Valdo V. Petrausko,
2007 m. Šv. Jeronimo premijos laureato,
padėkos žodis

Garbė Žodžiui, visos Kūrinijos skliautų spynai ir kertiniam akmeniui.
Žodžio liturgija pavadinčiau Vertėjo atliekamas apeigas, kuriose yra vietos ir įsiklausymui į autoriaus mintį, ir sielvartui, jog vardan didžio tikslo kartais tenka kai ką paaukoti, ir padėkai pirmeiviams, ir pagarbos gimtajai kalbai pareiškimui.
Daug laiko praėjo, kol Vertėjo pavardė, anksčiau rašoma pačiu smulkiausiu šriftu metrikoje, pačioje knygos pabaigoje, atkeliavo į titulinį puslapį, dar daugiau, kol visuomenė ryžosi pagerbti Vertėją, Žodžio liturgijos magistrą.
Garbė Vertėjui - Žodžio liturgijos magistrui.
„Man aišku, kaip žmonės ėmė gerbti vieni kitus. Mokslininkas privalėjo pagerbti netgi kroviką, nes kroviko asmenyje jis pagerbdavo Dievą, kurio Pasiuntiniu buvo ir krovikas. Kad ir koks vertingas buvo vienas ir nereikšmingas kitas, nė vienas negalėjo pavergti kito: Pasiuntinio negalima žeminti. Pagarba žmogui neskatindavo gėdingo keliaklupsčiavimo prieš asmenybės menkystę, bukumą ir ne-mokšiškumą, nes Žmogus visų pirma buvo gerbiamas kaip Dievo Pasiuntinys. Taip meilė Dievui kūrė tarp žmonių taurius santykius – viską darė Pasiuntiniai, o ne asmenybės.
Mano civilizacija, Dievo įpėdinė, sukūrė pagarbą Žmogui, nepriklausomai nuo jo asmenybės.“
Įsiklausykime. Tai Antuano de Sent-Egziupery žodžiai.
Mintį pagerbti Vertėją, įsteigiant atitinkamą premiją, sovietiniais laikais puoselėjo poetas ir vertėjas Eugenijus Matuzevičius ir įgyven-dino ją, įveikęs begalę biurokratinių barjerų, o svarbiausia – Rašytojų sąjungoje vyravusį požiūrį į vertėją, kaip „techninį darbuotoją“.
Nuėjo į nežinią sovietmečiu Eugenijaus Matuzevičiaus pastangomis įsteigta Antano Venclovos vertimo premija – pernelyg kontrover-siškas buvo jos pavadinimas, kuris tuomet netgi pačiam tos idėjos sumanytojui atrodė nelabai priimtinas („Ką beveiksi, kitaip partija ir vyriausybė nepatvirtins“, - pajuokavo E. Matuzevičius, kai mes keliese svarstėme tą mintį. Beje, internete neradau jokių duomenų apie tai, kad pirmasis jos laureatas buvo amžinatilsį beveik šimtmečio sulaukęs Edvardas Viskanta, nemirtingojo Bokačo vertėjas.). Ir tik laisvoje Lietuvoje, ir tai kone po dviejų dešimtmečių, susikūrus Lietuvos literatūros vertėjų sąjungai, vėl atgimė ir, savaime su-prantama, ne be nemažų pastangų įsikūnijo mintis atiduoti pagarbą Vertėjui, įsteigus Šv. Jeronimo premiją.
Jau keturiasdešimt metų atlieku Vertėjo apeigas, sulig kiekviena knyga pasinerdamas į naują būtį, naują kultūrą, atskleisdamas daž-nai nežinomus lobius, praturtinančius ne tik mane, bet ir gimtąją literatūrą. Atlieku tas apeigas keliaudamas po pasaulį, prisiliesdamas prie išminties klodų, glūdinčių Prancūzijoje, Lotynų Amerikos žemyne, Italijoje ir Portugalijoje, Ispanijoje ir Kanadoje, savo tėvynėje pagarsindamas tokius autorius kaip Julio Cortázar (Chulijas Kortasaras), Gabriel Garcia Márquez (Gabrielis Garsija Markesas), Miguel de Unamuno (Migelis de Unamunas), Miguel Cervantes de Saavedra (Migelis Servantesas de Saavedra), Michael Ondaatje (Maiklas Ondačis), Margaret Atvood (Margaret Etvūd), José Saramago (Žozė Saramago). Jorge Luis Borges (Chorchė Luisas Borchesas), vie-nas žymiausių pasaulio rašytojų, nesidrovėjo pripažinti, kad tik vertėjų dėka jo kūryba tapo plačiai žinoma ir vertinama visame pasau-lyje.
