Andrej Chadanovič. Šiuolaikinė baltarusių literatūra kaip vertimo objektas: knygų naujienos ir literatūriniai apdovanojimai
ANDREJ CHADANOVIČ
Šiuolaikinė baltarusių literatūra kaip vertimo objektas: knygų naujienos ir literatūriniai apdovanojimai
Iš baltarusių kalbos vertė Alma Lapinskienė
Straipsnis publikuotas „Šiaurės Atėnų“ Nr. 1 (1209) 2015-01-09
Andrejus Chadanovičius gimė 1973 m. Minske. Baltarusijos valstybiniame universitete baigė literatūros studijas ir aspirantūrą, dėsto prancūzų literatūrą. Devynių poezijos rinkinių autorius. Verčia prancūzų, lenkų, ukrainiečių, amerikiečių, rusų poeziją ir prozą. Jo eilėraščių ir esė išversta į daugelį Europos kalbų.
Ėmus kalbėti šia tema, sunku išvengti subjektyvumo ir nepaklysti gausybės literatūrinių ir šalia literatūros vykstančių įvykių, autorių ir knygų, žanrų ir poetikų „išsišakojusių takelių sode“. Todėl mano pranešimas, viena vertus, bus iš esmės fragmentiškas – visko nenupasakosi. Kita vertus, kad būtų objektyviau, mėginsiu pasinaudoti tokia koordinačių ašimi kaip literatūriniai apdovanojimai. Pateiksiu jūsų dėmesiui tris pastaraisiais metais Baltarusijoje atsiradusias nepriklausomas literatūros premijas (viena jų įsteigta mažiau nei prieš metus), kad, aptardamas laureatus, išskirčiau – pirmiausia būsimiems lietuvių vertėjams – keletą mūsų autorių, prozininkų ir poetų, kurie (dabar jau ne tik mano subjektyviu skoniu) verti to, kad būtų išversti, išleisti ir pateikti lietuvių skaitytojams. Dėl apvalių skaičių magijos apsiribosiu dešimčia įvairaus amžiaus ir estetikos baltarusių autorių: šešiais prozininkais ir keturiais poetais. O pradėti verta, be jokios abejonės, nuo šiandieną autoritetingiausio mūsuose prozininkų apdovanojimo laureatų ir prizininkų.
Giedroyco premija. Literatūrinė Baltarusijos premija. Didžiausia nepriklausoma literatūrinė Baltarusijos premija, teikiama kasmet nuo 2012 metų už geriausią praėjusių metų prozos knygą baltarusių kalba. Premijos steigėjai – Lenkijos Respublikos ambasada Baltarusijos Respublikoje, Lenkijos institutas Minske, Baltarusių PEN centras ir Baltarusių rašytojų sąjunga. Premijos tikslai:
– pagerbti Jerzio Giedroyco (1906–2000) – publicisto, politiko, Paryžiuje leisto visuomenės ir politikos žurnalo „Kultura“ steigėjo ir redaktoriaus – atminimą. Jerzis Giedroycas gimė 1906 metais Minske ir visa kultūrine veikla nuosekliai gynė Lenkijos ir Baltarusijos, Lietuvos ir Ukrainos kaimyniškus santykius;
– prisidėti prie lenkų ir baltarusių kultūrinių ryšių stiprinimo;
– populiarinti Baltarusijoje ir Lenkijoje šiuolaikinę baltarusių literatūrą;
– palaikyti aktualius baltarusių rašytojus, padėti jų kūrybai išeiti į tarptautinį lygį.
Literatūrinė Giedroyco premija skiriama kasmet už geriausią grožinės prozos arba eseistikos knygą, išleistą (popieriniu arba elektroniniu variantu) baltarusių kalba (premijos žiuri pasilieka sau teisę ginčytinu atveju nustatyti kūrinio žanrą). Nominavimas vyksta trimis etapais. Iš pradžių paskelbiamas ilgasis premijos sąrašas (12 knygų), vėliau – trumpasis (6 knygos). Nugalėtojas paskelbiamas ir pagerbiamas kiekvienų metų birželį. Tarp apdovanojimų – galimybė išleisti knygą Lenkijoje, literatūrinės stipendijos ir kvietimai į kūrybos namus Europoje. Teisė nominuoti priklauso: žiuri nariams, leidyklų direktoriams, kūrybinių draugijų ir rašytojų organizacijų vadovams, ankstesnių metų premijos laureatams.
Leisiu sau pristatyti šių metų Giedroyco premijos prizininkus. Pirmąjį apdovanojimą pelnė Iharis Babkovas, antrąjį – Arturas Klinavas, o trečiąjį – Vincesis Mudrovas. Verta stabtelti ties kiekvienu iš trijų autorių ir jų knygomis.
Ihar Babkov, „Minutėlė. Trys istorijos“ (Minskas: Lohvinau, 2013)
Tai istorija apie vieną Minsko kavinę. Pasakojama apie tris veikėjus, kurie, devintojo dešimtmečio pabaigoje pakliuvę į ją, nebeišeina. Tai trys draugai: poetas, kovotojas, dainininkė. Kiekvienas, nugyvendamas epochas, laikosi savo pasirinkimo. Poetas lieka veikiamas šamaniškų žodžių kerų. Kovotojas eina iki pat galo, nors ir supranta, kad šiame spektaklyje nebėra už ką kovoti. Dainininkė trokšta atrasti lemties muziką ir su ja susilieti. Antra vertus, yra ir kitas planas – metafizinis. Šiuo požiūriu prieš mus – alcheminė istorija apie mysterium coniunctionis, magiškas sielos teatras, kurio personažai dėvi laiko rūbus. Romanas apie vietas, į kurias pakliūvame, ir apie vietas, kuriose pasiliekame.
Iharis Babkovas – poetas, filosofas, vertėjas. Baltarusių rašytojų sąjungos ir Baltarusijos PEN centro narys. Gimė 1964 metais Gomelyje (Baltarusija). Pabaigė Baltarusijos valstybinio universiteto Filosofijos fakultetą (Minskas, 1986). Stažavosi Londone (1992), Varšuvoje (1995), Paryžiuje (1999, Giedroyco stipendija) ir Berlyne (Berlyno literatūros kolokviumo stipendija, 2008). Literatūros premijų „Molinis Vialesas“ (1992), „Auksinė raidė“ (2005), „Auksinė apostrofa“ (2012) laureatas. Vidurio Europos literatūros premijos „Angelus 2009“ (Vroclavas) finalininkas. Trijų poezijos knygų „Solus Rex“ (1991), „Karo už skaidrumą didvyris“ (1998), „Migti, busti, klausytis žuvų balsų“ (2009), romanų „Adamas Klakockis ir jo šešėliai“ (2001) ir „Menininko portretas, nematomas prieblandoje“ (2011), esė knygos „Karalystė Baltarusija: runų / griuvėsių šifravimas“ ir filosofijos istorijos studijos „Jono Sniadeckio filosofija“ autorius. Vertė Joyce’ą, Salingerį, Yeatsą, Celaną.
Artur Klinav, „Stiklo tara“ (Minskas: Lohvinau, 2013)
„Stiklo tara“ – realus taškas realiame mieste realiu laiku. Veiksmo vieta: Minskas, Nepriklausomybės prospektas 37A, buvusi stiklo taros supirktuvė, o dabar – nekonformistinė galerija, leidykla ir knygynas. Veiksmo laikas: 2010 metų pabaiga. Veikėjai – realūs pogrindžio žmonės: postmodernistinio pogrindžio postmodernistinės diktatūros šalyje. Tikrovė veikėjams virto citatomis. Demokratijos citata, diktatūros citata, neapykantos citata, meilės citata. Visa, kas vyksta, – tik žaidimas. Tačiau šis žaidimas neišvengiamai veda visus į katastrofą. Gruodžio 19-ąją jai įvykus, veikėjai nebesugrįš į tikrovę. Žaidimas atsidurs tarp tikrovės ir slogaus sapno. Jis virs prakeiksmu.
Arturas Klinavas gimė 1965 metais Minske. Menininkas konceptualistas, fotografas, romanų ir scenarijų autorius. 1987-aisiais baigė Baltarusijos technikos akademijos Architektūros fakultetą. Surengė daug dailės parodų Baltarusijoje ir užsienyje. Žurnalo „pARTisan“ vyriausiasis redaktorius. 2007 metų lapkritį baltarusių kultūros mėnesio Paryžiuje metu centre „Maison d’Europe et d’Orient“ atidaryta jo fotografijos paroda. 2012 metais pristatytas projektas „pARTizano kolekcija“, kurį sudaro aktualaus baltarusių meno albumų serija. Pirmas šioje serijoje išėjo Klinavo albumas „Dvylika“. 2010-aisiais pradėjo rašyti scenarijų Jano Barščeuskio knygos „Šlėkta Zavalnia“ ekranizacijai. Klinavo romanas „Mažoji kelionių knygelė po Saulės Miestą“ išverstas į vokiečių, švedų, rusų, lenkų ir prancūzų kalbas.
Vinces Mudrov, „Gailis“ (Polackas: Polackaja liada, 2013)
Svarbiausias Polacko mokyklos ironiškosios prozos atstovas Vincesis Mudrovas pagaliau nudžiugino savo gerbėjus nauja knyga. Į rinktinę „Gailis“ sudėta 14 apsakymų, parašytų XX amžiaus pabaigoje ir XXI amžiaus pradžioje. Surinktieji tekstai dar kartą įtikinamai paliudijo literatūrinį Mudrovo – virtuoziško stilisto ir sąmojingo pasakotojo – talentą. Knyga sujungė, viena vertus, tokius rimtus pasakojimus kaip „Šulinys“, kurių dramaturgija tarsi iš Vasilio Bykavo kūrinių, kita vertus – praėjusią sovietinę epochą pajuokiančius sarkastiškus pamfletus ir šaržus. Skaitytojas čia ras ir garsųjį apsakymą „Taranuoju!“, jau tapusį Mudrovo prozos vizitine kortele.
Vincesis Mudrovas gimė 1953 metais Polacke kariškio šeimoje. Baigė Novapolacko politechnikos institutą. Dirbo inžinieriumi Baltarusijoje ir Sibire, Laisvės radijo korespondentu. Baltarusių rašytojų sąjungos ir Laisvųjų literatų draugijos narys. Prozos knygų „Moterys prie baseino“ (1992), „Vienos piktadarystės istorija“ (1993), „Žiemos sapnai“ (1999), „Paversti pelenais“ (2005), „Šeimos albumas“ (2007), „Gailis“ (2013) autorius. 1971–1974 metais Novapolacke leido pogrindinį rankraštinį literatūros almanachą „Žydrasis žibintas“. 1993 metais su draugais įkūrė Laisvųjų literatų draugiją, buvo visų draugijos leidinių redaktorius. Gyvena Novapolacke.
Šiemet Giedroyco premija įteikta trečią kartą. Verta pakalbėti ir apie pirmuosius, pernykštį ir užpernykštį, jos laimėtojus. 2012 metais pirmąją Giedroyco premiją pelnė jaunas prozininkas Pavelas Kasciukevičius už antrąją apsakymų rinkinį, o 2013 metais – poetas ir politikas Vladzimiras Niakliajevas, kurio romanas tapo svarbiausiu maloniu premijos konkurso netikėtumu.
Vladzimir Niakliajev, „Gazuoto vandens automatas su sirupu ir be sirupo. Mensko romanas“ (Minskas: leidėjas Kaloša A. A., 2012)
Naujasis Vladzimiro Niakliajevo (g. 1946) romanas, jo paties prisipažinimu, – padėka Menskui ir visiems kartu su miestu atėjusiems į autoriaus gyvenimą. Ši knyga, daugeliu požiūrių autobiografinė, – apie Niakliajevo kartos idealų formavimąsi chruščiovinio atlydžio metais. Jos pagrindą sudaro realūs 1960 ir 2010 metų įvykiai: Menske veikę stiliagos – Okudžavos klausęsi ir draugovininkų persekiojami aistringi radijo mėgėjai; KGB „atskleistas“ filosofo disidento Kimos Chadzejevo „antitarybinės grupuotės sąmokslas“; Nikitos Chruščiovo apsilankymas Menske ir kiti. Greta išgalvotų herojų čia veikia realios istorinės asmenybės savo ir ne savo vardais: Lee Harvey Oswaldas, Vladzimiras Karatkevičius, Ryhoras Baradulinas, Anatolis Viarcinskis, Barysas Lucenka. Vienas iš veikėjų – pats Menskas, kurio dekoracijų fone rutuliojasi pusiau detektyvinis siužetas. Knyga susideda iš trijų viena kitą papildančių dalių: paties grožinio kūrinio, dokumentinio skyriaus ir vieno iš romano herojų – Viktaro Ledzenevo – baigiamosios kalbos. Tokiu būdu tarsi sąmoningai pabrėžiamas tam tikras knygos dokumentiškumas, nors pats Niakliajevas, išties pasistengęs suteikti jai šio dokumentiškumo, griežtai teigia, kad „Gazuoto vandens automatas su sirupu ir be sirupo“ – vien grožinis kūrinys.
Pavel Kasciukevič, „Nepagrindinių sporto šakų BR rinktinė“, apsakymai (Minskas: Lohvinau, 2011)
Pavelo Kasciukevičiaus (g. 1979) knygon sudėti apsakymai, nušviečiantys oficialioje žiniasklaidoje neatspindimą eilinių baltarusių – minskiečių virėjų-pranašautojų, smurgainiškių kontrabandininkių ir gardiniškių alkoholikų – gyvenimą. Kartais tikrovė atsisuka liūdnąja, kartais – absurdiškąja, o dažniausiai komiškąja puse. Knyga pavadinta pagal apsakymą, kuriame veikia pusiau mitinė komanda, žaidžianti povandeninį ledo ritulį, dramblių polą ir raita ant kupranugarių šokinėjanti nuo Raubičių tramplinų.
Dvejus metus iš eilės, 2012 ir 2013 metais, antrąją Giedroyco premiją pelnė Alherdas Bacharevičius (g. 1975) už eseistikos knygas. Trumpai apie jas abi:
Alherd Bacharevič, „Mažoji Bacharevičiaus medicinos enciklopedija“, Laisvės radijas, 2011 (Laisvės biblioteka. XXI amžius)
„Mažoji Bacharevičiaus medicinos enciklopedija“ (MBME) – antimokslinis leidinys plačiam savamokslių gydytojų ratui. Nuo kitų panašių enciklopedijų MBME skiriasi tuo, kad svarbiausios medicinos, biologijos, klinikinės ir socialinės medicinos problemos joje nagrinėjamos žmogaus, kuriam skubiai reikalinga medicinos pagalba ir kuris tos pagalbos kategoriškai atsisako, požiūriu.
Alherd Bacharevič, „Bacharevičiaus Hamburgo sąskaita“, Laisvės radijas, 2012 (Laisvės biblioteka. XXI amžius)
„Bacharevičiaus Hamburgo sąskaita“ vadinama pirmuoju baltarusišku alternatyvios literatūrologijos vadovėliu. Į knygą sudėta daugiau kaip pusė šimto esė, skirtų žymiausioms baltarusių literatūros figūroms: nuo Husoviano ir Bahuševičiaus iki Šamiakino ir Bykavo. Tai ne tik bandymas pažvelgti į kanoninę baltarusių literatūrą šiuolaikinio rašytojo akimis, bet ir asmeninis skaitytojo dienoraštis, kurio puslapiuose Bacharevičius, nepaisydamas autoritetų, jam būdinga ironiška, atsainia maniera perkainoja vardus ir tekstus ir iš naujo atveria ištisą pasaulį – sau ir tiems, kuriuos kviečia į pavojų ir vilties, nusivylimų ir atradimų kupiną kelionę. „Alherdas Bacharevičius išveda savo herojus į fantastišką, pilną muzikos ir akinančios šviesos pasaulinės literatūros pokylį-maskaradą…“ (Aliaksandar Lukašuk)
Baltarusių poetai kol kas neturi tokio autoritetingo apdovanojimo kaip Giedroyco premija. Šiek tiek geresnė pastaruosius ketverius metus debiutuojančių jaunų poetų padėtis, nes literatūrinis apdovanojimas „Debiutas“ turi poezijos nominaciją. Tiesą sakant, keturios jos teikimo ceremonijos nepateikė ypatingų staigmenų, o tik patvirtino keturių ryškių autorių – Vitalio Ryžkovo, Antono Francišako Brylio, Andrejaus Adamovičiaus ir Vladzio Liankevičiaus – žinomumą ir reputaciją šiuolaikinėje baltarusių lyrikoje.
Maksimo Bahdanovičiaus premija „Debiutas“. Kasmetinė literatūros premija, teikiama už debiutinį kūrinį. Amžiaus apribojimas: nominuojamų kūrinių autoriams turi būti ne daugiau kaip 35 metai. Teikiama už kūrinius tų žanrų, kuriuos kultivavo Maksimas Bahdanovičius: poezija, proza, meninis vertimas. Įsteigta 2010 metų gruodį Baltarusių PEN centro ir Baltarusių rašytojų sąjungos kartu su baltarusių kilmės rusų verslininku Paulu Beragovičiumi.
Pirmųjų ketverių metų premijos laureatai:
Vital Ryžkov, „Užrakintos durys“ (Minskas: Lohvinau, 2010)
Pirmoji Vitalio Ryžkovo eilėraščių knyga – rinktiniai tekstai, parašyti Mogiliave ir Minske nuo 2002 iki 2010 metų, atskirą skyrių sudaro poezijos vertimai. Kompaktinėje plokštelėje sudėti autoriaus ir vertėjo skaitomi eilėraščiai ir vertimai.
Vitalis Ryžkovas (g. 1986) – baltarusių poetas, vertėjas. Žurnalo „Dzejaslou“ premijos „Auksinė apostrofa“ laureatas (2008), laikraščio „Naša Niva“ šimtmečiui skirto Baltarusių PEN centro (2006), K. Šermano (2009) konkursų finalininkas, festivalio „Bereznevi Koty-4“ (Užhorodas, Ukraina) slam poezijos konkurso nugalėtojas. Eilėraščiai publikuoti žurnaluose „Maladosc’“, „Dzejaslou“, savaitraščiuose „Naša Niva“, „Novy čas“ ir kt. Literatūros festivalių „Poriadok slov“ (Minskas, 2006–2010), „Kyjivski Lavry“ (Kijevas, 2008) ir kitų literatūrinių renginių Baltarusijoje, Ukrainoje, Rusijoje dalyvis. Verčia iš anglų ir ukrainiečių kalbų.
Anton Francišak Bryl, „Nenukrito gilė“ (Minskas: Lohvinau, 2011)
Knygoje – 2003–2011 metais sukurti eilėraščiai ir trumposios poemos. Daugiausia – tiesioginiai ir netiesioginiai mitų poetikos eksperimentai, paties sukurtos legendos, paties surašytos sakmės ir paties nujaučiamos sąsajos, mėginimai prijaukinti šalia žmogaus būsto tvyrančią prieblandą – pagal savo skonį.
Antonas Francišakas Brylis (g. 1982) – baltarusių vertėjas ir poetas. Jankos Brylio vaikaitis. Vertė Yeatso, Katulo, Tolkieno, Clarke’o ir kitų autorių kūrybą. Tarp svarbiausių vertimų – senovės anglų poema „Beovulfas“.
Andrej Adamovič, „Poezijos diena mirties diena“ (Minskas: Lohvinau, 2012)
Debiutinė Andrejaus Adamovičiaus (g. 1984) knyga „Poezijos diena mirties diena“ nustebins visus, kurie iš autoriaus, kartais net kaltinamo šventvagiavimu, laukia vien brutalumo ir provokacijų. Pasirodo, rinkinyje nelauktai daug rimtos, gražios, subtilios lyrikos. Ir nors žodis „meilė“ čia išties aptinkamas rečiau nei „skriestuvas“ ar „astroliabija“, pačios meilės Adamovičiaus poezijoje dėl to nė kiek ne mažiau.
Vladz Liankevič, „70 % vandens“, Baltarusių rašytojų sąjungos bibliotekos serija „Atskaitos taškas“ (Minskas: Knihazbor, 2013)
Filologas, dėstytojas, vertėjas, roko muzikantas… Vladzis Liankevičius (g. 1987) pagaliau pradžiugino savo gerbėjus eilėraščių knyga „70 % vandens“. Rinkinys išėjo Baltarusių rašytojų sąjungos bibliotekos serijoje „Atskaitos taškas“. Kaip lakoniškai pažymėta anotacijoje, knygą „sudaro vienas vogtas ir kelios dešimtys savų eilėraščių su muzika ir be jos“. Kai kurie rinkinio eilėraščiai pažymėti ne tradicinėmis „žvaigždutėmis“, o natos ženklu: šitie tekstai tapo artroko ir psichodelinės muzikos grupės „TonqiXod“, kurioje Liankevičius dainuoja ir groja gitara, dainomis. Liankevičius, be abejo, vienas perspektyviausių savo kartos autorių, vienu metu dirbantis keliose meno srityse ir kuriantis įvairius literatūros žanrus.
Dera pasakyti bent keletą žodžių apie literatūrinį apdovanojimą, kurio atsiradimas iškalbingai apibūdina ne tiek literatūrinę, kiek politinę situaciją šiandieninėje Baltarusijoje, – Franciško Aliachnovičiaus premiją. 2013 metais Baltarusių PEN centras kartu su Laisvės radiju įsteigė Franciško Aliachnovičiaus premiją už geriausią nelaisvėje parašytą kūrinį. Kūrinių, galinčių pretenduoti į premiją, tematika neribojama. Priimami svarstyti dokumentiniai ir grožiniai kūriniai baltarusių ir rusų kalbomis – ir publikuoti, ir rankraščių pavidalu, sukurti nelaisvėje ir atsiųsti per praėjusius metus. Teisę nominuoti kūrinius turi ir visi Baltarusių PEN centro nariai. Nugalėtoją ir rezultatus vertinimo komisija skelbia gruodžio 10-ąją, Tarptautinę žmogaus teisių dieną. Franciško Aliachnovičiaus premiją organizatoriai ketina skirti, kol situacija šalyje teiks tam dingstį, bet ir viliasi, kad ji veikiai praras aktualumą. Pirmasis premijos laureatas – Iharis Alinevičius („Važiuoju į Magadaną“, 2013).
Galiausiai savotiška bibliografija – interneto šaltinių sąrašas, praversiantis ir vertėjui iš baltarusių kalbos, ir skaitytojui (taip pat klausytojui ir žiūrovui), panorusiam daugiau sužinoti apie aktualią įvairių žanrų baltarusių literatūrą:
Baltarusių literatūrinis radijas. Čia galima ne tik paskaityti šiuolaikinių poetų, prozininkų ir vertėjų tekstų, bet ir pasiklausyti pačių autorių skaitomų kūrinių MP3 formatu: http://litradio.by.
Poetinis projektas „Juodi balti eilėraščiai“. Čia ne tik paskaitysime ir pasiklausysime, bet ir „Youtube“ kanale pamatysime, kaip šiuolaikiniai baltarusių poetai skaito eilėraščius: http://www.youtube.com/playlist?list=PLE2C35A483E233AF5.
Baltarusių PEN centro puslapis. Čia aptiksime informaciją apie baltarusių nepriklausomas literatūrines premijas, taip pat apie PEN centro surengtus jaunųjų literatų konkursus: http://pen-centre.by.
Nepriklausomos Baltarusių rašytojų sąjungos puslapis. Didžiausias Baltarusijos literatūrinių naujienų šaltinis: http://lit-bel.org.
Puslapis „Kamunikat“ – interneto biblioteka, kurioje rasime daugybę baltarusiškų knygų elektroniniu formatu: http://kamunikat.fontel.net.
Interneto knygynas „Knyga paštu“: http://knihi.by.
Elektroninė leidyba BYBOOKS: http://bybooks.eu.
Nepriklausomo literatūrinio žurnalo „Dziejaslou“ interneto variantas: http://dziejaslou.by.
Publikaciją remia Lietuvos kultūros taryba
