Meninio vertimo konkursas 2009. GRAIKŲ k. vertimai
VERTIMO ANALIZĖ
Vertimas iš graikų kalbos, deja, tik vienas, bet užtat turime galimybę jį išsamiau panagrinėti. Pirmiausia derėtų pagirti vertėją už gana taisyklingą, sklandžią ir vaizdingą lietuvių kalbą, neblogai atspindinčią XX a. graikų literatūros klasiko M. Karagacio kalbą ir stilių. Štai keli gražūs vertimo pavyzdžiai: „švelniai ruseno rytai“, „bergždžiose jos įsčiose“, „dienos, kurią jautė būsiant šviesią“. Šiuo atžvilgiu nėra prie ko kibti, nebent prie žodžio „neraminti“, kuris kalbininkų laikomas knyginiu, t. y. negyvu. Taigi daugiausia dėmesio skirsime vertimo lyginimui su originalu, pažiūrėsime, ar vertimas tikslus, ar atitinka originalą, ar pagrįstos Liucijos komentaro liaupsės.
Pritariu komentuotojai Vestai, kad pirmame sakinyje trūksta veiksnio – kas „skraidė šviesiame, spalvotame sapne“? Reikalas tas, kad graikų kalba yra sintetinė ir originale čia asmenį ir skaičių rodo pati veiksmažodžio forma, todėl įvardis nebūtinas. Lietuvių kalba taip pat sintetinė, tačiau forma „skraidė“ nurodo tik asmenį, bet ne skaičių, taigi neaiškumo daugiau nei originale ir vertime būtina įterpti įvardį „ji“ – iš tolesnio pasakojimo aišku, kad veikėja yra moteris.
Netrukus paaiškėja ir tai, kad ji plaukia laivu (pateikta ištrauka – pati romano pradžia), todėl žodį ταξίδεψε būtų galima versti tiesiog „keliavo“, o ne „skraidė“. Reikia pripažinti, kad vertėjas (-a) moka graikų kalbos gramatiką, stengiasi įsigilinti į tekstą, suvokti prasmę. Gal tik gero žodyno neturi arba nepasivargino jo pavartyti? Kartais atrodo, kad žodžiai verčiami iš nuojautos, o nuojauta neretai apgauna... Per daug nesikabinėdama ir nemenkindama vertėjos interpretacijų, pateiksiu tik kelis pavyzdžius: τοκατάστρωμα – denis, o ne vandens paviršius; έναακρωτήρι – kyšulys, o ne šiaip pakrantė; ητιμονιέρα– vairinė, o ne kapitono kajutė; σήμαινετονόρθρο – skambino ankstyvųjų mišių, o ne skelbė žinią (šiuos pavyzdžius net galima laikyti realijų iškraipymu). Xάιδευε tiksliau būtų versti „glostė“ („apglėbė“ – ne ta ir prasmė, ir laikas). Dar keli netikslumai: έδιωχνε, μέσ΄τολυκαύγισμα, ταστερνάτελώνιατηςνύχτας – vijo šalin, aušrai švintant, paskutines nakties dvasias. Στοαντίκρισμααυτούτουκόσμου – susidūrusi su tokiu pasauliu; γοργά – ne lėtai, o greitai (daugiau atidumo!); στηνπατρίδαμου – derėtų versti ne „gimtinėje“, o „tėvynėje“, juk kalbama apie visą šalį. Viena sunkesnių vietų – paskutinis sakinys, kurio niekaip neišversi pažodžiui. Prie jo reikėjo dar padirbėti, tiksliau atkurti autoriaus nupieštą vaizdą, jo neperkrauti. Kadangi originale vartojami skirtingi žodžiai: ξανθόir λαμπρό, reikėjo paieškoti žodžio „šviesus“ sinonimų. Paredaguotas šio sakinio variantas galėtų būti toks: Ji priglaudė savo šviesiaplaukę galvą prie vyro peties, užmerkė akis nuvargusi iš begalinės laimės, apimta baugaus lūkesčio prieš sušvintant Viduržemio jūros dienai, kurią jautė būsiant skaisčią, nepaprastą, apsigaubusią didžio dievo Foibo, Graikijos globėjo, šlovės rūbu. (Iš kur atsirado „malonė“?)
Naujojoje graikų literatūroje dažnai randame aliuzijų į senovės Graikijos mitus ir istoriją, taigi šios literatūros vertėjas turi išmanyti ir antikos kultūrą. Trumpoje ištraukoje tebuvo pora mitologinių vardų, ir negali sakyti, kad vertėjas (-a) prašovė pro šalį. Tik kadangi Ηώς rašoma didžiąja raide, matyt, turima galvoje ne šiaip aušra, o senovės graikų aušros deivė Eos, todėl siūlyčiau versti „aušros deivė“. Paskutiniame sakinyje minimas dievas Foibas (Apolono pravardė). Vertime užtektų vieno vardo – arba Foibo, arba Apolono.
Taigi, girdama jaunąjį (-ąją) vertėją už drąsą dalyvauti konkurse ir pastangas, neblogą orientaciją, gana sklandžią ir taisyklingą lietuvių kalbą, pirmiausia linkiu labiau paisyti originalo, nepasitikėti savo nuojauta ir visada tikrintis žodžius žodyne.
Diana Bučiūtė
______________________________
ORIGINALAS
__________________
VERTIMAS
M. Karagatsis GR 1
Didžioji chimera
Visą dieną tarytum skraidė šviesiame, spalvotame sapne. Pirmiesiems aušros spinduliams pasirodžius vandens paviršiuje, jūra pamažu budo - dar tamsi it nakties paslaptis. Tolumoje švelniai ruseno rytai. Aušra savo rožiniais pirštais apglėbė neaprėpiamą, be debesėlio dangų, nekantriai virpantį nuo vilties nušvisti.
Kairėje kilo aukšta, uolėta pakrantė, bergždžiose jos įsčiose buvo išaugusi vieniša koplytėlė. Nedidelis jos varpas skelbė žinią, tyras jo skambesys siuntė ją tolyn - per vilkų kauksmus, paskutinių nakties dvasių garsus.
Šiame būties tikrume jos siela prisipildė neregėto džiaugsmo. Ji lėtai užkopė laipteliais, vedančiais į kapitono kajutę, ir apkabino laivo kapitoną, savo vyrą.
- Kur esame? – paklausė.
- Mano gimtinėje. Graikijoje.
<...>
Štai kur sapnas virto tikrove. Tikrove, kuri nesiskiria nuo migloto sapnų pasaulio. Ji priglaudė savo šviesią galvą prie vyro peties, užmerkė akis nuvargusi iš laimės, neraminama naujos, Viduržemio jūros kraštų dienos pradžios, šviesos spindulių, dienos, kurią jautė būsiant šviesią, nepaprastą, vilkinčią didžio dievo, Apolono Foibo, Graikijos globėjo, malonės rūbą.
