Vytautas KUBILIUS

ŠARLIO BODLERO KELIAS Į LIETUVIŲ LITERATŪRĄ

Publikuota: LITERATŪRA XV (3), 1973, psl. 63-76.
Taip pat kn.: Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas. Vaga, 1983. P. 256-273 (pavadinimu "Šarlio Bodlerio kelias į Lietuvą")

1.

Kiekvienai literatūrai reikšminga pažintis su Šarliu Bodleru, nu­teistu dar 1857 m. Paryžiaus kriminalinio teismo už „grubų ir dorybę įžei­džiantį realizmą“ [1]. Jau ištisą šimtmetį jis slankioja po pasaulį ir padeginėja Bikfordo virvutes. Visur jo šešėlis veda su savimi antitradicionalistus ir maištininkus („Yra maištaujantys poetai ir poetai, sukurti disciplinai“ [2]). Visur „Piktybės gėlės“ [3], vienintelis jo eilėraščių rinkinys, užgožia širdingą plepumą ir skiepija sukrečiančio lyrizmo galybę, trykštančią iš tragiško santykio su būtimi („O skausme, o skausme! Laikas ryja gyvenimą!“). Š. Bodleras pirmasis suteikė balsą suskaldytai žmogaus sąmonei („Du žmonės be poilsio ginčijosi manyje“), kuri su baisiu nerimu ieškojo savo vietos susvetimėjusiame pasaulyje, neapkęsdama gyvenamojo laiko ir pati savęs. Tradicines temas ir vaizdus poetas perkėlė į egzistencinės proble­matikos planą, nes menas, jo supratimu, kuriamas ne vardan meno, o tam, kad būtų išreikštas visuomeninis ir moralinis solidarumas su žmogaus li­kimu. Jis sukūrė visiškai naują lyrikos stilių, jungiantį konkretumą ir sim­boliką, intymią šilumą ir kontempliaciją, rimtumą ir skeptišką kartėlį, gilią mintį ir nepaprastai intensyvų vidinį judesį, formos discipliną ir sponta­nišką vaizdo netikėtumą (menas, anot poeto, visu pirma turi nustebinti). Daugiabalsė Š. Bodlero lyrika tapo savotišku prototipu visoms XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios poetinėms mokykloms, kurių veikėjai ja arba ištisai savinosi, arba į ją apeliavo. „Vadinti juos visus „dekadentais“,– rašė akademikas N. Konradas,– tai reiškia apsiriboti visiems prieinamu, pigiu ir iš tiesų miesčionišku apibrėžimu: žmonės, besižavį Bodleru, dažnai piktai grūmėsi būtent su miesčioniškumu“ [4].

1886 m. Š. Bodlero vardas įrašomas į prancūzų simbolistų manifestą. 1891 m. Vokietijoje St. Georgė spausdina jo vertimus, kuriuos neoromanti­kai priima kaip žygio vėliavą. 1894 m. Varšuvoje išeina lenkiškai „Pik­tybės gėlės“, o jų autorius atsistoja kaip mokytojas viso „Młoda Polska" judėjimo priekyje. 1895 m. pasirodo Š. Bodlero eilėraščių knyga rusiškai. „O mielas pasauli, štai Bodleras, štai Verlenas...“ [5] – džiaugėsi V. Briusovas viename eilėraštyje. Kaip naujos literatūrinės epochos pranašas jis sutinkamas vengrų, čekų, estų ir latvių poetų. „Tai iš jo išėjo visa da­bartinė literatūros generacija,“ [6] – rašė E. Verharnas XX a. pradžioje.

2.

Ilga ir sunki buvo Š. Bodlero kelionė į Lietuvą. Lietuvių literatūra XX a. pradžioje bijojo atsitraukti nuo kaimo gryčios ir liaudies dainos – ištver­mingų savo gyvybės šaknų. Kada kaimynystėje pasirodė paniuręs sutau­rinto pasaulėvaizdžio ir literatūrinio glotnumo sprogdintojas (1908 m. Maskvoje išėjo ketvirtas visai naujas „Piktybės gėlių“ vertimas), lietuvių literatai susiginčijo – įsileisti jį ar neįsileisti į Lietuvą. Dauguma nubal­savo, kad „vargo kraštui“ nereikalingas „supuvęs dekadentas“.

S. Čiurlionienė 1910 metais ironiškai nusistebėjo, kad lietuvių inteli­gentija visiškai nežino Š. Bodlero vardo [7]. O kuo jis bus naudingas lietuvių visuomenei? Ar padės jai išlikti? Ar sumažins pasaulio blogį ir skriaudas? Šitaip užklausė G. Petkevičaitė-Bitė, visuomeninė literatūros sąžinė, ir pati atsakė: „Iš prigimties ir istorijos atžvilgio – tai vis tiek – ką panorėjus pietų Šalies augmenius mūsų miškuose auginti“ [8]. Jai pritarė A. Jakštas, piktai subardamas naujųjų meno krypčių šalininkę iš klerikalizmo sakyk­los, kad „į vadovus mūsų inteligentijai perša Nitšę (Nietzsche) ir Bodlerą (Baudelaire), ir Kristaus vardo ne sykį nemini“ [9]. Ką gali duoti lietuvių literatūrai modernizmas,– stebėjosi Maironis, – tebūdamas „psichiška liga, iškrypimas, paneigimas sveiko proto“ [10]. Jei rašytojas turi bent šiek tiek idealizmo, jis nepasirinks savo kelrode žvaigžde Š. Bodlero, nes pasta­rasis „su cinizmu ir pasigėrėjimu piešia (...) biauriausius ištvirkimo ir puolimo paveikslus“ [11].

Moralizacijos užtvarą, pastatytą auklėjančios ir kovojančios literatū­ros, Š. Bodleras, nusiminęs ir įtūžęs mirties šauklys, perėjo tik po pirmojo pasaulinio karo sukrėtimų. Jis tebedėvėjo tą pačią „dekadentizmo pradinin­ko“ kepurę, bet jo „Piktybės gėlės“ jau apibūdinamos kaip „originaliausias pasaulinės lyrikos kūrinys“ [12]. Jis tebegarsėjo kaip nelaimingas gir­tuoklis, siūlęs „būti amžinai girtam“ [13], bet jo lyrikoje jau įžiūrėtas „da­barties mūsų kultūros komplikuotumas ir liguistumas“ [14]. Pirmąsyk jo ei­lėraščiai buvo įprasminti kaip „poetiškas atspindys gyvenimo krizio, vi­suomenės negalavimų, tradicinės ideologijos susibankrūtijimo“ [15]. Pasmerk­tasis prancūzų poetas pagaliau sulaukė pilietinių teisių ir Lietuvoje. Pro­fesoriaus V. Dubo, kandaus erudito ir laisvamanio, speckursas išpopuliarino „Piktybės gėles“ jaunų literatų auditorijoje [16]. „Šių paskaitų klausiau ne tik aš, – ir mano draugą Leoną Skabeiką, ir kitus jaunus poetus labai do­mino Bodlero demonizmas, keistas charakteris, jo visokie išsišokimai prieš „visuomenę“,– prisimena A. Venclova 1926 m. rudens semestrą Kauno universitete.– Dubas apie Bodlerą kalbėjo su tikru įkvėpimu, ir buvo aiš­ku, kad jis pats tiesiog įsimylėjęs „Piktybės gėlių“ autorių. Jis skaitė mums prancūziškai ir čia pat vertė dešimtis nuostabių kūrinių – „Balkoną“ ir „Dvėselieną“, „Paryžiaus paveikslus“ ir daugelį „Pasmerktųjų eilėraščių“, už kuriuos poetas savo metu buvo patrauktas į teismą“ [17].

Į laikraščius ir žurnalus pasipylė Š. Bodlero eilėraščių vertimai. Tai buvo narsus ir rizikingas lietuvių poetikos išbandymas. Kaip perduoti per kelias strofas tekančios vienintelės frazės audringą siūbavimą ir klasikinį griežtumą? Ar įmanoma lietuviškai atkurti sonetą – rafinuotą kelių šimt­mečių poetinės kultūros gėlę? Kas išdrįs jaukiame folklorinių įvaizdžių darželyje palyginti mylimąją su dvėseliena, kurią ėda kirminai? Kaip pa­siekti lietuviško vaizdo ramioje slinktyje stulbinančio netikėtumo („Tavo triumfuojanti krūtinė yra graži spinta“ [18]) ir smogiančios lyrinės ekspansi­jos („Tavo atminimas šviečia manyje kaip monstrancija“ [19]).

Pirmieji vertimai – empirinės žodžių kopijos, sustatytos į apirusias strofas be jokių rimų. M. Gustaitis ištikimai seka paskui autorių iš eilutės į eilutę, šokinėja jo perkėlimų laiptais, pažodžiui atkartoja jo sudėtingas metaforas [20], bet sulamdo sakinį, išardo ritmiką, paverčia vaizdą sąvokų skeletu be jokios kibirkšties. „Kuomet lietus, ištiesęs ilgus kaspinus be ga­lo, / Tarytum klesčia tyrų tuštumos angas, / Ir kad vorų niekingų nebyli tautelė /Ateina aust tinklų and dugno mūsų smegenų“ [21]. S. Kapnys, atsirinkęs versti pagrindinius „Piktybės gėlių" eilėraščius“ [22], taipogi slenka vienos eilutės vaga, nesidairydamas aplinkui, įsikniaubęs į vieno vaizdo atkarpą, kurią tiksliai perkelia. Tik jis bijo leistis su vieno sakinio griūtimi per visą eilėraštį, o atsargiai ją sustabdo ir išskaido. Prozininko ran­kos paliesta frazė gula laisvai ir natūraliai („Apzulintose kėdėse, iš­blyškusios ir senos, / Nuteptais antakiais, fatališkom, lipšniom akim, / Su­sėdusios grožėjosi pamirštos kurtizanės...“ [23]), bet nebeturi srauto ener­gijos ir išsišakojusio plaukimo, kaip kalnų upė. Ji pasineša į ramų atpa­sakojimą, tačiau, prisirankiojusi parazitinių žodelių, reikalingų rimams (soneto rimavimas Lietuvoje radikaliai suprastinamas), sudrimba, neišrašiusi strofoje įtampos lanko. „Kai tavo džiaugsmas matomas visiems, ži­nok, / Ir mano skausmas taip nepaslėptas nė kiek“ [24]. Pažodiškumas užly­gina moralinės introspekcijos ir filosofinio susimąstymo linijas, sopulingai atviras Š. Bodlero lyrikoje. „Sau rinks po budelio – Smagumo botagu / Graužimą sąžinės linksmybėje vergų“ [25].

Pažodinis kopijavimas pakirto pirmuosius „Piktybės gėlių'' vertimus. Nebeliko jokio simbolinio plano, kai V. Katilius tik perfotografavo iš arti originalo sąvokas ir vaizdus („Ir štai, ir paliečiau aš tą idėjų rudenį / Karš­tai aš stvėriaus už grėblio ir kastuvo“ [26]). Iširo giluminiai žodžių ryšiai, kai V. Miliūnas tik perrašė per kalkę prancūziškus išsireiškimus (visa žiema = tout l'hiver; darbai kieti = labeur dur et forcé; skaistume mūsų va­sarų trumpų [27] clarté de nos étés trop courts). Pirmieji vertimai neturėjo pulsuojančios intonacijos, kuri pakeltų ir neštų suverstus vaizdus, o „už­mušta eilėraščio intonacija – tai užmušta poezija“ [28].

Niūriai sielvartinga ir tragiškai sarkastiška Š. Bodlero lyrikos melodi­ja „prasismelkia kaip angliška migla“ ir lieka „neprieinama kaip marmu­ras“, pasak G. Flobero [29]. Pirmąsyk lietuviškai ji pasigirdo A. Churgino vertime. Tai vidinio sukrėtimo intonacija, pilna skaudžios rimties, užlie­jančio atvirumo, tekanti iš pradžios lėtai, o paskui tarytum kirvio dūžiais trankanti savo priebalsinėmis aliteracijomis (kr, tr, kd, gr), impulsyviai ištirpdanti aplinkos daiktus į žmogiškos egzistencijos lemtingąsias reikš­mes.

 Tuoj pasinersime į tamsumas ledingas;
Sudiev, kaitrioji saule, vasarų trumpų!
Aš jau girdžiu, kaip malkos dūžiais gedulingais
Nukrinta trenkdamos į grindinį kiemų.
Tuoj įpusės žiema many: drugys, rūstybė.
Ir neapykanta ir darbas atkaklus;
Ir tartum saulė savo šiaurinėje tamsybėj,
Mano širdis šalta, rausva skeveldra bus...
Drebėdamas klausaus, kaip rąstas rąstą daužo
Lyg aidas ešafoto, kalamo kurčiai...
Mano dvasia dabar – kaip bokštas, kurį daužo
Be perstogės trenksmais įkyrūs mūrdaužiai.
Tie monotoniški garsai mane liūliuoja,
Ir, rodos, kažkur grabą kala skubinai...
Kam?... Vakar buvo vasara; bet štai ruduo jau!
Ir lyg kelionė skamba, trenksmo slėpiniai. [30]

 L. Švedas, jaunas poetas, perėjęs vėliau į lenkų literatūrą, pagavo krin­tančią bodleriškos eilutės tonaciją, be melancholiškų atodūsių, sklidiną ge­liančio nebūties aiškumo. Nukėlęs priešdėlius, pažymimuosius žodžius ir palyginimus į sakinio galą, jis išgavo sulėtintą slinktį, skambančią žemu, graudoko iškilmingumo tembru.

Norėdami linksmai praleisti laiką, laivo žmonės
prigaudo albatrosų, jūros paukščių didelių,
 kurie plasnoja apie stiebus, kaip draugai ilgos kelionės,
 ir seka laivą slystantį sūriu vandens keliu.
Žiūrėkite: ant denio stovi paukštis nugalėtas,
tasai karalius toks susmukęs, toks bailus,
baltuosius džiugesio sparnus nuvargusiai, iš lėto
nuleidžia šonuose kaip didelius irklus. [31]

 T. Venclova pajuto aštriabriauniame „Piktybės gėlių“ vaizde haliucina­cijos mirgėjimą, kai viskas siūbuoja ant tikrumo-netikrumo ribos, kai visa „materija“ kraštutinai ištempiama ant ilgesio ir sudužimo taškų. Jis gra­žiai suvaldė nervingai besiblaškančias asociacijas, tulžingą frazės aštru­mą ir filosofiškai nuspalvintą žodžių žaismą („Ištroškę paskandinti / Beribį ilgesį ribotuos vandenuos“ [32] = „Berçant notre infini sur le fini des mers“). Tai kultūringas vertėjo profesionalo darbas, atliktas iš tam tikros vidinio atsiribojimo distancijos, kurios nesijaučia poeto bendraminčių – vokiečio St. Georgės ar lenko A. Langės vertimuose.

Naujuose A. Churgino vertimuose giluminę bodleriško žodžio ekspan­siją prigesina retorika. Tokia yra bėglaus išskaičiavimo sintaksė („Ir aš tai gličią rupūžę, tai slieką... [33]). Tokie yra daugiakalbiai antikinės manie­ros įvaizdžiai – be rūstaus lakoniškumo („Greičiau – tolyn, paskui die­nos dievaitę, / Kol neatvėso dar įkaitę!“ [34]). Blogiausia, kai vertėjas kartais pradeda originalo vaizdus atpasakoti, komentuoti, papildyti, savaip inter­pretuoti. „Fantastiškoje graviūroje“ Š. Bodleras piešia viduramžišką mir­ties simbolį – vaiduokliškas apokalipsinis kuinas, ant jo griaučiai su šiur­pia diadema, kuri groteskiškai įstatyta ant kaktos. Vertime nebėra šito tra­dicinio mirties portreto: „Antai kraupus vaiduoklis joja pro kapus, / Ir puošia galvą jam vainikas negrabus, / Tarytum atneštas iš kokio maska­rado“ [35]. Eilėraščio pabaigoje poetas kalba apie „bevardes minias, kurias trypia arklys“, bet ne apie griaučius (nes griaučiai – tai pati mirtis), apie „senosios ir naujosios istorijos tautas“, kurios „ilsisi baltos ir blyškios sau­lės šviesoje“, o ne apie raitelio aiškiaregystę. „Jo rankoj švystelėjo kardas, kaip ugnis, / ir per grabų bevardžių kalnus lekia jis, / Valdingai žvelgda­mas į griaučius, kurie mėtos, / Kuriais visur aplinkui lygumos nusėtos, / Ir mato atšvaistėje saulių rūškanų / Visų tautų likimą ligi šių dienų“ [36]. Sunku suprasti, kodėl eilėraštyje „Keliautojai“ vertėjas staiga užmigdo amžiną klajūną ir svajotoją, kai nieko panašaus negalėjo atsitikti („Ir be minkštų pagalvių tikras žemės rojus / Atsiveria staiga – ir jis užmiega tuoj“ [37]). Sunku pateisinti, kai vientiso kūrinio fragmentai (iš „Kelionės“, „Litanija šėtonui“) skelbiami kaip atskiri kūriniai („Keleiviai“, „Mal­da“ [38]).

Lietuviškos periodikos jūroje pasėta maždaug 20 Š. Bodlero eiliuotų kūrinių ir keliolika eilėraščių proza [39]. Mažytis „Piktybės gėlių“ gabalė­lis. Iš jų tik penketą–šešetą būtų galima įtraukti į lietuviškąją Š. Bodlero knygą, nugramdžius nuo jų blizgantį dažą [40], tradicinius poetizmus [41] ir re­toriką. Vos ketvertą kūrinių išsivertėm (per neapsižiūrėjimą) pakartoti­nai, kai į rusų ir lenkų kalbas kiekvienas „Piktybės gėlių“ eilėraštis buvo verstas po 4–6–10 kartų [42].

Ilga Š. Bodlero kelionė į Lietuvą, trukusi pusšimtį metų, pasibaigė kukliu balansu.

 3.

Neprasiveržęs į plačiąją visuomenę per vertimus, Š. Bodleras pasiliko kultūrinėje aplinkoje kaip literatūrinis mitas ir funkcionuojanti estetinė norma. O kultūrinė aplinka bombarduoja savo impulsais kiekvieną naujai gimstantį kūrinį. Ji sugestionuoja lektūrą, kuri duoda kūrėjui literatūrinio darbo „gramatiką“ ir nubrėžia galimų formų kontūrus. Tad Š. Bodlero pėdsakų galėtumėm aptikti, atidžiau pasidairę, įvairiuose mūsų literatūros kelio vingiuose.

Kai filme „Salomėja Nėris“ (1971 m.) J. Grušas ėmė kalbėti apie poeto pašaukimą, jis prisiminė Š. Bodlero albatrosą – žemėje jam kliu­do vaikščioti milžino sparnai ir tik aukštybėse jis karalius. Rašydamas dramą „Meilė, džiazas ir velnias“, J. Grušas turėjo prieš akis kitą eilė­raštį „Švyturiai“, su keistai apšviestais žmonių veidais ir amžina rauda kaip „vieną iš įkvėpimą maitinančių ... šaltinių“ [43]. Tai rodo, kokie patva­rus lektūros įspūdžiai – vienas iš kūrybinės sąmonės mechanizmų.

Dabar sunku nustatyti, kiek tokių invazijų Š. Bodleras atliko į mūsų kūrėjų sąmones [44]. Literatūrinėse grupuotėse jis, kaip R. M. Rilkė ar J. Tuvimas, buvo žinomas tik iš originalo. Mažos valstybės literatai turėjo mo­kėti po kelias svetimas kalbas, idant „neatsiliktų nuo Vakarų Europos“, į kurią po pirmojo pasaulinio karo buvo orientuotas Lietuvos kultūrinis gyvenimas. Paryžius tebedavė toną (vis labiau silpstantį) Europos me­niniam pasauliui, ir daugelis literatų, įstoję į Kauno universitetą, rinkda­vosi prancūzų kalbą kaip šalutinę specialybę [45]. Juos pirmiausia ir palietė Š. Bodlero lyrika.

Svajingą ir naivią jauno žmogaus lyriką „Piktybės gėlės“ sudrumstė visų pirma konvulsiškų aistrų, „pritonų“, prostitučių motyvais („Konvul­sijose degė mano smilkiniai, / O priemiesčių pritonuos raudoni dūmai...“ [46]). Giedrą kaimo peizažą jos išrašė niūraus ir fantastiško sutemų miesto spalvomis („Vidurnaktį / Po tamsią miesto aikštę / Giltinė, nužen­gusi nuo kryžiaus, / Vaikšto“ [47]). A. Venclovos ir L. Skabeikos akyse „Pik­tybės gėlių“ autorius stovėjo ne ligūsto sugniužėlio ir dekadento pozoje, o didvyriškoje konflikto su savo visuomene situacijoje, triuškindamas mo­ralinį rigorizmą [48].

Grožis, pasak Bodlero, tai gėrio ir blogio koegzistencija, o ne morali­niai pamokymai, kurie tik „sumenkina poetinę galią“ [49]. Viename eilėraš­tyje jis sakė: „Ar ateini tu iš gilaus dangaus, ar pakyli iš bedugnės, / O Groži? tavo žvilgsnis, pragariškas ir dieviškas...“ [50]. Jis sugriovė su­dvasinto, virš savo prigimties pakylančio, į aukštą idealą besiveržiančio žmogaus modelį, viešpatavusį klasikų bei romantikų lyrikoje. „Kiekvieno žmogaus sieloje visada glūdi du kreipiniai: vienas į dievą, kitas į šėtoną, – rašė poetas dienoraštyje. – Pastarajam reiktų priskirti moters meilę...“ [51]. Meilėje žmogus patiria blogį, ir tuo jis skiriasi nuo gyvulio.

Ir A. Venclova viename eilėraštyje šaiposi iš „pasenusių moralumų“ [52]. Ir L. Skabeika vaizduoja meilę kaip pliką aistrą be taurinančio dvasin­gumo („Ir šėlstančios konvulsijos ant melsvo kūno žaidžia“ [53]), kaip be­sotį vampyrą, atkartodamas bodleriškus nuodėmės ir kirmino įvaizdžius („Tarp rinkų užnuodytos nuodėmės tūno, / Už alkaną žvilgsnį parduoda­ma gėda. / Ir trykštančios žaizdos paliegusį kūną / Kaip kirmėlės ėda“ [54]). Tik nėra jokių nebūties ženklų ar beviltiškos vienatvės šitoje džiaugsmin­goje aistroje. Nėra ir drastiško konkretumo, nes L. Skabeikos stilistika tebesvyravo tarp simbolistinės abstrakcijos ir ekspresionistinio šūksnio. Ši stilistika galėjo priimti tik atskiras Š. Bodlero poetinės sistemos atlaužas, atliepiančias jos svyravimų prigimčiai. Lietuvių poetas naudoja raudoną spalvą kaip savarankišką poetinę priemonę („Tamsiai raudonos saulės žy­di“ [55]), nes šį Š. Bodlero atradimą ypač išplėtojo ekspresionistai. Dau­gybėje jo eilėraščių prasižioja bedugnės („O bedugne! Pragaro nas­rais tu lauki / Žengiančių pavėjais“ [56]), fundamentinė „Piktybės gėlių“ vaizdinė kategorija, itin pamėgta simbolistų.

O gal viena poetinė sistema ir tegali atsilaužti iš kitos atskirus gaba­lėlius? Juk kiekvienas įvaizdis ar metafora, atklydę iš svetur, patenka į ei­liuotos kalbos tirpdantį srautą ir perstyguojami pagal eilutės melodiją. Ly­rika turi visus intakus uždaryti į nacionalinės kalbos morfologijos, sintak­sės ir eufonijos ląsteles, kuriose sutelktas tautos mąstymo būdas. Gal iš tiesų kiekvienas kūrinys yra sui generis, anot B. Kročės, ir jį nuo kitu ski­ria bedugnės? [57] Tik kaip persirito per šitas bedugnes romantinė baladė, apėjusi visas Europos literatūras, kaip susidarė skirtingose poetinėse sis­temose gana panašus simbolistinės lyrikos tipas,– šito nebepaaiškinsi, pripažinęs kiekvieno eilėraščio imanentinį originalumą.

Š. Bodleras, išstatytas literatūrinių manifestų kaip kelrodis į simboliz­mą („pirmas didelis prancūzų simbolizmo poetas“ [58]), galėjo būti ypač artimas pirmiesiems lietuvių simbolistams. XX a. pradžioje M. Gus­taitis ir V. Mykolaitis-Putinas, atvykę studijuoti į Friburgą, pateko į ak­tyvią prancūzų kultūros zoną. Bet moralinė dogmatika, įskiepyta kunigų seminarijoje, nusileido tarsi geležinė uždanga, atskirdama juos nuo „aist­rų pragaro“, kuriuo keliavo šis „fragmentiškas Dantė“, anot T. Elioto [59]. Jie nedrįso net atsigręžti į patvirkusį, girtą, skurdo ir nevilties ėdamą miestą, kurį Š. Bodleras suvokė kaip naujo poetiškumo versmę ir veikiantį dramatišką subjektą [60]. Tik viena kita „Piktybės gėlių“ estetinė direktyva, virtusi literatūrine amžiaus konvencija, nejučiomis įsibrovė i lietuvių sim­bolistų kūrybą.

Sonete „Atitikmenys“ (Correspondances) Š. Bodleras metė progra­minį šūkį: pasaulis yra tamsi ir gili vienovė, kur kvapai, spalvos ir garsai susilieja kaip tolimi aidai ir atliepia begalybei, kur žmogus žengia „per simbolių miškus“ [61]. Todėl poetas neprivalo kopijuoti „gamtos žodyno“, nes regimieji pavidalai tėra tik „pašaras, kurį vaizduotė privalo suvirškinti ir transformuoti“ [62].

Rinkinio „Tarp dviejų aušrų“ įžangoje V. Mykolaitis-Putinas rašė apie „paslaptingąją, / nesibaigiančiąją vientisą būtį“, apie daiktus, kurie „kaip blankūs šešėliai / dvilypuojasi tavo regėjime“ [63]. Jis konstravo erdvę pa­gal antitezišką „atitikmenų“ principą („Ir dangų, ir juodąją gelmę pa­sieksiu kartu“ [64]), kuri reiškė ir pasaulio vienovę, ir moralinį žmogaus pašaukimą. Jis įvedė į lietuviškąjį lygumų peizažą bedugnes – žmogaus prieštaringumo simboliką („O mūsų krūtinės / Kaip šaltos bedugnės kvė­puoja tamsa ir drėgme“ [65]). Kritikoje jis taipogi įrodinėjo, kad „meninin­kas atsižada regimojo pasaulio, kaip savo kūrybos tikslo, susitelkia savo sieloj ir kuria tai, ką pasiekia savo vidaus patyrimu“ [66]. Šitokias minčių ir vaizdų paraleles vedžiojo, aišku, ne pats Š. Bodleras, o bendroji simbo­lizmo teorija, pasisavinusi ir savaip pakreipusi jo kūrybinę patirtį. Pasku­tiniu savo kūrybos laikotarpiu eilėraščių knygoje „Langas“ V. Mykolaitis-Putinas pateikė ciklą „Bodlero temomis“, pacituodamas keturis eilėraščius („Palaiminimas“, „Albatrosas“, „Atitikmenys“, „Litanija šėtonui“), o po to atkartodamas, išplėsdamas ir apibendrindamas jų vaizdus pagal pa­mėgtą muzikinės kompozicijos principą – tema su variacijomis. Įžangoje jis daro aliuziją į Š. Bodlero eilėraštį „Atitikmenys“ [67].

1940 m. rudenį, atvykęs studijuoti į Vilnių, V. Mačernis jau buvo pra­mokęs prancūziškai (su buto šeimininku – lenku teisininku šnekėdavosi prancūzų kalba [68]). Jis įėjo į jaunų literatų draugiją, kur Š. Bodlero, kaip ir R. M. Rilkės, vardas buvo tariamas su šventa pagarba (L. Švedas jau buvo išspausdinęs du Š. Bodlero eilėraščių vertimus; Alf. Nyka-Niliūnas mokėjo atmintinai beveik visą „Piktybės gėlių“ knygą ir nuolat deklamuo­davo su maniako užsidegimu [69]). Netrukus ir V. Mačernis perskaitė suėju­siems draugams Š. Bodlero eilėraščio „Pakvietimas kelionėn“ vertimą [70](vėliau dar išvertė „Vakaro harmoniją“).

V. Mačernio lyrikoje sunku įžiūrėti apčiuopiamus „Piktybės gėlių“ ženk­lus. Tik trioletų ciklo antraštė „Žmogaus apnuoginta širdis“ (šitaip pa­vadintas ir vienas jo eilėraščių sąsiuvinis) išduoda parafrazuotą Š. Bodle­ro dienoraščio pavadinimą „Mano apnuoginta širdis“. Susikūręs savaran­kišką motyvų ir vaizdų pasaulį, „Vizijų“ autorius buvo artimas pačia savo mąstysena, pakibusia virš tuštumos, vienišo, nusivylusio ir viskuo suabe­jojusio poeto tipui, kuriam davė pradžią Š. Bodleras.

„Aš gailiuosi poetų, kurie vadovaujasi tik instinktu. Aš laikau juos ne­tobulais“ [71],– sakė „Piktybės gėlių“ autorius. V. Mačernis taip pat nepa­sitikėjo gryna jausmo išpažintimi, kuri atrodė jam bejėgė, kai filosofija ir poezija susiliejo į vieną reiškinį. Jis buvo intelektualinis poetas, pasišo­vęs eksploatuoti visa žmogaus žinojimą ir patyrimą. Jis nepakentė puto­jančių išsiliejimų, o ieškojo klasiškai aiškios ir tikslios architektonikos, kaip ir Š. Bodleras, paveldėjęs iš klasicizmo tvarkos jausmą [72]. Todėl pa­mėgo griežtą soneto discipliną („Piktybės gėlėse“ iš 157 eilėraščių 68 yra sonetai). Tik šitas intelektualinis lakonizmas V. Mačernio lyrikoje buvo užklotas viršum plyštančių žmogiško buvimo pagrindų, viršum baisios vidinės įtampos, kai nebėra kur dėtis (būti „visados nerimastingam ir vir­pančiam“– Š. Bodlero idealas [73]). Filosofinė kontempliacija ir sukrėtimo būsena suformavo nepaprastai intensyvią ir skvarbią poetinę intonaciją, keistai sujungusią esmės regėjimą ir širdingą paprastumą, viziją ir neri­mo drebulį.

Prie lango parimus nubodo
Žiūrėt amžinai į paniurusi dangų,
Kai debesys plauko pajuodę virš sodo
Ir ūkanos tolumas dengia.

Lig kaulų drėgmė įsisunkus
Numirėlio pirštais širdies prisiliečia
O mintys, kaip nuodėmės, sunkios
Vis renkasi knibždančiais spiečiais.[74]

 Š. Bodlero lyrikoje nebėra dievo. „Transcendentinė realybė yra niekis, ar dar blogiau negu niekis: niekis, kuris savo niekumu tyčiojasi ir niekina tuos, kurie jo siekia“ [75]. Šitą tuštumos suvokimą, atmieštą nusivylimo sa­vo visuomene ir savo laiku, dar labiau pagilino du pasauliniai karai. V. Mačernio lyrikoje nebūtis pasidarė viena iš fundamentinių kategorijų. „Skausmingoj rezignacijoj pasiilgęs nebūties“ [76], „O Nebūtis, skausmu išpuošus mintį paskutinę“ [77]; „Kur veržies? – Tuštumon. / Ką surasi ten? – Nieko“ [78]. Nebeliko lengvos svajonės, dvasinės ramybės ir emocinio transo („Ir greit pabunda iš sunkiausių trance“ [79]). Tik žmogiško buvimo bevil­tiškas laikinumas („Veltui mirštančiųjų burną vilgys / Amžinybės pasaka graži“ [80]). Tik trumpa kelionė iliuzijų burėmis ir sudužimas į mirties kran­tą („Eime! Juokies, sakai: ir mes nerasim nieko / ...Eime vis tiek! Tu klys­ti!! Visados kažkas dar lieka: / Tai mirti savo mirtimi! Tai ne kitų! Tai mirtimi sava!“ [81]). Kai virš šitos tamsios bedugnės prabėga šviesos spin­dulėlis, jis būna gražus iki graudumo (tokia yra balta senelės skara ir užmigęs vaikas V. Mačernio „Vizijose“; toks yra baltas ir mažas prie­miesčio namelis, kur šviesdavo saulė, Š. Bodlero eilėraštyje „Aš neužmir­šau...“). V. Mačernio lyrikoje tokių spindulių žymiai daugiau, nes jis turėjo „senolių namą didelį ir tvirtą“ ir „kapinyną seną“, buvo žemės, o ne miesto poetas (todėl nesijautė toks vienišas), pagaliau atkakliai troško viską išsiaiškinti iki pašaknų („Nenoriu aš gyventi, jeigu neaišku...“ [82]), o Š. Bodleras nepasitikėjo jokiomis pastovesnėmis minties sistemomis, nes jas sugriauna spontaniškas vitališkumas [83].

Kiekvienas poetas pasisemia daugybę jau sukurtos kultūros impulsų, kurie keistai sugula ir susikryžiuoja jo sąmonėje. Ir V. Mačernis skaitė „Piktybės gėles“ egzistencializmo filosofijos kontekste (karo metu K. Jasperso kūriniai ėjo per vilniečių studentų rankas), žavėdamasis tuo pat metu Dantės, E. Po (Š. Bodlero „dvasios tėvo“), O. Milašiaus, F. Dosto­jevskio, V. Mykolaičio-Putino raštais. Tiriant izoliuotai tik vieną impulsą, žinoma, gerokai suprastinama sudėtinga kūrybinės sąmonės laboratorija.

„Idant galėtų kuo plačiausiai kilti savita tautos literatūra – reikalin­ga kuo plačiausias pažinimas kitų svetimųjų...“ [84] – rašė B. Sruoga savo poetinių vertimų rankraščio pratarmėje. Ši programa buvo ypač ak­tuali lietuvių kultūrai, atplėštai nuo plačiojo pasaulio karų bei okupacijų, o kartu sunkiai realizuojama dėl ilgaamžio atsilikimo. Kai 1904 m. maskvietiškame žurnale „Vesy“ J. Baltrušaitis rašė apie naujausias R. M. Rilkės ir St. Georgės knygas, lietuvių visuomenė turėjo džiaugtis, sulaukusi pagaliau legaliai išleisto lietuviško elementoriaus...

Dėl to Š. Bodlero kelionė į Lietuva taip ilgai užtruko. Bet ji nebuvo bergždžia.

 

 1971, gruodis

 

 Išnašos 

1 – Tik 1946 m., prancūzų komunistams reikalaujant, buvo panaikintas šis gėdingas teismo nuosprendis (Kpaткая литературная энциклопедия, т. I, М., 1962 г., p. 663).

2 – Ш. Бодлер. Мое обнаженное сердце. Перевод Эллись. М., 1907, p.13.

3 – Lietuvių kritinėje literatūroje „Les fleurs du mal“   verčiama   kažkodėl   „Piktybės gėlėmis“, o ne „Blogio gėlėmis“.

4 – Н. К., От редакции – Кн.: Литературные памятники, Ш. Бодлер, Цветы зла, M., 1970, p. 6.

5 – В. Брюсов, Полное собрание сочинений и переводов, I, С.-Петербург, 1913, p. 55.

6 – Cit. pagal Ch. de Sugar. Baudelaire et R. M. Rilke, Paris, 1954, p. 16.
Europos literatūros tyrinėtojas E. Auerbachas sako: „Bodlero įtakos pėdsakai gali būti atsekami Žido, Prusto, Džoiso, Tomo Mano, kaip ir Rembo, Malarme, Rilkės ir Elioto kūryboje“ (E. Auerbach. The Aesthetic Dignity of the Fleurs du mal. – Kn.: Bau­delaire, A. Collection of Critical Essays. Ed. by H. Peyre, Prentice-Hall, 1962, p. 168).

7 – S. Čiurlionienė (Kymantaitė), „Lietuvoje“, V., 1910, p. 14.

8 – G. P. Sofijos Čiurlionienės (Kymantaitės) „Lietuvoje“ kritika. – „Lietuvos žinios“, 1911, Nr. 11.

9 – A. Jakštas, Mūsų naujoji prozos literatūra (1904–1923), K., 1923, p. 8.

10 – Maironis, Raštai, V., K, 1926, p. 99.

11 – Ten pat, p. 98.

12 – K. Korsakas, Naujosios   literatūros   kryptys. – Kultūra“, 1926, Nr. 4, p. 218.

13 – Maironis, Raštai, V., p. 98.

14 – J. Keliuotis, Katalikybes atgijimas moderninėje prancūzų literatūroje. – „Nau­joji romuva“, 1931, Nr. 33.

15 – V. Dubas, Prancūzų literatūros istorija, II, K., p. 141.

16 – V. Dubo speckursas – ištisa monografija – yra išlikęs (LKLJ BR F 457}.

17 – A. Venclova, Jaunystės atradimas, V., 1966, p. 57.

18 – Ch. Baudelaire, Les fleurs du mal, Paris, 1935, p. 62.

19 – Ten pat, p. 57.

20 – Tačiau „ennui“ (nubodulys) ir „angoisse“ (nerimas) M. Gustaitis verčia tuo pa­čiu žodžiu – ilgesys.

21 – M. Gustaitis, Sielos akordai, Jaroslavlis, 1917, p. 28.

22 – Semper Eadem. –„Iliustruota Lietuva“, 1927, Nr. 35; Spleen. – „Kultūra“, 1927, Nr. 4; Susikaupimas. – Ten pat; Lošimas. – „Kultūra“, 1928, Nr. 2; Varguolių mirtis. – „Lietuvos žinios“, 1929 vasario 9; Aklieji. – „Lietuvos žinios“, 1929 kovo 5.

23 – Ch. Baudelaire, Lošimas. – „Kultūra“, 1928, Nr. 2, p. 73.

24 – Ten pat.

25 – Ch. Baudelaire, Susikaupimas. – „Kultūra“, 1927, Nr. 4, p. 222.
Originalo eilutės:
Saus le fouet du Plaisir, ce bourreau sans merci.
Va cueillir des remords dans la fête servile...
(Ch. Baudlaire, Les fleurs du mal, p. 180).

26 – Ch. Baudelaire. Priešas. – „Piūvis“, 1931, Nr. 3.
Originalas skamba šitaip:
Voilà que j'ai touché l'automne des idĕes,
Et qu'il faut employer la pelle et les rateaux...
(Ch. Baudelaire, Les fleurs du mal, p. 24).

27 – Ch. Baudelaire, Rudens daina. – „Naujoji romuva“, 1936, Nr. 47.

28 – Е. Эткинд, Поэзия и перевод, М.-Л., 1963, p. 279.

29 – M. A. Ruff, Baudelaire, Warszawa, 1967, p. 258.

30 – Ch. Baudelaire, Rudens giesmė. – „Vairas“, 1934, Nr. 1.

31 – Ch. Baudelaire, Albatrosas. – „Naujoji romuva“, 1940, Nr. 14.
Pirmojoje šio eilėraščio strofoje vertėjas apėjo fundamentinę Š. Bodlero poetikos ka­tegoriją „les gouffres amers“ (sūrios bedugnės), išversdamas „sūriu vandens keliu“.

32 – Š. Bodleras, Kelionės. – Poezijos pavasaris, V., 1971, p. 161.

33 – Š. Bodleras, Romantiškas saulėlydis. – „Pergalė“, 1971, Nr. 4, p. 87.

34 – Originalo eilutės:
Mais je poursuis en vain le Dieu qui se retire;
L'irrésistible Nuit établit son empire...
(Ch. Baudelaire, Les Fleurs du mal, p. 167).

Ir veltui vejuosi Dievą, kuris traukiasi,
Nenugalima Naktis įkuria savo viešpatiją.

35 – Š. Bodleras, Fantastiška graviūra. – „Pergalė“, 1971, Nr. 4, p. 88.
Veiksmo vieta – kapai, atsargiai paminėta originalo pabaigoje, vertėjo ryžtingai api­brėžiama jau pirmoje eilutėje.

36 – Šių eilučių originalas:

Le cavalier promène un sabre qui flamboie
Sur les foules sans nom que sa monture broie,
Et parcourt, comme un prince inspectant sa maison,
Le cimetière immense et froid sans horizon,
Où gisent, aux lueurs d'un soleil blanc et terne,
Les peuples de l'histoire ancienne et moderne.
(Ch. Baudelaire. Les fleurs du mal, p. 79)

37 – Š. Bodleras, Keliautojai. – „Pergalė“, 1971, Nr. 4, p. 89.

Originalas taip skamba:
Son oeil ensorcelè découvre une Capoue
Partout où la chandelle illumine un taudis.
(Ch. Baudelaire, Les fleurs du mal, p. 159)

T. Venclova šias eilutes taip išvertė:

Ir net žvakigalis, nutvieskęs skurdų urvą,
Sušvinta sąmonėj, lyg Rojaus žiburys.
(Š. Bodleras, Kelionė. – Poezijos pavasaris, V., 1971, p. 164).

38 – A. Churgino poetinių vertimų rinkinyje „Iš Vakarų poezijos“ (1957) Š. Bodlero kūrinių fragmentai pateikiami su vertėjo antrašte kaip savarankiški dalykai – „Kelionė į nežinią“ („Kelionės“ finalas) ir „Rudens giesmė“ (tik pirmoji dalis).

39 – Baudelaire, Gyvybė. Vertė L. Rūtelionis. – „Jaunimas“, 1928, Nr. 5; to paties kūrinio antras vertimas „Gyvenimo viltis“. Vertė J. Kedys. – „Rytas“, 1928 rugsėjo 27; Mažos poemos prozoje. Vertė K. Papečkys. – „Naujoji romuva“, 1938, Nr. 40; Eilėraščiai proza. Vertė V. Nastopkienė. –„Pergalė“, 1971, Nr. 4.

40 – T. Venclova apnuogintą ir kietą originalo piešinį („Nous avons vu des astres / Et des flots; nous avons vu des sables aussi“) papildo stilistine ornamentika: „Laivus lingavo bangos, / Ant smėlio suposi pajuodusi delčia“.

41 – A. Churginas nepaprastai drąsų ir ekspansyvų vaizdą „Comme une explosion nous lançant son bonjour“ (Kaip sprogimą siųsdama mums savo sveikinimą) šitaip išlygina: „Kai ji žeria / Man savo skaistį ryto migloje“.

42 – Žr. Ш. Бодлер, Цветы зла, M., 1970, p. 460–466, M. Jastrun, Charles Baudelaire. – Kn.: Ch. Baudelaire, Kwiaty zła, Warszawa, 1970, p. 20–21.

43 – Žr. A. Masionis, Dvi valandos su kūrėju. – „Literatūra ir menas“, 1971 lapkričio 27.

44 – H. Lukauskaitė, išleidusi 1938 m. rinkinį „Eilėraščių kraitis“, hitlerinės okupacijos metais rašė K. Borutai: „Bandau skaityti originale Bodlerą – ir esu sužavėta“ (Laiškas K. Borutai. – VR BR F 10, Nr. 61, p. 42).
K. Jurgelionis laiške K. Vairui-Račkauskui 1959 rugpiūčio 29 d. rašė: „Taip, Edgar Allen Poe ir jo sekėjas prancūzų kalboje Charles Baudelaire, mano supratimu, yra didieji šios gadynės poetai – su daugeliu pasekėjų“. (Laiško nuorašas LKLJ BR R N 282).

45 – Ligi 1937 m. buržuazinės Lietuvos gimnazijose prancūzų kalba buvo dėstoma kaip šalutinė greta pagrindinės svetimosios kalbos – vokiečių. Šalutinei kalbai daugelyje mo­kyklų buvo skiriama po 5 savaitines pamokas IV–VI klasėse. Po 1936 m. reformos pran­cūzų kalba įvesta kaip pagrindinė svetimoji kalba. Per baigiamuosius egzaminus „prancūzistai“ rašydavo rašinius įvairiomis temomis. Tad ir Š. Bodlero lyriką norėdami ga­lėjo nesunkiai paskaityti.

46 – A. Venclova, Gatvės švinta, K., 1927, p. 38.

47 – L. Skabeika, Vidurnakčių aikštėse, V., 1964, p. 94.

48 – Pažangios minties požiūriu, moralinis absoliutizmas paprastai būdavo konservatyvu­mo,  nepasitikėjimo   gyvenimu   intelektualinis   ženklas   (Moralność   i   społeczeństwo,   Warszawa, 1969, p. 215).

49 – Ch. Baudelaire, Varietés critiques, I, Paris, 1924, p. 177.

50 – Ch. Baudelaire, Les fleurs du mal, p. 33.

51 – P. Pia. Baudelaire par-lui même. Paris, 1954, p. 61.

52 – A. Venclova, Gatvės švinta, p. 38.
Šioje knygoje autorius įdėjo apostrofą iš Š. Bodlero „Rudens soneto“.

53 – L. Skabeika, Vidurnakčių aikštėse, p. 72.

54 – Ten pat, p. 59.
„Je m'avance à l'attaque, et je grimpe aux assauts,
Comme après un cadavre un choeur de vermisseaux.“
(Ch. Baudelaire, Les fleurs du mal, p. 36).

(Aš pradedu atakuoti ir šturmuoju,
Kaip prie lavono kirminų choras).

– o –

„o femme, o reine des peches" (o moterie, nuodėmių karaliene); (Ten pat, p. 37).

55 – L. Skabeika, Vidurnakčių aikštėse, p. 71.
Š. Bodleras rašė:
„le soleil tombant / Ensanglante le ciel de blessures vermeilles“ (besileidžianti sau­lė / Sukruvino dangų skaisčiai raudonomis žaizdomis) (Les fleurs du mal, p. 102).

56 – Ten pat, p. 47.
Š. Bodleras rašė:
„Ce gouffre, c'est l'enfer, de nos amis peuplé!“ (Ši bedugnė – tai pragaras,  pilnas mūsų draugų)   (Les fleurs du mal, p. 45).

57 – Žr. M. Weisstein, Einführung in die Vergleichende Literaturwissenschaft, Stuttgart-Mainz, 1968, p. 98.

58 – L. J. Austin, L'univers poétique de Baudelaire.  Symbolisme et symbolique, Pa­ris, 1956, p. 58.

59 – T. Eliot. – Kn.: Ch. Baudelaire, Intimate Journals, New York, 1930, p. 8.

60 – D. Fanger, Dostojewsky and  Romantic Realism, Cambridge, 1965, p. 27.

61 – Ch. Baudelaire, Les fleurs du mal, p. 19.

62 – Ch. Baudelaire, Varietés critiques, II, p. 13.

63 – V. Mykolaitis-Putinas, Raštai, I, 1959, p. 167.

64 – Ten pat, p. 187.
Plg. Š. Bodlero frazę: „de l'abîme profond jusqu'au plus haut du ciel'“ (nuo gilios bedugnės iki pat aukščiausio dangaus) /Fleurs du mal, p. 50/.

65 – Ten pat, p. 202.
Plg. Š. Bodlero frazę:
Sur l'immense gouffre / Me bercent (Virš begalinės gelmės / Mane supa) (Les fleurs du mal, p. 78).

66 – V. Mykolaitis, Grožio ir meno kuriamosios dailės reikšmė. - „Logos“, 1921, kn. 1-2, p. 58.

67 – Ši įžanga, kaip ir Š. Bodlero eilėraščių citatos, buvo išspausdinta, poetui mirus, „Raštų“ X tome. (V. Mykolaitis-Putinas, Raštai, X, V., 1969).

68 – E. Matuzevičiaus paskaita Vilniaus Liaudies u-to literatūriniame fakultete 1971 gruodžio 9.

69 – Br. Aukštikalnytės-Jokimaitienės pasakojimas 1971 gruodžio 9.

70 – E. Matuzevičiaus paskaita 1971 gruodžio 9.

71 – Ch. Baudelaire, Varietés critiques, II, p. 189.

72 – H. Peyre, Baudelaire, Romantic and Classical. – Kn.: Baudelaire, A. Collection of Critical Essays, p. 28.

73 – Ch. Baudelaire, Varieté critiques, I, p. 174.

74 – V. Mačernis, Žmogaus apnuoginta širdis. V., 1970, p. 59.
Š. Bodlero sonete „Pašnekesys“ nėra nė vieno vaizdo, kurį būtų paėmęs V. Mačernis, bet jame skamba „įskilusios sielos“ balsas, toks pat autentiškas, sutelktas į vieną tašką ir kiaurai skrodžiantis.

 Vous êtes un beau ciel d'automne, clair et rose!
Mais la tristesse en moi monte comme la mer,
Et laisse, en refluant sur ma lèvre morose
Le souvenir cuisant de son limon amer.

Ta main se glisse en vain sur mon sein qui se pâme,
Ce qu'elle cherche, amie, est un lieu saccagé
Par la griffe et la dent féroce de la femme.
Ne cherchez plus mon coeur; les bêtes l'ont mangé.

Jūs esate gražus rudens dangus, vaiskus ir rožinis!
Bet liūdesys kyla manyje kaip jūra,
Ir palieka, atslūgdamas, mano niauriose lūpose
Savo kartaus dumblo deginantį atsiminimą.

Tavo ranka veltui slysta mano krūtine, kuri alpsta;
Tai, ko ji ieško, drauge, yra apiplėšta moters nagų
Ir žiaurių dantų vieta.
Neieškok daugiau mano širdies; žvėrys ja surijo.
 (Ch. Baudelaire. Les fleurs du mal, p. 66).

75 – E. Auerbach. The Aesthetic Dignity of the Fleurs du mal. – Kn.: Baudelaire, A Collection of Critical Essays, p. 167.

76 – V. Mačernis, Žmogaus apnuoginta širdis, p. 42.

77 – Ten pat, p. 55.

78 – Ten pat, p. 99.

79 – Ten pat, p. 171.
Š. Bodleras sakė: „Bet mano širdis, kurios niekada neaplanko ekstazė...“ (Fleurs du mal, p. 65).

80 – Ten pat, p. 206.

81 – Ten pat, p. 227.
Eilėraštis „Jų buvo daug. Geri draugai...“ – vienintelis V. Mačernio kūrinys, atviriau susiliečiąs savo koncepcija ir vaizdais su Š. Bodlero tekstu –„Kelionės“. Suartėjimas ypač ryškus paskutinėje strofoje:

 Nežmoniška aistra užtvenkia mūsų kraują.
Įkaitink sąmonę! Pripilk nuodų taurėn!
Pirmyn į nežinią, kur mūsų laukia nauja –
Vis viena, ar Dangaus, ar Pragaro gelmėn!
 (Vertė T. Venclova)
(Poezijos pavasaris, V., 1971, p. 166)

82 – Ten pat, p. 116.

83 – Ch. Baudelaire. Varietés critiques, I. p. 86.

84 – B. Sruoga. Žiedai ir dulkės (pradėta 1915 m.). – LKLI BR F 53, Nr. 567