"Noriu versti" 2010. LENKŲ k. vertimai

EKSPERTO IŠVADOS

Pavadinime nereikėjo prisirišti prie taško, o skliaustuose geriau buvo sukeisti pažymimąjį žodį su pažyminiu (tokia tvarka labiau būdinga lietuvių kalbai), antraip reikia išplėstinį pažyminį atskirti kableliu (to nepadarė 2, 5, 7 vertimų autoriai). Klaidos pavadinime nuteikia nekaip – besigožintis (2), besigerintis (8). Neturėtų šalia būti tos pačios šaknies žodžių besižavintis ir susižavėjimą (7), juolab kad to nėra originale. Renkuosi 6 pavadinimą – „Alpinistas, besigrožintis reginiu nuo iškilumos krašto (susižavėjimo kupina povyza)“.

Bet 6 vertimo pirmame sakinyje nereikalingas žodis atsistoję. Toliau, žinoma, ne durys (1), o riedučiai. Gosposie galima versti namų tvarkytojos, šeimininkės, tarnaitės... bet ne auklės. Česnaką geriau buvo vartoti daugiskaita, o taukai (2) – žuvų. Žodis „pensnė“ yra moteriškosios giminės ir nekaitomas. Nereikėjo bijoti niūrių pensnė. Kojos – rausvos, ne rožinės (4, 5, 8). Reikėtų vengti kuomet laiko šalutiniams sakiniams jungti (8). Iš lovų išvaro ne pusiau mieguistos šmėklos, o pusiau miegančius, snūduriuojančius mus. Du tekste esančius jaustukus (ach ir och) reikėjo versti skirtingais lietuviškais atitikmenimis (ak, o, et ar pan., ai, ech nelabai tinka), tai geriausiai padaryta 3 ir 9 vertimuose. Su atodūsių (atsidusimų) patikėtine geriausiai susidorojo 2 vertimo autorius – atsidusimų (kur kas kitokių negu mūsų), bet kam reikėjo du kartus kartoti atsidusimų... net skliaustai taip į akis nekrinta. Vino Bianco di Torino reikėjo rašyti kursyvu arba dėti į kabutes, kaip padarė 6 ir 9 vertimų autoriai, nes dabartinė lenkų kalba daug liberalesnė už lietuvių. Mažiau kaip pusė vertėjų (3, 6, 8, 9) teisingai išvertė – septintasis dešimtmetis. Labai keistai skamba pažodiniai šeimyniniai priėmimai (5, 7, 8). Rozporek turbūt reikėjo versti praskiepas ar prarėžas (kaip padaryta 1, 5, 8 vertimuose), nes nežinome, ar buvo kelnėse užtrauktukai, kai šeimininkės buvo su pensnė. Fort! Da! irgi reikėjo palikti kursyvu (2, 8). Czy mieliśmy świat w małym palcu? turėjo būti Ar (pa)žinojome (buvome pažinę) pasaulį kaip penkis pirštus? Uwierających jak włoskie lakierki reikėjo versti spaudžiančių kaip itališki lakiniai batai, nes tikriausiai kūrinio pasakotojas neprisifantazuoja iki labiau moterims tinkančių batelių (lakierek – ne mažybinis žodis). Geografijos turi būti fantastiškos (ne fantastinės),kad būtų nuostabių sinonimas, nors kai kas iš viso pametė šį žodį (5). O kaip viduramžių žemėlapis yra pasaulis, ne kūnas. Ale skończyło się turima omenyje vaikystė, todėl nereikėjo pridėti tai. Turėklai – daugiskaita. Fora ze dwora labiausiai (pa)tiko dink iš akių (5), taip pat ekspresyvūs nešdinkis (dink) iš čia (2, 6, 7). Nie kłaniam się – ne(nu)silenkiu. Viskas niekai.

Vertimuose yra daug įvairių klaidų, kai kur net nesuderinti linksniai. Panašu, kad vertėjams pristigo laiko peržiūrėti vertimą, paieškoti tinkamesnio žodžio... 9 vertimas per daug pagražintas. Kita vertus, vertimai yra geresni už pernykščius.

Jei reikia kažką išskirti, tai atmetu pirmus tris, paskui – paskutinius tris ir galų gale – vidurinįjį. Lieka 4 ir 6. Taisytini, bet geriausi.

Rimvydas Strielkūnas
_________________

ORIGINALAS

VERTIMAI

Andžejus Sosnovskis PL1
Alpinistas, stebintis vaizdą nuo iškilaus taško atbrailos
( poza, reiškianti susižavėjimą)

Vaikystėje vaikščiojame ant kojokų, suaugusieji tykiai duris varsto. Iš angelų paminėčiau aukles: už tranzistorius ant murzinų kelių, už česnaką ir žuvų taukus, už niūrius itališkus žiūronus ir iššaukiančius sijonėlius, atidengiančius melsvai rausvas kojas – tokias šiltas rytais, kai išversti iš lovos pusiaumiegio košmarų ( ak, nekalti pretekstai), lįsdavome po kita antklode, kuri buvo visai kitokių nei mūsiškiai atodūsių patikėtinė. Tos kojos, gerai žinomos vienam kareiviui ( kažin ar tebestovi sargyboje?), visad mums keldavo šventišką nuotaiką. Kojos, vaikystės fantazijos. Sėkmingai išvengiau daugumos vaikystės fantazijų. Gerdavome Vino Bianco di Torino (šešiasdešimtieji metai) virtuvėje per šeimos šventes ir juokdavomės iš mokyklos kokečių, spoksančių į atsakinėjančio prie lentos mokinio praskiepą. Fort! Da! Mano vaikystė nedingo kojų ir tariamųjų lūpų tankmėje. ( Ar pasaulis tilpo po nago juodymu? Taip, bet tik maldos dėka: jokių fantazijų, įtikinamų lyg itališki lakuoti laiveliai, jokių fantastinių mergaičių kūnų geografijų, lyg viduramžių žemėlapis – truputėlį minkšto apibrėžtumo ir jokių pavergiančių veidrodžių.) Vaikystė – tai lyg stiklo kramtymas tarp kramtančių gumą.
Betgi tai baigėsi . Vieną rytą auklė išnešė mane į balkoną ir permetė per turėklus, viena ranka laikydama už apykaklės, o kita prikišdama mažą veidrodėlį prie mano veido. Prašom pro šalį. Ech, civilizacija! Su ta veido išraiška pasilikau iki šiol. Nebesilenkiu sveikindamasis , vengdamas aukščio baimės. Užtat mielai žiūriu aukštyn į mėnulį: jame atsispindi visiškai kitokia vaikystė . Burbulas visa tai.
_____________

Andrzej Sosnovski PL2
Alpinistas, besigožintis vaizdu nuo iškilios vietos krašto
(pozicija išreiškianti nuostabą)

Vaikystėje vaikštome su kojokais, o suaugusieji turi tyliuosius riedučius. Kalbant apie angelus, galėčiau išskirti šeimyninkes: už tranzistorius ant išterliotų kelių, už česnakus ir taukus, už niūrias itališkas pensnes ir rėksmingus sijonėlius, atidengiančius melsvai rausvas kojas – tokias šiltas tais rytais, kai pusmiegių šmėklų išvaryti iš lovų (ak, nekalti pretekstai), lįsdavome po kita antklode, atsidusimų (atsidusimų kur kas kitokių, negu mūsų) patikėtine,. Tos kojos, gerai pažįstamos vienas kareiviui (ar jis vis dar stovi sargyboje?) visą laiką sukeldavo mums pakilią nuotaiką. Kojos – vaikystės fikcija. Iš tikrųjų, išvengiau daugelio vaikystės fikcijų. Virtuvėje, šeimyninių susitikimų metu gėrėme Vino Bianco di Torino (šeštojo dešimtmečio) ir juokėmės iš mokyklos kokečių, kaip jos įsižiūrėdavo į atsakinėjančio prie lentos mokinio kelnių užtrauktuką. Fort! Da! Mano vaikystė nepasimetė kojų ir metoniminių lūpų tankymėje. (Ar pro pirštus žiūrėjome į visą pasaulį? Taip, tačiau maldos dėka: jokių fikcijų, spaudžiančių kaip itališkos lakierkos, jokių fantastiškų mergaičių kūno geografijų, kaip viduramžių žemėlapis – truputį švelnios precizijos ir jokių pavergiančių veidrodžių). Vaikystė yra tarsi stiklo kramtymas tarp tų, kurie kramto gumą.
Bet pasibaigė. Vieną dieną šeimininkė išnešė mane į balkoną ir permetė per turėklus, viena ranka prilaikydama už apykaklės, o kita pridėdama mažą veidrodėlį man prie veido. Nešdinkis iš čia. Ak, civilizacija. Su šia veido išraiška lieku iki dabar. Nenusilenkiu, nes bijau aukščio. Tuo tarpu noriai žiūriu aukštai į mėnulį: jame atsispindi visiškai kitoniška vaikystė. Viskas tėra niekai.
______________

Alpinistas, besigėrintis vaizdu nuo iškilaus taško atbrailos PL3
(povyza, rodanti susižavėjimą)

Vaikystėje vaikštome ant kojūkų, suaugusieji važinėja tyliais riedučiais. Iš angelų paminėčiau namų tvarkytojas: už tranzistorius ant išterliotų kelių, už česnakus ir žuvų taukus, tamsius itališkus akinius ir rėksmingus sijonus, atidengiančius melsvai rausvas kojas – tokias šiltas rytais, kai išversti iš lovos šmėklų, pasirodančių per miegus (ak, nekalti pretekstai) įsmukdavome po kita antklode, visai kitokių atodūsių nei mūsų, liudininke. Tos kojos, gerai pažįstamos vienam kareiviui (ar jis vis dar stovi sargyboje?), visada mums sukeldavo šventinę nuotaiką. Kojos, vaikystės išmonės. Tiesą sakant, išvengiau daugumos vaikiškų išmonių. Gėrėme Vino Bianco di Torino (septintasis dešimtmetis) virtuvėje per šeimos šventes ir juokėmės iš mokyklos kokečių, įsižiūrėjusių į mokinio, stovinčio prie lentos, kelnių užtrauktuką. Fort! Da! Mano vaikystė nepasiklydo kojų ir metonimiškų lūpų tankmėje. (Ar pažinome pasaulį kaip savo penkis pirštus?) Taip, bet maldos dėka: jokių varžančių išmonių kaip itališki lakiniai bateliai, jokių mergaitiško kūno fantastiškų geografijų, kaip viduramžių žemėlapis – šiek tiek minkšto tikslumo ir jokių pavergiančių veidrodžių.) Vaikystė yra lyg stiklo kramtymas tarp kramtančių gumą.
Tačiau tai baigėsi. Vieną rytą namų tvarkytoja išnešė mane į balkoną ir permetė per turėklą, viena ranka laikydama už apykaklės, o kita prikišdama veidrodėlį man prie veido. Čiru vyru, lauk iš dvaro. O, civilizacija! Ši išraiška liko mano veide iki šiol. Nesilankstau, nes bijau aukščio. Tačiau mielai žiūriu aukštyn į mėnulį: jame atsispindi visai kitokia vaikystė. Viskas niekai.
_______________

Andrzej Sosnowski PL4
Alpinistas, besigrožintis vaizdu nuo iškilusio punkto krašto
(laikysena, išreiškianti susižavėjimą)

Vaikystėje vaikštome ant kojūkų, suaugusieji turi tylius riedučius. Iš angelų paminėčiau šeimininkėles: už tranzistorius ant purvinų kelių, už česnaką ir žuvų taukus, už niūrius itališkus pensnė ir rėksmingus sijonus, atidengiančius mėlynai rožines kojas – tokias šiltas rytais, kai išvaryti pusiau susapnuotų šmėklų iš lovos (ak, nekalti pretekstai), palįsdavome po kita antklode – dūsavimų, kokių gi skirtingų nei mūsų, patikėtine. Tos kojos, gerai žinomos vienam kareiviui (ar jis vis dar stovi sargyboje?), visuomet sukurdavo mums šventinę nuotaiką. Kojos, vaikystės fikcijos. Iš tikrųjų, išvengiau didesnės dalies vaikystės fikcijų. Šeimos pobūvių metu gėrėme virtuvėje Vino Bianco di Torino (šešiasdešimtieji metai) ir juokėmės iš mokyklos kokečių, įsižiūrėjusių į prie lentos stovinčio mokinio kelnių užtrauktuką. Fort! Da! Mano vaikystė nepasimetė kojų ir metoniminių lūpų tankynėje. (Ar žinojome pasaulį kaip savo penkis pirštus? Taip, bet tik dėl maldos: jokių fikcijų, spaudžiančių kaip itališki lakiniai bateliai, jokių fantastiškų mergaitės kūno geografijų, kaip Viduramžių žemėlapis – šiek tiek minkštos precizijos ir jokių užvaldančių veidrodžių.) Vaikystė yra kaip stiklo kramtymas tarp tų, kurie kramto gumą.
Tačiau pasibaigė. Vieną rytą šeimininkėlė išnešė mane į balkoną ir permetė per turėklą, viena ranka laikydama už apykaklės, o kita kišdama mažą veidrodį prie mano veido. Eik šalin. Och, civilizacija! Su ta veido išraiška pasilieku iki dabar. Nesilenkiu dėl aukščio baimės. Bet mielai žiūriu viršun į mėnulį: jame atsispindi visiškai kita vaikystė. Viskas nesąmonė.
_______________

Andžej Sosnovski PL5
Alpinistas, besigrožintis vaizdu nuo iškilusio taško pakraščio
(laikysena išreiškianti susižavėjimą)

Vaikystėje vaikštome ant kojūkų, suaugusieji turi tylius riedučius. Iš angelų tarpo išskirčiau namų šeimininkes: dėl tranzistorių ant išteptų kelių, dėl česnako ir žuvų taukų, dėl niūrių itališkų žiūronų ir rėkiančių sijonėlių, atidengiančių melsvai rožines kojas – tokias šiltas rytais, kai, mieguistų šmėklų išvaryti iš lovos (ak, nekalti pretekstai), įsliūkindavome po kita antklode, kaipgi kitokių nei mūsų atodūsių globėja. Šios kojos, gerai žinomos vienam kareiviui (ar vis dar eina sargybą?), visada mums sukeldavo šventinę nuotaiką. Kojos, vaikystės prasimanymai. Tiesą sakant, išvengiau daugumos vaikystės prasimanymų. Gėrėme Vino Bianco di Torino (šešiasdešimtieji) virtuvėje šeimyninių priėmimų metu ir juokėmės iš mokyklos kokečių, įsižiūrėjusių į iškviesto prie lentos mokinio praskiepą. Fort! Da! Mano vaikystė nepasimetė kojų ir metoniminių lupų tankmėje. (Ar žinojome pasaulį kaip penkis pirštus? Taip, bet maldos dėka: jokių prasimanymų, maudžiančių kaip itališki lakuoti bateliai, jokių merginų kūno geografijų, įmantrių kaip viduramžių žemėlapis – truputis minkšto tikslumo ir jokių pavergiančių veidrodžių.) Vaikystė – kaip stiklo kramtymas tarp tų, kurie kramto gumą.
Bet baigėsi. Vieną rytą namų šeimininkė išnešė mane į balkoną ir permėtė per turėklą, viena ranka laikydama už pakarpos, o kita priartindama mažą veidrodėlį prie mano veido. Dink iš akių. Ak, civilizacija! Su šia veido išraiška lieku iki šiol. Nesilenkiu, dėl aukščio baimės. Tačiau noriai žiūriu aukštyn į mėnulį: jame atsispindi visiškai kitokia vaikystė. Viskas – gyvi niekai.
_______________

Alpinistas, besigrožintis reginiu nuo iškilumos krašto PL6
(susižavėjimo kupina povyza)

Vaikystėje vaikštome atsistoję ant kojūkų, suaugusieji tyliai važinėja riedučiais. Iš angelų paminėčiau tarnaites: už tranzistorius ant murzinų kelių, už česnaką ir žuvų taukus, už tamsius itališkus akinius be kojelių ir rėksmingus sijonėlius, atidengiančius melsvai rausvas kojas – tokias šiltas paryčiais, kai pusmiegio košmarų išversti iš lovos (ak, tos nekaltos dingstys) šmurkštelėdavome po kita antklode, atodūsių, kaipgi kitokių negu mūsų, patikėtinę. Tos kojos, gerai pažįstamos vienam kareiviui (ar vis dar eina sargybą?), mus visados šventiškai nuteikdavo. Kojos, vaikystės fantazijos. Iš tiesų aš išvengiau daugumos vaikystės fantazijų. Per šeimos pobūvius virtuvėje gerdavome Vino Bianco di Torino (septintasis dešimtmetis) ir juokdavomės iš mokyklos kokečių, akių nenuleidžiančių nuo prie lentos stovinčio mokinio užtrauktuko. Fort! Da! Mano vaikystė neprapuolė kojų ir metoniminių lūpų tankynėje. (Ar pasaulį pažinome kaip savo penkis pirštus? Taip, bet maldos padedami: jokių fantazijų, ankštų kaip itališki lakiniai batai, jokių fantastinių geografijų mergaičių kūno, kaip viduramžių žemėlapis – truputis švelnios precizijos ir jokių pavergiančių veidrodžių.) Vaikystė yra tarsi stiklo kramtymas, kai aplink esantieji kramto gumą.
Bet baigėsi. Vieną rytą tarnaitė išnešė mane į balkoną ir permetė per turėklus, viena ranka laikydama už apykaklės, kita – man prie veido kišdama mažą veidrodėlį. Lauk iš čia. Ak, civilizacija! Ta mano veido išraiška išlikusi iki šiol. Nesilenkiu, nes bijau aukščio. Tačiau noriai pakeliu akis į mėnulį: jame atsispindi visiškai kitokia vaikystė. Visa tai niekai.
________________

Andrzej Sosnowski PL7
Alpinistas besižavintis vaizdu nuo iškilaus taško atbrailos
(būsena ištreiškianti susižavėjimą)

Vaikystėje vaikščiojame ant kojūkų, suaugę turi tylius riedučius. Iš angelų išvardinčiau namų šeimininkes: už tranzistorius ant murzinų kelių, už česnaką ir žuvų taukus, už niūrią itališką pensnę ir provokuojančius sijonėlius atidengiančius rausvai pamėlynavusias kojas – tokias šiltas rytais, kada išvaryti iš lovos per pusiau mieguistas piktąsias dvasias (ai, nekalti pasiteisinimai), palįsdavome po kitu patalu, atodūsių patikėtoją kaipgi kitų jei ne mūsų. Tos kojos, gerai žinomos vienam kareiviui (ar vis dar stovi jis sargyboje?), visad sukeldavo mums šventinę nuotaiką. Kojos, vaikystės miražas. Iš tikrųjų išvengiau daugumos vaikystės miražų. Per šeimos priėmimus gėrėme Vino Bianco di Torino (šešiasdešimtieji metai) virtuvėje ir juokemės iš mokyklinių kokečių, įsižiūrėjusių į mokinio prie lentos kelnių užtrauktuką. Fort! Da! Mano vaikystė nepaklydo kojų tankmėje ir metonimiškose lūpose. (Ar turėjome pasaulį mažąjame piršte? Taip, bet deka maldos: jokių miražų veržiančiųsi kaip itališki lakiniai batai, jokių fantastiškų mergaitiško kūno geografijų, kaip viduramžių žemėlapis – truputėlis minkšto tikslumo ir jokių pavergiančių veidrodžių.) Vaikystė yra kaip stiklo kramtymas tarp tų , kurie kramto gumą.
Bet pasibaigė. Kitą rytą namų šeimininkė išnešė mane į balkoną ir permetė per turėklus, viena ranka laikydama apykaklę, o antra pristumdama mažą veidrodėlį prie mano veido. Lauk iš čia. Ak, civilizacija! Su šia veido išraiška pasilieku iki šiandien. Nesilenkiu dėl baimės aukščiui. Tačiau mielai žiūriu į viršų į mėnulį: jame atsispindi visiškai skirtinga vaikystė. Visa tai paistalai.
_________________

Alpinistas, besigerintis vaizdu nuo aukštos atbrailos PL8
(povyza, išreiškianti susižavėjimą)

Vaikystėje vaikštome ant kojūkų, suaugusieji turi tyliuosius riedučius. Iš angelų paminėčiau šeimyninkėles: už radijo imtuvus ant murzinų kelių, už česnakus ir žuvų taukus, už niūrius itališkus binoklius ir rėksmingus sijonėlius, atidengiančius melsvai rožines kojas — tokias šiltas rytais, kuomet, išvaryti iš lovų pusiaumieguistų šmėklų (et, nekaltos dingstys), palįsdavome po kita antklode, patikėtine atodūsių, taip besisikiriančių nuo mūsiškių. Šios kojos, gerai pažįstamos vienam kareiviui (ar jis vis dar stovi sargyboje?), visuomet sukurdavo mums šventinę nuotaiką. Kojos, vaikystės fikcijos. Iš tikrųjų, man pavyko išvengti daugumos vaikystės fikcijų. Gerdavome Vino Bianco di Torino (septintasis dešimtmetis) virtuvėje, šeimos priėmimų metu ir juokdavomės iš mokyklinių kokečių, spoksančių į moksleivio prie lentos praskiepą. Fort! Da! Mano vaikystė nepasimetė kojų ir metoniminių lūpų bruzgynuose. (Ar turėjome visą pasaulį mažame pirštelyje? Taip, bet maldos dėka: jokių fikcijų, spaudžiančių lyg itališki lakiniai bateliai, jokių fantastinių mergaitiško kūno geografijų, lyg viduramžių žemėlapis — žiupsnelis minkšto tikslumo ir jokių pavergiančių veidrodžių.) Vaikystė tai lyg stiklo kramtymas tarp kramtančių gumą.

Bet baigėsi. Vieną rytą šeimininkė išnešė mane į balkoną ir permetė per turėklą, viena ranka prilaikydama už apykaklės, kita prikišdama prie mano veido mažą veidrodėlį. Lauk. Et, civilizacija! Su šia veido išraiška nesiskiriu iki šiol. Nesilankstau, dėl aukščio baimės, tačiau mielai žiūru į viršų, į mėnulį — jame atsispindi visiškai kitokia vaikystė. Niekai visa tai.
_________________

Andrzej Sosnowski PL9
Alpinistas gėrisi kraštovaizdžiu nuo aukštybių pakriaušės
(susižavėjimą reiškianti poza)

Vaikystėje krypuojame ant kojūkų, suaugusieji tylutėliai slysta riedučiais. Angelais tepavadinčiau namų šeimininkes: už radijo imtuvus ant juodų kelių, už česnaką ir žuvų taukus, už tamsias itališkas pensnė ir akį rėžiančius sijonėlius, atidengiančius mėlynai rausvas kojas – tokias šiltas rytais, kai mieguistus slogutis išgindavo iš lovos (o, nekaltos dingstys), įslysdavome po kitu apklotu, kuriam patikimi visiškai kitokie, ne mūsų atodūsiai. Tos kojos, kurias gerai pažino tūlas kareivis (ar vis dar stovi sargyboje?), mums visada sukeldavo šventinę nuotaiką. Kojos, vaikystės pramanai. Tiesą sakant, išvengiau daugumos vaikystės pramanų. Virtuvėje per šeimos sueigas gerdavome „Vino Bianco di Torino“ (septintasis dešimtmetis) ir šaipydavomės iš mokyklos kokečių, įsistebeilijusių į mokinio, pakviesto prie lentos, kelnių užtrauktuką. Fort! Da! Mano vaikystė nepradingo kojų ir metoniminių lūpų tankmėje. (Krimtome pasaulį kaip riešutą? Taip, bet tik maldos dėka: jokių pramanų, spaudžiančių kaip itališki lakiniai bateliai, jokių fantastinių mergiško kūno, panašaus į viduramžišką žemėlapį, geografijų – šiek tiek švelnaus griežtumo ir jokių pavergiančių veidrodžių.) Vaikystė – krimsti stiklą, kai visi aplink kramto gumą.
Baigta. Vieną rytą šeimininkė išnešė mane į balkoną ir permetė per turėklus, viena ranka laikydama už apykalės, kita priartino prie veido veidrodėlį. Spirk į kojas. Ak, civilizacija! Ta išraiška liko mano veide šią dieną. Nesilankstau, nes bijau aukščio. Tačiau mielai žvelgiu viršun į mėnulį: jame atsispindi visiškai kitokia vaikystė. Viskas padujom nuėjo.

"Noriu versti" 2010. LENKŲ k. vertimai

Nariams

Naujienlaiškis