Ekspertai – apie geriausias metų verstines knygas: temos, tendencijos ir tai, kuo jos padarė įspūdį

Audrius Ožalas
Šaltinis: 15min
2016-06-11

Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos (LLVS) septintus metus rengtuose Metų verstinės knygos rinkimuose šią savaitę paskelbtas geriausių kūrinių penketukas. Penketuką atrinkę ekspertai šiame interviu dalijasi įžvalgomis apie įdomiausias praėjusiais metais išleistas knygas, apie tai, kas knygų leidyboje džiugina, ko trūksta, kokias tendencijas galima pastebėti pastaraisiais metais.

LLVS ekspertai – Laurynas Katkus, Audrius Ožalas, Rūta Šlapkauskaitė, Marius Burokas ir Gediminas Pulokas išrinko penkias knygas, į kurias vertėtų atkreipti dėmesį visiems, besidomintiems rimtąja šiuolaikine literatūra.

Į penketuką pakliuvo šie kūriniai:

Atxaga Bernardo. Obabakoak. Iš ispanų kalbos vertė Alma Naujokaitienė. – „Kitos knygos“.
Barnes Julian. Gyvenimo lygmenys. Iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijenienė. – „Baltos lankos“.
Koch Herman. Vakarienė. Iš olandų kalbos vertė Aušra Gudavičiūtė. – „Baltos lankos“.
MacLeod Alistair. Menka bėda, jeigu... Iš anglų kalbos vertė Violeta Tauragienė. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.
Pelevin Viktor. Vabzdžių gyvenimas. Iš rusų kalbos vertė Dalia Saukaitytė. – „Kitos knygos“.

– Kokias tendencijas galima įžvelgti vertinant praėjusius verstinių knygų leidybos metus? Ar buvo kažkokios temos, problematika, aprašomi laikotarpiai, kurie buvo itin pastebimi? Atrodo, kad labai svarbi kultūrų susiliejimo, tapatybės paieškų tema.

Gediminas Pulokas: Ne į knygų turinį, o į jas išleidusių leidyklų sąrašą žvelgiant, pastebėtina, kad didžiausia šalies leidykla „Alma littera“ po ilgesnės pertraukos vėl grįžta ir prie rimtesnės, išliekamąją vertę turinčios literatūros. Nežinia, ar tai ilgalaikis strateginis, ar, veikiau, atsitiktinis, nuo asmeninės leidykloje dirbančių žmonių iniciatyvos priklausantis žingsnis (maždaug: mėginam leisti, o kaip bus – pamatysim), tačiau iš to, matyt, galima daryti išvadą, kad yra požymių, jog knygų leidybos reikalai Lietuvoje atsigauna. Kitos, tradiciškai vertingesnę verstinę literatūrą leidžiančios leidyklos šiemet tai darė ir toliau. Ir tai džiugu.

Vertinant turinio atžvilgiu, bent man labiausiai į akis krito dvi įvairiopai „apžaidžiamos“, neretu atveju ir tarpusavyje persipinančios, temos: karas (tarkim, Anthony Doerrio „Neregimoji šviesa“, Lea Singer „Koncertas kairiajai rankai“ ir kt.) ir gyvenimo, šeimos istorijos (tarkim, A.MacLeodo „Menka bėda, jeigu...“, Hallgrimuro Helgasono „1000° moteris“, Tommi Kinnuneno „Namas kryžkelėje“, Amy Bloom „Mums pasisekė“, Johno Williamso „Stouneris“ (pastarasis – iš vadinamojo klasikos sąrašo, ir kt.). Tai gal ir nėra kažin kas labai stebinančio, lyginant su ankstesnių metų verstinėmis knygomis, bet tikrai labai akivaizdžiai pastebima.

Marius Burokas: Kaip visad, gausu pseudobiografinės literatūros, romanų apie Antrąjį pasaulinį karą, romanų, besišaipančių ar satyriškai vaizduojančių viduriniąją klasę, paprastą žmogų, miesčionį – Umberto Eco, H.Kocho, V.Pelevino, Michelio Houellebecqo romanai. Tapatybės ir kultūrų susiliejimo tematika taip pat gana ryški – ją paryškina išeivių iš Azijos ir dabartine Europos padėtimi susirūpinusių europiečių kūriniai. Klasikos sąraše pastebiu gana ryškią valdžios, totalitarinių struktūrų, karo ir istorijos perversmų apmąstymo giją.

Laurynas Katkus: Žiūrint į per praėjusius metus išleistos verstinės literatūros bendras temas ir tendencijas, nereikia pamiršti, kad to negalime laikyti naujausių pasaulio literatūros madų atspindžiu. Čia turime reikalo su knygomis, išėjusiomis tiek prieš kelerius, tiek prieš keliasdešimt metų. Šiemet į penketuką pateko net trys iš tokių „įmetėjusių“ vertimų – B.Atxagos „Obabakoak“ (išleistas 1988), A.MacLeodo „Menka bėda, jeigu“ (1999), V.Pelevino „Vabzdžių gyvenimas“ (1993). Manau, tai, kad imama platesnė perspektyva, apskritai yra teigiamas dalykas. Tiksliau būtų kalbėti apie sąraše atsispindinčias Lietuvos vertėjų, leidėjų, užsienio literatūros žinovų skonio tendencijas, nors ir čia, žinia, egzistuoja tam tikras atsitiktinumo procentas.

