuje. Pavyzdžiui kolega Pavlovas. Jis buvo fiziologas, darė visokius bandymus su gyvūnais ir daug važinėjo dviračiu. Viename mokykliniame vadovėlyje – tu, savaime suprantama, prisimeni šią knygą – yra specialus skyrius apie Pavlovą. Pradžioje yra paveikslėliai, kuriuose nupiešti šunys su kažkokiais vamzdeliais, įsiūtais į gerklę, ir aiškinama, kad šunys įpratę gauti maistą skambant skambučiui, o kai Pavlovas neduodavo jiems maisto, tik skambindavo, tada gyvūnai jaudindavosi ir jiems tekėdavo seilės – tai tiesiog stebina.
____________________________________________

Saša Sokolovas RUS 11
Durnių mokykla

Visi keliai ir takeliai mūsų gyvenvietėje vedė prie tvenkinio, visi iki vieno. Nuo pačių tolimiausių vasarnamių, kur prie miško, driekėsi siauri, silpni, beveik netikri takeliai. Sutemus jie vos švietėsi, blankiai mirgsėdami, o kiti, daug platesni keliai, nuo seno taip praminti ir išmindžioti, kad menkiausios vilties nebuvo, jog kokia žolelė čia kada nors prasikaltų, - tokie keliai ir takeliai buvo lygūs ir iš tolo ryškiai švietė Taip, tai būdavo per saulėlydį, saulei leidžiantis, vos tik jai pradingus, prieblandoje. Ir štai, įtekėdami vieni į kitus, šie takeliai vinguriavo tvenkinio link, kol galiausiai, likus keliems šimtams metrų iki kranto, susiliejo į vieną puikų kelią. Šis vingiavo pradalgėmis, o toliau suko į beržynėlį. Apsidairyk, ir prisipažink: ar smagu buvo vakarą, pilkoje šviesoje, dviračiu įriedėti beržynėlin? Smagu. Juk važinėti dviračiu visada malonu – bet kokiu oru, bet kokiame amžiuje. Štai, pavyzdžiui, kolega Pavlovas. Jis buvo fiziologas, darė visokius bandymus su gyvūnais ir dažnai važinėjosi dviračiu. Viename mokykliniame vadovėlyje – neabejoju, kad pameni tą knygą – yra skyrius apie Pavlovą. Jo pradžioje vaizduojami paveikslėliai, kur nupiešti šunys, su po kaklais prisiūtais kažin kokiais fiziologiniais vamzdeliais, o toliau aiškinama, jog šunys įpratę gauti maisto pagal skambutį, ir, kai Pavlovas neduodavo jiems ėsti, bet tik tuščiai skambino - gyvūnai susijaudindavo ir jiems imdavo tekėti seilės – tiesiog nuostabu.
____________________________________________

Saša Sokolov RUS 12
Mokykla kvailiams

Prie kūdros vedė iš esmės visi takeliai ir keliukai, visi mūsų vietovėje. Nuo pačių tolimiausių vasarnamių, išsidėsčiųsių miško pakrašty, vedė laibi, menki, beveik netikri takeliai. Jie vos švytėjo vakare, blėsčiodami, tuo tarpu žymesni takeliai, nupėdinti iš seno ir visam laikui, takeliai ant tiek sugniuždyti, jog negalėjo būti nė kalbos, kad juose suželtų nors kokia tai veja – tokie takeliai švytėjo vaiskiai, baltai ir tolygiai. Tai saulei leidžiantis, taip, suprantama, saulei leidžiantis, tik tuoj pat po saulėlydžio, prietėmiu. Ir štai, įsiliedami vienas į kitą, visi takeliai vedė kūdros link. Galiausiai per kelis šimtus metrų iki kranto jie jungėsi į vieną puikų kelią. Ir tas kelias ėjo mažumėlį šienaujamais plotais, o po to įžengdavo į beržyną. Apsižvalgyk ir prisipažink: bloga ar gera buvo vakare, blausioje šviesoje, įvažiuoti į beržyną dviračiu? Gera. Nes dviratis – tai visuomet gerai, bet kokiu oru, bet kokiame amžiuje. Štai, pavyzdžiui, kolega Pavlovas. Jis buvo fiziologas, darė įvairius bandymus su gyvūnais ir daug važinėdavo dviračiu. Viename mokykliniame vadovėlyje – tu, žinoma, atsimeni šitą knygą – yra tam tikras skyrius apie Pavlovą. Iš pradžių eina paveikslėliai, kuriuose nupiešti šunys su kažkokiais specialiais fiziologiniais vamzdeliais, įsiūtais į gerklę, ir aiškinama, kad šunys įprato gauti ėdalą sulig skambučiu, o kai Pavlovas neduodavo jiems ėdalo, o tik veltui skambindavo – tada gyvūnai jaudindavosi ir jiems bėgo seilės – tiesiog neįtikėtina.
_____________________________________________

Saša Sokolovas RUS 13
Kvailių mokykla

Prie kūdros, tiesą sakant, vingiavo visi mūsų apylinkės keliai keleliai. Nuo pačių tolimiausių vasarnamių, esančių miško pakraštyje, buvo nutįsę vos įžiūrimi siauri kaip siūlas, kurių ir taku negalim būtų vadinti, takeliai. Jie vos vos ryškėjo vakarais, ribėjo, o nuo seno mindomi platesni takeliai taip suplūkti, jog negalėjo dygti jokia žolė. Tokie keliai takeliai švietė ryškiai, baltai ir lygiai. Taip būdavo saulei leidžiantis, tikrai leidžiantis, tiktai ką tik nusileidus, prietemoje. Ir taip subėgdami vienas į kitą keleliai vedė kūdros pusėn. Pagaliau, likus iki kūdros keliems šimtams metrų, jie susijungdavo į vieną puikų kelią. Šis kelias šiek tiek vingiavo šienaujamomis pievomis, po to dingdavo beržynėlyje. Apsidairyk ir prisipažink: blogai ar gerai buvo vakaro pilkoje šviesoje įvažiuoti į beržynėlį dviračiu? Gerai! Gerai todėl, kad dviratis gelbsti visada ir bet kokiu oru ir tinka bet kuriam amžiui. Pasimokykime iš kolegos Pavlovo. Jis buvo fiziologas, atlikdavo įvairius bandymus su gyvuliais ir daug važinėjo dviračiu. Viename mokyklos vadovėlyje — tu, žinoma, atsimeni šią knygą — yra atskiras skyrius apie Pavlovą. Pradžioje yra paveikslėliai, kuriuose nupiešti šunys su kažkokiais ypatingais fiziologiniais vamzdeliais, įsiūtais į gerklę ir aiškinama, kad šunys įprato ėsti pagal skambutį, o kai Pavlovas neduodavo ėdesio, bet tik skambindavo – tada gyvuliai jaudindavosi ir iš jų vamzdeliais tekėdavo seilės. Tiesiog nuostabu!
______________________________________________

Saša Sokolovas RUS 14
Kvailių mokykla

Iš tikro prie kūdros vedė visi mūsų vietovės takai ir takeliai.
Nuo pačių tolimiausių vilų, išsidėsčiųsių miško pakraštyje, vedė plonyčiai, silpnučiai, beveik netikri takeliai.
Po saulėlydžio , tik tik nusileidus saulei, vakaro prieblandoje jie virpėdami vos ne

Meninio vertimo konkursas. RUSŲ k. vertimai

Nariams

Naujienlaiškis