"Noriu versti" 2010. VOKIEČIŲ k. vertimai
EKSPERČIŲ IŠVADOS
Pradėkime nuo autoriaus vardo ir pavardės. Rašomi virš kūrinio pavadinimo (knygos viršelyje, tituliniame puslapyje, t. y. ne tekste) jie privalo likti originalios formos, nes nurodo autorystę. Apskritai esu nuomonės, kad tikrų asmenų pavardės visada turi likti originalios rašybos. Tik lietuviškame tekste turime joms pridėti galūnes (yra nustatytos taisyklės. Beje, DE16 jų nepaisė, DE3 apskritai netvarkingai transkribavo), rašant apie autorių galima skliaustuose parašyti adaptuotą vardo ir pavardės formą.
Pavadinimą daugelis išvertė „Piršlybos“. Pasipiršimas (DE4, DE13), Bandymas pirštis (DE8), Piršimasis (DE12), Nebylus piršimasis (DE17) nėra geri variantai (jau vien dėl to, kad sudaiktavardinti veiksmažodžiai dažniausiai atrodo itin neelegantiškai, ypač pavadinimuose).
Tikrai būtų įdomu sužinoti, kodėl kai kurie dalyviai(-ės) ignoravo didžiojo kalbos ekperimentatoriaus Gerhardo Rühmo sąmoningai pasirinktą rašybą mažosiomis raidėmis. DE5 improvizacija rodo kūrybiškumą, vis dėlto iki galo nepamąstyta: originalo nematantis lietuvių skaitytojas (o juk tokiam skaitytojui mes ir verčiame) nesupras, kuo gi tie daiktavardžiai tokie ypatingi, kad juos reikėjo išskirti? Iš tiesų juk niekuo. Tad geriausias sprendimas vertime viską rašyti mažosiomis, kaip yra originale.
Na, o dabar galime panagrinėti ir patį tekstą. Jis nėra sunkus žodyno ar realijų prasme, tad dalyviams čia labiau teko pademonstruoti savo kalbos jausmą ir stilistinį išmanymą.
Jau ir komentaruose pastebėta, kad „vienas vaikinas/ jaunuolis“, „viena mergina“ (pvz., DE7) – nelabai gražu. Gerai išsisuko tie, kurie pritaikė inversiją, tuomet ir sakinys literatūriškai skamba.
Turėtų būti „mergina“, o ne „mergaitė“ (vokiečiai tiesiog neturi žodžio „mergina“).
Antrame sakinyje į akis daug kur lenda „jį nuo jos skyrė“ ir pan. Kad tokios įvardžių sangrūdos galima puikiai išvengti, parodė pasirinkusieji „juos skyrė“. Ir sykiu apie žodžių tvarką verčiant „doch trennte ihn ein großer see von ihr“: paprastai lietuvių kalboje naują ar esminę informaciją sakome sakinio gale (plg. vokiečių kalboje yra labai griežta žodžių tvarka, nulemta gramatikos), tad verčiant reikia mąstyti, kur sakinio loginis kirtis. Šiuo atveju svarbiau ne ką nuo ko skyrė ar ką veikė ežeras, bet kokia buvo kliūtis, t. y. kas skyrė, taigi logiškiausia žodžių tvarka būtų „juos skyrė didelis ežeras“ (nebent vertėjas motyvuotai pasirinktų inversiją, bet čia jau niuansai). (Plačiau apie lietuvių k. žodžių tvarką galima paskaityti čia: http://ualgiman.dtiltas.lt/zodziu_tvarka_sakinyje.html)
„Teko laukti“ skamba geriau nei pažodiškas vertimas „ir todėl turėjo/privalėjo pa/laukti“ ar pan. Paskutinėje šio sakinio dalyje susiduriame su skirtingomis vokiečių ir lietuvių kalbų laikų derinimo taisyklėmis ir gana dažna pradedančiųjų klaida. Nors pagrindiniame sakinyje – būtasis laikas, lietuviškame šalutiniame sakinyje mes šiuo atveju turime vartoti būsimąjį: „... teko laukti, ... kol ateis ... ir užšals ...“.
Daug kam nelabai sekėsi gražiai perteikti „... ging er aus und setzte schritt vor schritt“: kai kurie labai vertė pažodiškai, kai kurie sukosi prirašydami originale nesančius žodžius. „ging er aus“ galėtų būti „išsiruošė“, „išėjo iš namų“ ar pan. „setzte schritt vor schritt“ lyg prašytųsi vaizdingesnio veiksmažodžio ar frazeologizmo („eiti“ sinonimų lietuvių kalboje – begalė), nė vieno iš pasiūlytų vertimų negalėčiau pacituoti kaip pavyzdinio. Nelabai pagrįstai atrodo ir vertimas „koja už kojos“, nors tokia reikšmė ir pateikiama žodyne. Lietuviškai tai labiau reiškia „nenoromis“, „lėtai“, „velkant kojas“ – vargu, ar jaunuolis šitaip ėjo pirštis merginai. Gal verčiau: pamažu, palengva, iš lėto; žingsniavo ir t. t. ar „neskubėdamas leidosi į kelią“. Įdomesnius variantus pateikė tik DE 8; 10; 14. Kai kurie (3, 5, 9, 16) nelanksčiai elgėsi su veiksmažodžiais neskirdami tęstinio veiksmo nuo veiksmo pradžios ar pabaigos (pvz., juk yra skirtumas tarp „keliauti“ ir „iškeliauti“, „judėti“ ir „pajudėti“). Šią klaidą kai kurie padarė ir kitame (ir paskesniuose) sakinyje „fast hatte er den see überquert, als eine schar wilder schwäne über ihm vorbeizog“, pvz., „Jis jau buvo perėjęs beveik visą ežerą, kai virš jo skrido būrys laukinių gulbių.“ (DE2, DE8) O gerai šiuo atveju išvertė DE3, DE7, DE9, DE11, DE16.
Kebli daugeliui vertėjų pasirodė vieta „brach bis zum halse ein“. Vokiškai visai normaliai skamba, o štai lietuviškai „įlūžo/įgriuvo/įgrimzdo iki/ligi pat kaklo“ sukuria gana komišką vaizdą. Kiek sumaniai išsisuko DE 9 ir 17: „įsmuko iki kaklo į vandenį“, šiaip jau silpnokai išverstame dekste DE 8 randame irgi neblogą variantą: „įlūžo ir iki kaklo paniro į vandenį“ – bent jau vaizdas aiškus, ir neatrodo, kad sulūžo pats jaunuolis.
Daug keistų variantų sukurta frazei „scharfe eisdecke“: ir gelianti ledo antklodė, ir ledo sluoksnis, ir ledo danga, ir ledo plokštuma, ir atbraila, ir net „ledo sluoksnis skyrė jo mintis... (ne galvą!)“ ar „atidalino jo galvą“ (čia jau ir apie žodžio darybą reiktų pagalvoti). Neblogai išvertė DE 1; 2; 5; 6; 10: tiesiog ledo pluta, aštrus ledas, ledo briauna ar kraštas.
Problemų dalyviams kėlė „anblick der schwäne“ – ir „įnikęs į reginį“, ir „užsispoksojęs“, ir „įsijautęs“, ir „nugrimzdęs vaizde“, ir net „pasinėręs į gulbes“! Laimei, buvo ir geresnių DE 4; 5; 6; 16; 17 variantų: „užsižiūrėjo į gulbes“, „gulbių reginio pakerėtas“, „pasinėręs į gulbių reginį“.
„als er das ufer betrat, erschauerte er und merkte so, daß ihm der kopf vom körper zu kippen drohte.“ – DE4, DE5, DE6, DE8, DE9 nesuprato minties ir/arba pernelyg laisvai vertė.
Tekste yra subtilus niuansas „erschauerte er und merkte SO“ – tik pasipurtęs (iš šalčio) jis pastebėjo, kad galva tuoj nulėks nuo pečių. Tą „so“ pastebėjo tik pusė vertėjų (DE 1; 3; 12; 13; 14; 15; 16; 17), o DE 4; 5; 6; 8 versdami iškreipė originalo prasmę.
Nelengvas dalyviams buvo ir veiksmažodis „kippen“, juolab sujungus jį su „drohte“. Vertėjai pasiūlė įvairiausių variantų, bet idealaus, ko gero, nė vieno. Pasiūlyta baisių ir juokingų: „grasinasi nuvirsti/nusiversti“, „grės nulėkti“, vos laikėsi ant kūno/kaklo“. Neblogai sugalvojo DE 5 ir 6 – „vos laikėsi ant pečių“. Gal buvo galima versti tiesiog „atrodė, kad tuoj nulėks/nusiris (nuo pečių)“?
Labai problemiška vieta daugeliui dalyvių tapo „erschrocken hielt er sich gerade“. Retam kuriam pavyko tiksliai atkurti tą vaizdą, kai jaunuolis pabunda iš svajų ir pamato, kad jo galva nupjauta ir tuoj nusiris nuo pečių. Kaip su tokia galva pasiekti mylimosios namus? Aišku, eiti nekrypčiojant, nesvirduliuojant, palengva. Vertėjai pasiūlė įvairių variantų: „laikėsi tiesiai“, „stengdamasis išsilaikyti tiesiai“, „išsitiesino“, „pasitempė visu kūnu“, „laikė kūną tiesiai“, „išsitempė kaip styga“ – visi, sakyčiau, neliteratūriški ir ne visai tikslūs. Galbūt pakaktų „išsitiesė“, kaip pasiūlė DE 10.
„Starr“ – veikiausiai autorius sąmoningai vartoją šį žodį kaip šiokią tokią dviprasmybę – viena vertus, jaunuolis „iš ežero“ sustingęs nuo šalčio, antra vertus, nenuleidžia akių nuo merginos, bet tarsi nebylys negali pratarti nė žodžio. Kaip taikliau atspindėti tas abi prasmes? Gražūs ir visai galimi pasiūlymai „pastėręs“ (DE1), „nebyliai“ (12 ir 17), „suakmenėjęs“ (DE 16), kiek prasčiau: „pastėrusiu žvilgsniu“.
Šioks toks „riešutėlis“ yra ir „tag um tag und woche um woche“ – čia visiškai pakaktų „dienų dienas ir savaičių savaites“ ar „diena dienon ir savaičių savaites“, kaip elgėsi DE 2; 3; 10; 12; 15; 17.
Apžvelgus visus atliktus vertimus dėmesį atkreipia DE 14, 1; 6; 10, taip pat originalūs 5, 12 ir 15, bet jiems tenka daugiau priekaištų. Ne itin sekėsi DE 2, 3, 4, 7, 8, 11, 13.
Jurgita Mikutytė ir Indrė Dalia Klimkaitė________________________________
ORIGINALAS
VERTIMAI
Gerhard Rühm DE1
Piršlybos
ketino jaunuolis prašyti merginos rankos. tačiau jį nuo jos skyrė didelis ežeras, todėl turėjo laukti, kol ateis žiema ir ežeras užšals. vieną speiguotą rytą jis išsiruošė ir nužingsniavo koja už kojos. kone perėjo ežerą, kai prieš jį išniro laukinių gulbių pulkas. jis žvilgtelėjo, suklupo ir įlūžo iki pat kaklo. gi buvo taip įnikęs į laukinių gulbių reginį, kad paskendęs mintyse ėjo toliau ir aštri ledo pluta perrėžė jam kaklą. kai išlipo į krantą, nukrėtė drebulys ir tada jis pastebėjo, kad galva jam tuoj nulėksianti nuo kūno. išsigandęs laikėsi tiesiai ir atsargiai artinosi prie jos namų. Pavasaris, mąstė jis, pavasaris jį išgydysiąs! mergina stebėjosi jį pamačius, nes jis nepratarė nė žodžio, tik pastėręs žiūrėjo jai į akis. diena po dienos, savaitė po savaitės veltui laukusi bent žodelio iš jo, ji ištiesė ranką kitam. ir pamažu atėjo pavasaris.
____________
Gerhard Rühm DE2
Piršlybos
Jaunas vaikinas norėjo paprašyti merginos rankos. Tačiau juos skyrė didelis ežeras, todėl jam teko laukti, kol ateis žiema ir ežeras užšals. Vieną speiguotą rytą jis išėjo laukan ir ėmė žingsniuoti. Jis jau buvo perėjęs beveik visą ežerą, kai virš jo skrido būrys laukinių gulbių. Jis pažvelgė į viršų, žengė blogą žingsnį ir įlūžo ligi pat kaklo. Tačiau buvo taip užsispoksojęs į gulbes, kad paniręs mintyse žingsniavo toliau, o aštrus ledas atskyrė jo galvą nuo kūno. Pasiekęs krantą, pasipurtė ir pastebėjo, kad jo galva buvo benukrentanti. Išsigandęs, stengdamasis išsilaikyti tiesiai, ėmė atsargiai artintis link merginos namų. Pavasaris, mąstė jis, pavasaris jį pagydys!
Vaikiną išvydusi, mergina stebėjosi, kadangi jis netarė nė žodžio, o tik šaltai spoksojo jai į akis. Dienų dienas, savaičių savaites veltui pralaukusi, kol vaikinas prašneks, mergina savo ranką atidavė kitam. Pamažu atėjo ir pavasaris.
____________
Gerhardas Riuhmas DE3
Piršlybos
Jaunas vyriškis norėjo paprašyti vienos merginos rankos. Tačiau nuo jos jį skyrė didelis ežeras, todėl jis turėjo palaukti, kol ateis žiema ir ežeras užšals. Vieną šaltą rytą jis išėjo ir žingsnis po žingsnio ėjo pirmyn. Beveik buvo perėjęs ežerą, kai virš jo praskrido būrys laukinių gulbių. Jis pažvelgė aukštyn, suklydo žengdamas ir įlūžo iki kaklo. Tačiau jis taip buvo įsijautęs į gulbių reginį, kad giliai susimąstęs jis ėjo toliau, o gelianti ledo antklodė jo galvą skyrė nuo kūno. Kai jis pasiekė krantą, sudrebėjęs iš šalčio pastebėjo, kad jo galva vos laikėsi ant kūno. Išsigandęs jis išsitiesino ir apdairiai artinosi jos namų link. Pavasaris, pagalvojo jis, pavasaris jį pagydytų! Jį pamačiusi mergina stebėjosi, nes jis netarė nė žodžio, o tik pastėrusiu žvilgsniu žvelgė jai į akis. Veltui pralaukusi dienų dienas, savaičių savaites, kol jis prabils, savo ranką ji atidavė kitam. Ir palengva atėjo pavasaris.
____________
Gerhard`as Rühm`as DE4
Pasipiršimas
Kartą jaunuolis norėjo pasipiršti vienai mergaitei. Tačiau nuo jos jį skyrė didelis ežeras, ir todėl privalėjo laukti, kol atėjus žiemai, ežeras užšals. Vieną speiguotą rytą jis ėmė atsargiai žingsniuoti ledu. Beveik buvo bebaigiąs pereiti skersai ežerą, kai virš jo galvos praskrido pulkas gulbių. Jis pažvelgė į jas, kluptelėjo ir įlūžo iki kaklo. Tačiau jo žvilgsnis buvo taip prikaustytas prie gulbių, ir jis nejautė, kaip aštrus ledo sluoksnis jam grasino atkirsti galvą nuo kūno. Kai pasiekė krantą, pašiurpo pastebėjęs, kad jo galva vos laikosi prie kūno. Persigandęs tiesiai laikydamasis atsargiai artinosi prie mergaitės namų.
Pavasaris, manė jis, tik pavasaris galėtų jį išgydyti!
Mergaitė, jį pamačiusi nusistebėjo, o jis nepratardamas nė žodžio žiūrėjo jai į akis pastėrusiu žvilgsniu. Bergždžiai mergaitė daug dienų ir savaičių ilgiausiai laukė jį prakalbant, kol savo ranką atidavė kitam. Pamažu atėjo pavasaris.
______________
Gerhardas Rühmas DE5
Piršlybos
Vaikinas ketino prašyti Merginos Rankos. tačiau juos skyrė didžiulis Ežeras, tad jam teko laukti Žiemos, kol Ežeras pasidengs Ledu. stingdančiai šaltą Rytą jis Žingsnis po Žingsnio keliavo link tikslo. jam jau beveik perėjus Ežerą, praskrido laukinių Gulbių Būrys. jis pažvelgė į Paukščius, kryptelėjo Koją ir įgriuvo ligi Kaklo. bet jis taip užsižiūrėjo į Gulbes, kad skendo Mintyse, kol aštri Ledo Briauna atskyrė jo Galvą nuo Kaklo. kai pasiekė Krantą, pašiurpo pastebėjęs, kad Galva vos laikosi ant Pečių. apimtas išgasčio laikėsi tiesiai ir atsargiai ėjo link Išrinktosios Namų. Pavasaris, manė jis, Pavasaris jį išgydys! Mergina jį pamačiusi nustebo, mat jis netarė nė Žodžio, tik sustingęs žvelgė jai į akis. kol ji diena po dienos ir savaitės, vėliau savaitė po savaitės veltui iš jo tikėjosi išgirsti bent Žodį, ištekėjo už Kito. ir pamažu atėjo Pavasaris.
______________
Gerhard Rühm DE6
Piršlybos
norėjo jaunuolis merginos rankos prašyti. tačiau didelis ežeras skyrė juos, todėl turėjo palaukti, kol ateis žiema ir ežeras užšals. vieną speiguotą rytą išėjo jis iš namų ir žingsnis po žingsnio pajudėjo pirmyn. jau tuoj būtų ir perėjęs ežerą, kai virš jo galvos praskrido laukinių gulbių būrys. jis pažvelgė aukštyn, suklupo ir įlūžo iki kaklo. tačiau taip buvo gulbių reginio pakerėtas, kad vėl paniro į apmąstymus, ir aštrus ledo kraštas nurėžė jam galvą. kai pasiekė krantą, apsižiūrėjo jis ir pamatė, kad galva vos laikosi ant pečių. išsigandęs pasitempė visu kūnu ir atsargiai patraukė link savo namų. pavasaris, mąstė, pavasaris jį pagydytų! stebėjosi mergina, kai jį išvydo, nes ničnieko nepratardamas, jis tik spoksojo į ją sustingusiu žvilgsniu. diena po dienos, savaitė po savaitės tuščiai laukusi iš jo bent žodžio, atidavė ji kitam savo ranką. ir iš lėto prasidėjo pavasaris
_____________
Gerhard Rühm DE7
Piršlybos
vienas jaunuolis norėjo pasipiršti vienai merginai. bet jį nuo jos skyrė didelis ežeras, todėl jis turėjo palaukti, kol ateis žiema ir ežeras užšals. vieną speiguotą rytą jis išėjo ir dėjo žingsnį po žingsnio. jau buvo kone perėjęs ežerą, kai virš jo prasklendė būrys laukinių gulbių. jis žvilgtelėjo aukštyn, kluptelėjo ir įlūžo iki kaklo. jis buvo taip nugrimzdęs gulbių vaizde, kad giliai susimąstęs ėjo toliau, o aštri ledo danga skyrė jo galvą nuo kūno. išlipęs į krantą, jis šiurptelėjo ir suprato, kad jo galva gali nukristi nuo kūno. išsigandęs jis laikė kūną tiesiai ir atidžiai artėjo link jos namų. pavasaris, pagalvojo jis, pavasaris jį išgydytų! išvydusi jį, mergina stebėjosi, nes šis neištarė nė žodžio, o tik žiūrėjo pastirusiu žvilgsniu jai į akis. dienų dienas, savaites ir savaičių savaites ji veltui laukusi bent vieno jo žodžio, atidavė savo ranką kitam. ir pamažu atėjo pavasaris.
_______________
Gerhard Rühm DE8
Bandymas pirštis
jaunuolis norėjo prašyti merginos rankos. tačiau juos skyrė didžiulis ežeras, todėl jis turėjo laukti tol, kol atėjo žiema, ir ežeras užšalo. vieną speiguotą rytą jis išėjo ir neskubėdamas žingsniavo. jau beveik buvo perėjęs ežerą tuomet, kai virš galvos jam skrido laukinių gulbių būrys. jis pakėlė akis, nesėkmingai žengė, įlūžo ir iki kaklo paniro į vandenį. tačiau žvilgsniu sekdamas gulbes taip viską aplinkui pamiršo, kad, paskendęs savo mintyse, ėjo toliau, aštriai ledo plokštumai skiriant galvą nuo kūno. kai pasiekė krantą, jį nukrėtė šiurpas, pastebėjus, kad galva vos laikosi ant kaklo. išsigandęs ir tiesus jis atsargiai ėjo artyn jos namų. Pavasaris, galvojo jis, pavasaris jį išgydytų! mergina žvelgė į jį nustebusi, nes jis nieko nesakė, tik sustingusiu žvilgsniu žiūrėjo jai į akis. Dienų dienas, ištisas savaičių savaites nesulaukusi iš jo nė žodžio, mergina atidavė ranką kitam. o į žemę lėtai keliavo pavasaris.
______________
Gerhard Rühm DE9
Piršlybos
Jaunuolis norėjo pasipiršti merginai. Vis dėlto juos skyrė didelis ežeras, tad jaunuolis turėjo laukti, kol ateis žiema ir ežeras užšals. Vieną šaltą rytą jis išėjo iš namų ir žingsnis po žingsnio keliavo pirmyn. Buvo jau beveik perėjęs ežerą, kai virš jo praskrido būrys laukinių gulbių. Jis pažvelgė į dangų, žengė truputį į šoną ir įsmuko iki kaklo į vandenį. Jaunuolis buvo taip susimąstęs apie regėtas gulbes, jog mintimis keliavo tolyn, nors ir ledo sluoksnis skyrė jo mintis nuo kūno. Pasiekęs krantą ir visas drebėdamas jaunuolis pajuto, tarsi galva būtų atsiskyrus nuo kūno. Išsigandęs ėjo pirmyn ir atsargiai artėjo link jos namų. Pavasaris, - pagalvojo jis, pavasaris mane išgydys! Mergina nustebo jį pamačiusi, nes jis nepratarė nė žodžio, o tik žvelgė tiesiai jai į akis. Diena iš dienos, savaitė iš savaitės, veltui mergina laukė jo pratarto žodžio, kol galiausiai pasižadėjo kitam. Pamažu atėjo pavasaris.
_____________
Gerhard Rühm DE10
piršlybos
jaunuolis norėjo prašyti merginos rankos. tačiau didelis ežeras skyrė juodu, todėl jam teko laukti, kol ateis žiema ir ežeras užšals. vieną žvarbų rytą jis išėjo ir ėmė pamažu žingsniuoti. buvo bepereinąs ežerą, kai laukinių gulbių pulkas praskrido virš jo. jis pažvelgė aukštyn, žengė neapdairų žingsnį ir įgrimzdo iki kaklo. tačiau jis buvo tiek pasinėręs į gulbių reginį, kad giliai mintyse nesustojo, ir ledo briauna atskyrė jo galvą nuo kūno. išlipęs į krantą, šiurptelėjo ir pastebėjo bepametąs galvą. nusigandęs išsitiesė ir atsargiai artinosi prie jos namų. pavasaris, mąstė jis, pavasaris jį pagydys! mergina, pamačiusi jį, stebėjosi, nes šis neištarė nei žodžio ir tik spoksojo jai į akis. dienų dienas, savaičių savaites laukusi ir nesulaukusi iš jo nei žodžio, ji atidavė ranką kitam. ir pamažu atėjo pavasaris.
____________
Gerhardas Riūmas (Gerhard Rühm) DE11
Piršlybos
vienas jaunuolis norėjo siekti merginos rankos. vis dėlto jį nuo jos skyrė didžiulis ežeras ir todėl jis turėjo laukti, kol atėjo žiema ir ežeras užšalo. vieną žvarbų rytą jis išėjo laukan, dėdamas žingsnį po žingsnio. jis jau buvo beveik perėjęs ežerą, kai virš jo pralėkė pulkas laukinių gulbių. jis žvilgtelėjo aukštyn, žengė neteisingą žingsnį ir įlūžo iki pat kaklo. tačiau jis buvo taip pakerėtas gulbių reginio, kad ir toliau giliai skendo mintyse ir aštrūs ledo gabalai skyrė jo galvą nuo kūno. kai pasiekė krantą, jis sudrebėjo ir pamatė, kad galva jam grėsė nulėkti nuo kūno. tiesiog persigandęs jis apdairiai artinosi link namų. Pavasaris, galvojo jis, pavasaris jį išgydytų! jį pamačiusi, mergina stebėjosi, nes jis nepratarė nė žodžio, tik sustingęs žiūrėjo jai į akis. kadangi diena po dienos ir savaitė po savaitės ji veltui laukė iš jo žodžio, atidavė ji ranką kitam. ir pamažu atėjo pavasaris.
____________
Gerhard Rühm DE12
Piršimasis
vienas jaunuolis norėjo paprašyti tokios merginos rankos. bet nuo jos jį skyrė didžiulis ežeras, tad reikėjo palaukti iki atėjo žiema, ir ežeras užšalo. vieną žvarbų rytą jis leidosi į kelią, koją už kojos dėliodamas. beveik jau buvo perkirtęs ežerą, kai viršum jo galvos praskrido pulkas laukinių gulbių. jis pažvelgė aukštyn, ne ten pastatė koją ir ligi kaklo įlūžo ežeran. tiek jis buvo pasinėręs į gulbių reginį, kad giliai mintyse nesiliovė ėjęs, ir aštri ledo atbraila atrėžė jo galvą nuo kūno. kai pasiekė krantą, nusipurtė ir tik tada pastebėjo, kad nedaug trūksta, ir galva nusvirs nuo kaklo. nusigando, išsitiesė kaip styga ir atsargiai artinosi prie jos namų. pavasaris, pamanė jis, pavasaris mane išgydytų! mergina stebėjosi jį išvydusi, mat jis netarė nė žodžio ir tik nebyliai spoksojo jai į akis. dienų dienas ir savaičių savaites veltui laukusi iš jo bent žodelio, atidavė ji savo ranką kitam. ir iš lėto atėjo pavasaris.
____________
Gerhardas Riūmas DE13
Pasipiršimas
vienas vaikinas ketino pirštis merginai. tačiau nuo jos jį skyrė didžiulis ežeras, tad jam teko laukti, kol atėjo žiema, ir ežeras užšalo. vieną žvarbų rytą jis išėjo, dėdamas žingsnį po žingsnio. jis jau buvo beveik įveikęs ežerą, kai virš galvos praskrido būrys laukinių gulbių. jis žvilgtelėjo viršun, ne ten padėjo koją ir įlūžo iki pat kaklo. tačiau buvo taip pasinėręs į gulbes, jog giliai mąstytamas ėjo toliau, o aštrus ledas pjovė jam galvą. išlipęs į krantą jis šiurptelėjo ir pastebėjo, kad galva tuoj nuo kūno nukrisianti. išsigandęs laikėsi tiesiai ir atsargiai artinosi prie jos namų. pavasaris, galvojo jis, pavasaris jį pagydysiąs! mergina stebėjosi jį išvydusi, mat jis netarė nė žodžio, o tik žvelgė įsistebeilijęs jai į akis. dieną iš dienos savaitę po savaitės ir dar ilgiau veltui laukusi iš jo bent vieno žodžio ji išėjo už kito. o pamažu atėjo pavasaris.
____________
Gerhard Rühm DE14
Piršlybos
jaunuolis ketino prašyti vienos mergaitės rankos. tačiau jį skyrė nuo jos didelis ežeras, todėl teko palaukti, kol ateis žiema ir ežeras užšals. vieną speiguotą rytą jis išsiruošė į kelią ir žingsnis po žingsnio judėjo į priekį. jau buvo perėjęs beveik visą ežerą, kai jam virš galvos praskrido laukinių gulbių pulkas. jis pažvelgė į viršų, neapdairiai žengtelėjo ir įlūžo iki pat kaklo. tačiau užsižiūrėjęs į gulbes ir paskendęs mintyse jis ėjo toliau, o aštrios ledo briaunos atidalino jo galvą nuo kūno. kai išlipo į krantą, jį nukrėtė šiurpulys, ir tada jis pastebėjo, kad galva grasinasi nuvirsti nuo kūno. išsigndęs stengėsi laikytis tiesiai ir atsargiai eidamas artėjo link jos namų. pavasaris, pagalvojo jis, jį išgydysias pavasaris! jį pamačiusi mergaitė stebėjosi, kadangi jis netarė nė žodžio ir tik nustėręs žiūrėjo jai į akis. diena po dienos, savaitė po savaitės veltui laukusi iš jo bent žodelio, mergaitė atidavė ranką kitam. ir pamažu atėjo pavasaris.
____________
Gerhard Rühm DE15
Piršlybos
Nutarė jaunuolis prašyti merginos rankos. Deja, juodu skyrė didelis ežeras, taigi teko palaukti, kol atėjo žiema ir ežeras užšalo. Vieną speiguotą rytą atsargiai žingsniuodamas jis patraukė į kitą krantą. Jau buvo beveik perėjęs ežerą, kai virš galvos praplasnojo pulkas gulbių. Užsižiūrėjęs jis neatsargiai žengė toliau ir iki pat kaklo įlūžo. Bet tos gulbės jį buvo taip pakerėjusios, kad jaunuolis užsimiršęs ėjo toliau, o aštrus ledas nurėžė jam galvą. Išlipęs į krantą jis krūptelėjo ir pastebėjo, jog galva bet kurią akimirką gali nuvirsti. Baimindamasis, kad taip neatsitiktų, jis atsargiai artėjo jos namo link. Pavasaris, pamanė, pavasaris mane išgydys! Mergina išvydusi jaunuolį stebėjosi, nes šis nepratarė nė žodžio ir tarsi suakmenėjęs žvelgė jai į akis. Diena dienon savaičių savaites veltui laukusi iš jo bent žodžio, ji galiausiai savo ranką atidavė kitam. Ir palengva atėjo pavasaris.
____________
Gerhard‘as Rühm‘as DE16
Piršlybos
vienas jaunuolis norėjo prašyti vienos merginos rankos. tačiau jį nuo jos skyrė didelis ežeras, ir todėl jis turėjo laukti, kol atėjo žiema ir ežeras užšalo. vieną speiguotą rytą jis išėjo ir žingsniavo koja už kojos. jis buvo beveik perėjęs ežerą, kai virš jo pralėkė laukinių gulbių būrys. jis žvilgtelėjo aukštyn, dėjo žingsnį į šalį ir įlūžo iki kaklo. tačiau jis buvo taip pasinėręs į gulbių reginį, kad giliai mintyse jis ėjo toliau ir aštri ledo danga atskyrė jo galvą nuo kūno. kai jis išlipo į krantą, jis sudrebėjo ir taip pastebėjo, kad jo galvai grėsė nusiversti nuo kūno. išsigandęs jis laikėsi tiesiai ir atidžiai artinosi prie jos namų. Pavasaris, galvojo jis, pavasaris jį išgydytų! mergina stebėjosi, kai jį pamatė, nes jis neištarė nė žodžio ir tik pastėręs žiūrėjo jai į akis. kai ji diena po dienos ir savaitė ir savaitė po savaitės bergždžiai laukė jo žodžio, atidavė savo ranką kitam. ir pamažu ėmė pavasarėti.
____________
Gerhardas Riūmas (Gerhard Rühm) DE17
Nebylus piršimasis
Jaunuolis norėjo prašyti merginos rankos, tačiau juos skyrė platus ežeras. Vaikinas buvo priverstas laukti žiemos, kad ežerą padengtų ledas. Vieną žvarbų rytą jis pradėjo kelionę ir žingsnis po žingsnio artėjo savo tikslo link. Jis beveik jau buvo perėjęs ežerą, kai į dangų pakilo būrys laukinių gulbių. Vaikinas pažvelgė aukštyn, neapdairomis žengė žingsnį ir įsmuko į ledinį vandenį iki pat kaklo. Jaunuolį taip pakerėjo gulbės, jog jis paskendęs svajose ėjo toliau, o aštrus ledas skyrė jo galvą nuo kūno. Pasiekusį krantą vaikiną nupurtė drebulys ir tada jis pastebėjo, kad galva jau vos ant kaklo besilaiko. Tai jaunuolį labai išgąsdino, todėl jis išsitiesęs atsargiai artėjo prie merginos namų. „Pavasaris, - galvojo jis, - pavasaris mane išgydys!“ Mergina nustebo jį išvydusi, nes jis neištarė nei vieno žodžio ir tik nebyliai žiūrėjo jai į akis. Dienų dienas, savaičių savaites beviltiškai ji laukė bent vieno jo žodžio, ir nesulaukusi pasižadėjo kitam. Iš lėto pradėjo pavasarėti.