Kad ir kaip ten būtų, net ir šiek tiek atsitiktinai sukritusias knygas paanalizuoti įdomu. Iš tiesų, viena praėjusių metų tendencija yra kultūrų ir civilizacijų sąveika ir tapatybės ieškojimas tos sąveikos fone. Man regis, ši tema artimiausia angliškai rašantiems autoriams, kilusiems iš nevakarietiškų šalių, pavyzdžiui, Indijos – į sąrašą pakliuvo keletas tokių knygų. Kita tendencija laikyčiau pasakojimų apie šeimą ar giminę, šeimos sagų gausą.

Rūta Šlapkauskaitė: Išskirčiau istorinio romano tvarumą. Šių metų geriausios verstinės knygos ilgajame sąraše turėjome bent septynis romanus, kuriuose atsigręžiama į praeitį, neretai Pirmojo ar Antrojo pasaulinio karo patirtį, tikrinamos istorinės tiesos, diskurso paraštės – grožinių tekstų kalba permąstomos Vakarų pasaulio istorinės traumos, su jomis siejamas kultūrinis palikimas. Kultūrų samplaikos, tarpkultūrinių sąsajų ir iš jų kylantys tapatybės klausimai Vakarų literatūros avanscenoje figūruoja jau ne pirmą dešimtmetį, ypač Šiaurės ir Pietų Amerikos, Australijos literatūrose. Nūdienos migracijos krizės kontekste mūsų, kaip europiečių, istorinei savimonei reikalinga meninė kūryba, liudijanti šiuolaikinio egzodo, tremties patirtis, jų poveikį sąmonei, kūnui, kalbai.

– Ar pastebimi kokie nors leidybiniai pokyčiai kalbine, geografine prasme? Anglų kalba ir toliau neabejotinai vyrauja, tačiau galima pastebėti, kad sąraše yra ir, tarkime, keli stiprūs suomių autorių kūriniai. Kurių šalių literatūros vertimų vis dar pasigendate?

Gediminas Pulokas: Galbūt šaunu būtų turėti daugiau latvių literatūros vertimų. Jau vien iš kaimyniškų sumetimų. Juk, tarkim, kitų kaimynų – lenkų – literatūros lietuviškai turime tikrai gana daug, nors, žinoma, per daug niekada nebus. O šiaip Lietuvos leidėjai dažniausiai visai gerai ir, sakyčiau, netgi gana operatyviai atspindi tai, kas dedasi pasaulyje (t.y. kas leidžiama angliškai, vokiškai, prancūziškai – šiuo atveju omenyje turiu ne tik šiomis kalbomis originaliai rašančius autorius, bet ir kitų šalių kūrėjų literatūros vertimus į didžiąsias kalbas). Nors aišku, kad kiekvienu atveju skaičiuojama ir svarstoma, ar knyga atsipirks, net ir gavus dalinę paramą iš vieno ar kito šaltinio. Juk, net jei pažvelgsim vien tik į anglakalbės literatūros vertimų padėtį, toli gražu ne kiekvienas „Bookerio“ ar Pulitzerio premijų laureatas automatiškai puolamas Lietuvoje versti ir leisti.

Nudžiugino ne tik suomių literatūros vertimai (šiuo atveju plikas faktas nestebina – suomių literatūra pamažu leista ir anksčiau, o 2015 m. pasirodę romanai iš tiesų geri), bet ir tai, kad pasirodė rumunų ir net baskų autorių knygos (tiesa, rumunė Domnica Radulescu rašo angliškai, o baskas B.Atxaga verstas iš ispanų).

Pagirtina, kad šiais laikais leidėjai nepamiršta ir antikos autorių (nors į vadinamąjį klasikos sąrašą pateko tik viena tokia knyga, bet buvo ir perleidimų, kurie pagal taisykles į sąrašą neįtraukiami tiesiog dėl to, kad tai perleidimas).

Žinoma, visko norėtųsi dar daugiau ir geriau, bet situacija, turint omenyje, kokia nedidelė lietuviška rinka, anaiptol nėra bloga.

Rūta Šlapkauskaitė: Vertimai iš anglų kalbos, be abejonės, vyrauja. Tad galėtume kalbėti apie tai, jog grožinės literatūros tekstų vokiečių, olandų, prancūzų, ispanų, graikų, juolab mažųjų Europos tautų kalbomis trūksta. Išskirčiau olando Ceeso Nooteboomo, ispano Javiero Cercaso prozą, naujausią vokiečių rašytojo Timuro Vermeso romaną. Viliuos, kad nereikės ilgai laukti ir Fernando Pessoa romano „Nerimo knyga“ vertimo. Platūs Pietų Amerikos literatūros klodai: ne tik jau versti Jorge Luisas Borgesas, Roberto Bolano ar Gabrielis Garcia Marquezas, bet ir Cesaras Aira, Jose Eduardo Agualusa, Clarice Lispector. Tačiau anglakalbės literatūros laukas taip pat nėra vienalytis ir čia pasigendu daugiau australų, kanadiečių, Naujosios Zelandijos rašytojų kūrinių vertimų. Tokių autorių kaip Geraldo Murnane, Anne Carson, Margaret Laurence, Thomaso Kingo, Davido Maloufo ar Peterio Carey tekstų vertimai, tikiu, būtų įdomūs Lietuvos skaitytojui. O kur dar Afrikos, Azijos autoriai?

Marius Burokas: Tai, kad pagausėjo suomių literatūros vertimų – tikrai džiugina. Pasigendu, kaip visada, daugiau Vidurio ir Rytų Europos šalių – Rumunijos, Vengrijos, Čekijos autorių. Šiuo metu itin stipri Meksikos proza – leidėjams, manau, vertėtų pasidomėti naujaisiais Meksikos autoriais – Yuri Herrera, Valeria Luiselli, Jorge Volpi ir t.t. Kyla ir nauja Lotynų Amerikos literatūros banga. Mes, leisdami vertimus, labai nevėluojame, bet norėtųsi, kad kartais žengtume koja kojon su pasauliu ar net užbėgtume už akių.

Laurynas Katkus: Pernai minėjau, kad labiausiai pasigendu Vidurio ir Rytų Europos mažesnių šalių literatūrų vertimų, bene labiausiai — įdomių rumunų autorių. Šių metų sąraše yra D.Radulescu romanas, kuriame pasakojama apie tarybinių laikų Rumuniją, tačiau ji versta iš anglų ir parašyta angliškai. Suomių autoriai jau kelinti metai maloniai stebina (kaip, beje, ir kanadiečiai). Ne ką didesnėje už Lietuvą šalyje, turinčioje ne itin senesnę literatūros istoriją, atrodo, verda įdomus ir labai įvairus literatūrinis gyvenimas. Gal labiausiai mane žavi prasimušantis blaivus žemiškumas, toks, sakyčiau, kaimiškas realizmas, kuris puikiausiai dera su šiuolaikiška tematika ir kompozicija. Kita vertus, neužmirškime, kad apie tai operatyviai sužinome tik aktyvių ir angažuotų vertėjų, tikrų šios šalies kultūros ambasadorių dėka.

– Galutiniame trumpajame sąraše yra penkios knygos, tačiau kuri iš šių knygų jums padarė didžiausią įspūdį? Kuo? Ir galbūt yra knyga, kurią norėjote matyti trumpajame sąraše, tačiau ji nepateko, nors norėtumėte atkreipti į ją skaitytojų dėmesį.

Rūta Šlapkauskaitė: J.Barneso ir A.MacLeodo kūryba man gerai pažįstama, tad vargu ar čia kalbėčiau apie nuostabą, o štai olandų autoriaus H.Kocho romanas „Vakarienė“ tikrai maloniai nustebino. Po teisybei, „maloni nuostaba“ vargu ar yra tie žodžiai, kuriais derėtų kalbėti apie šio grožinio teksto kuriamą efektą, nebent kalbėtume apie tam tikrą supratimo sukeltą, tačiau ne mažiau perversišką, intelektualinį džiaugsmą. Man rodos, šio romano meninė jėga slypi ironijos logikoje, per kurią atveriami vartotojiškos visuomenės ekonominės gerovės ir moralinio transgresyvumo sąryšiai. Tai pasakojimas, apmąstantis smurto ir kultūros samplaiką, tačiau ne didaktiškai, o per ironijos, naratyvinės apgaulės, apylanką.

Į penketuką neįtraukėme suomių rašytojos Katjos Kettu romano „Už nuodėmes bus atleista“, kuris asmeniškai man buvo vienas įdomiausių šių metų knyginių atradimų. Romanas įdomus tuo, kaip suproblemina istoriografinį diskursą: istorinė tiesa apie Antrąjį pasaulinį karą jame nėra reliatyvizuojama per metaliteratūrinį judesį, kaip tai dažnai daroma postmodernioje prozoje, bet suaktualinama per etinį imperatyvą. Grįžtama prie realistinio pasakojimo konvencijų, tačiau praeities reikšmė nėra supaprastinama ar sentimentalizuojama. K.Kettu nesiekia idealizuoti karo aukų ar teisti kolaborantų – praeitis yra moralinės atsakomybės, o ne nostalgijos objektas. Tai stiprios poetinės vaizduotės ir sodraus poetinio žodžio tekstas. Jo vertimas pareikalavo ir vertėjos kalbinio išradingumo.

Marius Burokas: Iš penkių trumpojo sąrašo knygų man vis dėlto įspūdingiausia yra A.MacLeodo „Menka bėda, jeigu...“ A.MacLeodui pavyksta suderinti sudėtingas istorines, šeimos kronikos, realistinio romano plotmes. Lyrinius aprašymus jis atmiešia natūralistinėmis scenomis, psichologinių santykių įtampą – humoru. Knyga gyva, gaivališka, egzotiška, bet universali. Tikras malonumas skaityti. Gaila, kad į penketuką nepateko nė viena suomių autoriaus knyga – jos buvo gana stiprios ir įdomios: tiek K.Kettu, tiek T.Kinnuneno romanai.

Gediminas Pulokas: Kiekviena į trumpąjį sąrašą patekusi knyga paliko įspūdį. Galbūt giliausiai į atmintį bus įsirėžęs olandų autoriaus H.Kocho romanas „Vakarienė“ – dėl sukurtos atmosferos, kuriamo efekto. Taip pat sunkiai nusakomo „skonio“ J.Barneso knyga „Gyvenimo lygmenys“.

Iš į trumpąjį sąrašą nepatekusiųjų labiausiai dėmesį atkreipti norėčiau į tris knygas. Pirmiausia, H.Helgasono „1000° moteris“ – gaila, kad romanas verstas ne iš originalo kalbos (islandų), bet iš prancūzų, ir kaip tik tai, mano galva, ir sukliudė šiam kūriniui patekti į trumpąjį sąrašą (nors prancūzistė vertėja Diana Bučiūtė savo darbą atliko išties puikiai). O juk vertėjų iš islandų tikrai buvo galima rasti. Kita vertus, gal geriau jau geras vertimas iš tarpinės kalbos nei poprastis iš originalo (grynai hipotetiškai žvelgiant). Taip pat išskirti norėčiau ir abu sąraše atsidūrusius suomių romanus – T.Kinnuneno „Namas kryžkelėje“ ir K.Kettu „Už nuodėmes bus atleista“. Kiekviena iš šių trijų knygų savita, bet visas jas vienija tai, kad pasauliniai įvykiai meistriškai sumegzti į vieną gumulą su pagrindinių veikėjų likimais. Apie turinį tiek ir tepasakysiu.

Į minėtas knygas dėmesį atkreipiu, nes garsesnių autorių, – tarkim, Umberto Eco, Jose Saramago ar Salmano Rushdie, – romanai jau savaime lieka labiau pastebėti skaitytojų.

Laurynas Katkus: Jau seniai žinau, kad V.Pelevinas ir J.Barnesas yra labai aukšto lygio autoriai. Tačiau kiti trys rašytojai man buvo smagus atradimas. Stiprų įspūdį įspūdį paliko H.Kocho „Vakarienė“, – šmaikšti, negailestinga, pastabi vidurinio luomo hipsterizmo satyra, iš gerosios pusės pristatanti mūsuose nelabai pažįstamą olandų literatūrą, ir A.MacLeodo „Menka bėda, jeigu...“ – temos prasme, galima sakyti, priešinga pirmajai knyga, epiškai perteikianti rūsčią škotų kalniečių klano istoriją. B.Atxagos istorijų vainikas – provinciali gerąja prasme knyga, nes joje užčiuopiami esminiai, universalūs dalykai. Apibendrintame Baskijos miestelyje gyvena visokiausio plauko originalai, bet pirmiausia jie visi yra puikūs fantazuotojai ir pasakotojai.

– Dažniausiai daugiausia dėmesio tenka vertingiausių šiuolaikinės literatūros knygų sąrašui, tačiau taip pat ekspertai pristato ir klasikos sąrašą. Kokia yra padėtis su klasikinių kūrinių vertimu Lietuvoje ir kokius kūrinius norėtumėte išskirti iš šio sąrašo, kokios spragos buvo užpildytos?

Marius Burokas: Klasikiniai kūriniai Lietuvoje verčiami – nuolat, po nedaug, bet verčiami. Tik, deja, jie dažnai nesulaukia nei tokio populiarumo, nei tokio visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio. O kai kurie iš jų turėtų. Iš šio sąrašo norėčiau išskirti poetiškai-apokaliptinį kūrinį, Lautreamont'o „Maldororo giesmes“ – sudėtingą poetinį daugialypį tekstą. Skaitytojų šis kūrinys gal ir neturės daug, bet jis buvo ir yra reikšmingas poezijai, jos suvokimui. Ne veltui už „Maldororo“ vertimą poetas Dainius Gintalas gavo kasmet „Poezijos pavasario“ festivalio metu skiriamą poezijos vertimo premiją.

Laurynas Katkus: Nėra gerai, kad klasikos sąrašas nesulaukia tiek dėmesio kiek šiuolaikinės literatūros. Kaip žinome, tos ribos yra sąlyginės, tačiau gana komercializuotoje mūsų leidyboje vis rečiau ryžtamasi leisti senesnius, laiko patikrintus kūrinius. Šiemet klasikos sąrašas trumpesnis nei pernai, tačiau jame esama puikių knygų. Labai siūlau atkreipti dėmesį į ambicingiausią anglų rašytojo Aldous Huxley romaną „Neregys Gazoje“. Ir Antrojo pasaulinio karo istorijos mėgėjus, ir literatūros gurmanus turi sudominti Vilnijos lenkų rašytojo Jozefo Mackiewicziaus romanas „Nereikia garsiai kalbėti“, iš labai netikėtos perspektyvos pasakojantis apie to meto įvykius regione. Turime naują Taraso Ševčenkos poetinės kūrybos vertimą, kurio autorius yra poetas Vladas Braziūnas. Jį atsiversti verta ne vien dėl to, kad įdomu jį palyginti su senesniais. Taip pat pasirodė antras Varlamo Šalamovo klasikinių apsakymų apie lagerius vertimas – šį kartą neblogas. Deja, reikia paminėti, kad gausios knygos iliustracijos yra tiesiog klaikios. Jose vaizduojami lagerininkai kaip du vandens lašai panašūs į girtuoklių karikatūras tarybinių laikų „Šluotoje“.

Gediminas Pulokas: Literatūros vertėjų sąjungos organizuojamos verstinės literatūros rinkimuose į klasikos sąrašą įtraukiami tie kūriniai, kurie pirmą kartą originalo kalba pasirodė ne anksčiau nei prieš trisdešimt metų (kaip minėjau, iš naujo lietuviškai perleistų knygų taip pat nevertiname). Tad šiuo atveju, vartodami žodį „klasika“, galvoje turime nebūtinai tik labai seniai rašytus kūrinius.

Džiugu, kad po truputį lietuviškai pasirodo vis daugiau įvairiais laikotarpiais įvairiomis kalbomis rašytų ir didesnį pėdsaką pasaulinėje literatūroje palikusių kūrinių. Šiemet į klasikos sąrašą pateko dešimt knygų, norėtųsi, kad jų būtų buvę daugiau, bet manykim, kad ir tiek, kiek pateko, – jau nemažai. Mane asmeniškai iš šio sąrašo labiausiai patraukė J.Williamso „Stouneris“ ir sovietinių disidentų kūriniai (V.Šalamovo „Kolymos apsakymai“ ir Vladimiro Voinovičiaus „Kareivio Ivano Čonkino gyvenimas ir nepaprasti nuotykiai“).

Kažkaip pagaunu save, kad norėčiau vos ne visas klasikos sąraše atsidūrusias knygas atskirai paminėti, bet gal susilaikysiu taupydamas laiką.

Rūta Šlapkauskaitė: Pasidžiaugsiu, jog išleidome amerikiečių rašytojo J.Williamso romano „Stouneris“ lietuvišką vertimą. Šį romaną literatūrologai yra praminę literatūriniu lozoriumi: pirmą kartą jis buvo išleistas JAV 1965 m., kuomet savo kūrinius leido Trumanas Capote, Harper Lee, Kenas Kesey, Sylvia Plath, ir nors jis sulaukė palankių atsiliepimų, netrukus buvo užmirštas. Vertėtų pastebėti, jog anglosaksiškos literatūros lauke prie „Stounerio“ „prikėlimo“ prisidėjo ir J.Barnesas, išspausdinęs recenziją dienraštyje „The Guardian“. Ne visi kritikai romaną gyrė: pavyzdžiui, Elaine Showalter pasakojime įžvelgia mizoginijos apraiškų, o pagrindinį veikėją, universiteto profesorių Viljamą Stounerį laiko pasyviu konformistu. Man šis romanas įdomus keliais aspektais. Viena vertus, empatizuoju Stounerio kančiai ir kantrybei, jo pedagoginiams ieškojimams bei romane išskleidžiamai akademinio pasaulio kritikai, kuri XXI a. pradžioje rezonuoja gal net stipriau nei XX a. pabaigoje. Kita vertus, koks nevienareikšmis Stounerio tragizmas: jo sizifinė ištvermė dera su emociniu ir intelektualiniu pasyvumu, griaunančiu stipraus ir vitališko amerikietiškojo herojaus mitą. Savo egzistencine rezignacija Stouneris artimesnis Franzo Kafkos ir Samuelio Becketto veikėjams – galbūt todėl naujam gyvenimui romaną prikėlė Europos, o ne JAV skaitytojai?

– Nagrinėjant vertingiausių verstinių knygų sąrašus galima pastebėti, kad yra autorius, kurio visos Lietuvoje išleidžiamos knygos patenka į trumpąjį sąrašą – tai Julianas Barnesas. Anksčiau sąraše buvo jo „Flobero papūga“, „Pabaigos jausmas“, o dabar – „Gyvenimo lygmenys“. Kuo išskirtinė šio autoriaus kūryba? Ir galbūt galėtumėte įvertinti šį kūrinį jo kitų knygų kontekste?

Gediminas Pulokas: Geras, plataus akiračio ir neeilinio meistriškumo autorius, puikiai suvaldantis medžiagą, perteikiantis įvairius nuotaikų registrus. Erudicija, amato išmanymas, žmogiška patirtis – trys dalykai, kurie visi kartu, tarpusavyje persipindami, galiausiai transformuojasi į įstabų rezultatą.

Rūta Šlapkauskaitė: J.Barnesas nėra tik romanistas; jis rašo ir apsakymus, esė, kritines recenzijas. „Gyvenimo lygmenys“ – jautrus, bet ne sentimentalus tekstas, kuriame per tris kertines metaforas (aeronautiką, fotografiją ir pasakojimo meną) J.Barnesas samprotauja apie tai, kaip žmogaus gyvenimą sulygiuoja meilės ir mirties patirtys. Kaip ir ankstesniuose savo romanuose, autorius lieka dėmesingas kultūros istorijai: jo pasakojimų veikėjai neretai yra istorinės asmenybės, kurių žmogiškuose sprendimuose atrandame savo pačių aistras, baimes, nusivylimą ar pasiaukojimą. Štai ir naujausiame, šiais metais išleistame romane „Laiko triukšmas“, J.Barnesas permąsto kompozitoriaus Dmitrijaus Šostakovičiaus likimą Stalino diktatūroje, jo moralinę laikyseną smurto ideologijos atžvilgiu, jo kūrybinės vaizduotės galią. Santykio tarp meno ir gyvenimo problema – pasikartojantis J.Barneso kūrinių motyvas. Romane „Gyvenimo lygmenys“ šį motyvą jis suasmenina, ieško meno kalbos, per kurią galėtų išskleisti ir savo paties neviltį po žmonos mirties. J.Barnesas nesiekia meninio paveikumo per akivaizdų stilistinį ar naratyvinį eksperimentą; veikiau jis siekia minties ir išraiškos skaidrumo, taiklaus, tikslaus žodžio – to, ką jo mylimas prancūzų rašytojas Gustave’as Flaubert'as vadino le mot juste.

Marius Burokas: J.Barnesas – labai „patogus“ rašytojas. Jis ir paprastas, ir elitinis, jo romanai – nedidelės apimties. Jis sugeba apie rimtus ir sudėtingus dalykus rašyti taip, kad tai patiktų ir sudėtingų tekstų nemėgstantiems. Tuo pat metu jis yra žaismingas, kiek ironiškas. Bet būnant tokiu jam pavyksta išsaugoti ir nuoširdumą. Universalus universalaus rašytojo atvejis.

„Gyvenimo lygmenys“ – gerąja prasme gluminanti knyga. Skaudi. Intelektuali. Nuoširdi. Ji išmuša iš vėžių. O kartu stebiesi rašytojo meistryste – kaip jam pavyko nesubanalinti savo aprašomo sielvarto, o kartu ir nepaversti jo tik kuru rašomam tekstui. Vaikščiojimas peilio ašmenimis J.Barnesui vėl pavyko.

– Metų vertėjo krėslo premija šiemet skirta Zitai Marienei už sklandų, tikslų ir meistrišką Anthony Doerrio romano „Neregimoji šviesa“ vertimą iš anglų kalbos, tačiau trumpajame sąraše jos nėra. Ko pritrūko šiai knygai pakliūti į trumpąjį sąrašą?

Laurynas Katkus: Romano kompozicija ir kalba gana komplikuoti, tad vertėjai teko nemažai paplušėti. Tačiau jo tema – Antrasis pasaulinis karas Prancūzijoje, vokiečio ir prancūzės meilė man pasirodė šiek tiek nuvalkiota, nepaisant autoriaus pastangų surasti originalią perspektyvą.

Gediminas Pulokas: Mano subjektyviu požiūriu, ši knyga labai jau „taisyklingai padaryta“, labai „teisinga“, – tiek formos, tiek turinio prasme. Šiaip romanas sudėtingas: autorius suvaldo kalnus medžiagos, gerai styguoja siužetines linijas (ne veltui romanas apdovanotas Pulitzerio premija). Žodžiu, gerai „sukaltas“, monumentalus, didelės apimties kūrinys. Ir tikrai vertas dėmesio. Vis dėlto kliūva, sakykim, tam tikras šabloniškumas.

O vertėja apdovanojimą gavo visiškai pelnytai – tikslumą ir meistriškumą pademonstravo ne tik perteikdama įvairius meninius aspektus, bet ir dorodamasi su daugybe grynai techninių, dalykinių keblumų – autorius su užmoju demonstruoja įvairių sričių enciklopedines žinias (tarkim, apie kilnojamųjų radijo ryšio stotelių subtilybes ir pan.), kurias verčiant į lietuvių kalbą reikia sugaišti nemaža laiko. Jau vien tam, kad, liaudiškai tariant, nebūtų „pripjauta grybo“. Žodžiu, knygos vertimas pareikalavo tikrai daug darbo ir įgūdžių visomis prasmėmis.

Marius Burokas: A.Doerris užsimojo labai plačiai, sukonstravo gana sudėtingą, įvairialypį statinį. Bet truputį persistengė – tas romanas yra pernelyg glotnus, nušlifuotas. Skaitai, lyg į stiklo kalną liptum. Ir tas išorinis glotnumas neleidžia persiimti tiek veikėjų, tiek aprašomo laikotarpio dvasia. Be to, tai dar vienas iš gausybės pastaruoju metu pasirodžiusių romanų apie Antrąjį pasaulinį karą – tema, kiek įkyrėjusi skaitytojui. Ir reikia iš tikrųjų labai pasistengti, norinti iš jos išspausti kažką tikrai originalaus ar kabinančio. A.Doerris stengėsi, bet persistengė.

Rūta Šlapkauskaitė: A.Doerrio romanas – ne vienintelis ilgajame sąraše, permąstantis Antrojo pasaulinio karo traumą. Manau, jog jo epinės apimtys bei tam tikras romantinės stilistikos perteklius leido mums susitelkti ties glaustesniais, aštresnio meninio žvilgsnio tekstais. Tuo nenoriu pasakyti, kad tai prasta knyga; tiesiog palyginus su kitais panašios tematikos tekstais, išryškėja idealistinis mąstymo pamatas, kurį siečiau su amerikietišku žvilgsniu į Europos istoriją. Galvočiau, jog lietuvius skaitytojus, Timothy Snyderio žodžiais tariant, „kruvinų žemių“ gyventojus, tokiais pasakojimais nustebinti nėra paprasta.

– Kurį vertimą iš trumpojo sąrašo galėtumėte išskirti kaip pareikalavusį ypatingai išradingo vertėjo darbo?

Gediminas Pulokas: Vertimo požiūriu, iš penketuko išskirčiau V.Pelevino (vert. D.Saukaitytė) ir J.Barneso (vert. D.Chijenienė) knygas. V.Pelevinas, kaip visada, mėgsta žaisti žodžiais, operuoti rytietiškais dalykais, žongliruoti laikmečio realijas atspindinčiu slengu ar sąvokomis, dažnai skolintomis iš anglų kalbos. J.Barneso atveju iššūkis – gana rafinuota kalba, ištaigingesnė sakinių struktūra, bet užvis svarbiausia – atitinkami nuotaikų atspalviai. Esama techninių dalykų (oro balionai ir pan.), kurie, kaip galiu spėti spręsdamas iš savo vertėjiškos patirties, bus pareikalavę daugiau vertėjos laiko.

Marius Burokas: Manau, kad A.MacLeodo ir B.Atxagos romanai tikrai pareikalavo visų jų vertėjų jėgų ir išradingumo. Šlovė ir garbė jiems už tai. Žinoma, kitos penketuko knygos taip pat puikiai išverstos, kitaip nebūtų pakliuvusios į šį sąrašą.

Laurynas Katkus: Vieno kurio neišskirčiau. Visi man atrodo sklandūs ir kūrybiški, surandantys deramą atitikmenį originalui. Taigi dar sykį galim pasidžiaugti aukšta vertimo ir leidybos kokybe mūsų šalyje.

– Ar buvo kūrinių, kurie nuvylė lūkesčius? Lietuviškai buvo išleistos naujausios tokių autorių kaip S.Rushdie, U.Eco knygos, tačiau jų trumpajame sąraše nėra. Ar tuos kūrinius visgi galėtume vertinti kaip atsidūrusius šių autorių didžiųjų romanų šešėlyje?

Marius Burokas: Nesakyčiau, kad S.Rushdie labai nuvylė, bet jo naujasis romanas tikrai lieka jo ankstesnės prozos šešėlyje. Jis įdomus, originalus, bet panašus į pernelyg visko prikimštą maišą – net plyšta per siūles. S.Rushdie nori aprėpti viską ir iki galo neaprėpia nieko. U.Eco knyga – nedidelis paskvilis, kurio vadinti romanu neapsiverčia liežuvis. Jis parašytas kandžiai, įdomiai, bet tai nėra pilnavertis ir pilnakraujis romanas. Jose Saramago „Praregėjimas“ – taip pat ne stebuklas. Toks įspūdis, kad autorius tik tiražuoja pats save. Gerbėjams patiks, bet eilinis skaitytojas tik gūžtels pečiais. Šiek tiek nuvylė ir Jhumpa Lahiri (gerai užsienyje žinomos ir vertinamos autorės) romanas – sausokas, pernelyg konjunktūriškas pasakojimas.

Rūta Šlapkauskaitė: U.Eco romanas, turiu prisipažinti, tikrai nuvylė. Tačiau aš suprantu ir įvertinu kūrybingo žmogaus poreikį kurti iki pat gyvenimo pabaigos. Rašymas – tai grumtynės su mirtimi. Visgi U.Eco kūrybinis palikimas yra tokios apimties ir tokio kalibro, jog paskutinis jo romanas, spėju, liks raštijos paraštėse.

S.Rushdie ne tiek nuvylė, kiek nenustebino. Romaną „Dveji metai, aštuoni mėnesiai ir dvidešimt aštuonios dienos“ skaičiau kaip savotišką karo su terorizmu alegoriją. S.Rushdie pasitelkia įprastus postmodernizmo triukus: parodijuoja literatūrinės tradicijos šaltinius, žaidžia britų intelektualinio elito citatomis (pvz., savo draugo Christopherio Hitchenso teiginiais), supina fikciją, išmonę su istorine tikrove. Tokie meniniai judesiai yra tapę ne tik paties S.Rushdie poetine signatūra, bet ir postmodernios literatūros menine formule.

Gediminas Pulokas: Manau, būtų nepagrįsta viltis, kad absoliučiai visa kurio nors autoriaus kūryba kaskart atitiktų tik pačią aukščiausią kokybės kartelę. Šiaip ar taip, ir U.Eco, ir S.Rushdie, ir, tarkim, J.Saramago kūrybos mėgėjai naujausius lietuviškai pasirodžiusius jų romanus, tikiu, perskaitys su dideliu malonumu. Vis dėlto, nors šios literatūros garsenybės puikiai išmano savo darbą ir tikrai žino, ką daro, tačiau šiuo atveju daugelio mūsų, t. y. šias knygas ekspertavusiųjų, nuomone, tai nėra labiausiai vykę jų kūriniai.

Laurynas Katkus: Naujausi S.Rushdie ir U.Eco romanai nesiekia nei penketuko, nei jų pačių ankstesnių kūrinių lygio. Prie nusivylimų turėčiau minėti ir Michelio Houellebecqo „Pasidavimą“. Man „Pasidavimas“ pasirodė gana pavargęs tezinis romanas, be to, perdėm prancūziškas, skirtingai nuo B.Atxagos, provincialus blogąja prasme. Sakoma, kad romanas kažką išpranašavo – tačiau ar jau Prancūzijos prezidentu tapo musulmonas? Man atrodo, kad jo skandalingas garsas kyla tik dėl atsitiktinumo, kad jo tema pačia bendriausia prasme sutapo su radikalaus islamo teroristų suaktyvėjimu Prancūzijoje.

– Pabaigai – galbūt galėtumėte trumpai apibūdinti kiekvieną iš į trumpąjį sąrašą pakliuvusių knygų – kuo ji ypatinga ir kodėl verta skaityti.

Laurynas Katkus: Apie H.Kochą, A.MacLeodą ir B.Atxagą aš jau truputį prasitariau.

V.Pelevino romanas – tai gelianti pokomunistinio laiko Rytų Europoje satyra, demonstruojanti nepaprastą rašytojo amato meistrystę. Pradinę žmogaus-vabzdžio analogiją paėmęs greičiausiai iš F.Kafkos, rašytojas ją įspūdingai išplėtoja.

Galiausiai J.Barneso „Gyvenimo lygmenys“ – neįprasta, žanro kanonus keičianti knyga. Prasidėjęs kaip istorinis pasakojimas, tekstas staiga virstarequiem ir sudie mirusiai rašytojo žmonai. Neprisimenu kitos knygos, kurioje apie gedulą būtų kalbama taip įtaigiai, aistringai, bet kartu ir šviesiai.

Rūta Šlapkauskaitė: T.S.Eliotas savo esė „Hamletas ir jo problemos“ yra pastebėjęs, jog emocijų raiška poetinėje kalboje yra paveikiausia tuomet, kai rašytojas atranda meninę išraišką, kuri tampa objektyviu reiškiamos emocijos koreliatu. Tokiu objektyviu koreliatu pavadinčiau J.Barneso romaną „Gyvenimo lygmenys“, kuriame autorius savo paties gedėjimą pajungia kultūrinės atminties refleksijai.

Kanadiečių rašytojo A.MacLeodo romanas „Menka bėda, jeigu…“ permąsto škotų išeivių istoriją Kanadoje, kalniečių kultūrinės tradicijos reikšmę šiuolaikiniame pasaulyje. Romane susitelkiama į dvasinius ryšius, kuriančius šeimą, kultūrinę bendruomenę, tautą. A.MacLeodas ieško analogijų tarp žmogaus ryšių su žmogumi ir žmogaus santykio su gamta, topografija.

B.Atxaga romanas „Obabakoak“ – šmaikšti ir išmoninga baskų rašytojo knyga, tęsianti magiškojo realizmo literatūrinę tradiciją. Kaip ir J.L.Borgesui ar G.Garcia Marquezui, B.Atxagai rūpi, kaip per pasakojimus mes kuriame pasaulį, suteikiame prasmę mus supantiems žmonėms, daiktams, gamtos reiškiniams.

V.Pelevino alegorinis romanas „Vabzdžių gyvenimas“ atsigręžia į kafkiškąją vaizdiniją, kur per vabzdžio metaforą samprotaujama apie žmogaus prigimtį. Tekstas – drauge makabriškas, groteskiškas ir labai sąmojingas, poetiškai liudijantis antropocentrizmo kritiką ir intelektualinį autoriaus dėmesingumą klausimams posthumanistinės filosofijos lauke.

H.Kocho romanas „Vakarienė“ – tai satyra, subtiliai pašiepianti viduriniosios klasės socialinius ritualus ir moralinį aklumą. Per nepatikimo pasakotojo atliekamą refleksiją H.Kochas išskleidžia iškrypusią gerovės visuomenės elito sąmonę, kuri reliatyvizuoja smurto ir prievartos apraiškas, o moralę pakeičia melu.

Marius Burokas: B.Atxaga „Obabakoak“ verta skaityti, jei pasiilgote magiško realizmo, naiviai gudraus pasakojimo, vis dar Europoje esančios egzotikos. J.Barnesą atsiverskite, jei norite psichologiškai tikslaus, skaudaus ir atviro pasakojimo apie kiekvieną iš mūsų ištinkantį sielvartą, netektį ir būdus su jais gyventi. H.Kochas, negailestingas it chirurgas, papasakos jums apie šiuolaikinės Europos viduriniosios klasės „kreivus“ papročius: nemaloni, bet įtraukianti patirtis.

A.MacLeodo knyga – gaivališka, audringa, gili, netikėta. V.Pelevino „Vabzdžių gyvenimas“ – romanas, tapęs pagrindu didžiajai daliai tolimesnės rašytojo kūrybos, išradinga satyrinė fantasmagorija.

Gediminas Pulokas: Aš atsakyčiau gal kiek abstrakčiau: literatūra gyvenantys žmonės ir taip susiorientuos, ką jiems skaityti, ir šias knygas veikiausiai perskaitys net ir ekspertų neparaginti. Skaitantiems, bet nespėjantiems visos norimos informacijos prisigraibstyti žmonėms, lai šis sąrašas būna orientacinis – įvardytos knygos iš tiesų yra vertos jūsų dėmesio. O štai labiau skeptiškai į įvairių ekspertų nuomonę reaguojančius skaitytojus paraginčiau perskaityti šias penkias knygas jau vien dėl intrigos, jau vien tam, kad susidarytumėte savo nuomonę ir, vienu ar kitu atveju, galėtumėte numoję ranka pasakyti: et, ką jau ten tie ekspertai...

Beje, dar pridurčiau, kad būtų šaunu, jei į abu sąrašus (ir šiuolaikinės literatūros, ir klasikos) dėmesį atkreiptų ne tik eiliniai knygų mėgėjai, bet ir bibliotekų fondų pildytojai.

Interviu ir vaizdo įrašas 15min tinklalapyje

 

Apklausa

Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?

Peržiūrėti apklausą

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis