MARTYNA BRAŽIŪNAITĖ
Žmogus ir istorija po didinamuoju stiklu
Leena Lander. ĮSAKYMAS. Iš suomių k. vertė Aida Krilavičienė. – Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2007.
Publikuota: Literatūra ir menas 2010-04-09
„Seneliui niekad nepatiko tai, kad rašau. Bet nepatiko ir tai, kad lioviausi“, – knygos pradžioje išsitaria suomių rašytojos Leenos Lander romano „Įsakymas“ pasakotojas (p. 8). Lyg prabėgom į kūrinio pasaulį mestelėta užuomina tampa pagrindiniu pasakojimo motyvu. Ši istorija išausta iš slegiančių prisiminimų ir numanymų, nes apie savo tėvų praeitį mes negalime žinoti visko. Rašymas tam, kad būtų išsaugota istorinė atmintis, kuri yra didžiausias mirusiųjų turtas. O gyviesiems – vienintelė galimybė išsivaduoti iš kankinančios nežinios ir neatsakytų klausimų. Knygos pabaigoje paaiškėja, kad fiktyvaus pasakotojo senelis yra vienas iš knygos veikėjų – našlaitis Einas, užaugęs našlaičių pataisos namuose.
Leenos Lander romanas „Įsakymas“ nėra lengvai skaitomas. Jis persunktas niūrios egzistencialistinės filosofijos, gniuždančios karo mašinos prispaustų žmonių nevilties istorijų, froidistinių kompleksų ir apokaliptinių nuojautų. Įdomu tai, kad šio ir 15 kitų kūrinių vertėja Aida Krilavičienė suomių kalbą išmoko savarankiškai, bet nuo 1997 m. beveik kasmet išleidžia mažiausiai po vieną nemažo kūrinio vertimą. 2006 m. ji užėmė garbingą „Metų vertėjo krėslą“, o 2008 m. buvo apdovanota Suomijos ir Lietuvos kultūros fondo pripažinimo premija. A. Krilavičienė daugiausia verčia istorinius Mikos Waltario romanus, bet jos plunksna prisidėjo ir prie šiuolaikinių Suomijos autorių Arto Paasilinnos, Leenos Lander, naujai pažvelgusių į suomių gyvenimo būdą, vertybes, mentalitetą ir istorinę patirtį, kūrybos sklaidos Lietuvoje.
„Įsakymas“ pasakoja apie pilietinio karo sukiršintą jaunos, vos pradėjusios formuotis šalies visuomenę ir lemtingo istorinio lūžio atgarsius sujauktose žmonių sąmonėse. Į neutralų trečiojo asmens pasakojimą retsykiais įsiterpia autentiškos trijų pagrindinių veikėjų mintys – tarsi pašnibždomis tariama išpažintis, liudijanti vidines būsenas. Mina – jauna idealistė, vaikystėje patyrusi religijos fanatiko tėvo smurtą ir netikėtai gavusi palankią progą atkeršyti už turtingų ponų nuskriaustą seserį ir nelaimingą meilę aukštesnės socialinės padėties vyrui. Aras – tėvų lūkesčių neišpildęs sūnus palaidūnas, geraširdis klajoklis, nerandantis vietos po saule, tačiau naiviai ieškantis teisybės ir atleidimo. Emilis – išminties ir piktdžiugiškos pašaipos, ironijos ir sarkazmo tėvas, per daug pažįstantis pasaulį ir žmogaus prigimtį, kad dar kuo nors tikėtų. Nerimo, nusivylimo, beprasmybės nuojautomis romanas primena egzistencinės tematikos kūrinius, bet jo potekstėje slypintis nacionalinis elementas ne mažiau svarbus už bendražmogiškus dalykus. Bene tiksliausiai šį suomių tautos reiškinį galima paaiškinti, remiantis viena svarbiausių suomišką identitetą apibrėžiančių sąvokų sisu, t. y. ištvermę, valios jėgą, ryžtą ir atsparumą nelaimės akivaizdoje reiškiančiu bruožu, kuris būdingas daugeliui veikėjų – motinos apleistam ir giminaičių patyčias nuolat kenčiančiam berniukui, jaunai kovotojai už proletariato teises, vyriausio sūnaus netekusiam didelės šeimos maitintojui ir kitiems. Šis motyvas vienur įvardijamas tiesiogiai, kitur – suvokiamas iš konteksto. A. Krilavičienė minėtą savybę išvertė taip: Ir visoj toj baisybėj našlaitis jaunuolis, ginkluotas vien suomišku pajėgumu pavojus verst į pergales. (p. 137). Taigi vertėja sukonkretino originale pavartotą žodžių junginįsuomalainen sisu, interpretuodama jį kaip pajėgumą, nors ir šiek tiek nutolusį nuo pirminės reikšmės, tačiau stilistiškai čia puikiai tinkantį.
