Meninio vertimo konkursas 2009. OLANDŲ k. vertimai
VERTIMO ANALIZĖ
Man truputį keista, kad negausiuose komentaruose šis tekstas laikomas sudėtingu. Kalbos požiūriu jis tikrai nėra sudėtingas, gal šiek tiek sudėtingesnis dalykas yra teksto ritmas, bet juk ir mėginam būti grožinio teksto vertėjai/-jos.
Pradėkim nuo antraštės, kuri, kaip maniau, neturėtų būti problemiška. Aišku, kad ji išversta lyg ir teisingai, tačiau ši antraštė yra Europos sakmių paveldo dalis. Tasai amžinai jūromis klajoti pasmerktas olandas lietuviškai vadinamas ne „skraidančiu“, bet „skrajojančiu“. Taigi taip ir turėtų būti – „Skrajojantis olandas“. Be abejo, sunku versti šį tekstą, jei sakmė apie Skrajojantį Olandą nėra žinoma.
Vertime yra keletas klaidelių, susijusių būtent su tuo, kad negalvojama, jog čia sakmės apie Skrajojantį Olandą parafrazė. Pvz., „het land“ čia tikrai ne „žemė“, bet „sausuma“, „stom“ – matyt, ne „kvailas“, bet „nebylus“ priešinimasis, „licht“ – ne „ugnis‘, bet „šviesa“, gal dar geriau – „žiburys“. Ir mūsų olandas ne į mirtį skrieti geidžia (čia jau pernelyg drąsus vertimas), o trokšta mesti iššūkį mirčiai, rizikuoti – todėl ir sakoma „de dod voor de bug“, t.y., geidžiu, kad mirtis tykotų prieš laivo nosį“. „Gepantserd“ tiksliau būtų versti ne „sukaustyta“, bet turbūt „uždara“ širdis, juk pažodžiui būtų „šarvuota“. O „donker kromt hem de angst“ reikštų kad „niauriai riečia jį baimė“. Ir dar – veiksmažodžio bendratis juk gali būti – ir šioje teksto vietoje tikrai yra, tas matyti iš kitų vienarūšių sakinio dalių – ir daiktavardis. Taigi „zwijgen, stom smeken“ reikėtų versti maždaug „tyla, nebylus meldimas“. „Een oevrloos duister en een eentonig, eindeloos lied“ derėtų versti: „bekraštė tamsa ir monotoniška, begalinė daina“ – gal net geriau „giesmė“.
Tai tiek apie prasmės niuansus – tikrai niuansus, bet literatūros tekste tie niuansai kaip tik patys svarbiausi.
Ir dar, kaip jau sakiau, čia tikrai yra lyrinė proza, taigi reikėtų mėginti klausytis ir teksto ritmo. Mes verčiame ne vien žodžių prasmę – verčiame tekstą. Na, kad ir toks pavyzdėlis: vertime rašoma: „Ten sėdi jie kartu prie plevenančios ugnies“. Mano galva, kur kas geriau ir ritmingiau sakinys skambėtų šitaip: „Ten jie sėdi kartu prie plazdančio žiburio“.
Gaila, kad turime tik vieną variantą. Tad ir man tenka jį vieną narstyti. Bet apskritai manau, kad šis vertėjas/ši vertėja galėtų mėginti ir toliau to darbo mokytis – jeigu čia pirmasis ar vienas pirmųjų vertimų, tai tikrai turiu pasakyti, kad jis anaiptol nėra beviltiškas. Mes visi mokomės visą gyvenimą bedirbdami – taigi tikiuosi, kad ir mano „kritika“ nepasirodys atbaidanti.
Antanas Gailius
____________________________
ORIGINALAS
H. Marsman
DE VLIEGENDE HOLLANDER
De oude vrouw aan het venster breit. Jeremias zit voor het huis aan de kade. De zwarte rook van zijn pijp staat hoog in de lucht. Urenlang staart hij zo, donker en zwijgend. Als het koeler wordt gaat hij naar binnen. Dan zitten zij saâm om het flakkerend licht.
- Ik vaar morgen-vroeg uit.
- Morgen, Paas-morgen ?
Zwijgen, stom smeken, wrevel, donker verzet: het land is een kooi, ik wil storm en gevaren, den dood voor den boeg, ik laat me niet binden: geen vrouw, geen moeder, geen God!
Wankelend vallen zij naar hun eenzaamheid. - Uit de gronden van zijn gepantserd hart schreeuwt een stem:
- Vaar niet!
Donker kromt hem de angst, roerloos in den boei zijner vuisten staart het gezicht; de kamer wankelt, de wereld breekt... eindeloos is de val door de schachten der angst...
- Zij, gegrepen door de ontzetting om de voor haar verborgen machten, wier verwoesting zij ziet, deinst.
- Dwars door de schaduwen staart de roerloze brug hunner ogen.
De nacht... een oeverloos duister en een eentonig, eindeloos lied... en het Schip, verloren daarin – een blind voorbijgaan, naar den laatsten einder, die eeuwig wijkt.
____________________
VERTIMAS
Skraidantis olandas NL 1
Sena moteris prie lango mezga. Jeremijas sėdi priešais namą, prie prieplaukos. Aukštai ore pakibę juodi jo pypkės dūmai. Valandų valandas spokso jis, paniuręs ir tylus. Pradėjus vėsti, eina vidun. Ten sėdi jie kartu prie plevenančios ugnies.
- Išplaukiu ryt anksti.
- Rytoj, Velykų rytą?
Tylėti, kvailai maldauti, apmaudas, niūrus pasipriešinimas... Žemė – tai narvas, aš noriu audros ir pavojų, skrieti į mirtį, neleisiu manęs varžyti: nei moteriai, nei motinai, nei Dievui!
Svirduliuodami grimzta jie į vienatvę. - Iš jo sukaustytos širdies gilumų rėkia balsas: „Neplauk!“
Tamsa kelia jam baimę; nejudantis, kumščiais surakintas veidas įsistebeilijęs; kambarys sukasi, pasaulis dūžta... nesibaigiantis kritimas baimės šuliniais...
Ji, apimta išgąsčio jai paslėptoms jėgoms, kurių nusiaubimą mato, atšlyja.
Skersai per šešėlius jiems į akis spokso tuščias kapitono tiltelis.
Naktis ... begaliniai tamsi ir monotoniška, nesibaigianti daina ... ir Laivas, joje pasiklydęs: be tikslo klajojantis, link paskutinio horizonto, kuris kas kartą atsitraukia.
