"Noriu versti" 2010. ŠVEDŲ k. vertimai

EKSPERTĖS IŠVADOS

Konkursui pateiktas tekstas – ištrauka iš Carola Hansson romano „Den älskvärde“. Tekstas labai subtilus ir spalvingas, jame gausu charakterizuojančių detalių, o perteikiamos spalvos atspindi įvairiausius nuotaikų tonus, todėl žodžius rinktis reikia itin atsargiai.
Mane labai džiugina, kad vertėjų iš švedų kalbos nuolat gausėja ir šįsyk vertimo ėmėsi net penki konkurso dalyviai. Taigi pamėginsiu palyginti visus penkis vertimus su originalu ir tarpusavyje.
Perskaičiuos vertimus susidaro įspūdis, kad dauguma dalyvių labai puikiai suprato tekstą, todėl diskutuoti reikėtų labiau lietuviškų atitikmenų parinkimo, nei supratimo problemas. 
Pirmą kartą perskaičiuos visus vertimus, man pasirodė, kad beveik visi jie gana brandūs. Visgi esama kelių vietų, kur neteisingai ar netiksliai suprastas originalas, o dažniausiai sunku surasti gerą lietuvišką atitikmenį. Taigi konkrečiai aptarsiu kelias sunkesnes vietas.  

Våning reikėtų versti kaip butas (ŠVE3). Tiesa, kad aukštas yra pirmoji šio žodžio reikšmė, tačiau šiuo atveju aiškiai kalbama apie butą.
Omgiven av mörker galima versti skendi tamsoje, gaubia sutemos, mažiau tinka apimtas tamsos (ŠVE1).
Försänkt i sömn galima būtų versti kaip nugrimzdęs į miegą, žr. ŠVE1, arba netgi į letargą, snūdus, mieguistas, miegūstas (Sisteminis lietuvių kalbos žodynas), tačiau variantai kaip panardintas į miegą, kuris reiškia kažkokį aktyvų jį panardinusį veikėją, ir prasmegęs į miegą yra mažiau priimtini.
Gråblek, ogenomtränglig skymning – praktiškai visi vertimai yra priimtini, galbūt neperžengiama prieblanda (ŠVE3) skamba kiek keistokai. Be to, pakeitus šio sakinio sintaksinę struktūrą (kaip daro ŠVE3) nevisai tiksliai sudėliojami akcentai, nors toks vertimas visiškai įmanomas.
Halvdvala labai gražiai išvertė ŠVE2, t.y. stingulys, tačiau tas pats Sisteminis žodynas duoda labai įdomių žodžių, kaip antai pusmiegis, snaudis ir t.t. (249 psl.). 
svävar för sig själv – daugelis renkasi versti pažodžiui t.y. pats sau, tačiau čia galima būtų drąsiai sakyti erdvėje arba, pavyzdžiui, atstu ir pan. Veiksmažodis svävar dar verčiamas labai sumaniai kaip plūduriuoja (ŠVE), tačiau vertimas svyruoja visgi netinka, nes toks judesys švediškame tekste tiesiog neminimas.
Förankrad i verkligheten - gražiai šią vietą išvertė ŠVE4. Čia labiau tiktų vartoti žodį tikrovė, o ne realybė. Niekas nepamėgino kaip nors vaizdingiau išversti dalyvio förankrad, kurį galbūt būtų galima versti kaip įsikibęs į tikrovę.
Nödtorftigt verčiamas kaip vos ne vos, menkai arba visai praleidžiamas (ŠVE2, ŠVE4, ŠVE5). Šis žodis reiškia prastai, pamanomai, iš bėdos ir pan.
Klockorna i Engelbrektskyrkan reiškia varpus, o ne laikrodį (ŠVE4).  
Ett slutet helt galima būtų versti kaip atskira visata, uždara visata (ŠVE5) ir pan., uždaras ratas – netikslu, o ŠVE4 vertimas toje vietoje yra klaidinantis. 
ŠVE1 vertimas šioje vietoje tiesiog tobulas: Mūsų butas – tai uždaras pasaulis. Apskrita scena, kurios viliokiškai švelnioje šviesoje mes judame lėtut lėtutėliai ir kurios absoliuti ašis – tą suvokiu savo pačios nuostabai –  iš tikrųjų yra tasai pliušinis fotelis su liūto kojomis. Ypač gražiai parinktas žodis ašis. 
ŠVE2 ultrarapid vertimas – it sulėtintame kine taip pat puikus ir puikiai atspindi originalą, be to puikiai parinktas žodis krėslas.
Žodis bestörtning tikrai nereiškia siaubo, o tik nemalonų nustebimą. 
 Dėl tikrinių pavadinimų rašymo reikėtų pasakyti, kad grožinėje literatūroje jie yra linksniuojami, todėl ŠVE4 reikėtų visgi rašyti Engelbrekto ir t.t. 

Apibendrinant reikia pasakyti, kad beveik visi vertimai geri, puiki sintaksė, gražiai išreikšti originalo vaizdai, beveik visur puikiai suprastas originalas.
Ypač išskirčiau ŠVE1 ir ŠVE2 vertimus. ŠVE2 puikiai atspindi originalą, tačiau ŠVE1 turi kažkokios subtilios originalo tekstui būdingos nuotaikos ar dvasios.
Labai dėkoju visiems konkurso dalyviams ir linkiu nė vienam nenuleisti rankų, o toliau mėgautis vertimo malonumais.

Rasa Baranauskienė
_________________

ORIGINALAS

VERTIMAI

Man dabar mintimis nuklystant į praeitį atrodo, jog mūsų butas nuolat apimtas tamsos. Tarsi miestas ten, už lango, būtų nugrimzdęs į miegą. Į miegą, o gal – kai tamsa visgi kartkartėmis užleidžia vietą pilkšvai, tankutėlei prieblandai –  kažkokį keistą snaudulį. Netgi regis, kad butas, esantis trečiame aukšte, Estermalmsgatan ir Danderydsgatan gatvių sankirtoje, plūduriuoja pats sau, tik vos ne vos prisilaikydamas amžinos ir niaurios Engelbrechto bažnyčios varpų skambėjimo realybės.
Mūsų butas – tai uždaras pasaulis. Apskrita scena, kurios viliokiškai švelnioje šviesoje mes judame lėtut lėtutėliai ir kurios absoliuti ašis – tą suvokiu savo pačios nuostabai –  iš tikrųjų yra tasai pliušinis fotelis su liūto kojomis.
Tėvo arba veikiau – tėčio vieta.
Taip, štai čia, šitame rudame fotelyje, kuriame tėtis leidžia didžiąją dalį savo laisvalaikio. Būtent jame, netgi jei tėtis iš tikro išėjęs, jis ir valdo mūsų gyvenimus. O jiedu – tėtis ir fotelis – tapo tokie neatskiriami, jog man ligšiol tereikia įsivaizduoti tą sunkų, itin masyvų velvetinį baldą, kad netrukus išvysčiau ir tėčio figūrą – lygiai tokį pat gyvybingą ir fiziškai apčiuopiamą dabar kaip kad ir kadaise, jam dar gyvant esant.
______________

Carola Hansson                                              ŠVE2
Mielasis

      Mūsų butą, kaip man dabar prisiminus atrodo, nuolat supa tamsa. Tarsi miestas anapus būtų paniręs į miegą. Į miegą, o galbūt – nes tamsa kartkartėmis vis dėlto užleidžia vietą pilkai, neperregimai prieblandai – į kažkokį keistą stingulį. Taip, atrodo, tarsi iš tikrųjų butas Ostermalmsgatan ir Danderydsgatan gatvių kampo ketvirtame aukšte sklando pats sau, ir su realybe jį tesieja nuolatinis, niūrus Engelbrekto bažnyčios varpų skambesys.
      Mūsų butas yra uždara visuma. Apskrita scena, kurios viliojančiai švelnioje šviesoje judame tarsi sulėtintame kine, ir kurios absoliutus centras, suvokiu staiga su siaubu, iš tiesų yra rudo pliušo krėslas liūto kojomis.
      Tėvo vieta, tiksliau – tėčio.
      Taip, būtent čia, rudajame krėsle, tėtis praleidžia didžiąją savo laisvalaikio dalį. Iš čia jis – net tuomet, kai jo mintys klaidžioja kitur – valdo mūsų gyvenimus. Ir jie tapę tokiais neatskiriamais, krėslas ir tėtis, kad man tereikia tik prisiminti tą sunkų, minkštą it aksomas ir labai masyvų baldą, kad iš karto išvysčiau ir tėčio siluetą – tokį pat realų ir fiziškai apčiuopiamą dabar, kaip ir tuomet, kai jis dar buvo gyvas.
______________

Carola Hansson                                             ŠVE3
Numylėtasis

Mūsų aukštas,- bent jau taip manau, žvelgdama į praeitį,- nuolat apsuptas tamsos. Lyg miestas ten, išorėje, būtų panardintas į miegą. Į miegą ar galbūt į kažkokį keistą pusiau snaudulį, kadangi tamsą kartkartėmis pakeičia peleninė neperžiangiama prieblanda. Taip, netgi atrodo lyg trečias kampinis aukštas, esantis Estermalmo ir Danderiudo gatvių sankryžoje, svyruoja pats sau vienas, menkai susietas su nuolat niūraus Engelbrekto bažnyčios varpų skambesio tikrove.
   Mūsų aukštas tarsi uždaras ratas. Tarsi apskrita scena, kurios viliojančiai švelnioje šviesoje mes sulėtintai sukamės, ir kurios neginčijamas centras – įžvelgiu staiga kylant nerimui – tiesą sakant, yra rudo pliušo fotelis su liūto kojomis.
   Tėvo vieta, ar tiksliau: tėčio.
   Taip, štai čia, šiame rudame fotelyje, tėtis praleidžia dižiąją dalį savo laisvalaikio. Iš šios vietos – nors iš tikrųjų jo čia nėra – valdo mūsų gyvenimus. Jiedu, tėtis ir fotelis, net patapo tokie neatskiriami, kad man vien tik užtenka įsivaizduoti tą sunkų, aksominį ir masyvų baldą, kad tuoj pat galėčiau išvysti savo tėtį – tokį realų ir apčiuopamą, koks jis buvo gyvas.
______________

Carola Hansson                                             ŠVE4
Mylimasai

Kai dabar prisimenu mūsų butą, atrodo, kad jis visada buvo apsuptas tamsos. Tarsi ir miestas aplink jį būtų paniręs į miegą. Į miegą, o gal į pelenų pilkumo nepermatomą prietemą, kuriai tamsa kartais dar nusileidžia. Bet kokiu atveju, tai- savitas snaudulys. Taip, net atrodo, kad butas pats sau sklando trim laipteliais pakilęs ties Ostermalm ir Danderyd gatvių kampu, o vienintelis ryšys, jį su tikrove saistantis, tėra nuolat niūriai aidinčio Engelbrekt bažnyčios laikrodžio gaudesys.
    Mūsų butas yra aklinai uždaras. Apskrita scena, į kurios viliojančią švelnią šviesą mes slenkame ir kurios neginčytinas centras, staiga išgąstingai suprantu, iš tikrųjų yra rudasis pliušo fotelis ant liūto kojų.
    Tėvo vieta, o tiksliau: tėčio.
    Taip, būten čia, rudajame fotelyje tėtis praleidžia daugiausia savo laisvo laiko. Net tada, kai jo čia nėra, jis valdo mūsų gyvenimus. Ir taip jiedu tapo neišskiriami- fotelis ir tėtis-, man vis dar tereikia įsivaizduoti tik tą sunkų, minkštu aksomu trauktą, labai tvirtą baldą, idant iškart išvysčiau sano tėčio vaizdinį- tokį patį fiziškai tikrą ir akivaizdų kaip tada, kai jis dar buvo gyvas.
______________

Carola Hansson                                             ŠVE5
Mielasis

Žvelgiant atgal, man atrodo, kad mūsų butą visą laiką gaubia tamsa. Lyg miestas, ten, už sienų, būtų prasmegęs į miegą. Į miegą arba, kadangi tamsa karts nuo karto užleidžia vietą blankiai pilkšvoms, neperregimoms sutemoms, galbūt į kažkokį keistą snaudulį. Taip, netgi atrodo, kad ketvirto aukšto butas, Estermalmsgatan ir Danderidsgatan gatvių susikirtimo kampe, sklando savaime, tik menkai susietas su amžino, niūraus Engelbrektskyrkan bažnyčios varpų skambesio realybe.
Mūsų butas yra uždara visata. Apskritimo formos scena, kurios gundančiai blankioje šviesoje, judame tarsi sulėtinto veiksmo filme ir, kurios absoliutus centras, mano atrastas su netikėtu siaubu, pasirodo esąs rudas pliušinis fotelis su liūto kojomis.
Tėvo vieta arba, tiksliau – tėčio.
Taip, būtent šiame rudame fotelyje tėtis praleidžia didžiausią laisvalaikio dalį. Būtent iš čia, net kai jo iš tikrųjų nėra, jis valdo mūsų gyvenimus. Taigi, tiedu, tėtis ir fotelis, tapo tokiais neišskiriamais, kad man vis dar pakanka iššaukti sunkaus, aksomo minkštumo, labai tvirto baldo paveikslą, kad netrūkus pamatyčiau tėčio atvaizdą, tokį pat gyvybingą ir išraiškingą, kaip ir jam vis dar esant tarp gyvų.