Pradėjau nuo konkretaus reiškinio aptarimo, nes jis būdingas beveik visai L. Lander kūrybai. Jos herojai – vieniši, bet stiprūs žmonės, ieškantys savo gyvenimo kelio, kovojantys visų pirma su savimi, o antra – su savo tragiška lemtimi, bandantys paversti ją prasmės kupinu gyvenimu. Autorė „išbando“ veikėjų žmogiškumą sudėtingomis aplinkybėmis. Pavyzdžiui, kitos A. Krilavičienės išverstos knygos „Juodųjų drugelių namai“ pagrindinis veikėjas Juhanis patenka į paauglių koloniją, kurioje patiria ne tik smurtą ir neteisybę, bet ir gražių stebuklo akimirkų, padedančių jam laimėti kovą su blogiu. Gėrio ir blogio priešprieša yra daugelio L. Lander romanų leitmotyvas. Tačiau rašytoja, kalbėdama apie herojiškus, dramatiškus, pakilius, net šiurpius dalykus, išvengia egzaltacijos ir sentimentalumo. Veikėjų kompleksai, kančia, pasipriešinimą keičianti rezignacija ir mirties nuojauta išreiškiami grotesku, juoduoju humoru ir niūria ironija, pavyzdžiui, J. W. Geothe’s poema „Girių karalius“ paverčiama negyvo ungurio nekrologu. Vietomis matome asociacijų su nukryžiuotu Atpirkėju. Romane susipina religiniai, kultūriniai, istoriniai, filosofiniai motyvai, sudėtingos etinės problemos (vykdyti įsakymą ar klausyti sąžinės balso?) ir „gyvenimiškumas“, žmonių tarpusavio santykiai, savo tapatybės paieškos.
L. Lander pasakojimo stilius gana lakoniškas, sakiniai trumpi, psichologinės įžvalgos ir filosofiniai samprotavimai perteikiami kalbant apie paprastus, konkrečius dalykus. Kita vertus, kalba yra vaizdinga, „nušlifuotas“ kiekvienas žodelis, o raiškos priemonių įvairovė stulbinamai turtinga. Vertėjai pavyko subtiliai perteikti kūrinio turinį, raišką, intertekstualumą, kultūrinius niuansus – tiesa, kartais lietuvių kalbos atžvilgiu kiek neįprastomis leksinėmis priemonėmis: Rūškanas lietus taškena liuginą kelią į kiemą (p. 44); Šią valandą žlugusios darbininkiškos misijos kankinė nedrybso lovoje, bet tūno lango nišoj charakteringai susigaužus ir rankom apsivijus suriestas kojas (p. 41); Prie šaltinio atėjęs gerti briedis žiūri į jį austinėm akim (p. 36); Gal kitados jame plaukiojo žuvys – nedideli raudoni karpiai – ir mieguistu nelyg jūros mergelių plūkavimu savotiškai ramindavo bepročius (p. 84). Jis vienas stovėjo ant neapmatomo, dumšlėm sukritusio sniego apkloto... (p. 10). Vis dėlto šiuo aspektu vertėjos kartais persistengta, šiek tiek pagražinta ir pasakyta stipriau nei autorės – kai kur tai kliudo grakščiam ir ritmingais žodžių srautais išsiliejančiam stiliui: Antra vertus, tie teisėjai, kurie mato tik teisinga ir neteisinga ir jokio vidurio, nepastebi jaunosios nepatyrios, bet vežliai pažangos siekiančios kartos sumišimo (p. 85); Grotuoto lango košiamoj šviesoj suzyzia musė, atranda kelią ant sriubos lėkštės krašto (p. 26); Kaip visada, papliuškena gumbuotais pirštais vandenį ir nusišypso varžlia sąjungininko šypsena (p. 66); ...jos vadai mirtinai įsigiežė idėjų ir gyvenimą ėmė regėti kaip pelną kaupiančią įmonę (p. 129). Vietomis akiai kliūvant už tokių įdomybių, kyla klausimas, ar vertėja nepersistengė lietuvindama kai kuriuos sunkiai išverčiamus vaizdingus posakius. Juk būtų galima pasakyti ne nepatyrios, o nepatyrusios, ne vežliai, o atkakliai, vietoj košiamoj vartoti įprastesnį dalyvį besiskverbiančioj, o neaiškios prasmės būdvardį varžli pakeisti drovi, neryžtinga, baikšti. Be to, dažnai sutinkamos nuo įprastos vartosenos nutolusios šalutinės reikšmės: pagailiai (p.107), pastangus (p. 114), atsidrebia (p. 91), agniai (p. 67), nuramdė džiugulius (p. 208), pagela (p. 108). Tiesa, daugelyje vietų ši neįprasta, netgi reljefiška ir ypatingą aurą spinduliuojanti leksika yra tikslinga, praturtina tekstą: įninka į mintis (p. 7) skamba daug gražiau nei galvoja, tysanti (p. 24) – išraiškingiau nei gulinti, ausiai įprastas žodis belaisvė keičiamas suimtine (p. 9), kramtydamas – kąsniuodamas (p. 18), žvilgteli – dvilgteli (p. 58), vargsta – galuojasi (p. 27) ir taip toliau. Apibendrinus, vertimo stilistinė ir leksinė raiška yra labai originali, naudojamasi gausiais lietuvių tarminės leksikos šaltiniais, ypač personifikuojant gamtą: Duslus griausmas plėšo debesis. Smarkus lietus šniorija aukštus koplyčios langus, barbena malksnų stogą (p. 169). Iš meldyno purpteli pulkas ančių. Dangus suklinka jų išgąsčiu (p. 58). Išskirtinis vertimo braižas – gausiai vartojami būdiniai: pilvas lipte limpa prie nugaros (p. 191), netrukus žemė žaliuote žaliuos (p. 15), gulte nugultas parako ir mirties... (p. 31). Patys gražiausi meninės kalbos perliukai slypi ten, kur autorė sąmoningai poetino prozinę kalbą – ne veltui L. Lander vadinama viena poetiškiausių šiuolaikinės suomių literatūros prozininkių:
Aras atsistojo. Nusigręžė. Ankstyvo pavasario gležnumas stojo tarp jų. Mėnulio pjautuvas stojo tarp jų. Šešėliai ir tyla sutirštėjo tarp jų (p. 218).
Aaro kohottautui jaloilleen. Hän käänsi selkänsä naiselle. Varhaiskevään hauraus laskeutui heidän väliinsä. Kuun miekka laskeutui heidän väliinsä. Varjot ja hiljaisuus tihentyvät heidän väliinsä (WS Book well Oy, 2003, p. 279).
Egzistencinė kūrinio nuotaika, beprasmybės ir laikinumo pojūtis perteikiamas poetiniais vaizdais:
Kai rašau šias eilutes, lietus talžo obelų žiedus. Naktis baltai baltavo, bet diena tamsi. Ne viskas sutvarkyta protingai. Ir bergždžia klausinėti, kodėl. Sykį viskas pasibaigia, pėdsakai prapuola ir palieka tyla (p. 9).
Kun kirjoitan tätä, sade piiskaa kukat omenapuista. Yö oli valkea, mutta päivä pimeä. Ei kaikessa ole järkeä. Turha aina kysyä syitten perään. Kaikki loppuu aikanaan, jäljet peittyvät, hiljaisuus laskeutuu (WS Bookwell Oy, 2003, p. 10).
Romanas pasakoja apie kelių skirtingų kartų, pasaulėžiūros ir patirties žmonių kelionę į save, apie bendrumo ir žmogiškų jausmų ieškojimą per klaidas, beprasmybes ir susvetimėjimą. Slapčiausios žmogaus patirtys išreiškiamos vaizdingomis metaforomis ir simboliais:
Kai jie įžengia vidun, moteris įninka į mintis apie vėjų gairinimą sniegplutę ir ja lekiantį šunų kinkinį. Speigo kruvinai draskomas sausgysles. Skausmą ir tamsumą. Apie debesis, slenkančius pro mėnulį ir šąlančio keleivio botagą. Kraštą, po kurį bastosi sniego žmogus. Vienišiausias padaras pasaulyje. Didžiulis kaip akmens uola, bejausmis ir amžinai alkanas (p. 7).
Kun ne tulevat, nainen ajattelee tuulista jäätikköä, sillä kiitävää koiravaljakkoa. Kohman veriseksi repimiä jänteitä. Kipua ja pimeyttä. Hän ajattelee kuun poikki kulkevia pilviä ja palelevan matkaajan ruoskaa. Seutua, joka lukimies liikkuu. Maailman yksinäisintä olentoa. Järkälemäistä, tunnotonta ja aina nälkäistä (WS Bookwell Oy, 2003, p. 8).
Kaip matyti iš šių pavyzdžių, tiek originale, tiek vertime sakiniai trumpi. Daugybė dialogų sukuria įspūdį, kad veiksmas vyksta čia ir dabar, o monologais leidžiamasi į veikėjų sielos gelmes, praeitį, apmąstoma žmogiška patirtis. Vertėja išlaikė šią struktūrą, kadangi tai neblaško minčių, padeda susitelkti ir sekti kinematografišką pasakotojos žvilgsnį, aprėpiantį buities ir gamtos detales, skirtingų laikų susipynimą, pagrindinių veikėjų atsiminimus ir dabartinę jauseną. Tačiau jai neabejotinai teko susidurti su verčiamos ir gimtosios kalbos sintaksės skirtumais – suomių kalboje įprastesnė yra daiktavardinė, o lietuvių – veiksmažodinė raiška. Vertėja susidorojo su šia svetimos kalbos ypatybe, sudurtinį papildinį keisdama šalutiniu papildinio sakiniu: Emilis nužiūri, kad ant stalo padėtų rankų pirštai nepastebimai krusteli (p. 18) – Emilin katse seuraa pöydällä olevien sormien vaivihkaista nytkähtelyä (WS Bookwell Oy, 2003, p. 23). Pažodinis vertimas: Emilio žvilgsnis seka slapukišką ant stalo padėtų pirštų krustelėjimą.
Kitas dalykas, su kuriuo susiduria suo mių literatūros vertėjai, yra tai, kad suo miškai įvardis hän, būdvardžiai ir kai kurie daiktavardžiai gali žymėti tiek vyrišką, tiek moterišką giminę. Sunku pasakyti, kodėl vertėja nusprendė, kad knygos pradžioje prisistatanti(s) pasakotoja(s) yra vyras. Aš rinkčiausi moterį pasakotoją, nes romane pasakotojo(s) santykis su moterimi yra jautriausias ir intymiausias. Pasakotojo(s) ir Minos balsai kartais visiškai susilieja, atstovaudami moterišką poziciją vyrų pasaulyje, į kurį moterys tais laikais (XX a. pr.) nebūdavo noriai įleidžiamos. Galbūt vertėja tiesiog pasirinko neutralų variantą, nes autorė lyties tiksliai neįvardijo. Tačiau kitoje vietoje, kur kalbama apie jėgerį, įstrigusį negyvenamoje saloje su raudongvardiete, panašus atvejis išverstas sekant originalu ir lietuviškai skamba nenatūraliai:
– Išlikęs didvyris, – atsako Halenbergas. – Dešimt naktų su pavojinga raudonąja nakvojo negyvenamoj saloj. Beginklis.
– Uch!
– Teisėjas viską išpučia, – suglumęs sako Aras.
– Na aštuonias. Ar panašiai, – juokiasi Halenbergas. – Šiaip ar taip, ilgai.
Aras jaučia, kad veidą nesulaikomai muša raudonis.
– Su moterim, – paaiškina jis poniai Halenberg.
Ta šypsodama kilsteli antakius (p. 126).
Turbūt nesunku sutikti, kad lietuviškame tekste paaiškinimas su moterim nėra reikalingas, juk jau anksčiau pasakyta, kad nakvojo su pavojinga raudonąja. Tuo tarpu originale ši detalė yra svarbi ir intriguojanti, nes iš pradžių neįmanoma suprasti, ar punavanki yra raudonasis belaisvis ar raudonoji belaisvė. Iš keblios situacijos būtų galima išsisukti praleidžiant šį patikslinimą arba pavojingą raudonąją įvardijant tiesiog pavojingu raudonųjų priešu, o vėliau patikslinant, kad tas priešas buvo moteris.
Nepaisant tam tikrų skirtumų, tematika (pilietinis karas) ir vertybėmis (tėvynės meilė, žmogiškumas, tiesa, sąžinė) romanas artimas lietuviškai pasaulėjautai. Suomių ir lietuvių kultūra, istorija ir mentalitetas turi nemažai bendra, todėl daugelis romane esančių sociokultūrinių, gamtinių detalių lietuvio ausiai skamba visai įprastai (kad ir arklio vardas Žvaigždinis). Nemažai agrarinės kultūros atgarsių, kurie primena dar vieną lietuvių ir suomių panašumą – beveik mistišką ryšį su gamta. Skirtumas tas, kad horizontalų lygumų, miškų ir brūzgynų kraštovaizdį daugelyje vietų paįvairina nerimstanti vandens stichija ir už lietuvišką atšiauresnė gamtinė aplinka:
Kada baigsis vanduo ir prasidės atkrantė? Daugiau nepajėgiu. Daug ko nepadarė ta, kuri kažkada buvo aš. Aš liksiu žemėj. Apkabinsiu žemę ir pavirsiu medžiu. Kad ir gluosniu. Gal aš verksiu vėjyje, bet tu pavirsi dumblu, žuvys išės tau akis, liežuvį ir tavo įnagį. Tu niekuomet neverksi vėjyje, vasarai atėjus, nežaliuosi (p. 178).
Romanui „Įsakymas“ būdinga ne tik spalvinga leksika ir glausta sintaksė, bet ir kaip iš gausybės rago besipilantys šnekamosios kalbos pavyzdžiai. Gaivališka šnekamoji kalba yra viena iš svarbiausių veikėjų charakterizavimo priemonių. Autorė perteikė kalbą kaip neatskiriamą jų esybės dalį, nestokojančią nei keiksmažodžių, nei žargono, nei tarmybių. Daug kartų kartojami miten helvetissä, miten pirussa, perhana, perkele atitinka senovinius lietuvių keiksmus po paraliais, velniai rautų, po velnių ir panašius. Tačiau esama ir specifinių, sunkiai išverčiamų idiominių frazeologizmų, iššifruojamų tik pasitelkus gyvosios kalbos žinias, o ne žodyną: säänpieksämä – velnio neštas (p. 51), saatanan mustiainen – velnio čigonas (p. 54), muijanperkele – velnio boba (p. 56). Nevengdama grubių žemojo stiliaus apraiškų, keiksmažodžių, vertėja išlaikė stilistinį kūrinio bruožą – žemojo ir aukštojo stiliaus, šnekamosios ir meninės kalbos vienovę.
Dėl stilistinių ypatybių – ironijos, grotesko, sąmonės srauto, bjaurumo estetikos – derinimo su amžinomis sūnų palaidūnų, teisybės ieškotojų, žmonijos žiaurumo aukų temomis „Įsakymas“ yra tiek modernus, tiek tradicinis kūrinys. Autorė nuvainikavo perdėtą heroizmą ir sukūrė moters karės įvaizdį. Polemizuodama su XX a. rašytoju Ilmari Kiantu, kuris ragino naikinti bolševikų pusės kovotojas, ji vis dėlto nebando įtikinti kokia nors tiesa. Svarbiausias dalykas – pats pasakojimas ir išsaugota istorinė atmintis.
