Dianos Bučiūtės,
Šv. Jeronimo premijos vertinimo komisijos pirmininkės,
LAUDATIO,
pasakyta Tarptautinės vertėjų dienos minėjime 2005 m.

Pirmasis Šv. Jeronimo premijos laureatas Pranas Bieliauskas, baigęs dvi aukštąsias mokyklas, studijavęs prancūzų ir anglų filologiją, ne tik daro įspūdį kaip universalus vertėjas, puikiai verčiantis iš prancūzų, italų ir ispanų kalbų, bet ir gerbtinas kaip vertėjas, neišvertęs nė vienos prastos knygos. Jis eina savo pasirinktu keliu ir verčia tik tai, ką pats nori versti. Jo vertimų bibliografija – tai trijų dešimčių knygų sąrašas, kuriame vyrauja prancūzų literatūra. Įspūdinga laureato vertimų amplitudė: nuo XVII a. ir XVIII a. klasikų ponios de La Fayette ir markizo de Sade’o iki moderniųjų klasikų Marcelio Prousto ir André Gide’o, nuo prancūzų „naujojo romano“: Michelio Butoro, Claude’o Simono, Patricko Modiano, iki populiarių šiuolaikinių jaunų autorių: Alessandro Baricco ir Niccolo Ammaniti’o. Nemaža dalis P. Bieliausko išverstų knygų – jo paties leidėjams pasiūlyti veikalai, o visi žinome, kad ne taip lengva rasti ir gerą knygą, ir juolab leidėją, kuris sutiktų ją išleisti. Tai, kad vertėjas neapsiriboja tik leidyklų užsakymais, o pats stengiasi pažinti užsienio literatūrą ir geriausius veikalus siūlyti leidykloms, – yra tikro profesionalo bruožas. Be kita ko, P. Bieliauskas turi puikų literatūrinį skonį. Vertėjo pastangomis Lietuvos skaitytojas susipažino su žymiausiu italų dekadentu Gabriele D’Annunzio („Geismų kūdikisž“), skandalinguoju prancūzu Celine’u („Kelionė į nakties pakraštį“), šiuolaikiniais ispanų rašytojais Javieru Mariasu („Tokia blyški širdis“) ir Juanu Manueliu de Prada („Apgaulingoji Venecijos šviesa“). O iš leidyklų projektų, kuriuos įgyvendinti padėjo šis vertėjas, norėčiau paminėti du labai skirtingus ir sudėtingus, kiekvieną savaip: dvi Prousto knygas iš ciklo „Prarasto laiko beieškant“ – „Kalinė“ ir „Dingusi Albertina“ (bus išleista šiemet) – ir naują Saint-Exupery „Mažojo princo“ vertimą, dar gulintį leidykloje. Abiem atvejais leidykla „Alma littera“, pasirinkusi P. Bieliauską, neapsiriko.

      Kadangi man pačiai be galo sunku parašyti net „Trumpai apie autorių“ savo verstos knygos pabaigoje, pavydžiu P. Bieliauskui solidžių straipsnių apie Proustą ir jau minėtus „naujojo romano“ autorius. Šie straipsniai patvirtina, kad vertėjo žinios apie verčiamas knygas yra toli gražu ne paviršutiniškos.

      Esu redagavusi kelias laureato knygas ir, šį tą žinodama apie jo darbo metodus, galiu pasakyti, kad jis labai atsakingai žiūri į kiekvieną savo vertimą, stengiasi susirasti verčiamo veikalo vertimus į kitas kalbas, turtina žodyną, semdamasis kalbos lobių iš tokių vertimo korifėjų kaip Ramutė Ramunienė, Juozas Naujokaitis, Vytautas Petrauskas ir Valdas Petrauskas. P. Bieliausko vertimuose išlaikoma derama pusiausvyra tarp kūrybingumo ir tikslumo, kitaip tariant, tarp polėkio ir sąžiningumo. Kadaise buvau girdėjusi priekaištų šiam vertėjui, kad kartais perlenkia lazdą vartodamas tarmybes ar retus žodžius, bet neseniai skaitydama Niccolo Ammaniti’o romaną „Aš nebijau“ stebėjausi be galo natūralia, lengvai plaukiančia ir santūriai vaizdinga vertimo kalba, vertėjo sugebėjimu ištirpti tekste.

         Malonu ne tik redaguoti Prano Bieliausko vertimus, bet ir bendrauti su juo kaip redaktorei su vertėju. Visi žinome, kaip kartais užgauna mūsų savimeilę redaktoriaus taisymai, kaip liguistai į juos reaguojame. Jautrus ir kuklus Pranas Bieliauskas į redaktoriaus darbą reaguoja itin skaudžiai, bet tai būna ne užgautos ambicijos, o graužatis dėl vertimo netobulumo. Tarkim, stropiai išnagrinėjęs visus Prousto „Kalinės“ taisymus ir pastabas rankraštyje bei korektūroje, savo abejones, siūlymus, argumentus jis palydėjo tokiomis frazėmis: „pražiopsojau“, „gal sumaišiau, akys pavargo“, „vertimas mano prastas. Proustui reikėtų daug laiko – viso gyvenimo“.

          Ir pats Pranas Bieliauskas, išdirbęs vienuolika metų „Vagos“ leidykloje, yra redaktorius, suredagavęs ne vieną dešimtį knygų. Tarp jo redaguotų knygų esama ir tokių, kurias teko beveik perrašyti, todėl redaktoriaus pavardė atsidūrė tituliniame puslapyje kaip vertėjo bendraautoriaus (turiu galvoje Sartre’o „Sieną“). Kad kitiems vertėjams jis gali duoti gerą vertimo pamoką, paliudijo jaunas gabus vertėjas Audrius Musteikis, pristatydamas jį  Šv. Jeronimo premijai: „Pabrėžčiau Prano Bieliausko kaip vertėjo profesionalumą, gebėjimus ne versti, o kurti (tai jokiu būdu nereiškia prikurti, veikiau įsiskverbti į unikalią veikalo ekosistemą ir veikti pagal jo taisykles)...“ Su šia mintimi gražiai susišaukia Zigmo Ardicko išversti Hermanno Hesse’s žodžiai, pasakyti apie poetą, bet, manyčiau, puikiai tinkantys ir vertėjui: „Jo nuopelnas tik tai, kad jis yra langas, kad neužstoja šviesai kelio ir jos nesulaiko“.

      Sveikindama pirmąjį Šv. Jeronimo premijos laureatą, Vertėją iš didžiosios raidės, linkiu jam neužmigti ant laurų, toliau siekti tobulumo, toliau būti langu, pro kurį pas skaitytojus patenka knygos šviesa.

 

Publikuota: Literatūra ir menas 2005-10-07 Nr. 3065

Vyksta apklausa

Balsuokite už vertingiausią 2019 m. verstinės humanitarinės literatūros knygą!

Dalyvauti apklausoje

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis