2008 m. birželio 6-8 d. Rodo saloje (Graikija) įvyko Trijų jūrų rašytojų ir vertėjų tarybos (TSWTC) generalinė asamblėja. LLVS atstovavo Dalia Staponkutė, TSWTC valdybos narė.
Dalios Staponkutės ataskaita:
Šių metų birželio mėnesį Rodo tarptautiniame rašytojų ir vertėjų centre vyko „Trijų jūrų” (Egėjo, Baltijos ir Juodosios jūros šalių) tarybos kultūros valdybos posėdis ir visuotinis rašytojų ir vertėjų sąjungų susirinkimas. Kultūros valdybą sudaro dešimt narių iš Danijos (Nina Gross), Graikijos (Lily Exarchopoulou), Gruzijos (Manana Dumbadze), Islandijos (Steinunn Sigurdardottir), Lenkijos (Barbara Grzegorzewska), Suomijos (Monika Kaapeli), Švedijos (Peter Curman), Turkijos (Sezer Duru), Vokietijos (Imre Török) ir Lietuvos. Lietuvos literatūros vertėjų sąjungą šioje valdyboje jau kelis metus atstovauja Dalia Staponkutė, o visuotiniame susirinkime šiemet pirmą kartą dalyvavo ir Lietuvos rašytojų sąjunga, jos narys poetas ir rašytojas Liutauras Degėsys.
Rodo salos sostinėje, Rodo mieste, turbūt smagiausia lankytis birželio mėnesį. Miestas atrodo tarsi ką tik išsimaudęs ir persirengęs jaunikaitis – šviežias tvorų baltumas, ryškūs parduotuvėlių atspalviai, nenuilstantys gatvių prekijai ir daugybė kultūrinių renginių, kurie dažniausiai būna dedikuojami garbiems vietos įžymybių jubiliejams. Rodo miesto merija laikosi įprastos ir seniai nusistovėjusios tvarkos – derinti šventes su turizmo sezono atidarymu ir šitaip tarsi paženklinti ilgos ir darbingos vasaros pradžią. Rodiečiams vasara, pirmiausia, – sunkaus darbo ir neretai vienintelio uždarbio laikmetis, todėl jos sutikimui sutelkiama daug jėgų ir išmonės. Merijos remiamas Tarptautinis rašytojų ir vertėjų centras, stengdamasis neatsilikti nuo miesto gyvenimo ritmų, sukviečia savo kultūros valdybą iš dešimties narių, atstovaujančių įvairias rašytojų ir vertėjų sąjungas, būtent vasaros pradžioje. Tuo pačiu laiku, kartu su valdybos posėdžiais, vyksta ir visuotinis rašytojų ir vertėjų sąjungų susirinkimas. Mūsų spalvingas tarptautinis būrelis vieną iš kūrybinės viešnagės vakarų ir buvo pakviestas į Rodo vasaros renginį – rodiečio poeto Niko Kasdaglio 90–ąjį jubiliejų, kuriame dalyvavo ir pats poetas su žmona. Tradiciškai aidėjo Miko Teodorakio chorinės dainos atliekamos simpatiško vaikų choro – jų klausėsi gausus būrys įvairiausio amžiaus giminaičių, kurie sudarė didžiąją auditorijos dalį. Kitą vakarą mūsų draugė romantiškame retro stiliaus kino teatre kartu su vietiniais kino mėgėjais peržiūrėjo kelis Otaro Joselianio filmus, atvežtus Mananos Dumbadzės, valdybos narės iš Gruzijos.
Dvi dienas trukusiuose išplėstiniuose kultūros valdybos posėdžiuose aptarinėjome, kaip pagerinti Centro finansinę padėtį ir pagyvinti veiklą, kad ji neapsiribotų tik rezidencijos rašytojams ir vertėjams teikimu. Išklausėme įvairiausius, vienas kitą užgožiančius pasiūlymus, tarp kurių nuskambėjo ir visus pribloškęs rumunų rašytojo balsas, siūlantis atidaryti Centre net kazino kambarį... Liutauras Degėsys nepraleido progos išraiškingai pakritikuoti „graikišką“ Centro darbo stilių ir siūlė reklamuoti jį lietuviams. Nemažai pastabų ir pasiūlymų buvo išsakyta ir Centro dvikalbio literatūrinio žurnalo „Helios“ adresu – kalbėta ir apie dizaino pagerinimą, ir ne kokią vertimų kokybę, ir pernelyg eklektišką turinį, ir netobulus žurnalo platinimo būdus. Daug įvairių idėjų visiems įkvėpė svarstymai apie Centro kultūrinę programą, už kurią tiesiogiai atsako kultūros valdyba. Valdybos nariai skundėsi Centro darbuotojams, kad šie ne visados atsižvelgia į valdybos siūlomą planą, o darbuotojai teisinosi esą priklausomi nuo merijos sprendimų, kurie neretai geba pasukti vieną ar kitą projektą visai kita – ne tarptautinio pobūdžio – kryptimi. Po ilgų diskusijų buvo nutarta, kad Rodo Centrui būtinai reikia bent vieno reikšmingo tarptautinio renginio per metus, ir dėl puikios geografinės Rodo padėties tokiu renginiu galėtų būti Izraelio – Palestinos rašytojų susitikimas šį rudenį. Valdybos pirmininkas, švedų poetas Peteris Curmanas sutiko netrukus užsiimti šio susitikimo organizavimu, pradedant nuo vizito į Haifą, pas savo bičiulę ir Palestinos rašytojų sąjungos pirmininkę, poetę Hanan Awwad. Jam talkinsiu aš, gyvenanti Izraelio kaimynystėje, ir Rodo Egėjo universiteto profesorius Spiros Syropoulos, Centro tarybos narys.
Valdyba ir Centro darbuotojai vienoje iš popiečių vienbalsiai pritarė Peterio Curmano minčiai įsteigti Graikijos kultūros ministerijos ir privačių asmenų bei firmų lėšomis remiamą, kasmetinę Niko Kasdaglio premiją trijų jūrų šalių rašytojams apdovanoti. Pagrindinis premijos kriterijus turėtų būti ne tik tam tikros šalies kritikų pastebėtas „originalus rašymas“, bet ir asmenybės nuopelnai Graikijos kultūrai bei aktyvi veikla, susijusi su Graikija, ypač – Rodo sala. Valdybos narė, vertėja iš Turkijos Sezer Duru siūlė dar „gryninti“ premijos skyrimo kriterijus. Graikų rašytoja Lily Exarchopoulou ir aš, kaip „Helios“ redaktorė ir sudarytoja, pasiūlėme nuo kitų metų pristatyti mūsų žurnalą tarptautinėje Geteborgo knygų mugėje. Šio pasiūlymo pagrindu tapo jo sėkmingas debiutas šiųmetinėje Salonikų mugėje su mano įvadine kalba apie literatūros žurnalų likimą interneto epochoje. Kitą žurnalo numerį numatyta skirti šiuolaikiniams Baltijos jūros šalių rašytojams, jų tekstų vertimams į graikų kalbą ir valdybos narių straipsniams apie „karščiausius“ įvykius jų šalyse. Tikimės, kad naujo numerio versiją jau galima bus rasti internete. Susirinkimo pabaigoje nuskambėjo pasiūlymas kitų metų vasarą Rodo mieste surengti nedidelį kelių dienų filmų festivalį, kuriame, dalyvaujant graikų kino kritikams, būtų pristatyti trijų jūrų šalių filmai. Savo šalių filmus nedelsiant pasiūlė Danijos, Graikijos, Gruzijos, Lenkijos, Švedijos ir Turkijos atstovai.
Kitas valdybos susitikimas planuotas spalio mėnesį, tačiau miesto merija po žemės drebėjimo, prieš mėnesį užklupusio Rodą, nutarė restauruoti Centrą, ir gražioji vila kuriam laikui uždarė duris ne tik valdybai, bet ir nuolatiniams jos svečiams – įvairių šalių rašytojams ir vertėjams. Valdyba paskutiniuoju metu tarėsi dėl laikino susitikimo vietos perkėlimo į Kiprą, į naujai atsidariusius įspūdingus Draugystės namus „mirties zonoje“, Nikosijoje, tačiau dauguma valdybos narių pritarė minčiai, kad keisti susitikimo vietą – blogas ženklas... Tad valdyba kol kas bendraus ir dirbs virtualiai.