P.U. Dinio padėkos žodis
Šv. Jeronimo premijos įteikimo proga
2007 m. rugsėjo 28 d.
 
Jungtis pro/per kitų žodžius, arba kai verčiu...
 
Dar prieš vasarą man pranešė, kad šia proga „būtų įdomu išgirsti mano asmeninį požiūrį į vertėjo amatą, santykį su vertimu, patirtį verčiant“ ir panašiai... Pagalvojęs supratau, nors ir gėda prisipažinti, kad iki šių dalykų dar nebuvau rimtai apmąstęs. Apie amatą gal ir taip, aš pavadinau vertimą savo paraleline aistra, gyvuojančia kartu ir šalia filologijos bei kalbotyros mokslinių tyrinėjimų [1]. Bet apie savo paties santykį su vertimu ir apie asmeninį patirtį verčiant (o ypač poeziją), tiesa sakant, niekados nebuvau rimtai pagalvojęs...
Sutinku su tais, kurie mano, kad geriausias būdas apmąstyti bet kokią temą yra pradėti nuo mąstomojo objekto pavadinimo. Taigi, pasakysiu, kad mano santykis su vertimu papraščiausiai išreiškiamas veiksmažodžio versti esamojo laiko pirmuoju vienaskaitos asmeniu: verčiu. Iš tikrųjų, vertėjas yra tas, kuris sako: aš verčiu. Ir kaip vertėjas toksai „aš“ yra veiksmažodžio versti veiksnys ir atlikėjas. O vertimas nusako paties šio veiksmažodžio veiksmą (lygiai taip, kaip gyvenimas iš veiksmažodžio gyventi, mylėjimas veiksmažodžio mylėti, arba galų gale mirimas nusako veiksmažodžio mirti veiksmą). Lietuvių kalbinis pergyvenimo kampas (kaip, beje, pasakytų Antanas Maceina) yra veiksmas, procèsas.
*
Patirtis verčiant (tiek poeziją, kiek prozą) man parodė, kad vertėjas turi atskleisti ir išnaudoti visą veiksmažodžio versti galią, taip pat ir jo galimas metamorfozes. Joks prefiksas jam nėra svetimas. Vertėjui versti yra netik išversti, bet ir apversti, atversti, įversti, nuversti, paversti, perversti, priversti, suversti, perversti, užversti ir dar daugiau. Taip, kad originalas yra netik vertėjo išverčiamas, bet taip pat įvairiai apverčiamas, atverčiamas, įverčiamas, nuverčiamas, paverčiamas, perverčiamas, priverčiamas, suverčiamas, perverčiamas, užverčiamas ir dar daugiau... Manyčiau, kad visame tame slypi, ir tam tikra vertėjo poetika. Arba bent jos užuomazgos ar bandymai.
Iš tikrųjų, kaip virškinimas prasideda jau burnoje, taip pat vertimas prasideda jau skaitant. Pats originalo teksto skaitymas savyje tramdo jau trykštantį ar besiveržiantį vertimą turbūt todėl, kad pats geriausias būdas suprasti patį originalą yra jį išversti. Kai kurie prozos fragmentai arba kai kurie eilėraščiai kartais pasirodo tikrai sunkiai įveikiami, tada verta prisiminti Paul’o Celan’o patarimą: „Lesen Sie, immerzu nur lesen, das Veständnis kommt von selbst [Skaitykit, iš naujo tik skaitykit, supratimas ateina savaime]“ [2].
*
Kaip žinia, poezija ir proza kalbą keičia skirtingomis kryptimis. Prozoje dažniausiai vienam ženklui suteikiama tik vieną reikšmę, tuo tarp poezijoje ženklas pasižymi būtent savo daugiaprasmiškumu. Todėl, rengdamas poezijos ir prozos antologijas, bijodavau išverstų tekstų kalbos homogeniškumo, tarsi visi autoriai kalbėtų viena (vertėjo) kalba.
Iš tikrųjų, norėdamas versti arba jau versdamas, jaučiu, kad manyje prieš vertėją nuolat kovoja filologas, ir niekas nepavyksta kol jie nesitaria ir neranda tarpusavio pasitikėjimo (sakyčiau, kol neranda „bendros kalbos“). Versdamas linkstu visai nekeisti arba kuo mažiau nutolti nuo originalo turinio. Vis dėl to nenustebinsiu, sakydamas, kad pagrindinis mano rūpestis daugiau susijęs su formaliąja procèso puse.
*
Jeigu tiesa tai, ką pasakė José Ortega y Gasset’as, kad „kalbėjimas yra vienas iš absurdiškų pratimų, dėl kurių rūpinasi žmonija“ [3], jei tai yra tiesa, tuomet ką toliau besa­kyti apie vertimą? Ką dar bepasakyti ir apie vertėjo veiklą, kuri būtų tik „rūpinimosi rūpinimasis“, tam tikro jau išsakyto žodžio albedas ar tolimesnis aidas?
Gal vertėtų pasvarstyti, koks gali būti bendras kalbėjimo ir vertimo pagrindas. Kas gali juos suvienyti ir tuo pačiu juos įgyvendinti? Turbūt tai yra išklausymas bei supratimas. Bet ką ir mes turime išklausyti bei suprasti?
Sakyčiau, išklausyti ir suprasti kito žmogaus žodžius. O vertėjas turi išklausyti bei suprasti kiekvieno jo verčiamo autoriaus ir teksto žodžius. Mes galime suprasti vienas kitą tiktai pro/per kitų žodžius. O vertėjas yra tokia jungtis, būtent pro/per kitų žodžius. Kiekvieną šventą dieną būtent pro/per kitų žodžius mes suprantame ir kitą ir save patį, būtent pro/per kitų žodžius mes sugebame geriau suprasti ir mūsų gimtąją kalbą ir tik per gimtąją kalbą žmogus supranta pasaulį ir save pasaulyje. Taigi pro/per kitų žodžius mes mes nuolat su-si-prantame... Tai yra, naudojame protu tam, kad jungtìs, vardu „vertėjas“, ne tik pasirodytų, bet ir veiktų. (Beje, tokia jungtìs slypi mumyse, nes tam tikra prasme visi mes esame vertėjais.)
*
Vertėjas yra ypatingai jautrus jungimo ir prisijungimo iššūkiui, nes pats virsta jungtimi pro/per kitų žodžius. O kaip gi vyksta jo veikla?
Vertėjas braidžioja po niekieno ir tuo pačiu visų kalbančiųjų zoną tarp dvejų (o dažnai ir daugiau) skirtingų kalbų, jis pavojingai gyvena tarp kalbinių mįslių ir išmoksta išmintingai laikyti pusiausvyrą ten, kur viena kalba praranda savo skiriamuosius bruožius, o kita kalba dar nesurado savųjų. Kas skiriasi paviršiuje kartais neišnarpliojama gilumoje, ten, kur viena su kita susilieja kalbos ir atsiranda fantastiniai hibridai lyg sapne ar lyg apsvaigusio žmogaus sukūrti. Niekaip kitaip nesugebu įsivaizduoti tų tarpinių klijų, kuriuos Walter Benjamin vadino „grynąją kalbą“ (die reine Sprache) [4].
Manau, kad vertėjas daugmaž taip veikia pro/per kitų žodžius ir naudojasi protu susipra­timo labui.
*
Dar keletas žodžių pabaigai. Iki šiol vertėjo amatui apibūdinti buvo pasiūlyta daug palyginimų ir, labai tikiuosi, Jus man atleisit, jei ir neiškenčiau nepasiūlęs savo „jungties pro/per kitų žodžių“ idėjelės. Beje, netiksliniau, kokia vertėjo kaip jungties prigimtis. Leiskit man vaizduojamuoju būdu jį palyginti su alchemine vaza (vas alchemicus), galinčia kalbinę medžiagą pa-versti, vadinasi iš-versti, į gimtosios kalbos bei į kitų supratimo žodžių auksą (aurum non vulgi).
*
Mat, aš irgi kadaise panorau būti jungtìs, panorau tapti tokia neva „alchemine jungtimi“ tarp lietuvių ir italų kalbų. Ir aš irgi kadaise panorau tapti vertėju. Ačiū Švento Jeronimo premijos komisijai, kad tai pastebėjo ir suprato. Ačiū Lietuvos literatūros vertėjų sąjungai ir visiems čia kantriai susirinkusiems, nes Jūs ir toliau paremsite tokį mano norą.


[1] Plg. Rasa Klioštoraitytė, „Kultūros barai“, 1, 2006, p. 60-62
[2] Žr. Israel Chalfen, Paul Celan: A Biography of His Youth, NY, Persea Book.
[3] Žr. J. Ortega y Gassett, Miseria y esplendor de la traducción, in El libro de las misiones, Buenos Aires - Messico, 2a ed., pp. 129-172.
[4] Žr. W. Benjamin, Die Aufgabe des Übersetzer, Schriften, Suhrkamp, 1955, p. 9-21.

Vyksta apklausa

Balsuokite už vertingiausią 2019 m. verstinės humanitarinės literatūros knygą!

Dalyvauti apklausoje

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis