„Noriu versti“ 2012 norvegų k. vertimai

Ekspertės išvados

Manau, šiųmetis „dangiškos“ tematikos konkurso tekstas buvo tinkamas dalyvių kūrybiškumui ir stilistiniams gebėjimams atskleisti. Tiesa, tam kūrybiškumui neretai trukdė ne iki galo ar klaidingai suprastas originalo tekstas. Tad dabar ir ketinu aptarti sudėtingesnes teksto vietas.

Pirmajame novelės sakinyje cituojamas Šventasis Raštas (Mt 5,35), visas sakinys 1992 m. leidime skamba šitaip: „O aš jums sakau: išvis neprisiekinėkite nei dangumi, nes jis − Dievo sostas, nei žeme, nes ji − jo pakojis, nei Jeruzale, nes ji − didžiojo Karaliaus miestas“. Tad iš visų fotskammel vertimo variantų (suoliukas/suolelis kojoms (ilsinti), pamina, pakoja) pirmenybė teiktina tam, kuris yra artimiausias Šventraščio kalbai (NOR4).

Iš to vaizdinio rutuliojama tolesnė mintis: Dievas turi sėdėti ramiai, nes kitaip apverstų visą Žemę. Todėl čia arčiausiai tiesos buvo NOR4 vertimo autorius (-ė). Tiesa, kad stille norvegiškai gali reikšti ir „tyliai“, ir „ramiai“, bet šiuo atveju mums buvo reikalingas vertimas „ramiai“ (t. y. nejudėdamas).

Paskutinėje antros pastraipos dalyje sunkumų, matyt, sukėlė posakis spenne omkull. Su pelenais (NOR6) ar pančiais (NOR1) jis, žinoma, neturi nieko bendra. Spenne šiuo atveju reiškia „spirti“ (plg. spenne III, Bokmålsordboka), o spenne om kull − apversti kojomis, nuspirti (plg. kull III, Bokmålsordboka). NOR4 vertimas geras, tik norėtųsi kitokio antros pastraipos dalies prijungimo, ji paaiškina, kodėl gerasis Dievas taip dažnai sėdi ramiai: užtektų vieno neatsargaus judesio, ir jis kojomis apverstų visą Žemę. Junginys komme til å vartojamas ne tik būsimajam laikui sudaryti, bet turi ir kitą reikšmę bei funkciją: reiškia netyčinį veiksmą.

Tolesnėje pastraipoje žodis skrape susijęs su brūkšėjimu, braukymu, o ja šiuo atveju sustiprina reikšmę (NOR4 ir NOR2 gerai išvertė „net/netgi“): Dievas galėtų brūkštelėti koja, net treptelėti, tačiau to niekada nedaro. Čia visuose vertimuose pasigedau tikslesnio ir stilistiškai adekvatesnio skrape med foten vertimo.

Pastraipos apie angelą pradžia gražiai išversta NOR5 vertime. Ten vykusiai įterpta „žemėn“. Ti geriausia čia buvo versti jungtuku „nes“ (plg. ti II, Bokmålsordboka): nes angelas grakštus ir lengvas, net vazos niekad nėra apvertęs. Deja, teksto vieta su vaza liko nesuprasta. NOR6 vertime, mano galva, gražiai stilistiškai išversta pastraipos pabaiga apie tamsą ir griaustinį.

Pastraipa apie karą vykusiai perteikta NOR1 vertime, tik turbūt nebuvo iki galo suprastas paskutinis sakinys, og det hender at de ikke skuffer ham: ir kai kada jie pateisina jo viltis. Matyt, autoriaus turėta omenyje, kad angelams pašnabždėjus karas nutraukiamas, tik tai įvyksta ne taip jau dažnai. Tokią minčių seką rodo ir tolesnis sakinys apie taiką: De få gangene det er fred på jorden, selv da... (Net tais retais kartais, kai žemėje įsivyrauja taika...) Tuomet Dievas būna pavedęs angelui išsiaiškinti... (šioje vietoje gan svarbus laikų derinimas, nes kai angelas nusileidžia žemėn, jis jau turi Dievo pavedimą šį tą išsiaiškinti).

Tungt og innbitt galima buvo interpretuoti įvairiai. Man regis, innbitt reikšmę šiuo atveju gerai atitinka lietuviškas „įnirtingai“ (som er uttrykk for undertrykt raseri, Bokmålsordboka) arba „atkakliai“, „nenuilstamai“, „su užsispyrimu“: kodėl žmogus su tokiu atkakliu užsispyrimu blaškosi po žemę ir kodėl tokia neramia siela krinta į savo guolį nakčiai atėjus. Mano manymu, šioje vietoje arti tiesos buvo NOR3 vertimo autorius (-ė), tik ne vietoje sudėti kableliai keičia prasmę: reikia išsiaiškinti ne kodėl žmonės krenta į savo guolį, bet kodėl krenta į guolį apimti nerimo.

Tikiuosi, šios kelios pastabos padėjo kiek geriau suprasti painesnes teksto vietas ir interpretavimo galimybes. Apskritai konkurso dalyviams palinkėčiau dar pagilinti norvegų kalbos žinias ir nevengti naudotis visomis prieinamomis pagalbinėmis priemonėmis.

Eglė Išganaitytė

____________________________________________________

ORIGINALAS

Agnar Mykle

Engelen og den dag imorgen

Det står skrevet i en hellig bok, at Jorden er Guds fotskammel.

Det er derfor at den gode Gud sitter stille så ofte som han gjør; han kunne så lett komme til å spenne hele Jorden omkull.

Den gode Gud kunne ofte ha grunn til å ville skrape med foten, ja trampe med den. Men han gjør det aldri. Ihvertfall nesten aldri.

Isteden sender han en liten engel ned. Ti engelen er vever og lett, en engel har aldri veltet så meget som en blomstervase, aldri var der mulm og torden under en engels små føtter.

Når der er krig på Jorden, slipper den gode Gud en hel skare små engler ned for at de skal hviske i menneskenes ører, han har tro på sine engler. Og det hender at de ikke skuffer ham.

De få gangene det er fred på Jorden, selv da kan en liten engel komme dalende ned. Da har den gode Gud gitt engelen i verv å finne ut, hvorfor menneskene haster så tungt og så innbitt over Jorden, og hvorfor de kaster seg så urofylte på sitt leie om natten.

To dager og to netter hadde den lille engelen vært i byen.

Med klare, himmelblå, bekymrede øyne hadde engelen sett inn i menneskenes ansikter.

(Ištrauka iš novelės, kuri įtrauka į novelių rinkinį Kors på halsen. Oslo, 1958.)

__________________________________________

VERTIMAI

NOR1

Agnar Mykle

Angelas ir rytdiena

Šventojoje knygoje parašyta, kad Žemė - tai Dievo suoliukas kojoms.

Tai todėl, kad gerasis Dievas taip dažnai sėdi ramiai; tačiau jis lengvai galėtų supančioti visus Žemės gyventojus.

Gerasis Dievas neretai galėtų rasti priežastį paminti Žemę koja, taip, tiesiog trypti ją. Tačiau to jis niekada nedaro. Beveik niekada.

Užuot taip pasielgęs, jis pasiunčia mažą angelą. Nes angelas yra vikrus ir mažytis, jis niekada nėra sviedęs nieko daugiau nei vazos, po jo nedidelėmis kojelėmis niekada nebuvo sutemų ar griaustinio.

Kai Žemėje kyla karas, gerasis Dievas pasiunčia būrį mažyčių angelų Žemėn, kad šie pašnibždėtų žmonėms kai ką į ausį - jis pasitiki savo angelais. Ir jie jo nenuvilia.

Netgi tada, kai Žemėje vyrauja taika, mažasis angelas gali nusileisti žemyn. Tuomet gerasis Dievas liepia angelui sužinoti, kodėl žmonės taip pašėlusiai skuba po Žemę bei kodėl jie blaškosi be ramybės visą naktį lovoje.

Mažasis angelas dvi dienas ir naktis buvo mieste.

Guviomis, šviesiomis, susirūpinosiomis akimis jis stebėjo žmonių veidus.

NOR2

Agnar Mykle

Angelas ir rytojaus diena

Šventojoje knygoje yra parašyta, kad žemė – tai Dievo suolelis kojoms.

Tai yra dėl to, kad gerasis Dievas, kada besėdėtų, visada sėdi ramus; juk jis galėtų nesunkiai apversti visą žemę aukštyn kojomis.

Gerasis Dievas galėtų dažnai turėti priežastį dėl ko norėtų pakapstyti su koja, taip, netgi patrepsėti su ja. Tačiau jis to nedaro niekada. Bent jau beveik niekada.

Vietoje to, jis pasiunčia žemyn mažą angelą. Tas angelas yra plonytis ir lengvas, angelas niekada nėra apvertęs tokio didelio daikto kaip gėlių vaza, po jo mažomis kojelėmis niekada nebuvo tamsumos ir griaudimo.

Šiuo metu žemėje vyksta karas, gerasis Dievas paleidžia žemyn daugybe mažų angelų tam, kad jie šnabždėtų į tų žmonių ausis, jis tiki savo angelais. Ir nutinka taip, kad jie Dievo nenuvilia.

Keletą kartų žemėje vyrauja taika, netgi tada mažas angelas gali atvykti leisdamasis iš lėto žemyn. Tada gerasis Dievas pavedė angelui užduotį išsiaiškinti, kodėl žmonės žemėje taip smarkiai ir nepaliaujamai skuba, ir kodėl jie pasineria, būdami tokioje sumaištyje, į savo liūdesį nakties metu.

Dvi dienas ir dvi naktis mažasis angelas praleido mieste.

Angelas skaidriomis, dangaus mėlynumo, rūpesčio pilnomis akimis žiūrėjo į žmonių veidus.

NOR3

Agnar Mykle

Angelas ir rytojaus diena

Šventajame rašte rašoma, kad Žemė yra Dievo pamina.

Ir todėl Gerasis Dievas sėdi tylus, kaip dažnai jis tai ir daro, - juk galėtų taip lengvai nusviesti Žemę tolyn.

Gerasis Dievas dažnai galėtų rasti priežastį užkliudyti ją su koja, tiesiog ja sutrypti. Tačiau to jis niekada nedaro. Bent jau beveik niekada.

Vietoj to, jis siunčia žemyn mažą angelą. Tas angelas yra grakštus ir lengvas, angelas niekada nėra apvirtęs tiek daug kartų kiek gėlių vaza, niekada po angelo mažomis pėdomis nėra buvę rūškanos ir griaustinio.

Kai Žemėje vyksta karas, Gerasis Dievas paleidžia žemyn visą būrį mažų angelų tam, kad jie kuždėtų žmonėms į ausį; jis tiki savo angelais. Ir jie jo nenuvilia.

Tais retais kartais, kai Žemėje vyrauja taika, net ir tada gali mažas angelas nusileisti žemyn. Tada Dievas duoda angelui užduotį išsiaiškinti, kodėl žmonės taip sunkiai ir piktai lekia per Žemę ir kodėl jie, tokie kupini nerimo, naktį krenta į savo guolį.

Dvi dienas ir dvi naktis mažasis angelas buvo mieste.

Tyromis žydromis akimis susirūpinęs angelas stebėjo žmonių veidus.

NOR4

Agnar Mykle

Angelas ir rytojaus diena

Šventoj knygoj parašyta, kad Žemė yra Dievo pakoja. Todėl gerasis Dievas dažniausiai sėdi ramiai, nors lengvai galėtų paspirti Žemę taip, kad ši nusiristų.

Taip, gerasis Dievas dažnai galėtų pajudint pėdas, net treptelėt. Bet jis niekada taip nesielgia. Arba beveik niekada.

Vietoj to jis siunčia žemyn mažytį angelą. Tasai angelas – trapus ir lengvas; jis nėra nuvertęs nieko sunkesnio už gėlių vazą, o po jo pėdutėm niekad nėra buvę tamsos ar griaustinių.

Kai Žemėj karas, gerasis Dievas atsiunčia visą būrį mažų angelų – kad šie pakuždėtų į žmogaus ausis. Dievas tiki jais ir kartais nenusivilia.

Net ir tada, kai retkarčiais Žemėj vyrauja taika, gali atpleventi mažytis angelas.

Tuomet gerasis Dievas įgalioja angelą išsiaiškint, kodėl žmonės Žemėje taip beatodairiškai ir įsitempę skuba ,bei kodėl jie pilni nerimasčio griūva vakarais į savo guolius.

Dvi dienas ir dvi naktis mažasis angelas praleido mieste.

Skaidriom, žydrom kaip dangus, bet neramiom akim žvelgė angelas žmonėms į veidus.

NOR5

Agnar Mykle

Angelas ir rytojaus diena

Šventajame rašte parašyta, kad Žemė yra Dievo suolelis kojoms ilsinti.

Tai dėl to, kad gerasis Dievas, kaip yra įpratęs, dažnai sėdi nekrusteldamas; juk jis lengvai galėtų imti ir Žemę apversti.

Gerajam Dievui dažnai gali kilti noras pakrapštyti koja, patrepsėti ja. Bet jis niekada to nedaro. Beveik niekada.

Užuot tai daręs, jis pasiunčia žemėn mažą angelą. Nes angelas yra judrus ir lengvas, jis nėra nuvertęs nieko daugiau kaip gėlių vazą, niekuomet neatslinko aklina tamsa ir nedundėjo griaustinis iš po jo mažų kojelių.

Kai Žemėje vyksta karas, paleidžia Dievas jon visą pulką mažų angelėlių, kad jie šnibždėtų į žmogaus ausis. Jis pasitiki savo angelais. Ir pasitaiko, kad jie Dievo nenuvilia.

Tais retais kartais, kai Žemėje vyrauja taika, net ir tuomet gali mažas angelėlis nuvirsti žemėn. Mat jam Dievas pavedė užduotį išsiaiškinti, kodėl taip smarkiai ir taip įnirtingai blaškosi žmonės po Žemę, ko, kupini nerimo, vartosi savo pataluose naktį.

Dvi dienas ir dvi naktis praleido mieste mažasis angelėlis.

Giedromis, dangaus mėlynumo, rūpesčio sklidinomis akimis žvelgė angelas į žmonių veidus.

NOR6

Agnar Mykle

Angelas ir rytojaus diena

Vienoje šventoje knygoje parašyta, kad Žemė yra suolelis Dievo kojoms.

Štai kodėl Dievas taip dažnai būna ramus, nors taip lengvai galėtų visą Žemę paversti pelenais.

Neretai gerasis Dievas galėtų pagrįstai užsimanyti patrinti suolelį koja, taip, treptelėti ja. Bet jis taip niekad nesielgia. Na, beveik niekad.

Vietoj to jis pasiunčia žemyn angeliuką. Angelai yra vikrūs ir lengvi, todėl joks angelas nėra nieko parvertęs, išskyrus kokią vazelę gėlėms, ir niekada po mažomis angelo kojelėmis nebuvo stojusi gūdi tamsa ar užėjęs griaustinis.

Kai Žemėje vyksta karas, gerasis Dievas žemyn paleidžia visą būrį angeliukų, kad šie šnabždėtų žmonėms į ausis – Dievas pasitiki savo angelais. Ir kartais jie jo neapvilia.

Angeliukas gali nužengti į Žemę netgi tais retais atvejais, kai joje būna taiku. Tuomet gerasis Dievas būna paskyręs angelui išsiaiškinti, kodėl žmonės Žemėje taip sunkiai ir įsiręžusiai skuba ir kodėl naktimis tokie neramūs krenta į savo lovas.

Mažasis angelas mieste jau dvi dienas ir naktis.

Tyromis, susirūpinusiomis, žydromis it dangus akimis angelas žvelgė į žmonių veidus.

„Noriu versti“ 2012 norvegų k. vertimai

Nariams

Naujienlaiškis