Kiekvienas užsienio autorius – tai nauja kultūra, naujas, savitas pasaulis, dažnai menkai pažįstamas, kurį reikia perprasti ir priartinti, kitaip tariant, „prisijaukinti“, kad organiškai įsilietų į gimtosios kalbos tradiciją. Vienas sudėtingesnių vertimų buvo Gabriel Garcia Márquez „Patriarcho ruduo“ – teko skaityti, skaityti, skaityti ir ne tik Lotynų Amerikos garsųjį klasiką – Nikaragvos poetą Rubeną Dariją, kuriuo remiasi romanas, bet ir klasikinę lietuvių literatūrą, didįjį lietuvių kalbos žodyną, bandyti įvairius raktus, kad galėčiau praverti duris į magiškąją tikrovę. Vien tik romano pradžią nešiojausi galvoje ištisas dvi savaites, kol pagaliau suradau „raktą“ ir įėjau į romaną. Ir iš tikrųjų didžiavausi, kai pagaliau Garcia Márquez prabilo lietuviškai. Ir didžiausias mano triūso įvertinimas buvo poeto Albino Žukausko, vieno žodingiausių Lietuvos poetų, žodžiai: „Dar niekada nesu skaitęs tokio įspūdingo vertimo. Pradėjau skaityti namie, o nuvažiavęs į Palangą, susigriebiau, kad palikau knygą Vilniuje, ir nubėgau į knygyną nusipirkti kitos.“ Tai jis pirmasis paste-bėjo, kad G. Garcia Márquez romanas – poetinė proza.
Vertėjas negali apsiriboti vien savo leksika. Verčiant bet kuria kalba parašytą knygą, būtina ieškoti savotiško atitikmens gimtojoje literatūroje, kitaip svetimkalbis autorius pakibs beorėje erdvėje. Pavyzdžiui, versdamas Miguel Cervanteso „Don Kichotą“, iš naujo perskaičiau (pasak žymaus kalbininko ir vertėjo Aleksandro Žirgulio, „su pieštuku rankoje“) S. Daukantą, A. Baranauską, A. Vienuolį, V. Krėvę, Lazdynų Pelėdą ir daugelį kitų mūsų aukso fondo autorių. P. Cvirka, I. Šeinius, Žemaitė – mano gyvenimo palydovai. Di-džiuosius kalbų žodynus ragino skaityti G. Flaubert'as, Stendhalis, nepasidrovėjęs prisipažinti, jog kalbos aiškumo mokosi iš Napoleo-no Kodekso, o kalbos turtų semiasi iš Akademinio žodyno, kiekvieną dieną tam nešykštėdamas laiko. Šiaip ar taip, verčiama ne tuš-čioje vietoje, bet tam tikroje kultūrinėje terpėje, kuri turi susiklosčiusias tradicijas.
Tiesa, dabar atsirado dar vienas pagalbininkas – internetas. Versdamas M. Atwood romaną „Oriksė ir Griežlys“, beje, vieną pačių sudėtingiausių vertimų (taip dažniausiai atrodo, kai kiti „sudėtingiausi“ jau praeityje), beveik ištisus metus naršiau po įvairias svetai-nes ieškodamas reikalingų duomenų. Internetas pasitarnavo ir verčiant José Saramago romaną „Rikardo Rejišo mirties metai“: ne-įmanoma išversti kelių portugalų poezijos šviesulio Fernando Pessoa (kuris yra romano ašis) eilučių, neperskaičius viso eilėraščio. Nemanau, kad tobulai išverčiau, galbūt galima dar tobulinti, metus pastudijavus visą F. Pessoa kūrybą.
Džiaugiuosi, kad mano kūryba įvertinta šv. Jeronimo premija. Dėkoju vertinimo komisijai – vertėjai Dianai Bučiūtei, Laimantui Jonu-šiui (pirmininkui), Audriui Musteikiui, Lietuvių kalbos instituto Kalbos kultūros skyriaus vyresniajai mokslo darbuotojai dr. Ritai Miliū-naitei ir VU Skandinavistikos centro lektorei dr. Ievai Steponavičiūtei-Aleksiejūnienei, - nepagailėjusiai laiko susipažinti su mano pas-tarųjų trejų metų darbais ir įvertinusiai mano nuopelnus meninio vertimo baruose.
Šiemet Tarptautinė vertėjų – šv. Jeronimo – diena nepalyginamai džiugesnė: pagaliau pelnytai įvertintas lietuvių literatūros vertėjas į italų kalbą, lietuvių literatūros ir kalbos populiarintojas Italijoje, Pizos universiteto baltistikos profesorius ir Vilniaus universiteto garbės daktaras Pietro U. Dini. Džiaugiuosi, kad teko garbė kadaise su juo bendradarbiauti ir nuoširdžiai sveikinu jį.

Nariams

Naujienlaiškis